"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Atsisveikinimas su Sareku

Gediminas Andriukaitis


Nors pasaulyje per daug nuostabių vietų, kad grįžtum ten, kur jau esi buvęs, sugrįžimas į Sareką buvo užprogramuotas dar 2011 metais. Pirmajam žygiui artėjant į pabaigą nesinorėjo vos prisilietus imti ir palikti šiuos kalnus, atsisveikinti su jų didingu grožiu. Pasiekus Tjuoldajahkos ir Njoatsosjahkos santaką, išvydus galingu ledyninio vandens srautu mus pasitikinančią Njoatsosajahka daviau sau žodį, kad čia dar grįšiu.

Sugrįžimo planas gimė greitai – nepraėjus nė mėnesiui nuo pirmosios kelionės į Sareką per palydovines nuotraukas buvau išmaišęs šiuos kalnus skersai ir išilgai, apmąstęs įvairiausius maršrutus. Į priekį stūmė noras pamatyti visą šio kalnų masyvo grožį, apjungti prasiėjimą vaizdingais slėniais su pakankamai rimtu plaukimu. Svajonę paversti realybe užtruko kiek ilgiau – beveik dvejus metus. Prieš pat išvykstant sužinojome, kad 2015 metais parko durys vandenininkams bus užvertos neribotam laikui. Tapo aišku, kad kartais atsitiktinumų nebūna – atsirandi teisingoje vietoje reikiamu laiku.

Maršrutą iš dalies padiktavo pirmojo žygio patirtis. Nebesinorėjo kartoti penkių dienų ėjimo iki pirmos upės, todėl nuo pat pradžių svarsčiau apie užsimetimą sraigtasparniu. Galiausiai surinkus visą įmanomą informaciją gimė planas nuskristi 40 km (tiesiąja) link Tarraluopal turistinės bazės, taip sutaupant mažiausiai 3–4 dienas nelengvo ėjimo, judėti link Alep Sarvesjahka aukštupio ir pasiekus upę leistis tolyn į šiaurę, link didžiųjų Sareko ir Padjelantos sankirtoje plytinčių ežerų (Virihaure ir Vastenjaure), jungiant vieną upę su kita, persinešant laivus link Laddejahkos upės. Plaukimas šia upe buvo vienas iš svarbių žygio tikslų, kadangi neturėjome jokios informacijos apie ankstesnius Laddejahkos praplaukimus. Be to, palydovinės nuotraukos žadėjo įdomų sportišką plaukimą. Vėliau ežerus jungiančiu sąsiauriu turėjome pasiekti Kutjaure ežerą, nuo jo judėti link Rapos upės ištakų, pakeliui grožėtis Akkos, Gisurio, Nijako viršūnių vaizdais. Vėliau – plaukimas Rapa iki santakos su Sarvesjahka, pėsčioji dalis aukštyn Sarvesjahkos slėniu, ir galiausiai persivertimas į mažai net pėsčiųjų turistų lankomą upės Njoatsosjahka slėnį – pagrindinį šios ekspedicijos tikslą. Apie šią upę žinojome tik tiek, kad tai trečia pagal debitą Sareko upė, kad jos vaga baltuoja nuo putotų slenksčių ir kad aukštesnės jėgos mūsų vienviečiams laivams turėjo atsiųsti ne per aukštą vandenį, norint bent dalį jų įveikti.

Vos atvykus į Kvikkjokk'ą sraigtasparnio pilotas pradžiugino gera žinia – vasara kaip reikiant įsibėgėjusi, tad šį kartą klampoti sniego laukais perėjose nebereikės. Prie pirmosios upės buvome jau pirmosios žygio dienos vakarą. Pirmąją žygio atkarpą vainikavo techniškas ir įdomus plaukimas Laddejahka. Vestenjaure ežerą pasiekėme 4 žygio dieną, kur mus pasitiko šiaurietiški orai. Po beveik parą trukusio priverstinio poilsio pajudėjimo link Rapos upės slėnio. Keletas dienų Rapos aukštupyje mums padovanojo keletą saulėtų valandų, tūkstančių elnių bandas ir kitų nepamirštamų vaizdų. Vėliau ir vėl sugrįžo viską merkiantis lietus, žemyn leidomės nuolat pilnėjančia Rapos upe, kol ties Sarvesjahka plaukėme jau katamaraninio debito "upeliu". Persimetimas link Njoatsosjahkos buvo paskutinis rimtas psichologinis išbandymas visai grupei. Dėl kelių grubių klaidų ėjimas pasunkėjo ir išsitęsė. Visus 25 km buvome priversti nukulniuoti per vieną dieną ir prie paskutinės ir svarbiausios žygio upės atsidūrėme atidavę viskas jėgas.

Nors žygio metu temperatūros nelepino, tačiau ištisinio lietaus gavome sąlyginai nedaug. Sunku pasakyti, kaip būtų klostęsi reikalai, jei būtų užslinkę ilgalaikiai lietūs ar užplūdusi karščio banga, kokios sulaukėme pirmos kelionės metu. Greičiausiai plaukimas nuo ledyno tirpsmo patvinusia Njoatsosjahka pakrautais laivais būtų sunkiai įveikiamas uždavinys. Todėl galima sakyti, kad nors orai nebuvo geri, jie buvo mums palankūs.

Tai buvo nepamirštamas žygis, vienas iš tų į kuriuos dažnai sugrįžti mintyse. Per 11 dienų įveikėme daugiau, kaip 190 km (iš jų 70 pėsčiomis, apie 120 vandeniu). Galima drąsiai teigti, kad plaukimo atžvilgiu tai bene pats techniškiausias iš galimų Sareko maršrutų, o Njoatsosjahka – įdomiausia iš didžiųjų šio masyvo upių.

2015–ais Sarekas vandenininkams taps nebeprieinamu. Tačiau Skandinavijos kalnuose dar lieka gausybė nepraplauktų upių ir įdomių maršrutų, kurie ir toliau kvies atradimų ieškančius keliautojus.


Žygio nuotraukas rasite čia.

Filmas apie žygį:



Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika