"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Grūda
    Darius Vilkišius

             Upė pietinėje Lietuvos dalyje – Dzūkijoje. Teka pro Kabelių, Darželių, Marcinkonių kaimus. Puvočiuose įteka į Merkį. Ilgis 45,4 km, baseino plotas 294 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 1,88m3/s, vidutinis upės nuolydis 0,97 m/km.

             Grūda – kairysis Merkio intakas, savo kelią pradedantis Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Gudų girioje telkšančiame ežere, vadinamame tuo pačiu – Grūdos vardu. Tai lygumų upė, ramiai kilpuojanti ir neskubriai nešanti savo vandenis per Dainavos lygumą. Dėl smėlėto grunto ir augančių miškų šio rajono upės pasižymi vandens skaidrumu ir vėsumu. Kadangi jos daugiausia maitinamos požeminių šaltinių, todėl ne kiekviena žiema pajėgi sukaustyti jas ledu. O ir dažną sausą vasarą jos išlieka gana vandeningos ir praplaukiamos.
             Grūda nepasižymi labai aukštais ar staigiais potvyniais. Didžiausi potvyniai būna pavasarį, bet jie jokiu būdu negali lygintis su Žemaitijos aukštumų upių potvyniais.
             Ties Kabeliais II palikusi ežerą, Grūda numelioruotu grioviu ramiai sruvena per kažkada buvusias pelkes, o dabar nusausintas kultūrines pievas. Naujų jėgų upė įgauna Eidukiškių miške susitikusi vandeningą Musteikos upelį (33,7 km), savo vandenis atnešantį iš pat Čepkelių raisto. Musteikos žiotyse Grūdos debitas išauga iki 1,08 m3/s. Tačiau kelionę geriausia pradėti nuo užtvankos, esančios porą kilometrų žemiau šių upelių santakos.
             Čia, netoli Grybaulios kaimo, tarybiniais laikais upė buvo patvenkta siekiant aprūpinti žuvininkystės ūkio tvenkinius vandeniu. Šiuo metu šio ūkio nebėra, o tvenkinius išsipirko vietiniai gyventojai, už tam tikrą mokestį leidžiantys juose žvejoti. Sankasos paviršiumi eina žvyrkelis, kuriuo galima pasiekti Darželių geležinkelio stotį ar kelią Marcinkonys – Druskininkai.
             Dabar pasiekti šias vietas gana sudėtinga: traukiniai važiuoja tik iki Marcinkonių, o autobusai į Kabelius labai reti – važiuoja tik veždami mokinius. Todėl patogiausia atvažiuoti nuosavu transportu arba susitarti, kad pavėžėtų kas nors iš vietinių gyventojų.
             Žemiau užtvankos Grūda teka 2 – 3 m pločio vaga, po melioratorių veiklos labiau primenančia griovį. Dešinėje slenka tvenkiniai, iš kurių kanalu ateinantis vanduo papildo upę. Netoliese, iš dešinės, įsilieja ir dar pora upelių. Prie vieno iš jų žiočių Grūdą kerta iš pabėgių padirbtas žemas tiltas, kurį teks apsinešti. Toliau upė teka pamiškėmis. Pagrindinės kliūtys – įvairios užvartos. Priešaky iškyla geležinkelio sankasa. Po geležinkelio Varėna – Pariečė (Baltarusija) tiltu (30 km) susiformavusi nedidelė rėva. Žemiau prasideda Darželių kaimas. Čia pagrindinės kliūtys – įvairaus dydžio lieptai ir liepteliai, rąstai ir rąsteliai, permesti per upę, po kuriais tenka nuolat landžioti ar kiloti laivelius per juos. Reikia saugotis vinių, prikalinėtų į šiuos improvizuotus tiltus, ir pasitaikančios spygliuotos vielos. Ir žemiau kaimo upė teka ištiesinta, neįdomia 2 – 3 m pločio vaga, daug kur apaugusia beveik žmogaus ūgio žolynais. Galiausiai likus keletui kilometrų iki Marcinkonių upė ima sruventi jau natūralia savo vaga. Prasideda kitas kraštutinumas. Iki šiol tekėjusi vos ne "autostrada" dabar upė suka kilpą po kilpos, vingiuoja nuo vieno slėnio krašto prie kito. Krantuose aukštos, svyrančios į upę žolės, tarpais suspaudžiančios upę iki 1,5 m pločio. Greitai ir medinis tiltas (22 km), per kurį eina vieškelis, jungiantis Rudnios kaimą su plačiai išsimėčiusiu, pagal užimamą plotą didžiausiu Lietuvoje Marcinkonių kaimu. Šalia tilto įrengta stovyklavietė, kurioje galima pernakvoti ir tuo pačiu, paėjus pora kilometrų, apžiūrėti Marcinkonių kaimą, pabuvoti Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos arba Čepkelių rezervato muziejuose, užkopti į Gaidžių galo kopą.
             Plaukiant toliau upės vaizdas ypatingai nesikeičia. Vanduo ramiai sruvena gana siauru slėniu, raitydamas kilpą po kilpos. Kai kur dideles kilpas teskiria tik siauri žemės ruoželiai, tiesa, nuo vandens juos sunku pamatyti. Pagrindinės kliūtys vėlgi – suvirtę juodalksniai. Viename iš vingių, kur upė priartėja prie pat kelio, trykšta skaidrus šaltinis (17 km). Tokį pat šaltinį rasite dešinėje, kelio Marcinkonys – Puvočiai, tilto, po kuriuo palenda Grūda, pusėje. Čia įrengta ir puiki stovyklavietė su pavėsine. Pralindusi po tiltu upė dar kurį laiką teka ramiai, raitydama kilpą po kilpos, tačiau nebeilgai. Ties Kašėtų kaimu Grūda po truputį pradeda lįsti į vis gilėjantį slėnį. Kašėtose tenka pavargti su daugybe įvairiausių formų ir paskirties lieptelių, tačiau praplaukus didelį medinį kaimo tiltą prasideda įdomiausias ruožas – Grūdos kritimas link Merkio. Šioje 7,5 km atkarpoje upė nukrenta net 21,6 m – beveik tris metrus (2,88 m) per kilometrą. Šiame ruože upė garma tarp stačių šlaitų, šniokšdama per akmenis ir risdamasi per įvairias rėvas. Reikia saugotis nuvirtusių medžių, ypač pasišiaušusių smailiomis šakomis eglių. Jau visai netoli Puvočių tilto srovė kiek pristabdoma iš akmenų sukrautos pusmetrinės užtvankėlės. Tačiau peršokusi šią nedidelę kliūtį ir pralindusi po mediniu tiltu Grūda su triukšmu įgarma į Merkį, iki jo žiočių likus 15 km. Paplaukę keliasdešimt metrų prieš srovę, Merkio pakrantėje pamatysite puikią stovyklavietę, kur galima pabaigti kelionę. Tačiau turint noro galima toliau plaukti Merkiu ir po poros valandų pasieksite Nemuno ir Merkio santakoje įsikūrusią, Krėvės apdainuotą, Merkinę.

             Komentaras: tai rami, nesudėtinga upė, lengvai "įkandama" ir dar nepatyrusiems plaukikams. Upė, išskyrus žemupį, visą sezoną praplaukiama įvairiomis plaukimo priemonėmis. Problemos gali iškilti plaukiant karštą vasarą, kai nusekus vandeniui žemupyje gali tekti laivelius vilkti per akmenuotą dugną. Pagrindinės kliūtys žemupyje – iškilę akmenys ir užvartos. Aukštupyje ir vidurupyje – užvartos ir, aišku, kaimuose įrengtų lieptų gausybė.
             Iš tiesų Grūda įdomu plaukti tik nuo Marcinkonių, kur baigiasi melioratorių ištiesinta vaga. Aukštupys primena kanalą. Vietų stovyklavietėms tikrai užtektinai, kaip ir malkų laužui. O gerais metais be vargo prisirinksite grybų bei kitų miško gerybių.

Grūda (Merkio intakas)

Nr.

Vieta

Atstumas nuo žiočių (km)

Ruožo ilgis L (km)

Altitudė V (m)

Kritimas H (m)

Baseino plotas F (km2)

Hidromodudis Mo (1/sek/km2)

Debitas Qo (m2/sek)

Vidutinis ruožo debitas

1.

Grūdos ež. pradžia (versmės)

45,5


122,4







2.




63,0

8,2



121,9

0,5


65
65


6,2
6,2


0,40
0,40

0,20


3.


Musteka



33,7

3,5



118,9

3,0


92
171


6,2
6,3


0,57
1,08

0,48


4.


Dorupis



18,0

15,7



107,5

11,4


229
254


6,4
6,4


1,46
1,62

1,27


5.




7,5

10,5



100,7

6,8


278
278


6,4
6,4


1,78
1,78

1,70


6.


Žiotys



0,0

7,5



79,1

21,6


294


6,4


1,88

1,83

Šaltinis: Lietuvos TSR upių kadastras III dalis, Vilnius – 1962


Žygio aprašymas (2001 kovo pradžia)

             Trasos ilgis ~12 km. Žygio trukmė ~2 val. Pavasarį, polaidžio metu, šis ruožas praplaukiamas visų tipų laiveliais. Vasarą, nusekus vandeniui, karkasines ir plastikines baidares gali tekti tempti per akmenis.

             Grūda yra tekę plaukti ne vieną kartą, todėl papasakosiu apie vieną iš pavasarinių plaukimų. Šis plaukimas buvo įsimintinas tuo, jog netikėtai atsirado galimybė toje pačioje trasoje palyginti dviejų skirtingų tipų laivelių galimybes, jų pliusus ir minusus tam tikruose upės ruožuose.

             Pavasario pradžia tais metais nepasižymėjo itin dideliu potvyniu. Atšilimas artėjo bangomis. Dienomis karaliavo saulė, o naktimis vandenį surakindavo paspaudęs šaltukas. Sniegas tirpo po truputį, mažai tepakeldamas upių ir upelių vandens lygį. Kovo pradžioje teko su reikalais lankytis Dzūkijoje. Pagalvojęs, jog vis tiek surasiu keletą laisvų valandų savo pomėgiui, pasiėmiau ir pripučiamą "Saidę". Važiuojant pro upes ir pamačius gana aukštai pakilusį vandens lygį, kilo mintis praplaukti Grūda, tiksliau, paskutiniu jos trečdaliu, kur upės kritimas didžiausias. Visas žygis turėjo užtrukti ne daugiau poros valandų.
             Mano idėją palaikė bičiulis Tomas, su kuriuo jau senokai kartu plaukiojame, ir dar du draugai, kuriems tai būtų buvęs tik antras plaukimas. Teko ieškoti dar vieno laivelio. Laimė, buvom netoli Zervynų kaimo, kur gyvena mano bičiulis Artūras, vasaros metu nuomojantis baidares savaitgaliniams turistams, norintiems praplaukti Ūla ir Merkiu. Vakare susiskambiname su juo ir Artūras pažada ryt iš ryto atvežti vieną iš turimų laivelių.

 

             Ryte susimetam daiktus ir važiuojame prie Kašėtų. Stovyklavietėje be musų jau laukiančio Artūro radome ir visą būrį mašinų. Pasirodo, jog Grūdą apgulė žvejai, pakilusioje, drumzlinoje upėje bandantys pagauti karališką žuvį – upėtakį. Nežinau, ar žvejai melavo, ar jiems iš tikrųjų nesisekė, bet ir šie, ir vėliau, plaukiant upe, sutikti į klausimą ar kimba – tik purtė galvas. Pamatęs nedidelį maišelį, į kurį buvo susukta "Saidė", Artūras tik galvą pakraipė, o mums išpakavus kanoją su dideliu susidomėjimu stebėjo kaip mes triūsiame pūsdami orą. Paruošta plaukimui 3,6 m ilgio "Saidė" šalia penkiametrinio lenkų gamybos plastiko atrodė kukliai. Artūras su nepasitikėjimu žiūrėdamas į "Saidę", paklausė per kiek laiko mes pasieksime santaką. Jam aiškiai knietėjo sužinoti kanojos galimybes.

             Čia man ir kilo mintis pabandyti palyginti šiuos visiškai skirtingus laivelius. Esu plaukiojęs daug kuo, bet dar nebuvo tekę plaukti ir stebėti visiškai skirtingų tipų laivų galimybių. Juo labiau kad ir sąlygos tam buvo tinkamos: gana aukštas vanduo, pakankamai įvairus maršrutas, abu laiveliai buvo varomi baidariniais irklais, komandas sudarė po vieną mažai patyrusį irkluotoją priekyje ir gerokai didesnį patyrimą turintį plaukiką gale. Mes startavom nuo Marcinkonių – Puvočių kelio tilto.
             Iš pradžių upė labai vingiuota, sukom kilpą po kilpos, buvo juokinga žiūrėti į už metrinio sausumos ploto esančią kitą kilpą, iki kurios tekdavo gerokai pairkluoti. Plaukiant siaurais vingiais iš karto išryškėjo "Saidės" manevringumas. Posūkius ji įveikdavo lengviau ir greičiau, bet vos tik išplaukdavom į tiesesnę upės atkarpą, daug eiklesnis "plastikas" ją pralenkdavo. Tačiau pasirodžius užvartoms, lengviau manevruojanti "Saidė", pralindusi tarp suvirtusių šakotų medžių, vėl atkovodavo pozicijas.

 
 

             Kita vertus, "plastikas", kai reikėdavo peršokti negiliai po vandeniu esančius rąstus, įsibėgėjęs lengvai užšokdavo ir pračiuoždavo per šlapią medį. "Saidei" tai sekėsi gerokai sunkiau, pora kartų buvome net užstrigę. Tačiau netikėtai prasidėjusi stipri kruša užbaigė "tarptautines" lenktynes, sugindama dalyvius ant kranto slėptis po skarotom eglėm ir mėgautis karšta arbata iš termosų. Pasibaigus krušai plaukiam toliau. Ties Kašėtų kaimu išaiškėjo vienas įdomus dzūkų būdo bruožas, suteikęs "Saidei" papildomų taškų. Pasirodo, kiekvienas save gerbiantis dzūkas, nežiūrint į kelis bendrus kaimo tiltus, turi pasistatyti asmeninį tiltuką arba bent jau permesti rąstą, jungiantį jo kiemą su kitu upės krantu. Per tuos visus tiltus ir tiltelius kilnoti 9 kg sveriančią kanoją buvo kur kas lengviau nei trisdešimtkilograminį "plastiką". O praplaukus kaimą, atsitiko įvykis, po kurio mes – "Saidės" ekipažas – iš vis užrietėm nosis: "plastikas" apsivertė.

 

             Pasirodo, vydamiesi mus vaikinai nelabai "įsipaišė" į mūsų jau praplauktą staigų posūkį, trenkėsi bortu į storą šaką, kuri lūždama suspyruokliavo ir apvertė baidarę. Vandens temperatūra vos keletas laipsnių. Brrr. Nieko nepadarysi – būna ir taip. Sustojame. Šiaip ne taip išvelkame ant kranto pilną vandens baidarę, gręžiame rūbus ir profilaktiškai davę po gurkšnį "dzūkiškos" mūsų ruoniams, plaukiame toliau. Žemiau Kašėtų prasideda didysis upės kritimas, pagreitėja vandens tekmė. Atsiradę akmenys ir išvartos vertė daugiau manevruoti, prasidėjo daug įdomesnis plaukimas. Čia išryškėjo dar keletas "Saidės" privalumų šalia to, kad sraunumose ji buvo paklusnesnė ir manevringesnė nei stikloplastikinė: užkabinus akmenis kanojos pripučiamas dugnas ar bortas suspyruokliuodavo ir laivelis lengvai praslysdavo akmens paviršiumi, o baidarės susitikimai su akmenimis skambėdavo kaip Afrikos tamtamų orkestras, keldamas pagrįstą baimę dėl laivelio dugno tvirtumo.

             Dar vienas ryškus pliusas – "Saidės" savaiminė vandens šalinimo sistema, dėl kurios į vidų įbėgęs vanduo kaip mat ištekėdavo. Plastikas visą sukauptą vandenį gabenosi su savimi. Taigi, plaukiant "baltu" vandeniu ir norint apsisaugoti nuo tykštančio vandens labai praverstų uždengiantis kokpitą tentas.              Su vėjeliu judam toliau. Išnirę iš už posūkio pamatome didžiulę eglę, nuvirtusią skersai kalvų suspaustos upės. Tenka išlipti ir pernešti laivus krantu. Kairėje pusėje pasirodo Puvočių kaimo trobos ir priešakyje pamatome nedidelį, iš akmenų sukrautą slenkstuką. Už jo kiek paplaukus – medinis tiltas ir mes jau stiprioje patvinusio Merkio srovėje. Keletas mostų prieš srovę ir mūsų kelionės pabaiga. Iškeliame laivus, pakuojamės ir namolio.
             Smagaus plaukimo.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika