"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Nedzingis - Amarnia

Darius Vilkišius

Upelis teka pietinėje Lietuvos dalyje - Dzūkijoje. Versmės - Nedzingio ežeras, toliau vingiuoja pro Nedzingės kaimą, pralenda po Vilniaus - Merkinės keliu ir žemiau Perlojos pasiekia Merkį, likus 30,3 km iki pastarojo žiočių.

Ilgis 15,1 km, baseino plotas 144 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 1,06m3/s, vidutinis upės nuolydis 2,21 m/km.

Upelis įvairiuose žemėlapiuose ir žinynuose vadinamas bent keletu vardų: Nedzingiu, Nedingiu, Amarnia. 1962 m. leidimo "Lietuvos TSR upių kadastre" (III dalis) jo ištakomis buvo laikomas nedidelis upeliūkštis atitekantis į Rakatanskų ežerėlį, vėliau, iš pastarojo, pasiekiantis Nedzingio ežerą ir t.t. Šiuo metu Nedzingio upelio ištakomis skaitomas to paties pavadinimo ežeras, o Rakatanskų ežerą paliekantis upeliūkštis turi nuosavą - Nedzingėlės-Surglodės vardą. Pats Nedzingio ežeras priklausantis Daugų ežerynui, išsimėčiusiame Dzūkų aukštumoje, be šio intako priglobia dar keleta upelių: Lydekinę, Karšį (Rimėnų upelis), Karmę. Pastaroji jungiasi su Suvingio ežeru, o tarp Suvingio bei Didžiulio (Daugų) ežerų praeina vandens takoskyra, nes pastarasis jau priklauso Varėnės baseinui.

Pats Nedzingio ežeras, telkšantis 3,16 km2 plote veikiausiai buvo suformuotas - išgulėtas ledo luisto. Dugnas lygus, pamažu gilėjantis vidurio link. Atabradas platus, o kranto linija mažai vingiuota, pakrantės drėgnos ir apaugusios meldais bei kitokia vandens augalija. Daug laiko neturėjau, taigi patyrinėjau tik neilgą, poros kilometrų, pietvakarinės pakrantės ruožą.

Nedzingio upelį, nepastebimai prasiskverbusį tarp meldų, išduoda krentantis nuo betoninės, reguliuojančios ežero lygį, pralaidos vandens ošimas (15,1 km iki žiočių). Įveikęs šią dirbtinę kliūtį vanduo patenka į melioratorių "pataisytą", 2-3 m pločio griovį, kuris pasibaigia žemiau Nedzingio kaimo, ir tik nuo čia upė teka nuosava vaga. Griovys pakankamai platus bet kokiam turistiniam laiveliui ir vandens jame užtektinai, tačiau visiškai okupuotas žolių. Vandens augalai kai kuriose vietose pilnai užžėlę vagą, neatsilieka ir pakrantės žolės briste subridusios į upelį. Žodžiu plaukimas būtu katastrofiškas ir neįdomus - srovė vos juda. Iki santakos, su nedaug vandeningumu nusileidžiančia Vinkšnine (12,2 km) - dešiniuoju intaku, Nedzingis teka pievomis, pralysdamas bent per ketvertą betoninių vamzdžių, surinkdamas dar poros griovių vandenis ir nušokdamas per, kol kas dar tik vieną, bebrų užtvanką. Beveik visų vamzdžių diametras leidžia praplaukti laiveliais.

Iš dešinės praplaukus buvusio kolūkio tvartus upė lenda po tiltu už kurio pasirodo ir Vinkšninė - čia jau vandens kur kas daugiau. Keletą metrų žemiau santakos mažieji statybininkai surentę dar vieną pusmetrinę užtvanką. Iš toli šviečia Nedzingės bažnyčia. Lendame dar po vienu tiltu ir už puskilometrio po Merkinės - Varėnos kelio tiltu, kur šalia kelio yra patogi aikštelė paruošti laivus plaukimui. Už kelių šimtų metrų bažnyčia ir parduotuvė. Taip pat galima pasukti už pašto pastato į dešinę ir paėjus keletą šimtų metrų, dešinėje esančioje aikštelėje surinkti laivus - kaip kam patogiau.

Abipus upelio išsimėtęs Nedzingės kaimelis minimas 1670 m., nors spėjama, kad tai labai sena gyvenvietė, atsiradusi XI-XII a. Kalbininkų nuomone vietovė gavo vardą nuo netoliese esančio ežero. 1575 m. čionai iš Žilinų atsikėlė Žilinskai, ilgą laiką valdę dvarą. Ši data, iškalta akmenyje gulinčiame už kelio į ŠV nuo bažnyčios, ir laikoma kaimelio gyvavimo pradžia. Centrinis kaimelio pastatas - Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1841-1845 m. pagal Vilniaus universiteto auklėtinio architekto Karolio Gregotovičiaus projektą. Bažnyčios fasadas klasicistinis, akcentuotas keturių kolonų portiku. Išsiskiria to paties architekto projektuota varpinė, kurios pirmas aukštas, kaip ir šventorių juosianti tvora, sumūrytas iš akmenų, antras - nutinkuotų plytų.

Žemiau kaimo, pamažu per pievas tekantis upelis, lenda į mišką. Kairėje, aukštame krante, matosi sodyba. Čia prasideda pirmosios užvartos, tačiau netrūksta ir visa gožiančių žolių. Pasiekus mišką vaizdas pasikeičia: žolės dingsta, srovė padidėja, vanduo sruvena smėlėtu ar žvirgždėtu dugnu, gurga per akmenis... Persikelus per pusmetrio aukščio iš akmenų sukrautą užtvankėlę (potvynio metu čia smagiai turėtų verstis vanduo) upelis keletą metrų čiurlena tarp išsibarsčiusių nemažų akmenų. Vagos plotis 2-4 m. Upė po truputį krypsta į vakarus ir nors aplinkui ošia miškas, dešiniajame krante vingiuoja keliukas atlydintis iki pat upės kilpoje įsikūrusios sodybos. Pakrantėje stovi pirtis. Šalia, per upę, permestas lieptas. Kiek toliau akmenuota brąsta, o už posūkio žemas tiltas. Praplaukus dar vieną, pamiškėje įsikūrusią, sodybą upė vėl slepiasi po medžiais. Nuolydis didėja, akmenis keičia žvirgždas, pastarąjį didesnės ar mažesnės užvartos, pora sąnašinių salelių. Iš kairės pasiveja nelabai didelis, iš Karužių ežero atitekantis, upelis (6,3 km). Dešinėje pievos ir sodyba, lieptas. Upė vėl lenda į mišką - rėvutės, užvartos, dar karta užvartos, akmenys. Upelį peržengia aukštos įtampos laidai, o iš dešinės, palikęs Burokaraisčio ežerą, atiteka Perkasas (3,3 km). Už kilometro priplaukiame aukštai iškilusį Vilniaus - Merkinės kelio pylimą.

Vykstatnt pokario rezistencijos kovoms ši vieta buvo nepaprastai pamėgta Lietuvos partizanų, kovojančių prieš sovietinius okupantus. Ties, anksčiau čia buvusiu, tiltu buvo rengiamos dažnos pasalos. Nemėgo ir bijojo nekviesti svečiai važiuoti jų pačių pavadintu "Velnio tiltu". Menant reziztencijos kovas šalia kelio yra pastatytas paminklas pokario partizanams atminti.

Pralindęs betoniniais vamzdžiais, kurį laiką pavingiavęs mišku, upelis pasiekia trobas su per vagą permestais lieptais ir neužilgo, pora kilometrų žemiau Perlojos, pasiekia Merkį.

Šioje vietoje plaukimą galima ir pabaigti, miško keliuku nesunkiai pasieksite Vilniaus - Merkinės kelią, kur šalia įvažiavimo į Perloją įrengta autobusų stotelė. Jeigu yra noro ir laiko, žygį galima tęsti Merkiu ir po kokių 5 valandų plaukimo pasiekus Nemuną pabaigsite kelionę Merkinėje, iš kur taip pat kursuoja autobusai.

Kelionės pabaigoje vertėtu apsilankyti pačiame Perlojos miestelyje išsiskiriančiame savo istorija ir apipintame legendomis. Vienos jų pasakoją kažkada Perloją buvus dideliu miestu turėjusiu keleta bažnyčių ir per 20 kalvių, kitos mini legendinį lietuvių kunigaikštį Perlių, vietovės įkūrėją. Archeologai teigia, jog šios vietos buvo gyvenamos jau prieš 6000 m. Tačiau istoriniuose šaltiniuose Perlojos vardas pirmą kartą paminėtas tik 1387 m. - kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis aprašo į pagonių žemes surengtą žygį, kurio metu buvo užimtas Perlojos miestelis. 1710 m. nuo maro išmirė visi gyventojai, tačiau jau 1792 m., matyt miesteliui atsigavus, Perlojai buvo suteiktas miesto statusas, herbas ir atitinkamos teisės. Anot B. Kvyklio kažkada čia stovėjo ir Didžiojo Kunigaikščio dvaras, sunaikintas 1863 m. sukilimo metu, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio hammer - kūjis).

Įdomus gyvenvietės epizodas - vadinamoji Perlojos respublika. Ji įsikūrė 1918 m. lapkričio 13 d. ir gyvavo iki 1919 m. gegužės 2 d. - apylinkių gyventojai išrinko savo valdžią, sudarė kariuomenę. Kovojo su lenkų kariniais būriais, gynėsi nuo plėšikaujančių kaizerinės Vokietijos kareivių ir raudonarmiečių. Nelabai pripažino ir Lietuvos Respublikos valdžią. Perlojos respublika turėjo net savo pinigus, antspaudą, policiją, daboklę. Respublikai vadovavo mokytočiausias tuo metu perlojietis, neseniai grįžęs iš carinės armijos - Jonas Česnuliavičius.

Miestelyje apžiūrėsite ir 1930m. pastatytą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paminklą (dail. P. Tarabilda) pergyvenusį visą sovietinės okupacijos laikotarpį ir Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią statytą 1928-1930 m. Netoliese 1995 m. pastatytas paminklas "Žuvę už Perloją ir visą Lietuvą".

Komentaras:

Šis upelis pavasarinio potvynio metu turėtų patikti įdomesnį ir sudėtingesnį plaukimą mėgstantiems vandenininkams. Nors upelis praplaukiamas nuo pat ištakų, tačiau rekomenduočiau startuoti nuo Nedzingės kaimo. Čia pasibaigia pievos, upelis lenda į miškus, dingsta vagą gožiančios žolės, padidėja nuolydis, atitinkamai ir plaukimo greitis. Upėje netrūksta užvartų, rėvučių, nedidelių nuopylų. Patogiausia atvažiuoti automobiliu, tačiau kursuoja ir visuomeninis transportas (tiesa į pačią Nedzingę autobusai važiuoja retai, tačiau į Perloją gana dažnai), o nuo Perlojos autobusų stotelės iki Nedzingės tik kokie 7-8 km per Perlojos mišką einančiu keliu - kitaip sakant pora valandų ėjimo. Deja, vasarą šis upelis nepraplaukiamas - tiesiog, prasidėjus upės kritimui į Merkio slėnį, pritrūksta vandens.

Nedzingė (Merkio intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1. Versmės 22,3
135,5




2. Rakatanskų ež. pradžia(Nedzingėlė)

20,4
1,9



125,7
6,3


4
4

7,1
7,1

0,03
0,03
0,02


3. Nedzingio ež. pradžia

17,4
3,0




123,4
2,3



10
10

7,1
7,1

0,07
0,07
0,05


4. Nedzingio ež. pabaiga

15,1
2,3




123,4
0,0



72
72

7,0
7,0

0,50
0,50
0,28


5. Vinkšninė

12,3
2,8




120,1
3,3



72
120

7,0
7,0

0,50
0,84


0,50
1. Žiotys

0,0
12,3




90,0
30,1



153


6,9


1,06

0,95


Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Nedzingės žvalgyba (2004.10.09 - 2004.10.10)

Trasos ilgis ~12 km (maršrutas nepabaigtas, pritrūko vandens). Žygio trukmė ~1,5 d. Upelis praplaukiamas pavasarį ir galbūt lietingą rudenį. Patogiausia plaukti pripučiamomis plaukimo priemonėmis ar plastikiniais kajakais.

Įranga: "Saidė 3,6" (Laplanda), pėsčiom ~17 km, plaukte ir velkant laivą ~6-7 km.

Ten, Pietų Lietuvoje, Dzūkijos aukštumoje, telkšo Daugų ežerynas apie kurio "lakiojančius" ežerus ne viena legenda yra supinta. Tarp jų, antras pagal savo didumą, vilnija Nedzingis, kurio pietiniame krante prasiveržęs pro sužėlusias pakrantėje nendres išvinguriuoja upelis - tokiu pat vardu vadinamas. Vieną vėlų rudenio vakarą jo pakrantėje pasigirdo vienišo keliautojo žingsniai... Bet, apie viską iš eilės.

Matant tokį gražų rudeninį orą manyje gimė natūralus noras ištrūkti į gamtą, pasigrožėti spalvingu jos rūbu. Taigi daug nemąstęs permečiau akimis žemėlapį ir žvilgsnis sustojo prie laukiančio savo eilės Nedzingio upelio. Nors vandens lygis upėse buvo smukęs, tikėjausi, jog maitinamame ežero upelyje vandens užteks "Saidei" praplaukti. Peržiūrėjau autobusų tvarkaraštį, penktadienį iš vakaro susikroviau kuprinę ir tikėdamasis jog darbo daug nebus, šeštadienį ryte jau sėdėjau prie kompiuterio. Deja, Merfio dėsnis sugriovė visus mano planus - suspėjau tik į paskutinį 18 val. išjudantį iš Vilniaus autobusą.

Perloją pasiekiau puse aštuntos vakaro. Tamsa skubėjo septynmyliais žingsniais, o manęs dar laukė ~9 km kulniavimo. Užsimečiau ant pečių kuprinę, dar kartą žvilgtelėjau į žemėlapį ir nužingsniavau žvyrkeliu neužilgo pasislėpusiu Perlojos miške. Tarp medžių sutemo vos ne akimirksniu. Pabandžiau įsijungti žibintą, tačiau iš karto išjungiau, be šviesos orieantuotis buvo kur kas patogiau. Kurį laiką kulniavau girdėdamas tik savo žingsnių aidą, gurgždantį po kojomis smėlį ir vėjo siūbuojamų medžių šnarėjimą. Kažkur kažkas ūktelėjo - gal pelėda, bet balsas nebepasikartojo. Aplink tvyrojo rudeniška tyluma. Ėjau tirštoje nakties tamsoje, tarsi nepažįstamoje planetoje, stebėdamas išnyrančius, pakelėje augančių medžių siluetus. Stabtelėjęs atsikvėpti ir pasitaisyti kuprinės, tolumoje išgirdau šunų balsus. Žingsnis po žingsnio artėjau prie Vartavalakio kaimo. Pasibaigė miškas. Kairėje blykstelėjo Karužių ežero "lėkštė". Lodydamas visus kaimo šunis, nepaprastai apsidžiaugusius vėlyva pramoga, kirtau Dubaklonio kaimą ir pasiekiau Kucakiemį. Atvirai pasakius taip ir nesupratau kurioje vietoje praėjau šių kaimų ribas, nes visi trys išsidėstę abipus vieškelio vienas šalia kito. Staiga kelias pasisuko beveik 90 laipsnių pietvakarių kryptimi. Tapo aišku jog jeigu nenoriu keliauti "garbės ratu" teks kapoti tiesiai per pievas. Ką gi, užmečiau akį į kompasą ir aidą per nurudusius žolynus. Kirtęs Varėnos - Merkinės kelią sustojau ir norėdamas susiorientuoti pagal žemėlapį užsidegiau savo "vilko akį". Netikėtai pasigirdo artėjantis žvangančių grandinių garsas ir man dar nespėjus susivokti, staiga kad užbaubs kažkas tiesiai į ausį! Mano atmintyje, ir ant pilvo beje taip pat, dar perdaug gyvi buvo likę atsiminimai apie susitikimą su ta raguota gimine vasaros žygyje po Altajų, tad net neatsisukęs nuskuodžiau prie artimiausio elektros stulpo ir tik užlindęs už šios sąlyginai saugios vietos teikiausi apsidairyti kas čia per velniava darosiJ Blyškus žibinto spindulys išplėšė iš tamsos tik sudžiūvusios žolės kuokštus, tačiau naktyje aiškiai girdėjosi šnarpštimas ir duslus žemės dundėjimas. Kas ten tokio, ar jautis nesusipratęs, ar karvė kažkokia nukvaišus, aiškintis aš nesiruošiau ir supratęs, kad tas naktinis bestija manęs nepasieks nukulniavau tolyn, retkarčiais vis stabtelėdamas pasiklausyti ar neatidunda kas iš paskos.

Matyt po šio nuotykio mano žingsniai gerokai paspartėjo nes įsilėkęs vos neprašokau apaugusios upelio vagos. Ir tik išgirdęs šalimais bebro uodegos pliaukštelėjimą supratau jog vanduo čia pat. Nusileidau į griovį ir kiek leido žibukas apšviečiau Nedzingio vagą. Taip, vaga plati ir vandens netrūksta, tačiau užžėlus beveik nepraplaukiamai. Kadangi jau buvo vėlu daug nesukdamas galvos, šalia krūmynų, pasistačiau palapinę. Suspėjau pačiu laiku. Tarsi to telaukęs tolydžio stiprėdamas pradėjo kapsėti lietus, bet aš susirangęs į miegmaišį jau ramiai snaudžiau.

Pabudau apie 7 val. ir iškišęs nosį laukan aiktelėjau, aplink mane baltavo šerkšno nubalinta pieva, o palapinę dengė kietas ledo luoba - šaltukas spustelėjo iš peties. Susipakavęs daiktus ėmiausi žvalgybos.

Jau nuo pat Nedzingio ežero upelis perkastas. Nušokęs nuo pralaidos slenkstuko vanduo ramiai srovena plačia 2-3 m vaga. Gylio plaukimui tikrai pakaktų, tačiau per vasarą suaugusios žolės visiškai užgožė upelį ir plaukimas būtu daugiau panašus į kapstymąsi per pievą. Pabandau pasižvalgyti aplink ežerą. Kiek aprėpia akys pakraščiai apžėlę meldais ir kitokia vandens augalija, o ir prie vandens prieiti sudėtinga. Pakrantės užpelkėjusios ir šlapios - be guminių ilgaaulių geriau nelįsti. Iš dešinės, per šlapią mišką, atvingiuoja intakėlis iš Ilgelio ežero. Norint reguliuoti šio upeliuko vandenį kažkada buvo pastatyta betoninė pralaida, dabartiniu momentu, mano manymu, nelabai befunkcionuojanti. Dar kiek pasidairęs po pakrantes grįžtu atgal prie Nedzingio.

Neskubėdamas užsimetu kuprinę ir patraukiu išilgai vagos, link Nedzingės kaimelio, kur pagal žemėlapį turėjo įtekėti vandeningas intakas Vinkšninė. Keliolika minučių ir aš jau santakoje.

- Oooo! Čia taipogi pasidarbavo mažieji statybininkai.

Kiek žemiau santakos pastatyta pusmetrinė bebrų užtvanka. Už jos jau lyg ir galima būtų plaukti, tačiau pasižvalgęs nusprendžiu dar kiek paėjėti. Nenorėdamas brautis per žmonių kiemus išeinu į centrinę kaimelio aikštę. Aikštė kaip aikštė - šalia kelio daili geltonos spalvos bažnyčia aptverta akmenine tvora, priešais, kitoje aikštės pusėję, paminklas partizanams. Netoliese stovi apšiurusi tarybinius laikus menanti parduotuvė ir medinis pašto pastatas.

Ir štai, šį pakankamai idilišką sekmadienio rytmetį su prie parduotuvės stovinčiais "raudonanosiais" dar linguojančiais po vakarykščių išgertuvių, su šventiškai pasirėdžiusiomis moteriškaitėmis besibūriuojančiomis prie šventoriaus vartų, su kažkur, savo reikalais, bindzenančiu šunėku, aikštėje pasirodė nematyta žmogysta su maskuojančių spalvų rūbais, guminiais batais ir didžiule kuprine ant pečių...

Fiziškai pajutau susmeigtus į mane aplinkinių žvilgsnius - matyt ne dažnai čia tokie pasirodo. Linktelėjęs galvą arčiausiai stovėjusiems, trumpam užėjau į parduotuvę ir neskubėdamas patraukiau tolyn, vis dar lydimas smalsių akių. Už kelių šimtų metrų tarp namų, šalia upės, aptikau patogią aikštelę ir neskubėdamas išvyniojau laivelį. Natūralu, jog nelikau nepastebėtas ir gan greitai sulaukiau svečių besidominčių kuo aš čia užsiimu. Malonus senukas suabejojo ar pavyks man praplaukti ir patarė atvažiuoti pavasarį kai vanduo stipriai pakyla. Mintyse jam pritariau, bet kadangi aš jau čia - bandysiu plaukti.

Palikus kaimelį upė vinguriuoja pamiškės pievomis. Pasirodo pirmosios užvartos. Deja, čia, kaip ir visoje Lietuvoje, netrūksta civilizacijos "mėšlo". Priplakti prie medžių plūduriuoja plastikiniai buteliai bei kitoks šlamštas. Krantai statūs, o įveikti užvartą vis tiek teks, tad prisiyriau prie kranto, viena ranka įsikabinau į laivelį, kita apkabinau kojos storio pakrantėje augantį juodalksnį ir pabandžiau permesti "Saidę" į kitą užvartos pusę. Man įsirėžus "patikimas" medis ramiausiai triokštelėjo ir su visu stuobriu pasijutau bestovįs iki juosmens vandenyje. Brrr!..

- Hm, upelis, taip sakant, pakrikštijo iš karto. Tenka ropštis į krantą ir grežti šlapias drapanas.

Plaukdamas pamiške papuolu į tokį žolių sąžalyną, jog tenka irklu stumtis kaip kokia kartimi. Visa upelio vaga - ištisas žaliuojantis, liulantis kilimas ir tik pačiame pakraštyje po nusvirusiais žolių kuokštais srovena vanduo. Šiaip ne taip prasikasęs pasiekiu mišką. Vaizdas visai kitoks. Švari, laisvai praplaukiama, upės vaga paįvairinama užvartomis ir akmenimis. Upelis pagilėja - matyt priekyje kažkas užlaiko vandenį. Taip ir yra. Neužilgo priplaukiu kažkada ledyno suformuotą pailgą kalvą pro kurią prasimušęs Nedzingis plaudamas moreną, pabėrė daugybę akmenų iš kurių ir buvo sukrauta pusmetrinė užtvanka. Tenka perkelti laivelį ir pertemti jį slidžiais akmenimis. Judu mišku. Kai kur, didėjant nuolydžiui, pradeda trūkti vandens. Praplaukus sodybą su nauja pirtimi bei žemą tiltą vėl lendu po medžiais. Upės slėnis praplatėja. Vietomis, kur vandens užtenka, plaukiu, vietomis, kur upėje padidėja nuolydis ar į paviršių išlenda akmenys tenka lipti iš laivo. Kuo toliau tuo dažniau, vilkdamas laivą, brendu upelio vaga - vandens akivaizdžiai maža, nelabai pagelbėja ir iš Karužų ežero atitekantis intakiukas. Sustoju ir upelio vaga einu į priekį apsidairyti. Panašu, jog mano plaukimas baigėsi. Liūdnai atsidusęs lipu į krantą ir susipakavęs gerokai pasunkėjusį laivelį (neturėjau laiko džiovinimui) patraukiu tiesiai per mišką į Perloją. Pakeliui prisirenku grybų vakarienei ir neskubėdamas pasiekiu plentą. Kaip sykis suspėjau į paskutinį, link Vilniaus, važiuojantį autobusą.

Gaila kad pritrūkau vandens, tačiau manau, jog neilgai Nedzingis beliks ramus upeliukas. Pavasarį ar pliaupiant stiprioms rudeninėms liūtims pakilus vandeniui, šis upelis tikrai turėtų patikti smagesnį plaukimą mėgstantiems vandenininkams, o ir aš dar tikrai čia pasirodysiu.

Daugiau nuotraukų čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika