"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Palydint vasarą prie upės "Bolšaja Belaja"

Tekstas: Aivaras Jefanovas
    Nuotraukos: Aivaras Jefanovas, Kęstutis Juška

Rajonas:

Rytų Sajanai

Maršrutas:

kilimas sunkvežimiais "Ural" nuo kaimo Novostroika palei upę Erma, iki upės Bolšaja Erma aukštupio (apie 80 km.) – kalnagubrio Ermoschin perėjimas upės Ermoscha slėniu iki upės Bolšaja Belaja (18 km.) – plaukimas Bolšaja Belaja iki buvusios geologų bazės – lipimas į kalnagubrio Ermoschin aukščiausią viršūnę Špil (aukštis 2456 km.) – plaukimas Bolšaja Belaja iki kaimo Novostroika (viso apie 80 km.)

Maršruto ilgis:

kilimas sunkvežimiais – 80 km., pėsčiomis 18 km., plaukimas upe 80 km.

Žygio laikas:

2012 08 22 – 2012 08 30 (9 žygio dienos)

Įranga:

Pripučiami kajakai "Meridian" (2 vnt), dvivietis katamaranas "Mustang"

Dalyviai:

Aivaras Jefanovas
Tomas Kukanskis
Kęstutis Juška
Raimondas Abaravičius



Kaip tapo įprasta pastaruosius kelerius metus, žygio planavimą pradėjome nuo Poliarinio Uralo. Nieko pernelyg sudėtingo nesirinkome, tiesiog pasitrinti gamtoj, pažvejoti, pafotografuoti, juolab mūsų kompanijoje visai šviežutėlis žmogus, dar nebuvęs Sibire. Kaip ten bebūtų, planavimą pabaigėme gerokai toliau į rytus. Šį kartą Rytų Sajanai, maršrutą netikėtai pasiūlė Alvydas. Jis kartu su Vaida nusprendė leistis į mineraloginį žvalgomajį žygį tame pačiame rajone, tad pakvietė mūsų komandą vykti kartu, o vėliau išsiskirti pagal savo interesus. Pasiskaičiavę kelionės kaštus ir įvertinę unikalumą nusprendėme Poliarinį Uralą pasilikti ateičiai, sutarėme, kad atvykę į vietą eisime mūsų suplanuotu maršrutu, o Alvydas su Vaida savo.

Taigi, po keturių su puse parų trūnijimo traukiniuose išlipome, lietui lyjant, Sibiro miestelyje Čeremchovo. Vietiniu laiku 7 val. ryte. Puolėme ieškoti transporto nusigauti iki žygio pradinio taško - kaimo Novostroika. Įdomu paminėti, kad į pastarąjį kaimą buvo ištremta nemažai lietuvių.

Vėliau vietiniai pasakojo, kad visi lietuviai išvažiavo į tėvynę, išsiveždami ir giminaičių palaikus iš kapinių. Taigi, su transportu čia įdomiai: paklausinėjus nei stoties darbuotojai, nei taksistai nieko nežinojo apie autobusų judėjimą link Novastroikos. Tačiau po trejetos valandų aikštelėje prie traukinių stoties toks autobusas pasirodė ir važiavo jis kaip tik ten, kur mums reikia, 11 val. vietos laiku. Juo mes nevažiavome, nes, kol aiškinomės su autobusais, stotyje dirbantys milicininkai paskambino savo pažįstamui, kuris už 3000 rublių mus pametėjo apie 150 km iki reikiamos vietos. Neaiškumai su transportu tuo nesibaigė; vos atvažiavę į Novastroiką apėjome bent 3-4 sunkiosios technikos turėtojus, tačiau žmonės arba nenorėjo vežti, arba jų nebuvo namie. Kitą dieną nuo pat ryto vėl zujome po kaimelį, kurį apeiti visai nemažas iššūkis. Tačiau ir vėl vietiniai nenorėjo mūsų "užmesti" į kalnus. Taip laikas ir bėgo beieškant vežėjo. Kol neaiškumai su transportu tęsėsi, pasistatėme palapines kaimo gale, net susimeistravom improvizuotą pirtį, kurią uždengę tentu visai neblogai "pasiparinom".

Toks tąsymasis po kaimą tęsėsi 3 dienas nuo atvykimo, kol galų gale išsiaiškinom, jog šiame kaimelyje bazuojasi 2 auksakasių įmonės, kurios žvalgo vietovę naudingų iškasenų gavybai. Jų turima technika, keičiantis pamainoms, važiuoja kaip tik pro ten, kur mums reikia. Tad galų gale stebėtinai pigiai susitarę su geologais už 6000 rublių (1000 rublių žmogui) 4-tos dienos ryte pajudėjome link upės Bolšaja Erma aukštupio. Važiavome apie 80 km į viršų per kalnus, upių slėniukus, kirtome upelius, leidomės nuo stačių nuokalnių, kilome ir visaip kitaip smagiai purtėmės "Uralo" "kuzave" besigrožėdami kalnų peizažais. Kelyje užtrukome apie 7-8 val. "Uralų" vairuotojai mus atvežė į Bolšaja Erma aukštupyje esančią medžiotojo trobelę, be kurios čia įrengta ir pirtelė, ir net namelis svečiams "gostinica". Patys sunkvežimių vairuotojai vietiniai žmonės – "talkovi" vyrai, kurie užsiima įvairia veikla nuo medžioklės iki miško kirtimo, geologų vežiojimo kalnais ir pan. Tad šis kraštas pakankamai intensyviai eksploatuojamas, vyksta periodiškas sunkiojo transporto judėjimas, naudingų iškasenų žvalgyba, upės Bolšaja Belaja slėnyje bei didesniuose intakuose pristatyta medžiotojų - žvejų trobelių ir dauguma jų turi įrengtas pirteles, upe judėjimas taip pat vyksta pripučiamomis valtimis: naudojant aerovariklius keliamasi į aukštupį. Kad ir kaip ten bebūtų, mes žygio laikotarpiu nesutikome nei vieno žmogaus, nematėme nei vienos valties, negirdėjome burzgiant sunkiojo transporto, tad gamta čia išlaiko savo grožį ir laukiniškumą. Užbėgdamas į priekį paminėsiu, kad viso aktyvaus žygio metu palapinėje nakvojome du kartus, visas kitas naktis praleidome dažnai pasitaikančiose trobelėse.

Pirmąją žygio dieną, atsisveikinę su Alvydu ir Vaida, pajudėjome upės Bolšaja Belaja link. Tiesiog iš trobelės nužygiavome upės Ermoscha slėniu, perkirtome kalnagūbrį ir nusileidome žemiau į slėnį. Gamta žavėjo mus savo grožiu viso ėjimo metu. Akmenuotas upės slėnis įkalintas kalnų virtinėse, aplink nuo besitęsiančio lietaus įmirkusi taiga, kalno šlaitu prabėganti meška – tai, dėl ko žmogui taip norisi ištrūkti iš "betoninių džiunglių" ir nusibelsti šitokį atstumą nuo namų. Tiesa, ėjimą padalinome į dvi dienas. Pats judėjimas nebuvo labai sudėtingas, kadangi traukėme tai atsirandančiu tai išnykstančiu takeliu. Kažkiek įdomiau leidomės perėja – statoka, pasitaiko slidžių akmenų, nuobirynų, bet gamtos grožis atperka viską.

Pernakvoję eilinėje trobelėje leidomės toliau link Bolšaja Belaja, jau nekantraudami pažvejoti ir be kuprinių padykinėti aplinkui. Upę pasiekėme apie pietus, vėlgi apsistojome trobelėje ties santaka. Čia pabūsime kelias dienas, žvejosime, įkursime pirtį, paslampinėsim.

Tiesa, žvejyba pasirodė šiaip sau, nors vietiniai sakė, kad žuvies turėtų būti. Ties santaka yra nebloga "duobė", čia pagavome vidutinio dydžio kiršlių, keletą nedidelių lenokų. Trobelėje radome vietinių žvejų sumeistrautą "pelę" su trikabliu taimenių gaudymui. Vietiniai pasakojo, kad upėje gyvena dideli taimeniai, tačiau juos pagauti reikia sugebėti.

Taigi, keletą dienų pasisvečiavę trobelėje, susirinkome "katą", prisipūtėm kajakus ir patraukėm link buvusios geologų bazės žemyn upe apie 10 km. Plaukimas kažkuo ypatingu neišsiskyrė, tiesiog didelės bangos susidarančios dėl didžiulių riedulių upės dugne, pastovaus kritimo ir greitos srovės. Tiesa, upės vingiuose būdingi prispaudimai, kur vanduo skubėdamas teškiasi į uolas, graužia nišas. Panašu, kad upei patvinus situacija keistųsi iš esmės, prispaudimai taptų pavojingesni, imtų suktis nemažos "bačkos", išaugtų bangos, srovė neštų greičiau. Mūsų džiaugsmui oras kaip užsakytas pasiplaukiojimui – giedra.

Tiesą sakant, su orais mums nelabai pasisekė: iš visų žygio dienų visiškai nelijo galbūt dvi dienas. Visą kitą laiką oras buvo nenuspėjamas: pusę dienos giedrijasi, kitą pusę vėl lyja, naktis giedra, rytas ir visa diena lietuje. Žodžiu, šlapia.

Buvusioje bazėje radome vieną pusėtiną trobelę apsistojimui, visa kita nunykę (apie 10 statinių), vieta užaugusi berželiais. Susitvarkę pasiskirstėme – Kęstas su Raimondu patraukė žvejoti, o aš su Tomu lipome į kalnus tiesiog iš stovyklos. Pasižvalgėme viršuje, juolab oras geras. Tomas labai norėjo rasti buvusias kalnakasių šachtas, tačiau be Alvydo žinių nepavyko. Bet nuotraukų pripleškinom gerų.

Grįžus radome besidžiaugiantį Kęstą, lakstantį su fotoaparatu pakrante; pasirodo jam užkibo išsvajotas 1,5 kg lenokas. Dar vieną, kiek mažesnį, lenoką įkirto ir Raimondas.

Kitas kelias dienas nusprendėme visi praleisti kalnuose. Tik iš ryto, kaip įprasta, gero oro nė kvapo. Vistiek lipome į aukščiausią viršūnę Špil (2456 km). Kilome ne iš stovyklos, o paplaukę tolyn apie 5 km. Čia kalno šlaitai atrodė lėkštesni, tad užlipę keteromis ketinome prisibrauti iki viršūnės. Kilimas status, daug slidžių nuobyrynų, suvirtę medžiai, slidžios kerpsamanės, pliaupiantis lietus, bet mes pagaliau ant šlaito. Toliau keteromis, viskas rūke, debesyse, lietuje. Vistiek nuostabus stichijos grožis. Visą dieną kabarojomės, o į pačią viršūnę nepatekome, tiesiog ji visa rūke ir dar likę 300-400 m iš mūsų kilimo pusės neįveikiami dėl statumo. Tad pasifotkinom visai šalia viršūnės, nusileidome iki miško ribos, o toliau - galingas laužas, "Trejos devynerios", džiovinamės, vakarojam ir miegot. Ryte oras persimainė – saulėta, nuostabūs vaizdai, intensyviai dirbame su fotoaparatais.

Nusileidę žemyn išsitraukiam apačioje suslėptus laivus, susipakuojam daiktus ir plaukiam iki intako Bolšaja Zimovnaja. Vos aukščiau jo yra kitas intakas Malaja Zimovnaja, čia pastatyta geresnė trobelė, yra pirtis, nuostabus vaizdas į kalnus, tad apsistojame. Tiesa, trobelė yra ir netoli intako Bolšaja Zimovnaja, tik ji ne tokia patogi. Pasiliekame keliom dienom, vėl žvejojame, tačiau pakliūna tik vienas lenokas. Tomas šmirinėja pakrante, ieško "naudingų" akmenų, vėl lynoja. Plaukimo dieną klimatas nusprendė persigalvoti - giedra, skubame nuo pat ryto tvarkytis ir šokame į "pūsles", plaukiame šįkart jau 40 km žemyn.

Nuostabūs vaizdai, geras oras, upė greitai neša, sėkmingai išvingiuojame prispaudimus, pramušame visas "bačkas", išsimaudome sėdėdami laivuose nuo aukštų bangų ir likus kokių 20 su kapeikom km iki Novastroikos statomės – šį kartą palapinę. Kalnus jau palikome už nugaros, tad čia nykiau, trobelių nebesimato. Upė kažkiek platėja, skaidosi į protakas, vis daugėja medžių sąvartų. Tik spėjame apsitvarkyti ir stichija keičia savo parsidavėlišką veidą – lyja visu smarkumu, kaip reikiant. Visą naktį klausomės barbenimo į palapinės tentą, lyjant stipriam lietui. Man kilo įtarimas, kad to užteks upei patvinti. Kažkiek laukiu netikėtumų, nes iš aprašymų ir vietinių pasakojimų 20 km atstume iki kaimo upė labai užversta medžiais, daug protakų. Tad plaukimas gali surimtėti. Atsikeliam, lietus niekur nesitraukia, vanduo sugebėjo per naktį pakilt ne mažiau 30 cm. Plaukiam, užvartų išties daugėja, upė graužia krantus ir beplaukiant netoliese į vandenį drioksteli kėnis. Aplink daug protakų, pilna galingų medžių išverstų su šaknimis ir srovės "suštabeliuotų" keliais aukštais. "Pavasarį čia nenorėčiau atsidurt" – pagalvoju.

Besidairydami eiliniam upės vingyje su Tomu neatkreipiam dėmesio, kad srovė jau taiko mūsų katą po medžių sąnašom. Laiku atkuntam, irkluojam, bet katas stovi vietoje, pora galingų pritraukimų irklu ir išsiplėšiam iš kvailos situacijos. Toliau plaukiam atidžiau. Praktiškai kiekviename posūkyje užvartos ir srovė, aišku, lekia po jomis. Plaukiam, kol vienoj vietoj upė susikaido į tris protakas. Dvi užverstos aklinai, laiku sustojam. Persinešam laivus į trečiają protaką, kairiąją, atsargiai pavingiuojam ir išeinam į atviresnius vandenis. Artėjant prie kaimo upė vis skaidosi į protakas, apiplaukia salas, tačiau ji jau platesnė, užvartų mažiau. Vis lyja, šlapi išlipam į krantą – pažįstamos Novostroikos vietos. "Žurnalo pabaiga" – skelbiu žygio pabaigą. Kaime sutariame su vietiniu Tichonavu dėl "chatos” nuomos. Apsistojame čia pusantros dienos, džiovinamės, pakuojamės daiktus, kai kas ieško nuotykių kaime... Autobusas atvažiuoja penktadienio vakarą apie aštuntą vietos laiku ir prastovi iki šeštadienio ryto, išvažiuoja 6:20 vietiniu laiku. Į autobusą sulipame anksčiau kitų, kad tikrai tilptume su savo kuprinėm. Apie 9:30 vietiniu laiku jau laukiame traukinio Čeremchove, laukiame 18 valandų, tad laiką leidžiame įvairiai. Toliau iki Maskvos ir namo.


Išvados:

Laikas praleistas transporte ar jo belaukiant apie 12 parų, plius 1,5 paros praleista po žygio kaime Novostroika, aktyvaus žygio trukmė 9 dienos. Taigi, laikas, skirtas nuvykimui į žygio vietą, viršija aktyvaus žygio laiką. Todėl, planuojant kelionę į šiuos kraštus reikėtų skirti bent savaite ilgesnį laiko tarpą.

Dėl transporto paieškos "užsimetimui" į kalnus žygio pradžia gali nusikelti pusę savaitės. Susitarti su vietiniais gyventojais dėl pavežimo į kalnus galimybių praktiškai nėra. Gera proga – pasinaudoti kaimelyje Novostroika dirbančių geologų reisu. Tačiau geologų transportas kursuoja kas 2-3 dienas.

Praeitas žygio maršrutas nesudėtingas. Vietovė pakankamai eksploatuojama medžiotojų, žvejų bei geologų. Apie tai liudija didelis kiekis trobelių, sunkiosios technikos judėjimo provėžos. Tačiau kraštas išlieka pakankamai laukinis ir gražus savo gamta, žygio metu nebuvo sutiktas nei vienas žmogus. Be to, yra galimybė keliauti kalnagūbrio viršumi, mažai žmonių paliestomis vietovėmis.

Plaukimas upe Bolšaja Belaja sudėtingumu nepasižymi, tačiau situacija gali kardinaliai skirtis esant aukštam vandeniui. Pagrindines kliūtis upėje sudaro vingiuose esantys prispaudimai prie uolų, vietomis pasitaikančios nedidelės "bačkos" (esant žemam vandens lygiui), upės susiskaidymas į protakas, 20 km iki kaimo Novostroika ruože didelis medžių sąvartų kiekis su srovės prispaudimais.

Žygio metu oro sąlygos buvo nepalankios, didžiąją praleisto laiko dalį lijo lietus. Orus buvo sunku prognozuoti net vienai dienai į priekį.



Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika