"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Strauja

Gediminas Andriukaitis

Strauja – tai nedidelis ir nedaugeliui vandens turistų žinomas dešinysis Nemuno intakas, įtekantis į Nemuną puskilometriu žemiau Merkinės. Plaukimui tinkama atkarpa prasideda ties Merkinės – Alytaus plentu ir tęsiasi iki pat žiočių (atkarpos ilgis apie 6,5 km). Prie šio upelio teko lankytis vasaros pradžioje. Vasarą, kaip žinia, sraunesnės upės būna nusekusios ir įdomesnių pojūčių ištroškusiam vandenininkui nelieka nieko kito, kaip emigruoti į užsienį, plaukioti "turistų" prikimštomis didesnėmis Lietuvos upėmis arba ieškoti perspektyvių sraunių upelių ir tikėtis gausaus lietaus.

Pirmą kartą apsilankius prie Straujos kilo įvairių minčių. Upelis pasirodė labai viliojantis. Maloniai nustebino pakankamai smagus upės kritimas – paskutiniai 6,2 Straujos kilometrai nukrenta beveik 26 metrus, t.y. vidutinis upės nuolydis šiame ruože siekia 4,19 m/km. Akį taip pat džiugino sąlyginai nedidelis užvartų kiekis ir įspūdingai gražus upės slėnis senoje girioje. Tačiau abejonių kėlė nedidelis vandens debitas (Straujos vidutinis debitas žiotyse tėra 0,84 kūb.m/sek), todėl Straujos praplaukimo mintį atidėjome vandeningesniam laikui.

Toks metas atėjo 2008 metų kovo pradžioje. Po liūčių pradėjus kilti Dzūkijos upių vandens lygiui aš ir mano bičiulis Linas nusprendėme surizikuoti ir nuvažiuoti prie Straujos. Tik išvažiavus už Vilniaus akį pradžiugino malonūs vaizdai – gerokai patvinusi Lukna, iš krantų lipantis Merkys ir potvynio spalvos vandenis plukdanti Spengla vertė tikėtis, kad ir Straujoje vandens plaukimui pakaks.

Susitikome kaip ir buvo planuota, ant Merkinės – Alytaus plento tilto. Straujos vanduo tikrai nerodė rimtesnio potvynio požymių – matėsi, kad upė pakilusi, tačiau skaidrus upės vanduo nežadėjo nieko ekstremalaus. Visgi apsitarę nusprendėme plaukti. Vieną automobilį palikome galutiniame kelionės taške, Jonionių kaime kairiajame Nemuno krante (apie kilometrą žemiau Nemunu nuo Straujos žiočių), grįžome į pradinį maršruto tašką, prisipūtėme laivus (aš plaukiau Edelveisu, Linas – Jalomanu), ir išplaukėme.

Vos pradėjus plaukti pasitinka pirmoji kliūtis – žemas kaimo tiltukas, kurį tenka apsinešti krantu. Neužilgo – dar vienas toks. Srovė greita, upelis smagiai vingiuoja, tačiau vandens nedaug ir didesnio pavojaus apsiversti prispaustam prie kliūčių nėra. Praplaukus apie tris šimtus metrų nuo plaukimo pradžios, už nugaros palikus kaimo trobesius, Straujos vandenis papildo dešinysis intakas – Gelovinė (nuo šios vietos Straujos vidutinis metinis debitas siekia 0,72 kūbinio metro per sekundę). Strauja pradeda leistis į senomis eglėmis apaugusį vaizdingą slėnį.
Srovė pakankamai greita, upės krantai pradeda statėti, vietomis atsiveria smėlėti skardžiai. Praplaukus apie pusantro kilometro mus pasitinka solidi užvartų krūva – laivus tenka persinešti per keletą viena šalia kitos sukritusių šimtamečių eglių. Straujos slėnis pradeda dar labiau gilėti, krantai statėja ir vietomis siekia dvidešimt – trisdešimt metrų. Tik kartkartėmis tenka apsinešinėti nepraplaukiamas užvartas, todėl turime laiko pasigrožėti aplinkui mus stūksančia sena giria, stačiais Straujos krantais ir neskubėdami leidžiamės pasroviui.

Praplaukus dar apie kilometrą, dešiniajame upės krante atsiveria graži panorama – į kalną kylančios pievos viršukalnėje stūkso vienkiemio trobesiai, pievos šlaite mus pasitinka senos obelys. Stabtelime atsipūsti ir pasidairyti po apylinkes. Palipėjus ant kalvos atsiveria nuostabus upės slėnio vaizdas: dešiniajame upės krante, ant slėnio briaunos išsidėstę keleto vienkiemių trobos tuo tarpu kairiajame Straujos krante tęsiasi šimtametėmis eglėmis apaugusi giria.

Apsižvalgę tęsiame savo kelionę. Upės tėkmė akivaizdžiai pradeda lėtėti, tad su nekantrumu laukiame malūno užtvankos (gal pavyks nušokti, ar bent paslalomuoti per jos griuvėsius?). Deja, mus pasitinka apie pusantro metro aukščio, aštrių pagalių prikimšta bebrų užtvanka, per kurią praplaukti neįmanoma. Apsinešę šią kliūti ir keletą iš karto už jos sekusių medžių užvartų tęsiame savo kelionę vis sraunesne upe. Vagoje pasirodo akmenys, srovė neša vis greičiau ir pagaliau priplaukiame kaimo vieškelio tiltą – tai mūsų maršruto pusiaukelė.

Kadangi ties šiuo tiltu teko lankytis ir anksčiau, žinojau, kad nuo jo prasideda pats smagiausias Straujos ruožas. Čia sustojame pasižvalgyti, užkąsti ir išgerti arbatos. Nuo tilto prasideda sportiškiausias upės ruožas su labai smagiu kritimu – upė šniokščia tarp didelių riedulių, krenta akmeniniais laiptais, lenda po užvartomis. Džiugu, kad vandens smagiam sportiškam plaukimui visai pakanka, tad ilgai nelaukę pradedame leistis žemyn. Šiame ruože Strauja primena kalnų upelį – vanduo šniokščia, šokinėja per akmenis, upė vietomis dalinasi į protakas, graužiasi naują vagą, poroje vietų smagų plaukimą pagadina nepraplaukiamos užvartos. Tačiau tai kartu ir proga stabtelėti, pasigrožėti upės kritimu ir atodangomis. Už poros šimtų metrų nuo tilto kairiajame krante stūkso seno malūno pamatai. Dar už poros šimtų metrų akmenuotasis upės ruožas baigiasi, upė kiek aprimsta, tačiau srovė išlieka pakankamai greita. Straujos slėnis pradeda platėti, jaučiasi, kad po truputį artėjame link Nemuno.

Galiausiai išlendame iš miško į Zakavolių kaimo pievas ir priplaukiame paskutinį Straujos tiltą (čia Straują kerta Merkinės – Ryliškių vieškelis). Upė lenda po tiltu per tris apie pusantro metro pločio vamzdžius. Nors vietos vamzdžiuose nėra daug, nusprendžiam nesinešti kajakų krantu ir vienas po kito lendame pro vidurinįjį vamzdį. Po truputį spraudžiantis vamzdžiu įstringu per patį jo vidurį – kajako nosis atsiremia į betoninio vamzdžio sujungimą. Tenka gulint kajake alkūnėmis ir rankomis sprausti į vamzdžio sienas, kad prakiščiau kajako nosį – situacija ne iš maloniųjų, nes įstrigti nelabai norisi. Visgi pavyksta sėkmingai išsivaduoti ir tęsiame savo kelionę toliau – nuo šio tilto iki Nemuno lieka plaukti apie kilometrą. Iš principo ties šiuo tiltu plaukimą Strauja galima būtų ir užbaigti, nes toliau nors upės srovė išlieka pakankamai greita, tačiau ji pradeda smarkiai vingiuoti išsiliedama į Nemuno slėnio pievas ir plaukimas nebėra toks įdomus, kaip aukščiau.

Priplaukę Straujos žiotis dar paplaukiame apie kilometrą Nemunu kol pasiekiame Jonionių kaimą, kur ir baigiame plaukimą. Apibendrinant galima pasakyti, kad upė tikrai nenuvylė. Nors Strauja nėra vandeninga ir vandens svyravimai čia nėra dideli, tačiau nemažas kritimas, puiki gamta ir patogus privažiavimas daro šią upę patrauklia sportiškam vandens turizmui. Plaukti upe galima tik pavasarį arba rudenį, kai po ilgo lietingo laikotarpio susidaro pakankamas plaukimui vandens srautas (kuris, tikėtina, išsilaiko ilgesnį laiką). Visam maršrutui įveikti pakanka apie 4 valandų neskubaus plaukimo.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika