"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Peršekė
    Rita Januškevičiūtė, Darius Vilkišius

             Upė pietų Lietuvoje (Dzūkijoje). Prateka po Alytaus – Kalvarijos keliu, pro Krokialaukį ir ties Balbieriškiu, iš kairės, pasiekia Nemuną . Ilgis 66,2 km, , baseino plotas 542 km2 vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 3,63 m3/s, vidutinis upės nuolydis 1,19 m/km.

             Peršekė savo kelia pradeda Obelijos (5,8 km2) – viename iš didžiųjų Dzūkijos ežerų – gelmėse. Šalia dar telkšo Metelys ir Dusia. Šie ežerai telkšo Baltiškųjų aukštumų ir Vidurio Lietuvos žemumos sąlyčio zonoje, o pati upelė ganėtinai ramiai vinguriuoja Verknės – Peršekės žemuma. Vaga aukštupyje, 18 km ruože, kanalizuota. Aukštupyje tai ganėtinai siauras upelis, kuris pasiekęs žemupį išplatėja iki 6 – 8 m pločio. Per metus nuotėkis pasiskirsto labai netolygiai, pavasario potvyniai staigūs, bet trumpi, jų metu vanduo žemupyje pakyla iki 3 m. Pagal paskutinius matavimus (K.Kilkus "Lietuvos vandenų geografija") Peršekės ilgis 54 km, o upės formalios versmės nukeliamos į Obelijos ežero pradžią. Bet šitai darydami hidrografai nusižengia bendrai taisyklei, nes iš ežero ištekantis upelis vadinamas Obelyte. Tikroji Peršekė gimsta Obelytės ir Metelytės santakoje, ir tąsyk jos ilgis siekia tik 44,6 km.

Peršekė (Nemuno intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Versmės

66,2


125,0







2.


Obelijos ež. pradžia



60,7

5,5



107,8

17,2


26
26


6,7
6,7


0,17
0,17

0,08


3.




50,9

9,8



106,8

1,0


62
62


6,7
6,7


0,42
0,42

0,30


4.


Metelytė



45,9

5,0



94,5

12,3


74
130


6,7
6,7


0,50
0,87

0,46


5.


Atesė



41,4

4,5



91,3

3,2


135
158


6,7
6,7


0,90
1,06

0,88


6.




29,4

12,0



78,3

13,0


194
202


6,7
6,7


1,30
1,35

1,18


7.


Paežerėlė



23,3

6,1



72,5

5,8


216
314


6,7
6,7


1,45
2,10

1,40


8.


Karputys



21,5

1,8



70,8

1,7


315
325


6,7
6,7


2,11
2,18

2,10


9.


Rudė



17,5

4,0



67,0

3,8


331
368


6,7
6,7


2,22
2,46

2,20


10.


Kamaria



15,5

2,0



65,4

1,6


369
393


6,7
6,7


2,47
2,63

2,46


11.


Vaičiukupis



12,5

3,0



62,6

2,8


402
410


6,7
6,7


2,69
2,75

2,66


12.


Rudė



7,9

4,6



57,0

5,6


419
438


6,7
6,7


2,81
2,93

2,78


13.


Žiotys



0,0

7,9



45,7

11,3


542


6,7


3,63

3,28

Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Žygio aprašymas (2004.03.27 – 2004.03.28)

             Žygį pradėjome nuo Kriokialaukio užtvankos vienvietėmis pripučiamomis baidarėmis (Rita ir du Andriai). Nuplaukus apie 0,5 km – "vamzdinis" tiltas po keliu, per kurį visi trys šiaip ne taip pralindome. Dar prieš šį "vamzdį" prasidėjo pirmosios kliūtys – nepraplaukiamos užvartos, kurias teko apsinešinėti krantu. Upė teka per laukus, tad ir užvartos daugiausia ne medžiai, o visokie krūmokšniai ir šakų keverzynai, ant kurių atsistoti ir pertempti baidarės neįmanoma. Toks beveik nepraplaukiamas ruožas tęsėsi apie 3 km. Jam įveikti prireikė 1,5 val. Upė šiame ruože gana srauni, siaura, vingiuota, ir jei kas nors iškapotų krūmus ir išvalytų upę nuo teršalų, būtų labai smagu plaukti. Bet tokia, kokia ji yra dabar, šiame ruože tikrai niekam nerekomenduojam plaukti.
             Paskui upė išplatėjo, pasidarė visiškai tiesi, o srovė beveik dingo. Šiame kanale kurį laiką ilsėjomės ir dreifavom susikibę visi trys, tuštinom alaus butelį, kad būtų kur žirnius užmerkti :–) ir stebėjom sugrįžtančius paukščius.

 

             Atkarpai nuo Kriokialaukio iki Peršėkės kaimo (apie 5 km) įveikti prireikė 2 valandų.
             Už Peršėkės tilto upė vėl pradėjo vingiuoti, tačiau iki Mackių kaimo srovė buvo gana silpna, tik vietomis truputį sustiprėdama. Nuo Mackių – Žagarių tilto srovė padidėjo, ir plaukti pasidarė visai smagu.
Plaukėm visą laiką per laukus, pro sodybas. Buvo truputį neramu – kur stosim nakvoti? Tad vos pamatę gražų eglynėlį (ir aplink nesimatė nei vienos sodybos), nors nakvynei stoti buvo dar ankstoka (apie 15:30 val.) visi draugiškai nutarėme sustoti. Stovyklavietę įsikūrėme dešiniajame krante, gražiame upės vingyje prieš pat Vaičiakupio intakėlį. Kadangi laiko turėjome į valias, stovyklavietę įsirengėme su pilnu komfortu – turėjome uždangą nuo vėjo ir drabužių džiovyklą (ja tapo seno šieno žaginė), pernykščio šieno po palapine guoliui paminkštinti, prie laužo Andrius sukonstravo suoliuką ir iš miškelio atitempė meno kūrinį – išsišakojusį seną kelmą.

             Įsirengę stovyklą, palikome vieną Andrių jos prižiūrėti, o su kitu Andriumi išėjome pasitikti prisijungti prie mūsų panorusios Irinos. Perplaukėm į kitą upės pusę, peršokom Vaičiakupio intakėlį ir patraukėm tiesiai per laukus į šiaurę. Su Irina turėjome susitikti ant Navasiolkos–Putrišių lauko keliuko. Bet kaip tai mudu su Andriumi "užnešė" truputį "na lievo" ir išlindome ant asfaltuoto kelio prie Mackių kaimo. Na nieko baisaus – pagal žemėlapį greit turėtumėm prieiti lauko keliuką, kuriuo žygiuoja Irina. Susiskambinom su ja – sakom, žygiuok tiesiai, tuoj tave susitiksim. Deja, būtumėm nesusitikę – pražiopsojom keliuką, į kurį reikėjo pasukti, arba jis iš viso nesikirto su keliu, kuriuo mes ėjome, kaip kad parodyta žemėlapyje. Bet išgelbėjo žvitri Andriaus akis – visai netikėtai tolumoje pamatė panašų į žmogaus su kuprine siluetą. Paskambinom Irinai, sakom – stok ir niekur neik! Siluetas sustojo ir tapo aišku, kad siluetas – Irinos. Pasileidom per javų laukus link jos. O laukuose šlapias molis, į kurį kojos susmenga ir ištraukti nelabai jau sekasi. Ištraukus ant botų lieka kilograminė molio masė. Labai smagus buvo bėgimas :–)

 

             O Irina kaip apsidžiaugė mus pamačiusi – išskėstomis rankomis pasitiko! Laimingi, kad pagaliau susitikome, parsivedėm ją į stovyklą. Stovykloje – įprastos vakaro procedūros: laužas, žirnių košė su spirgučiais, žaidimas "FIZ–BAZ”... O naktį buvo be galo žvaigždėtas dangus. Lindau iš palapinės gal 3 kartus į žvaigždes pasižiūrėti ir kitus žadinau, kad tokių grožybių nepražiopsotų.

 

             Sekmadienį prabudome nauju laiku – naktį iš mūsų buvo "atimta” valanda (persukom laikrodžius). Bet visi žvalūs ir gerai išsimiegoję pradėjom rytines procedūras: laužas, košė, daiktų pakavimas, stovyklos įamžinimas fotografijose ir 12 val. – startas.
             Iki Rudžiakampių tilto upė labai smagi – srauni, vingiuota, užvartų nedaug. Apie 300 m. už tilto – buvusi malūno užtvanka, apie 0,5 m. aukščio kriokliukas, lengvai praplaukiamas per patį vidurį.
             Paplaukę už tilto apie 0,5 km sustojome apžiūrėti Kieliškio piliakalnio. Vietiniai gyventojai sakė, kad jokio piliakalnio nėra, bet mes jį radom. Nors nelabai įspūdingas, apaugęs medžiais, bet nuo jo matosi mūsų jau praplaukta upės kilpa.
             Atkarpoje nuo Peršėkės kaimo iki Kieliškio piliakanio (apie 14 km) upė plati ir beveik be užvartų, šiuo metų laiku praplaukiama visomis plaukimo priemonėmis.

             Už Kieliškio piliakanio apie 3 km ruože upė susiaurėja, pradeda dar labiau vingiuoti, ir sustiprėja srovė. Šiame ruože daug užvartų (bebrų ir potvynio darbas), krūmų, ir upė kažkiek panaši į pirmą atkarpėlę iki Peršėkės kaimo, tik čia ji, nors vietomis ir labai sunkiai, bet praplaukiama. Apsinešti krantu reikėjo gal poroj vietų. Katamaranais šis ruožas nepraplaukiamas.

 

             Paskui upė išplatėja ir vingiuoja tarp gražių kalvų. Ant vienos jų buvom užlipę apsižvalgyti – nuo kalvos atsiveria labai gražus vaizdas į vingiuotą upę, kitoje kalvos pusėje – ežeras. Nors upė išplatėjo, srovė buvo vis dar stipri, bet artėjant prie Balbieriškio srovė rimsta, kol visai sulėtėja – priplaukiame užtvanką.
             Iškart už pirmojo Balbieriškio tilto – elektrinė su 2 pakopų apie 0,5 m. aukščio kriokliukais. Pirmasis kriokliukas (0,5 m. aukščio laiptelis) lengvai nuplaukiamas. Upė ties pirmuoju laipteliu labai plati, paskui apie 25 metrų ruože staigiai siaurėja, truputį suka dešinėn ir antrajame kriokliuke tarp stambių akmenų suspaustas didžiulis vandens kiekis krenta stipria srove žemyn. Kriokliukas praplaukiamas per vidurį ir truputį dešiniau nuo vidurio, tik reikia nepataikyti ant atsikišusio akmens (guli tarp šių dviejų praplaukiamų vietų), kurio plaukiant visiškai nesimato. Visi po porą kartų sėkmingai nusileidom nuo kriokliukų ir laimingi nuplaukėm toliau.
             Už užtvankos apie 1 km upė labai srauni ir vingiuota, artėjant prie Nemuno Peršėkė rimsta. Žygį baigėme prie santakos.

             Didelį įspūdį paliko žygio metu matyti/sutikti gyvūnai: ūdra (be jokios baimės bėgiojo palei Ringį – Peršėkės intakėlį Balbieriškėse), 4 stručiai (fermoje Balbieriškėse), 2 kiškiai ir 9 stirnų būrys (bėgiojo laukuose, per kuriuos su Andrium klampojom ieškodami Irinos), bebrai (šokinėjo nuo kranto į upę, pliuškenosi visą naktį ir labai gąsdino Iriną), gulbės (skrido labai garsiai sparnais mosuodamos), kuoduota antis (gal naminė, nes baisiai graži ir nebaikšti), kiti gražūs paukštukai.
             Iš viso nuplaukėme 28 km: pirmą dieną nuo Kriokialaukio iki Peršėkės kaimo (apie 5 km) plaukėme 2 val., nuo Peršėkės kaimo iki Vaičiakupio intako (apie 10 km) – 2 val., antrą dieną nuo Vaičiakupio intako iki žiočių Balbieriškėse (apie 13 km) – 4 val.
             Geriausia Peršėke plaukti nuo Žiūronių kaimo (upė vingiuoja šalia kelio per šį kaimą) iki santakos – šiam atstumui įveikti užtektų vienos dienos žygio. Kadangi šiame ruože yra apie 3 km katamaranais nepraplaukiama atkarpa, rekomenduojame plaukti baidarėmis.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika