"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Švedijos užpoliarės kalnuose

Gediminas Andriukaitis

Birželio 18 d. (išvykimas vakare) – birželio 27 d. (sugrįžimas ryte):

– Automobiliu Vilnius – Abisko (2000 km);

– Ėjimas Kungsleden trekingo taku nuo Abisko iki Ahpajavri (20 km, 500m pakilimas);

– Plaukimas nuo Ahpajavri, ežerais ir Aliseatnu upe iki Rautasjaure ežero vidurio ( 27 km);

– Perėjimas į Guolbanjohkos slėnį (3 km, 200 m pakilimas);

– Plaukimas Guolbanjohka iki ežerų pabaigos (10 km);

– Perėjimas į Leavasjohka (11 km);

– Plaukimas Leavasjohka (40 km);

– Plaukimas Rautasalven iki plento, ties Rautas kaimeliu (4 km);

– Autostopu (motociklu) nuo Rautas iki Abisko (70 km);

– Automobiliu grįžimas į Lietuvą (2000 km);

Užpoliarinis Uralas... Krito į akį man šis kraštas, jame net nepabuvus. Pakako pamatyti vos keletą pažįstamų darytų nuotraukų, kad pajusčiau kažkokią magišką tos vietos trauką. Atšiauri gamta, sunkiai ištariami upių ir kalnagūbrių pavadinimai, po tundrą elnius bevaikantys keisti žmonės. Prieš porą metų daviau sau pažadą, kad ten žūtbūt nukeliausiu.

Šį pavasarį tas pažadas mane užtiko su laisva penkiašimtine litų kišenėje ir savaite laisvo laiko, rezervuoto birželio viduriui. Net su didžiausiu optimizmu žvelgiant į situaciją buvo aišku, kad apie jokį Uralą su tokiomis "papildomom sąlygom" net kalbos negali būti. Nebent... susitranzuotum kur nors prie Baltarusijos sienos kokį naująjį rusą, su prabangiai greita sportine mašina, kuris "mestelėtų" tave iki stotelės "Poliarnyj", lukterėtų dieneles keturias ar penkias, kol pabūtum Urale, ir dar už dyką ir labai greitai pavėžėtų atgalios. Kadangi niekada nebuvau didelis fantastikos žanro mėgėjas, šis scenarijus man didelio pasitikėjimo nekėlė. Teko pradėti sukti galvą, kaip išpildyti senus pažadus ir per savaitę turiningai išleisti nepretenzingą santaupų krūvelę.

Tiesą sakant, kai "kelionių badas" žiūri į akis, atradimų ilgai laukti nereikia. Vos pradėjus žemėlapyje nagrinėtis visus įmanomus ir bent kiek į užpoliarinį Uralą panašius variantus supratau, kad geografijos pamokas apie Skandinaviją mokykloje, matyt, būsiu praleidęs. Kad Švedijos užpoliarėje stūksotų 2 km aukštį siekiančios viršukalnės man buvo pirma naujiena. Antra naujiena buvo tai, kad tų viršukalnių papėdėje plyti Lietuvos dydžio visiškai neurbanizuoti plotai, kur galima sutikti tik keistų, vis dar elnius po tundrą bevaikančių žmonių. Sunkiai perskaitomi vietovardžių pavadinimai taip pat kėlė susidomėjimą. "Tai kuom tau ne Uralas?" – paklausė manęs vidinis aš.

Aš, žinoma, turėdamas nemažai skepticizmo ir išankstinių nusistatymų apie Skandinaviją, ėmiausi nuodugniai rinkti visą įmanomą informaciją ir pasirodė, kad čia netgi įdomiau nei su Uralu. Informacijos apie kokį nors rimtesnį plaukimą Švedijos užpoliarės kalnuose apskritai nepavyko rasti. Apie detalius upių aprašymus, internetines nuotraukų galerijas, "locijas" ir panašius dalykus nebuvo nė kalbos. Apibendrinant: pora šimtų kilometrų už poliarinio rato, 2 km aukštį siekiantys kalnai, atšiauri gamta ir neprognozuojami orai, bei nulis informacijos apie plaukiojimo perspektyvas – skamba kaip idealios atostogos!

Ilgai netrukau sumesti maršrutą (čia labai pagelbėjo GoogleEarth programa), beliko "tik" surinkti kompaniją. Neįtikėtina, bet šitaip patraukliai skambančiu kelionės planu neįtikinau nė vieno savo pažįstamo... Nelemta finansų krizė ir čia prikišo savo nagus. Jau buvau bepradedąs panikuoti, kai Alvydas pasiūlė susisiekti su keletu daug entuziazmo, bet mažai žygiavimo patirties turinčių vyrukų. Po poros dienų jau buvome trise: aš, Andrius ir Aurelijus (nedidelio "Beribių" turistų klubo nariai). Artėjant žygio datai pradėjau truputį nerimauti – į visiškai man nežinomus kalnus, plaukti visiškai nežinomom upėm visiškai neaiškiu oru traukiu su dviem bendražygiais, kuriuos pirmą kartą akyse matau ir kuriems tai bus pirmasis žygis už Lietuvos ribų... Nors tai, žinoma, kelionei tik pridavė žavesio, bet, visgi, labai nudžiugau, kai paskutinę minutę prie mūsų dar prisijungė jaunas, bet jau nemenkos žygiavimo patirties spėjęs sukaupti Jurgis (dabar jau ir "Vikingų" klubo narys).

Taigi, gražų birželio 18 d. vakarą pajudėjome iš Panevėžio tvarkingai susipakavę į nedidelį Andriaus Nissan‘ą (jei ne gudriai pritvirtinta seno žigulio stogo bagažinė, greičiausiai nebūtume sutilpę, bet kai porą kuprinių užmetėme ant stogo, važiavimas vyko daugmaž komforto ribose). Skubėti neturėjome kur – pirmasis keltas iš Talino į Helsinkį išvyksta tik 7.30 ryto. Tik pajudėjus iš Lietuvos pradėjo lyti ir nenustojo iki ryto, kol atvykome į reikiamą Talino keltų terminalą. Tiesą sakant, nuobodžiai lašnojo kertant visą Suomiją ir tik pervažiavus Švedijos sieną oras pradėjo po truputį gerėti. Artėjant poliarinio rato ribą vos neįvairavome į po kelią besibastančių šiaurinių elnių bandą. Iki vakaro visgi nepavyko pasiekti galutinio kelionės tikslo – Abisko miestelio (paskutinės gyvenvietės pakeliui nuo Kirunos link Norvegijos sienos). Nakčiai sustojome ten, kur planavome baigti savo žygį – prie Rautas kaimelio, kur Rautasalven upė kerta pagrindinį regiono kelią. Prieš užmiegant dar spėjome pasigrožėjome šiaurės pašvaiste (nusprendėme, kad žaižaruojantis blynas kitoje giedro dangaus pusėje greičiausiai buvo būtent ji).

Kitą rytą įveikėme likusius 70 km ir mes jau galutiniame taške. Abisko miestelyje prasideda garsusis "karališkasis" trekingo takas (Kungsleden), kurio atkarpa ir planuojame daryti savo pirmąjį užsimetimą. Oras tiesiog fantastiškas. Paliekame automobilį šalia nacionalinio parko administracijos ir užsimetę kuprines ant pečių patraukiame link kalnų. Dar neišėjus už miestelio ribos mane sustabdo vietinis turistas – su nuostaba akyse klausia, kam mums irklai? Mano trumpai paaiškintas maršrutas jį akivaizdžiai nustebina, o aš dar kartą įsitikinu, kad kajakingas kalnuose čia kol kas dar nelabai madingas. Senukas dar truputį manęs paklausinėja, pataria saugotis lavinų kalnuose (!), palinki sėkmės, draugiškai paspaudžiame vienas kitam rankas ir patraukiame savais keliais.

Jau iš pirmųjų vaizdų suprantu, kad atvažiavome čia ne be reikalo – snieguose skęstančios tolumoje stūksančių kalnų viršūnės, Abisko upės kanjonas ir galingi slenksčiai, palei kuriuos eina trekingo takas, tiesiog džiugina akį. Truputį daugiau žmonių trekingo take sutinkame tik pirmuosius 5 kilometrus, toldami nuo Abisko miestelio. Po 10 km ėjimo sutinkame paskutinę šiame žygyje matytą turistų grupę (grupelė prancūzų traukia Kungsleden taku link Kabnekaises – aukščiausio Švedijos kalno).

Po pirmosios, pakankamai nuožulnios užsimetimo dalies, prasideda nuoseklus lipimas į kalną. Nors einame puikiu, tvarkingai išmintu takeliu, visgi kojoms nelengva priprasti prie netikėtai išaugusio krūvio. Tenka pripažinti, kad visi mano išankstiniai nuogąstavimai po truputį bliūkšta – du bendražygiai, nors nė karto panašiame žygyje nedalyvavę, eina sukandę dantis, be jokių priekaištų ar komentarų, o Jurgis vos ne ristele į kalną bėga. Į dienos pabaigą jau visi jaučiame stiprų nuovargį, tačiau trauktis neturime kur – žygio planas gan intensyvus, o pirmąją dieną užsibrėžėme pasiekti Ahpparjavri ežerą, nuo kurio pradėsime plaukimą. Galiausiai apie 12 val. nakties (nesvarbu, kad virš galvos ir toliau plieskia saulė) pasiekiame šios dienos tikslą. 20 km per vieną dieną (pridedant įveiktą 0,5 km aukščio skirtumą) su pilna ekipuote – rezultatas neblogas, tad be sąžinės graužimo griūname į palapinę.

Keliamės su džiugia mintimi, kad bent porą dienų ėjimu su kuprine ant pečių rūpintis nereikės. Vakarykštis nuovargis neleido tinkamai pasigrožėti apylinkių vaizdais, kurie čia iš tiesų nuostabūs. 764 m. aukštyje esantį Ahpparjavri ežerą iš dviejų pusių įrėmina kilometrą į viršų šaunantys, debesyse kartkartėmis paskęstantys kalnai, kuriuose dar gausu sniego (atskiri sniego lopai guli visai šalia mūsų stovyklavietės). Pasirinkę krūmų šakelių, užkuriame iš akmenų sudėliotą pečiuką ir netrukus rankose garuoja žyginės arbatos puodas. Neskubėdami pradedame pakuotis daiktus, pučiame laivus ir ruošiamės plaukimui. Ežero vanduo, kaip ir dera – ledinis, tad lengvo vakarykščio nuovargio nuplauti maudynėmis visiškai nesinori...

Pagaliau susėdame laivus ir iš lėto pasileidžiame link pietrytinio ežero kranto, kur horizontas pradingsta už nedidelių kalvelių. Jau pirmoje protakoje mus pasitinka visai linksmas slenkstukas, už jo – dar vienas. Pirmojo overkilio irgi netrunkame sulaukti – matyt kaitrios saulutės pašildytas atsivėsinti sugalvoja Aurelijus. Judame tolyn, kur iš ežerėlio ištekantis srautas susispaudžia ir dingsta tarp uolų. Suprantu, kad čia užsižaisti nebereikia, tad priplaukęs kiek įmanoma arčiau paeinu į žvalgybą krantu. Vanduo, ištekantis iš ežero patenka į keliasdešimt metrų ilgio kanjoną su galingomis bačkomis ir katilais. Jokių kalbų apie plaukimą nekyla – pagarbiai pasigrožime slenksčiu ir gabaliuką apsinešame krantu.

Toliau plaukiant po truputį pradeda jaustis nedidelė, bet pastovi srovė ir vanduo jau primena ne ežerą, bet smarkiai išplatėjusią ir vingiuojančią upę – tai ir yra Aliseatnu. Neramumą kelia tik tai, kad nors iš abiejų pusių upę spaudžia kalnai, tačiau priekyje nematyti jokio upės slėnio – tiesiog už uolų pradingstantis horizontas. Besiruošdamas žygiui, nagrinėdamas žemėlapius ir GoogleEarth nuotraukas, pasižymėjau artėjantį Aliseatnu ruožą kaip keliantį daugiausiai klaustukų. Iš palydovo darytose nuotraukose matėsi beveik 2 km ilgio nepertraukiama slenksčių virtinė, o žemėlapis rodė rimtą kritimą. Nepaisant to, kad kol kas plaukimas vyksta gan ramiai, stengiuosi akylai sekti aplinką ir srovės tėkmę, plaukiu nepraleisdamas mažiau patyrusių bendražygių į priekį. Srovė po truputį greitėja, atsiranda nedideli slenkstukai, tačiau upė vis dar vingiuoja plačia vaga, todėl manevrui vietos – į valias. Dar už poros posūkių upė pradeda spaustis, nuolydis didėja ir priartėjami pirmąjį rimtesnį slenkstį.

Pirmąją slenksčio pakopą įveikiame lengvai – nedidelę bačkutę lengvai pramuša pakrauti laivai. Tačiau tolėliau seka antra slenksčio dalis. Upė vėl paplatėja iki 30 m, dalinasi į kelias protakas, kurios netolygiai krenta nuo išilgai visą slenkstį kertančios uolos. Mūsų kranto pusėje esančioje protakoje trūksta vandens. Labai apmaudu, nes maždaug 3 m aukščio slenkstis čia būtų visai įveikiamas. Tačiau dabar per uolą slystanti masė nėra pakankama. Arčiau kito kranto, kur vandens srautas gerokai didesnis, praplaukti būtų tarsi įmanoma. Tačiau įvertinę bendrą grupės pasiruošimo lygį ir tai, kad tai tik pirma plaukimo diena, visgi nusprendžiame šį viliojantį gabaliuką apsinešti. Sekantis slenkstis – vos už šimto metrų. Vanduo krenta per maždaug 4 m aukščio chaotiškai išsibarsčiusias uolas. Teorinių šansų įveikti slenkstį yra tik palei dešinį krantą, bet mes ir vėl "neteisingoje" upės pusėje. Vėl apsinešinėjame. Papildomas pasivaikščiojimas duoda šiokios tokios naudos – beeidamas tarp uolų pastebiu geltonai žydintį augalą, labai jau primenantį auksinę šaknį. Labai nustembu, nes galvojau, kad ji auga tik Sibire – vėl pamokėlė. Gabaliuką visgi išsikasu (parsivežus namo skirsim ekspertizę).

Vėl sėdame į laivus ir po truputį plaukiame plačia, bet ne per daug sraunia rėva, kol netikėtai, išlindus iš už uolų priekyje atsiveria neįtikėtina panorama: už gerų 50 m vanduo pradeda "virti", nuolydis didėja ir staiga atsiveria platus slėnio vaizdas. Tampa visiškai aišku, kad mūsų laukia kažkas tikrai įspūdingo, tad nieko nelaukdami sukame kranto link. Ir iš tiesų, upės vaga susiaurėja, visa vandens masė susispaudžia, persirita per keletą "įžanginių" slenksčių ir galiausiai su milžiniška galia iš maždaug 10 metrų aukščio vertikaliai krenta į uolas. Krioklio apačioje, greičiausiai, stūkso kietas pagrindas, nes atsitrenkusios srovės purslai tarsi fontanas šauna iki pat krioklio viršaus. Žinoma, neatsargus įplaukimas į šį monstrą greičiausiai baigtųsi tragiškai...

Keletą minučių stovime be žado, tiesiog pakerėti šio vaizdo. Nuo krioklio atbrailos atsiveriantis aplinkinių kalnų ir upės slėnio vaizdas taip pat tiesiog pribloškia. Mintyse perkratau daugelio buvusių kelionių vaizdus, tačiau vargiai randu kažką, kas galėtų prilygti šiam didingam reginiui. Iš tiesų keista vos pirmąją plaukimo dieną gauti tokią vaizdų "dovaną". Regis, jau dabar galėtum važiuoti namo ir galvotum, kad vien dėl tokio vaizdo sukarti šitokį kelią buvo tikrai verta. Tačiau juk mūsų žygis – tik prasideda, kas mūsų laukia priekyje?

O laukė, kaip greitai pasirodė, nemenkas ėjimas krantu. Jau nuo didžiojo krioklio matėsi, kad žemiau kiek aprimstanti srovė pateka pora šimtų metrų ir vėl prapuola. Užsimetame kuprines ant pečių ir leidžiamės pakrantės uolomis žemyn, kol pasiekiame dar vieną panašaus aukščio slenkstį. Kriokliu šio gražuolio nebepavadinsi – vanduo slysta per uolą, ir darydamas posūkį bloškiasi į stačias kairiojo kranto uolas bei nugarma žemyn. Vėlgi, apie jokį praplaukimą, net polietileniniais kajakais, čia vargu ar gali būti kalbų. Pasigrožime šiuo slenksčiu ir...matome, kad priekyje vaizdas vėl kartojasi – vėl šiek tiek ramesnis ruožas, ir vėl upė pradingsta. "Gražu tai gražu, bet kiek, po galais, visa tai tęsis?" – kirba mintis, nes pagal dienos planą turėjome stoti nakvynės už gerų 4 km, prie vieno iš Aliseatnu intakų. Tampa aišku, kad planas per daug ambicingas.

Nuo slenksčio briaunos netoliese pastebime nedidelę giraitę (pagaliau susikursime normalų žygio laužą!), kur ir nusprendžiame įkurti stovyklą, o likusį dienos laiką skirti žvalgybai. Užtrunkame kol susinešame į stovyklą laivus ir daiktus. Galiausiai patraukiame paupiu žemyn. O ten ir vėl: galingas, kokių 6 m perkritimo slenkstis, o už jo seka virtinė mažesnių. Jei iš viršaus dar atrodo, kad toliau plaukti tarsi ir įmanoma, tačiau nusileidus visai šalia upės matome vienas paskui kitą sekančius ir porą metrų aukščio siekiančius krioklius, nuopylas ir techniškai sudėtingus slenksčius. O vandens debitas toks, kad ir katamaranams liūdna nebūtų.

Paeiname dar apie kilometrą žemyn, kol pasiekiame trekingo tako tiltą. Ties juo garma paskutinis šio ruožo slenkstis. Tampa visiškai aišku, kad visą šį 1,5 km ruožą teks apsinešinėti. Su patyrusia komanda, būtų įmanoma atskirtus ruožo gabaliukus įveikinėti, tačiau mes sau to leisti negalime – daliai komandos trūksta patirties, o priekyje dar daug kilometrų nežinomais vandenimis. Tad grįžtame į stovyklą, kur prie sukurto laužo aptariame tolesnio žygiavimo planą. Nors jaučiasi nuovargis, tačiau miegoti kažkodėl nesinori. Nusprendžiu dar užsiropšti į šalia esančią kalvą, o Jurgis patraukia pasižiūrėti į kiek tolėliau tekantį intaką, kurį ketinome šturmuoti kitą dieną. Beeidamas į kalną aptinku keletą elnių ragų. Kadangi vėlus vakaras, saulė kiek pasislėpusi už kalno ir darosi vėsoka. Greit subėgioju į viršūnę, nuo kurios jau matosi ir tolumoje plytintis ilgas, kalnų suspaustas Rautasjaure ežeras. Niekaip nesinori nustoti grožėtis šiais vaizdais, ir tik žvarbus vėjas mane pagaliau įveikia ir patraukiu atgal į stovyklą.

Kitą dieną mus ir vėl lepina oras – danguje nė debesėlio. Užtrunkame gerą valandą kol per porą užėjimų apsinešame slenksčių ir krioklių ruožą. Nuo trekingo tako tilto per upę vėl pradedame plaukimą. Už poros posūkių mus pasitinka ilga, smagaus nuolydžio rėva. Po truputį didėja upės debitas, tad net plačiose rėvose kai kur susidaro visai kandžios bačkutės. Tačiau kelias pradines rėvas įveikiame lengvai. Upei vis įsibėgėjant nepastebiu, kaip sparčiai priartėju prie posūkio, ties kurio susiformavusi kreiva nuopyla su nemaža bačka. Suprantu, kad sustoti nespėsiu ir neriu tiesiai į bačką. Pakrautas laivas vos iš jos išropoja. Po manęs bačką prašoka Jurgis, Andrius suspėja sustoti, o Aurelijų kreivas srovės liežuvis pagauna ir pasiunčią laivą į bačką kampu –overkilis. Jurgis pagauna laivą ir nubuksyruoja kartu su plaukiku kranto link. Incidentas įvyksta visai šalia Vierrojohkos intako, kurį planavome žvalgyti (ir galbūt šturmuoti), tad kaip tik sustojame.

Vierrojohka nuliūdina vandens lygiu. Pakylame puskilometrį aukštyn iki Vierrojohkos kanjono pradžios. Iš tiesų, įspūdingas upelis, tačiau plaukimui trūksta bent 10 cm. vandens. Nusprendžiame nebegaišti laiko ir grįžtame prie laivų. Likę keletas kilometrų iki Rautasjaure ežero pralekia labai greitai – upės nuolydis labai smagus, tačiau ryškesnių kliūčių nėra. Visai priartėjus prie ežero upė skaidosi į daugybę protakų, kol galiausiai visos jos įsilieja į Rautasjaure. Ežeru praplaukiame apie 4 km iki jo susiaurėjimo, kur numatėme vietą, kurioje versimės per pietvakarinį ežero šlaitą į Guolbanjohkos upės aukštupį.

Susipakavę ežero pakrantėje daiktus ir suvalgę vėlyvus pietus pradedame kilti į kalną. Per gerą valandą nuo ežero lygio užkylame apie 200 m. ir neužilgo jau perkopiame į Guolbanjohkos slėnį. Link upelio žingsniuoju truputį nerimaudamas – visiškai nežinia, kas mūsų laukia. Guolbanjohka išteka iš pakankamai nemažo ežero, tačiau ar jo sukaupto vandens pakaks praplaukimui? Dar paėjėję pagaliau pasiekiame visai nedidelį, vos plaukiamą upelį. Nors randamės 750 m aukštyje, tačiau šalia upės visgi randame šiokių tokių medelių, iš kurių susikuriame pakankamai neblogą laužą. O jis tikrai reikalingas, nes žemė dar įšalusi, vakare balas aptraukia plonas ledo sluoksnis. Ryte ir vėl pabundame pažadinti saulės. Nors sakoma, kad gero oro per daug nebūna, tačiau kiaurą parą virš galvos besiridinėjantis ir poilsio neduodantis blynas pradeda po truputį erzinti. Kadangi nė vienas iš mūsų, kaip ir pridera, nesugalvojome pasiimti kremo nuo saulės, veidai ir rankos nuo nuolatinės saulės, šalto vandens ir vėjo gerokai sutino. Atrodom gan juokingai, tačiau blogiausia tai, kad belaidant juokelius apie vienas kito išvaizdą, tenka suimti pirštais lūpas – smarkiau išsišiepus suskeldėjusi oda plyšta, iš karto keliose vietose atsiveria kraujuojančios žaizdos. Tad pakvatojam gan santūriai.

Per daug nedelsdami susipakuojame daiktus ir pradedame leistis Guolbanjohka žemyn. Kartkartėmis tenka pavargi ieškant gilesnių protakų, tampant laivus tarp akmenų. Randame ir vieną įdomesnį slenkstuką, kurį sėkmingai įveikiame iškrovę iš laivų daiktus. Vėliau upė po truputį rimsta, vidurupyje prateka pro kelis nedidelius ir negilius ežerėlius. Lengvai praplaukę apie 10 km pasiekiame ežerėlių pabaigą. Iš čia upė išteka sraunia, susiaurėjusia vaga ir pradeda kristi link Rautasjaure ežero. Būtent paskutiniai upės 5 km mus labiausiai ir domino. Nemažas nuolydis ir tarp kalvų įsispraudusi vaga žadėjo įdomų plaukimą. Prieš įkurdami bazinę stovyklą prie ežerų, visgi nusprendžiame planuojamą ruožą pražvalgyti. Pirmieji pora upės žemupio kilometrų mus nuvylė: nors kritimas nemažas, tačiau gana nuoseklus. Prie mūsų (nedidelio) vandens plaukimas neatrodė įdomus. Nepriėję srauniausio upės ruožo pasukame atgal link laivų. Kadangi priešakyje dar laukia trečioji upė – Leavasjohka – nusprendžiame skirti daugiau laiko jai, ir susipakavę daiktus patraukiame į pietus, link Leavasjohkos aukštupio. Tundra gan sausa, kartkartėmis randame žvėrių takelius, tad apie 11 km nueiname gana sparčiai. Upę (jei tai galima pavadinti upe) pasiekiame beveik vidurnaktį. Tiesą sakant, tai kol kas labiau panašu į akmenų lauką. Toje vietoje, kur mes pasiekėme Leavasjohka, ji teka smarkiai išplatėjusiame slėnyje. Nors nuolydis matosi plika akimi, tačiau upė smarkiai išplatėjusi, rėvose vanduo vos semia akmenis.Tačiau plaukimas – mūsų rytojaus rūpestis, tad iš sunkiai rastų šakelių sukuriame nedidelį pečiuką, suvalgome vėlyvą vakarienę ir einame miegoti.

Naktis ir vėl buvo vėsoka. Visgi jaučiasi, kad vėl esame pakilę aukščiau jūros lygio (aukštis – 785 m). Plaukimas prasideda gan nuobodžiai, tenka ieškoti sraunesnių protakų, rėvose braidant tampytis laivus. Tačiau po pirmųjų poros kilometrų upės susitelkia į siauresnes protakas ir tampymosi darosi vis mažiau. Nedideles rėvutes keičia ramesni ruožai, todėl mums belieka tik džiaugtis eiline saulėta diena ir tundros peizažais.

Praplaukus pirmuosius gan nuobodžius 25 km (vidutinis ruožo nuolydis – 5 m/km), pradeda gana ryškiai keistis upės charakteris. Prasideda nepertraukiama, gero nuolydžio rėva. Nors tiek vandens masė, tiek upės nuolydis ženkliai padidėję, tačiau pavojingesnių kliūčių kol kas nėra. Tereikia tik nuolat intensyviai dirbti manevruojant tarp išlindusiu akmenų (o manevrui vietos – į valias). Prieš ruošdamasis žygiui kosminės rajono nuotraukose pasižymėjau keletą gana ryškių slenksčių, todėl neleidžiu sau ir komandai per daug atsipalaiduoti. Upės debitas ir tėkmė vis greitėja, kol pagaliau priplaukiame pirmą ryškų slenkstį. Slenkstis labai vaizdinas, tačiau gan paprastas. Vanduo slysta per raudonas uolas, suformuodamas nedideles bačkas. Slenkstį įveikiame lengvai ir leidžiamės žemyn vis smagesnėmis rėvomis. Prieš antrąjį mano pasižįmėtą slenkstį tarsi turėjo būti tiltas, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, šio orientyro ten nebuvo. Antrasis slenkstis jau šiek tiek rimtesnis. Vagoje išsibarstę didžiuliai rieduliai, einant dešiniau – neišvengiamas stiprus spaudimas į uolas, o kairėje – apie 1,5 m aukščio uolų suspausta nuopyla, su gan smagia bačka. Pastatę saugą vienas po kito nušokame nuo slenksčio ir leidžiamės tolyn vis galingesnėmis, nuo galvos iki kojų apipilančiomis bangomis. Likus vos pora kilometrų iki Rautasalven, Aurelijų dar išmaudo gan stiprus "klasikinis" prispaudimas į uolą. Tačiau viskas baigiasi laimingai ir be nuostolių.

Sraunųjį Leavasjohkos ruožą (paskutiniuose 15 upės kilometrų vidutinis upės nuolydis yra apie 13 m/km) įveikiame vos per porą valandų ir Rautasalven pasiekiame vakarėjant. Kadangi neturime kur skubėti, nusprendžiame neplaukti iki plento ir dar pernakvoti be civilizacijos ženklų. Pernakvojame kukliame beržinėlyje ir kitą dieną įveikiame likusius 4 km Rautasalvenu iki plento. Rautasalven – tai jau didelio debito upė, slenkstukuose mus dar pradžiuginusi metrinėmis bangomis, smagiomis bačkutėmis ir greita srove.

Greitai pasiekiame plentą ir dabar galvoje lieka tik vienintelis rūpestis – kaip nusigauti iki automobilio. Rautas kaimelyje sustoja rytinis traukinys, vykstantis į Abisko. Tačiau nusprendžiame išbandyti laimę autostopu. Patraukiu ant kelio su šalmu ir irklu rankose. Pro šalį kartkartėmis prariedantiems kemperių vairuotojams, matyt, pasirodau gan įtartinas ir 20 min. stoviu bergždžiai. Juokaudamas iškeliu nykštį pralekiančiam motociklistui ir šis, mano nuostabai, apsisukęs privažiuoja prie manęs. Iš pradžių vyrukas pamanė, kad stabdau mašinas ištiktas bėdos, tačiau kai išaiškinu jam kas aš per vienas, jis tik nusišypso, pavadina mane "trenktu" ir... pasiūlo pavėžėti 70 km iki Abisko. Tik, kad, sako – tu šalmo neturi, o čia pas mus taip negalima... Bet aš jam atkertu, kad viskas tvarkoj, užsimaukšlinu kajakerio šalmą ant galvos ir mes jau lekiam 130 km/h greičiu link palikto automobilio.

Žygis baigėsi. Laukia ilgas kelias namo ir mintys apie sekančią išvyką į Švedijos užpoliarės kalnus.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika