"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Švedijos priepoliarės upėmis

Tekstas: Darius Keina

Nuotraukos: žygio dalyviai


Maršrutas:

Automobiliu Vilnius – Talinas – (keltas) – Helsinkis – Bodträskforsas (~1600 km)
Automobiliu nuvykstam netoli Guldringhedeno (~40 km) 66.229869, 20.334612 (1)
Plaukimas Bodträskånu (~20 km) iki Nunisbergeto 66.272758, 20.485488 (2)
Perėjimas į Görjeåną (~11 km) 66.327179, 20.576271 (3)
Plaukimas Görjeånu (~ 11km) 66.30086, 20.669315 (4)
Plaukimas Görjeånu (~ 16km) 66.249325, 20.813024 (5)
Perėjimas atgal į Bodträskåną (~ 13km) netoli Lillå 66.213454, 20.679991 (6)
Plaukimas Bodträskånu (~ 25km) 66.087649, 20.908414 (7)
Automobiliu pasiekiam Varjisåno intaką (~80 km) 65.959308, 20.101962 (8)
Plaukimas intaku ir pačiu Varjisånu (~34 km) iki Storforseno 65.85989, 20.415225 (9)
Automobiliu iki nakvynės prie Långträsketo ežero (~22 km) 65.967729, 20.495381 (10)
Långträsketas – Helsinkis – (keltas) – Talinas – Vilnius (~1700 km)

Iš viso:
Nuplaukta ~ 106 km;
Nueita ~ 25 km;
Nuvažiuota ~ 3500 km.


Žygio laikas:

gegužės 23 d. (išvykimas vakare) – birželio 2 d. (sugrįžimas vakare).

Gamtinės sąlygos:

Vandens lygis vidutinis. Sparčiai senkantis pavasarinio potvynio likutis. Oro temperatūra dieną šešėlyje 25 – 30 laipsnių šilumos. Naktį 2 – 5 laipsniai šilumos. Vanduo šiltas. Lietaus nebuvo. Pradžioje uodų vienas kitas, žygio pabaigoje jų gerokai padaugėjo, atsirado mašalų. Žvejyba vidutinė, pagauta lydekų, ešerių, kiršliukas ir keli upėtakiai.

Įranga:

Pripučiamas kajakas "Edelveis" – 2 vnt.
Pripučiamas kajakas "Jaloman" – 1 vnt.
Pripučiamas kajakas "Timan" – 1 vnt.
Pripučiama kanoja "Saidė 3,6" – 2 vnt.

Dalyviai:

Gediminas Andriukaitis
Linas Vainius
Julius Pileckas
Juozas Simanavičius
Žygimantas Umbrasas
Valentinas Menšikovas
Rokas Adžgaukas
Darius Keina





Švedijos priepoliarė, užsitęsęs pavasaris, tik prieš dvi savaites kardinaliai atšilęs oras, nutirpdęs klampias šiaurės pusnis, liepte liepė įsimesti šiltesnių drabužių ir nusiteikti įvairiom orų išdaigom. Niekas nesitikėjo, kad lėtai judėdami iš Lietuvos į šiaurę iš tiesų judame į pietų orą. Sugrūdę daiktus ir dviratį į autobusiuką apie 21 val. pajudėjome iš Vilniaus ir ramiai riedėjom, plaukėm, vėl riedėjom link išsvajoto tikslo pasitikrinti kursų žinias, pagerinti įgūdžius. Paskutinę tamsią naktį palikę Taline, Bodträskforso miestelį pasiekėme vėlų kitos dienos vakarą. Lengvai apsvaigę nuo paros mašinoje ir šviesios nakties patikimai prirakinom dviratį matomoje vietoje prie apšvietimo stulpo ir dar pavažiavę apie 40 km. pasiekėme pirmos nakvynės ir plaukimo starto vietą (1). Įsikūrėme ir mašiną palikome šalia negyvenamo namo prie tiltelio per upę.


Pirmojo terbeliavimosi dieną įvertinom vietos patogumą, kuomet 6 pripūsti laivai erdvioje aikštelėje buvo dešimtkart pakraunami ir iškraunami, iki kol visi daiktai atrado savo vietas, o šeimininkai įsitaisė patogius "krėslus". Maistą pasidalijom visiem po 4,2 kg plius truputį bendrų daiktų. Pagaliau startas, už kelių metrų pirmoji rėvutė po tiltu, ir mojuodami irklais, ištrūkę iš betoninių džiunglių, darbų, automobilių ir kito civilizacinio gėrio, lengvai ir laisvai judame pirmyn. Kartkartėmis trumpam stabtelime tai laivų pripūsti, tai daiktų pataisyti ar gražesnę vietą nufotografuoti. Pirma diena, viskas atrodo labai gražu ir verta vienos kitos nuotraukos. Ilgėlesnis stabtelėjimas pietums ir judame pirmyn. Upė gana rami su pavieniais didesniais akmenimis ar rėvutėmis, kartais patikrinančiomis plaukiančiųjų budrumą. Vienviečiai laiveliai prašoka praktiškai viską be vargo, dviviečiai kartkartėmis stringa irkluotojams pataikius į seklesnę vietą ar neišsisukus nuo akmens, bet viskas sėkmingai įveikiama. Rodos, ką tik išplaukėme, o štai jau iš vado, plaukiančio priekyje, girdime "čia stojam, gera vieta nakvynei" (2). Laiveliai grakščiai priplaukia prie kairiojo kranto, ant kurio gana lygi kokių 10 metrų pločio toli palei upę besitęsianti pievutė. Visi sušilę kas kaip moka sušoka į gaivią upę, kuri nuplauna pirmos dienos prakaitą ir atgaivina. Vėliau kas palapines stato, kas žvejot traukia, kas daiktus džiovina. Dėl daiktų gausos ant kranto galima pagalvot, jog čigonų taboras atsikraustė su visa manta. Pirmosios Gedimino lydekos, iš kurių budintieji Julius su Juozu vakarienei išverda puikią žuvienę. Dabar jau nutariam, kad vandens žygis pradėtas, ir gulam poilsio.


Antrą dieną pėsčioji žygio dalis. Turim pereiti prie Görjeåno upės. Planas – nekylant labai aukštai apeiti Storbergeto kalną ir kitoje pusėje po truputį leistis link upės. Kylant aukštyn randam daug upelių ir šaltinėlių, iš kurių pasipildom vandens atsargas ir atsigaivinam. Geriamo vandens šios vietos turtingos, tad nereikia nešti daug papildomo svorio. Truputį sustreikavus kursantų orientacijai judam ne tiesiausia numatyta trajektorija link tikslo, tačiau apėję kalną nusileidžiama prie Subbatträsketo ežero ir šalia jo praeinančio plataus žvyrkelio. Nusprendžiam išbandyt ežerėlio vandenį ir užkąsti. Įkaitę kūnai pradžioje nesumoja, kokia ežero vandens temperatūra, gerokai šaltas, ir tiek, tačiau kuomet įbridus kelis metrus, pasinėrus ir brendant atgal ima gerokai gelti kojas, suprantame, kad vanduo tikrai šaltas ir dar nespėjo įšilti per kelias šiltesnio oro savaites. Pietūs – žiauriai skanūs, maistingi, varvantys nuo karščio lašiniai su traškia lietuviška duonele ir dangiško skonio puikiai energijos suteikianti chalva visus akimirksniu pastato ant kojų. Tuo pasinaudodami žvyrkeliu pajudame palei ežerą tolyn. Retkarčiais pavėsyje stabtelime poilsio minutei, kadangi einant pėsčiomis pradeda jaustis tikrasis karščio poveikis. Prie progos pasisveriame kuprines, svoriai varijuoja maždaug nuo 25 iki 31 kg. Rekordininkas – Linas. Vis dėlto "Saidės" leidžia sutaupyti nemažai svorio. Vaizdais lepinančiu keliu pasiekiame upę, ją kirtę sukam kairėn, pereinam karjerą ir stojam nakvynei šalia jauno pušynėlio ant kairiojo upės kranto (3). Čia senokai kūrento laužo liekanos – ratu sudėti akmenys. Laiko turim, tad neskubant malkų paieškos, namų statyba ir žvejyba. Kadangi šalia stovyklos upė išplatėjusi ir gan sekli, akmenuota, Darius su Roku pabando paėjėti prieš srovę, tikėdamiesi rasti ramesnį upės ruožą, tačiau nesėkmingai. Rasta tik viena didesnė rėvutė su sunkiu priėjimu, kuri Rokui padovanoja mažą upėtakiuką. Pasigrožėję laimikiu paleidžiam jį toliau augti. Julius su Juozu tuo metu užsineša aukštyn laivą ir smagiai juo nusileidžia per rėvą iki stovyklavietės. Vakarinė košė, arbata, miegas. Karštis gerokai išvargino, įmingam greitai ir giliai.


Rytą kylam kaip visad, ne per anksti, pabaigę sapnuoti saldžiausią sapną. Rytinės procedūros, puiki laužo košė su arbata bei sausainiukais, ir nekantraudami šokam į laivus plaukti nauja upe. Vandens gerokai mažiau, nei prieš tai plauktoje, tad kur upė praplatėja ar priplaukiam rėvutę, dažniau tenka draugiškai palinguoti ar išlipus nusikrapštyti dviviečius laivelius nuo akmenų. Vienviečiai smagiai šauna pirmyn. Upės charakteris panašus: rėvos, akmenukai. Plaukiant po truputį keičiasi kraštovaizdis, krantai statėja, upė gilėja, dažnai sutinkame smėlėtus krantus ir smėlio sąnašas, kurias vienbalsiai pripažįstame kaip puikiausius paplūdymius. Link pietų kelią pastoja stipresnis nei įprasta rėvoms vandens šniokštimas, priartėję prie iš pirmo žvilgsnio laisvai plaukiamą rėvą, dingstančią už posūkio, stojam žvalgybai. Ne veltui! Už posūkio pasitinka apgriuvusi užtvanka su gan aukštomis pakopomis, tačiau trečiojoj mažokai vandens ir plaukti pavojinga (66.302507,20.659788). Apsinešam laivelius kairiuoju krantu ir stojam pietų prieš rėvą iškart už užtvankos. Puikus vaizdas, gaivūs vandens purslai suteikia pietums gurmaniškumo. Susirikiuojam į eilę, Gediminas stoja į fotografo poziciją ir plaukiame. Su užduotimi visi susidoroja sėkmingai, o norintieji apačioje ramesnio vandens ruože dar bando žaisti paskutinėje pakopoje. Rokas su Darium nusprendžia pasitreniruoti klasikinius derinius ir pademonstruoja klasikinį apsivertimą bačkoje, kai greitesnis vanduo pagriebia į vandenį įkištą irklą. Tą patį elementą po kelių kartų pavyksta pakartoti ir Juliui su Juozu. Šlapi, bet laimingi judam pirmyn link nakvynės. Su ja sudėtingiau, tačiau radę patogesnę vietą pirtelei ir užsikabaroję ant kalno apsistojame nuostabaus grožio sename apsamanojusiame miške dešiniajame upės krane (4). Visi kimba į darbus, pirtelei akmenis kraut, kūrent, palapines statyt, laužui vietą ruošt, pirtelę ręst. Po sočios vakarienės užsiverdam du katiliukus skaniai kvepiančių beržų lapų arbatos ir greit lendam pirtin. O pirtis pirtelė, žymiai geresnė nei naujausių urbanistikos išradimų prifarširuotos miestietiškos ar daugelis kaimiškų. Po šitokios dienos atgaivinę kūnus ir sielas Görjeåną praminame Merkinčia (Merkys+Visinčia), krentam į samanų patalus ir nesikeliam, iki kol saulė neprikaitina palapinių.


Antroji plaukimo Görjeåno upe diena panaši. Žygimanto virtimas užskersavus ant akmens, Dariaus ir Roko klasikinis elementas – klasikinis prispaudimas prie medžių šakų, nulinkusių virš upės. Kokie dar klasikiniai elementai liko neišmokti? Klasikinis sifonas, bet šito, sako, nerekomenduoja... Per pietus kelią pastoja dar galingesnis šniokštimas su iš pradžių nekaltai atrodančiu įplaukimu. Gediminas stabdo visus dešiniajame krante ir žvalgom. Nors ir kirba kaikam, nors ir svarstoma, kaip galima būtų perplaukti, tačiau keli galinge slenksčiai, pasibaigią milžinišku greičiu per uolas lekiančiu vandeniu su didžiuliais dantimis pabaigoje gali būti pražūtingi (66.266697,20.767034). Apsinešam ir pietaujam. Gėrimės vandens jėga ir gamtos grožiu, mėgaujamės medžių šešėliu. Antroji dienos dalis prabėga greitai, aptikę, kaip spėjam, seno tilto medines pamatų nuolaužas stojame patogesnėje išlipti vietoje dešiniajame krante (5). Kadangi saulė negailestingai kaitina, pakilusio vandens suneštas smėlis dulka nuo sausos pernykštės žolės sulig kiekvienu žingsniu. Šalimais teka upeliukas, nešantis labai smulkų smėlį ir sunešęs savotišką smėlio pelkę. Įspraudžiam tarp krūmų palapines, maudomės, džiovinamės, ilsimės nuo kaitros, vakarieniaujam ir gulam poilsio.


Perėjimas atgal į pirmąją dieną plauktą Bodträskåną. Paliekam šalia keliuko pirties polietileno plėvelę, kurią vėliau pasiimam privažiavę mašina ir taikydami į žvyrkeliukus po truputį kylam aukštyn apie 125 metrus bei judam Lillå miestelio kryptimi. Pasipildom vandens iš kelių ledinių upelių, kuriuos kertam pakeliui. Pietūs milžiniškų kirtimų pakraščio pavėsyje, trumpas poilsis ir pirmyn. Labai vertini šešėlį, kuomet visą dieną kirtimuose (jais lengviau judėti) negailestingai kepina saulutė. Vakarop gerokai išvargę ir nukeliavę apie 13 km apsistojame nakvynei tiesiog miške, netoli upės (6). Vieta gan patogi. Žvejyba kitoj pusėj kelio esančiame pratekančiame ežerėlyje su šėlstančiomis lydekomis iki 12 valandos nakties suteikia puikių emocijų ir žuvies, kurios net nesugebame suvalgyti kitos dienos pusryčiams, tad pasiliekame ir vakarienei.


Bodträskånas ramus, su nedidelėmis rėvomis. Priplaukę kanalu užtvanką, nes natūralioje vagoje vandens per mažai, apsinešame kelis šimtus metrų ir startuojame iškart už jos. Iki pietų plaukiam visi kartu. Po pietų Linas su Valentinu pajuda greičiau, reik pasiekti dviratį, numinti iki autobusiuko ir parsivaryti jį. Juozas su Julium fotografuoja ir eksperimentuoja, už jų atsilikę Gediminas, Darius, Rokas žvejoja. Plaukimas lėtas. Užkimba keli ešeriukai ir lydekaitė. Vakarienei/pusryčiams žuvienė garantuota. Artėjant prie finišo prasideda galingesnės rėvos, tad susipakavę daiktus įveikinėjame jas. Perplaukiame ežerą su puikia panorama į kalnus, čia pasižadame sugrįžti ir apsistojus viename iš greičiausiai nuomojamų namelių, pažvejoti tikrų žuvų. Beveik prie pat finišo labai smagiai, tarsi atsisveikinimui pasupa paskutinioji rėva. Stojam (7), pakuojamės, džiovinamės, laukiam grįžtančio Lino ir nusprendę paskutinę dieną dar paplaukioti lekiam ieškot naujos vietos už Storforseno krioklio esančioje Varjisåno upėje. Kadangi viename iš posūkių kelią pastoja tvoros, kameros ir apsauga (spėjam, kad karinis objektas, nors grįžus ir pažiūrėjus per Google Earth panašiau, kad ten ateiviai gyvena (65.907348,20.310066)), pavažiavę toliau nakvynės jau vėlų vakarą stojame ant vieno iš intakų krantų (8). Uodų pilna, ir visi alkani, kai kurie tokio dydžio, jog atrodo, tarsi su iltiniais dantimis būtų. Viena ranka semiam vandenį iš upelio, kita uodus nuo savęs tiesiog šluojam. Puiki žuvienė vakarienei ir miegot...


Kadangi Žygimanto laivelis paskutinėmis dienomis gan smarkiai leido orą, o Rokas pradžioje žygio paskolino Motinai Gamtai fotoaparatą, jie nusprendžia neplaukti, o grįžti ir jo paieškoti. Vėliau vakare jie mus pagriebs prie Storforseno krioklio. Planas visiem tinka ir patinka. Žymiai palengvina logistiką. Pradžioje plaukiam nelabai didelio debito upeliu su sekliomis rėvutėmis, tačiau greit suprantame, jog tai Varjisåno intakas, ir įplaukę į jį patį pasijuntame lyg truputį sumažintoje Neryje. Jog tai priekalnių upė, primena tik tolumoje stūksantys kalnai ir savita gamta. Irkluojam kaip rimtoje treniruotėje, vėjas iš priekio, srovė menka, saulė kaitina iš visų jėgų ir taip didžiąją dalį dienos. Pietūs. Maudynės. Yris po yrio, nors ir lėtai, judam pirmyn. Na bet ir pataikyk gi taip pasirinkti, ilgiausia iš visų dienų plaukimo atkarpa, o pati ramiausia.... Kurgi tas siurprizas, kartais taip pradžiuginantis kelionėse, kartais nustebinantis? Ir taip besiiriant pirmyn netikėtai mus pasitinka šniokštimas ir nedidelis kriokliukas, stojam dešiniajame krante, žvalgom. Plaukiama! Ir visai smagiai! Traukiam "morką" dėl visa ko, patikrinam – surišta mazgu ir sukišta, sutvarkom šitą šposą ir po vieną plaukiam. Keliskart viena puse, keliskart kita puse, kur didesnė rėva. Smagu... Ačiū bent už tokią pramogą, kurios nusipelnėm pusę dienos pairklavę. Truputį atsigavę emociškai ir fiziškai judam tolyn. Upė dosnesnė, nei manėm, netrukus priplaukiam tikrą "saldainį". Žvalgom. Galingas slenkstis su galingomis bačkomis. Išsirikiuojam, pirmas Gediminas, už jo Valentinas, Juozas su Juliumi, Linas, Darius. Sekame trajektoriją pagal vadą, tačiau Valentinui ne visai pavyksta, jo laivelis kaipmat pagautas bačkutės virsta, Valentinas nepasimeta, pasigauna laivą ir kapanojasi į krantą. Gediminas, sužvejojęs irklą, skuba krantu pagalbon. Gauti keli nubrozdinimai ir visas kaupas emocijų ir įspūdžių. Kadangi rėvos rimtos ir ilgos, dažnai stabtelime, stebime priekį ir užtikrintai judame pirmyn. Supa labai smagiai, kartais upė pagriebia ir tarsi bando sustabdyt, nepaleist prašydama, kad ilgiau pasisuptume jos bangose, tačiau ištrūkt pavyksta nesunkiai ir mėgaujamės šia dovana su trumpais ramaus vandens ruožais praktiškai iki pat Storforseno krioklio. Ten (9) jau laukia po sėkmingos fotoaparato gelbėjimo operacijos bičiuliai su švediškais skanėstais. Džiovinamės, greit dalijamės įspūdžiais iš plaukimo ir kulniuojam prie galingojo krioklio. Pirma mintis priėjus – kažko galingesnio gamtoje dar nesu matęs, pirmas jausmas – kūnas pašiurpsta. Bačkos sulig autobusu, milžiniškos bangos, didžiulis vandens greitis ir puikus apžvalgos takas padarytas prie pat krioklio suteikia neišdildomą įspūdį. Gėrimės ir nenorim atsitraukti, tačiau reikia. Jau vakaras, privalu dar nakvyne rasti... Nakvynei pasirenkame netoliese esantį jau pravažiuotą ežerą Långträsketo ežerą (10). Puikus krantas, šiltas vanduo, panorama su kalnais, šildantis laužas ir minimalus kiekis uodų nepaleidžia ir akys merkiasi tiesiog prie laužo. Gal prie to prisideda ir bičiulių su autobusiuku šiandien parvežtas siurprizas – kelios skardinės švediško alaus. Sugulam vėlai. Keliamės vėlai. Pakuojamės, kemšam viską į autobusiuką, kuriame dabar trečdaliu daugiau vietos bagažinėje. Negi tiek suvalgėm? O gal tai geros praktikos ir gero žygio rezultatas – išmokom susipakuot? Atsisveikinę su Švedija, debesimis pradėjusiu traktis dangumi, bei užsukę į kelias parduotuves suvenyrų, bildame namo.


O moralas?


"Vyrai, turėkit seksą su savo kuprinėmis, ir jos jums atsidėkos", – Valentinas poilsio minutę.


Geras buvo žygis, daug pamatėm, daug patyrėm, o svarbiausia, geriau susipažinome tarpusavyje ir su pačiu savimi, tarsi pradėjo po truputį grynintis mintys, ko norisi toliau, kur link akys krypsta, kur patraukti kitą kartą...


Nuo kursantų dėkui Gediminui ir Linui už planavimą, organizavimą, nuolatinę priežiūrą, pamokymą ir saugojimą, kad geltonsnapiai, kur nereikia, neįlįstų!


Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika