"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Bražuolė
    Jurgita Sorokaitė, Alvydas Barzdėnas

             Bražuolė – nedidelis, bet įdomus, tik potvynio metu praplaukiamas upelis. Tai vienas iš srauniausių Neries intakų su vaizdingomis pakrantėmis. Netoli Vievio jis kerta Vilniaus–Kauno geležinkelį, todėl mūsų siūlomas maršrutas nuo Baltamiškio geležinkelio stotelės iki žiočių patogus abiejų šių miestų ir aplinkinių rajonų turistams. Maršrutas neilgas – apie 12 km, tačiau gausus kliūčių, todėl jo įveikimui geriau skirti dvi dienas ir plaukti neskubant, pasižvalgant po vaizdingas, stačiom miškingom kalvom pasidabinusias apylinkes. Maršruto tasoje yra du didelio nuolydžio, akmenimis ir medžiais užgriozdinti ruožai – 1,7 km ilgio, 12m/km nuolydžio ties Lazdėnų geležinkelio stotele, ir maždaug 0,3 km ilgio, apie 20 m/km nuolydžio pačioje pabaigoje, kur praplaukti karkasine baidare praktiškai neįmanoma. Todėl geriau leistis Bražuole plastikinėmis arba pripučiamomis baidarėmis, ypač vienvietėmis.

             Išlipus iš traukinio Baltamiškio stotelėje, reikia apie 200 metrų paeiti palei geležinkelį į Kauno pusę. Čia negiliame stačiašlaičiame griovyje ir rasime Bražuolę. Pralindusi pro prieš keletą metų bandytu susprogdinti geležinkelio tiltu 2,5 m pločio ir 0,5 m gylio upelė veržliai lekia tarp neaukštų bet stačių krantų. Kairiajame krante patogi vieta laiveliams paruošti. Beje, šiuo krantu kurį laiką eina miško keliukas, kuriuo, reikalui esant patogu apsinešti laivelius per medžių užvartas. Pora jų riogso pačioje plaukimo pradžioje. Toliau upelis nurimsta, išplatėja iki 4–5 m ir lėtai sruvena tarp pažemėjusių nendrėmis apaugusių krantų. Dešinysis, kiek aukštesnis, krantas apaugęs pušimis, kairėje – alksniai su beržais. Po kelių šimtų metrų Bražuolė atsiremia į pušimis apaugusią kalvą ir staigiai suka dešinėn – rytų pusėn. Vaga tiesi, švari, išskyrus keletą nuvirtusių medžių, jokių kliūčių nėra. Upė vis labiau krypsta dešinėn, apsukus kilometrinę kilpą, vėl priartėja prie Baltamiškio stotelės ir apie pusę kilometro teka šalia geležinkelio. Paskui – staigus vingis į kairę. Abiejuose krantuose – pušynai su eglių ir beržų salomis.

 
 

             Praplaukus žemą lieptelį ir keletą užvartų, srovė visai sulėtėja. Aplink bebrų darbo žymės. Pralindusi po aukštos įtampos linija, plati ir pakankamai gili Bražuolė pakartoja anksesnį savo manevrą: atsimušusi į kalvą su gražiu pušynu, suka dešinėn ir, kiek pavinguriuodama, leidžiasi į rytus. Krantai jau statesni, sausesni, srovė greitesnė. Bebrų užvartos seka viena po kitos.
             Praplaukę keletą bebrų užtvankėlių, pasiekiame nedidelį be turėklų tiltuką (po kuriuo galima pralysti) ir kairiajame krante išsimėčiusias Baltamiškio kaimo sodybas. Srovė dar pagreitėja – plaukti jau visai smagu. Pralindusi po keletu lieptų, kaimo gale susiaurėjusi ir dar labiau pasraunėjusi upelė pavingiuoja nusekusio tvenkinio dugnu ir puola pusantro metro žemyn nuo apgriuvusios malūno užtvankos. Praplaukti galimybių mažai, griuvėsiuose rąstų ir gelžgalių sąvartos. Po malūno upelis aprimsta, paplatėja, tačiau neužilgo vėl sušniokščia, šokdamas nuo bebrų užtvankos.

             Tuoj pat lieptas, dar viena iš sekančio apgriuvusio liepto susidariusi vielom apraizgyta užtvankėlė, ir Bražuolė srauniai pasileidžia tolyn stačiašlaičiu 2 metrų pločio grioviu. Nušokusi nuo akmeninio slenkstuko, praplatėja ir nusenka. Laivelis pradeda brūžintis į dugno žvyrą. Nuplaukę srauniu sekliu upeliu pusę kilometro, išlendame iš miško į krūmais apaugusią pelkę. Dešiniajame krante iš pelkės kyla aukšta pušimis apaugusi sala. Už salos, į kairę nuo Bražuolės atsišakoja nedidelė protakėlė. Apsukusi lanką pelkėje, ji už puskilometrio vėl sugrįžta į Bražuolės glėbį. Pati Bražuolė sruvena pelke daugiau kaip kilometrą tarp alksnynų ir nendrynų, paskui, prieš aukštos įtampos liniją, upę suspaudžia kalvos. Prasideda sraunusis Lazdėnų ruožas. Lenkdama stačią, ąžuolais apaugusią kalvą, Bražuolė išsišakoja ir šniokšdama puola žemyn. Kalvos papėdėje, upės skalaujamas, riogso didžiulis apsamanojęs akmuo. Gal būt senovėje jis buvo susijęs su pagoniškomis apeigomis, tad vertėtų paieškoti po samanomis iškaltų ženklų ar rašmenų. Čia vertėtų užlipti ir ant ilgos stačios kalvos keteros, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai į netolimas kalvom, įdubom, pelkutėm, beržynais ir pušynais išmargintas apylinkes.

             Už akmens upė susirenka į vieną siaurą tėkmę ir pasileidžia dar didesniu greičiu. Netrukus – malūno užtvankos griuvėsiai. Bražuolė šakojasi į dvi protakas. Kairioji, kur buvo malūno ratas, nepraplaukiama, dešiniąja galima nušokti žemyn per du pusmetrinius slenkstukus. Saloje – malūno pastato liekanos, už jų žemas lieptelis, kur laivelius reikia persitempti per viršų. Už liepto Bražuolė smagiai šniokščia siaura akmenuota vaga, paskui stačios kairiojo kranto kalvos papėdėje skaidosi į daugybę sraunių akmeningų protakėlių. Protakos klaidžioja mišku, susijungia, vėl išsiskiria. Dauguma jų potvynio metu nesunkai praplaukiamos. Už poros šimtų metrų kalva kairėje nužemėja, vanduo susirenka į vieną vagą. Dešinėje status neaukštas skardis. Atsirėmusi į jį, upė suka kairėn.
             Vaga užgriozdinta suvirtusiais medžiais, o po 50 metrų visas vanduo dingsta po didžiulės išvirtusio eglės šakom. Apsinešti geriau dešiniuoju krantu, nes kairysis užpelkėjęs.

 

             Žemiau eglės – vėl išsišakojimas, po to, sutekėjusi į vieną vagą, Bražuolė šoka žemyn nuo dviejų akmeninių slenkstukų ir, galvotrūkčiais lėkdama, įsirėžia į alksnių kamienus, valant aukštos įtampos liniją nukirstus ir upėn sukritusius.
             Paskui upelė vėl pradeda klaidžioti miške daugybe mažų protakėlių, kur sunku pasirinkti vandeningiausią ir mažiausiai užverstą medžiais. Aplink nendrės, užpelkėjęs miškas.
             Baigaintis srauniajai Lazdėnų atkarpai, pelkę kairiajame krante keičia gražios pievutės su iš rąstų padarytais suoliukais poilsiui. Upė susirenka į vieną srovę ir, nušokusi nuo nedidelės užtvankėlės, susidariusios iš suvirtusių medžių, aprimsta. Abiejuose krantuose ošia gražūs pušynai. Upė netrukus palenda po trijų gelžbetoninių vamzdžių tiltuku, kurį teks apsinešti. Per tiltuką einantis kelias veda prie Neries į Pugainių kolektyvinius sodus.

 

             Praplaukę sodybą kairiajame krante, nedideliais vingiais sukinėjamės tarp pamiškės pievų, paskui slėniui susiaurėjus, vėl atsiduriame miške. Nuplaukus nuo tilto gerą kilometrą, upė, apsukusi dvi dideles kilpas, pasuka į pietryčius pasitikti Neries. Šlaitai priartėja prie pat vandens, srovė pagreitėja. Dugnas akmenuotas, tačiau kliūčių, išskyrus vieną kitą nuvirtusį medį ar bebrų užtvankėlę, nėra. Taip plaukiame apie kilometrą kol pasiekiame didžiausią visoje Bražuolėje bebrų tvenkinį. Jis remiasi į ilgą vingiuotą užtvanką, per kurią laivelius teks persitempti. Dar už 20 metrų – malūno užtvankos griuvėsiai, metro aukščio krioklys, nuo kurio nesunku nušokti su laivu. Toliau upės nuolydis smarkiai padidėja. Su daugybe užvartų ir akmenų Bražuolė spaudžiasi tarp stačių šlaitų ir nedideliais akmeniniais laiptukais leidžiasi į Nerį.
             Kairėje pusėje graži aikštelė su didžiuliu ąžuolu. Čia seniau vykdavo turistų sąskrydžiai.

             Pačiame ruožo gale Bražuolė staiga suka kairėn ir putodama įmarma į Nerį. Kairiame Neries krante žemiau Bražuolės žiočių po palinkusiu beržu yra gera vieta stovyklai.
             Nuo žiočių dešiniuoju Bražuolės krantu link Lazdėnų geležinkelio stotelės eina miško kelias, vėliau išeinantis į asfaltuotą lauko keliuką. Iš viso iki stotelės – 3 km.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika