"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Krioklių ir kanjonų krašte

Alvydas Barzdėnas

Pačiuose Sajanų kalnyno rytuose, netoli Baikalo, stačiomis uolėtomis keteromis iš vakarų į rytus vingiuoja Tunkino kalnagūbris. Tai jauna alpinio tipo Sajanų atšaka, pasišiaušusi aštriomis viršūnių smailėmis, suskaidyta gilių cirkų ir kanjonų, kurių dugnu šniokščia dauguma kalnagūbrio upių ir upelių, retkarčiais puldami žemyn kelių ar net keliolikos metrų aukščio kriokliais. Pietine kalnagūbrio papėde teka Irkuto upė. Jos saulėtas gydomaisiais šaltiniais garsėjantis slėnis priklauso Buriatijos nacionaliniam parkui "Tunkinskaja dolina". Čia įsikūręs sibiriečiams gerai žinomas Aršano kurortas, į kurį lengva atvažiuoti autobusu iš Irkutsko ar Sliudiankos miestelio, įsikūrusio pačiame pietiniame Baikalo gale ant Transsibiro geležinkelio.

Šiaurėje Tunkino kalnagūbrį skalauja Kitojaus upė. Tai populiari ir aukštupyje gana sudėtinga vandens turizmo trasa ir kartu vienintelis kelias išsigauti iš Tunkino ir šiauriau esančio Kitojaus kalnagūbrio į civilizaciją.

Kitojumi kasmet praplaukia nemažai turistų tiek iš Rusijos, tiek iš užsienio. Tuo tarpu jo intakai vandens turistams kol kas mažai žinomi, nes dauguma jų dėl didelio nuolydžio ir kliūčių gausybės katamaranais nepraplaukiami, o nusigabenti polietileninius kajakus į aukštupius per sunkiai įžengiamą Sajanų taigą ir aukštas kalnų perėjas praktiškai neįmanoma. Vandens kiekis, priklausomai nuo kritulių, Kitojaus intakuose smarkiai svyruoja: nuo nepraplaukiamo iki pavojingai didelio.

Mes šiais metais nutarėme pabandyti įveikti vieną iš didžiausių dešiniųjų Kitojaus intakų – Biliuty. Taip pat planavome besileisdami žemyn Kitojumi apžiūrėti keletą mažesnių jo intakų ir įvertinti jų tinkamumą vandens turizmui. Tunkino kalnagūbrio žemėlapių yra pakankamai, nors dauguma jų nelabai tikslūs. Šiaip nemažai informacijos apie rajoną suradome interneto svetainėje www.nature.baikal.ru. Tačiau ten sudėti daugiausia pėsčiųjų ir slidininkų žygių aprašymai, pagal kuriuos įvertinti praplaukimo Biliuty galimybę galima tik labai miglotai. Todėl plaukimui pasiėmėme 4 pripučiamas kanojas "Saidė – 3,6", pakankamai gerai tinkančias techniškai sudėtingoms upėms tiek prie mažo, tiek prie vidutinio vandens, ir naujos konstrukcijos katamaraną "Mustang", kurio rėmą sudaro tik trys, per diametrą gondolą kertantys skersiniai. Tokį katamaraną patogu persinešinėti krantu ir kilnoti virve kanjonų sienomis. Tiesą sakant, labai abejojome, ar išvis galėsime jį panaudoti Biliuty upėje, ir vėliau mūsų abejonės pasitvirtino. "Saidėmis" pasitikėjome daug labiau: modelis naudojamas jau penkti metai, išbandytas ne tik Sibiro, bet ir Turkijos, Austrijos, Kosta – Rikos upėse ir kol kas neturintis lygių savo klasėje.

Mūsų komandą sudarė 10 žmonių, iš kurių pusė – "Vikingų" klubo nariai: Saulius Juškevičius, Julius Barzdėnas, Audrius Smaliukas, Irma Jazdauskaitė ir šių eilučių autorius. Mindaugas Barzdėnas, Remigijus Launikonis ir Vladas Ratkevičius irgi patyrę plaukiotojai, ypač 14–metis Mindaugas. Likusieji bendražygiai, mūsų filmavimo grupė, 5 kanalo televizijos direktoriaus pavaduotojas Leonas Remeika ir jo draugas Sigitas Litvinskas turėjo daugiau pėsčiųjų ir kalnų žygių patirties. Kajakais Biliuty šturmuojančiai "Saidžių" grupei vadovavo Julius, o sudėtingesnių, alpinistinės technikos reikalaujančių atkarpų kalnuose ir kanjonuose įveikimui – Remigijus.

Na, bet apie viską iš pradžių.

Rugpjūčio 10 dieną auštant išlipome iš traukinio Sliudiankoje. Dangumi plaukia juodi debesys, šėlsta vėjo genamos Baikalo bangos. Tik ką baigėsi lietus, užtvindęs buriatų ganyklas ir mažus upelius pavertęs pavasariniais srautais. Už 6000 rublių nusisamdome vieną iš stotyje turistų laukiančių buriatų mašinų – autobusiuką UAZ bazėje ir važiuojame keliu į vakarus link Mongolijos sienos. Maždaug už 80 km sukame į šiaurę link Aršano. Jo neprivažiavę, vėl sukame į vakarus, kol pasiekiame Taharchajaus kaimą. Toliau – tik išmalti laukų keliukai vandens pilnomis provėžomis, tačiau mums reikia nusigauti kalnagūbrio papėde kiek galima toliau į vakarus, kuo arčiau Bulu (dar vadinamos Moigoty) upės, palei kurią turime kilti į Tunkino kalnagūbrį ir jį perkirtę išeiti prie Biliuty. Vairuotojas buriatas neprieštaraudamas veža kiek gali. Vietomis tenka išlipti ir stumti mašiną. Vis dėlto už keturių kilometrų pravažiavus kaimą toliau važiuoti nebeįmanoma.

Įsikinkome į kuprines ir einame toliau duobėtu pažliugusiu keliu, kartkartėmis kirsdami nuo kalnagūbrio į Irkutą kliokiančius seklius upelius egzotiškais pavadinimais: Zun – Chandagajus, Barun – Chandagajus, Ugutere... Laikas sukti į taigą į šiaurės vakarus, link Bulu. Čia ir prasideda tikri Sajanų taigos "malonumai": suvirtę ir susikryžiavę kedrai, tankus pomiškis, klastingi plyšius tarp akmenų slepiantys badano sąžalynai, senvagių išraižytas reljefas. Vieno kilometro atstumą nuo Ugutere iki Bulu einame beveik 3 valandas ir tik vakare, visiškai nusikamavę, pasiekiame iš tarpeklio į Irkuto slėnį kliokiančią Bulu. Nuolydis apie 150 m/km, vandens mažai, tačiau vietomis jau būtų galima plaukti.

Sunkiai randame vietas palapinėms riedulių chaose, terasoje ant upės kranto. Iš ryto aukštyn palei upę padaryta žvalgyba nenudžiugina: ėjimo greitis be kuprinės nesiekia nė pusės kilometro per valandą. Nors imk ir grįžk atgal!

Vis dėlto išeiname apsamanojusiu, badanais apaugusiu nuobirynu aukštyn. Kadangi nuobirynas eina per mišką, kelią dažnai užtveria išvirtę kedrai. Ten, kur galima, stengiamės eiti akmenimis palei pat vandenį ar net bristi. Tokiu atveju greitis žymiai padidėja, tačiau daug kur upę spaudžia uolos, ir tenka kabarotis aukštyn stačiais, taiga apaugusiais šlaitais. Palei ryčiau tekančius Irkuto intakus į viršų praminti takai, ten ir praeina pėsčiųjų turistų maršrutai, tačiau mums trumpiausias kelias į Biliuty aukštupį veda laukiniu Bulu tarpekliu link 2600 m aukščio "W" perėjos. Be to, ir mūsų kuprinės sunkesnės negu pėsčiųjų, juk reikia persinešti per kalnagūbrį laivus.

Iki antros dienos vakaro užplanuotos miško ribos pasiekti nepajėgiam. Per dieną nueita vos 3 kilometrai. Tik trečią dieną apie vidurdienį miškas ima retėti, o tarpeklis platėti. Galima ilgesnius ruožus eiti paupio akmenimis. Mindaugas, ieškodamas geresnio kelio kanjono viršumi netyčia pralenkia visą grupę ir atsiduria priekyje už tarpeklio posūkio. Susitinkame pagal jo sukurtą signalinį laužą.

Visą popietę ir kitos dienos pirmą pusę lyja. Tarpeklį užtraukia debesys, nesimato, kas dedasi priekyje. O upės ištakos visai netoli, ir jeigu išeitume ne į tą cirką, kirsti kalnagūbrį be specialios įrangos neįmanoma. Pasiunčiame Julių su Irma į žvalgybą. Užlipę ant slėnį kertančio rigelio, jie paeina dar apie kilometrą į priekį ir sugrįžę praneša, kad ten aukščiau rūkas retesnis ir jau matosi ežeriuką Bulu ištakose tvenkianti morena. Pajudame visi. Užsiropščiame į rigelio viršų, kur eiti jau lengviau. Medžiai pasibaigia, einame lėkštais žole apaugusiais upės krantais, kol pasiekiame moreną. Netikėtai išlenda saulė, ir aplink atsiveria aštrios didingos kalnų viršūnės. Iki vakaro perropojame morenos nuobiryną ir sustojame nakvynei šalia ežeriuko Bulu ištakose. Atsineštų su savimi malkų užtenka vos užvirti arbatai. Atšąla, ima snyguriuoti, palapinės tentą uždengia ledo plutelė.

Kitos dienos rytą, sausai užkandę, nuobirynais judame link perėjos. Rūkas. Akimirkai prašviesėjus, pavyksta užfiksuoti ėjimo kryptį. Tačiau pradėjus kilti į perėją, dangus mūsų pasigaili ir prasiblaivo. Pakilimas status, o paskutiniai 10 – 20 metrų iš tolo atrodo be alpinistinės technikos neįveikiami. Iš lėto po vieną judame aukštyn. Lekia akmenys. Remigijus užsikaria pirmas ir, nuleidęs virvę, padeda visiems iš eilės įveikti paskutinį, sunkiausią etapą.

Perėjos briauna aštri, ir viršuje gali išsitekti tik du virvę laikantys žmonės. Todėl iš karto po vieną judame žemyn. Čia akmenys daug stabilesni, ir nusileidimas palyginus nesunkus. Tolumoje jau matosi saulės apšviestas Biliuty slėnis. Tiesiai iki jo – vos 3 kilometrai, tačiau nakvoti mums tenka pusiaukelėje, susiradus šiokias tokias žolėtas aikšteles palapinėms tarp nuobiryno riedulių.

Ryte pabundame apsnigti. Gerai, kad kaitri saulė sparčiai nutirpdo sniegą, ir nuobiryno akmenys greitai pradžiūva. Biliuty ištakose stūkso apsnigtos viršūnės ir statūs cirkai. Leidžiamės ir leidžiamės akmenimis žemyn palei kažkur giliai po nuobirynu gurgantį Biliuty intaką. Pasirodo pirmieji kedrai. Ties miško riba išeiname prie upės ten, kur jai trumpam aprimus, susidaro nedidelė gili sietuva. Bloškiame kuprines po kedru, išskleidžiame drėgmės prisigėrusius miegmaišius ir rūbus džiūti saulėje, o patys puolame į upę nuplauti prakaito. Vos kelių laipsnių šilumos vanduo nutvilko, ir po kelių sekundžių tenka lįsti lauk.

Vandens upėje dar nedaug – apie 7 m3/s, tačiau plaukti "Saidėmis" jau beveik galima. Jei tik nebus staigių perkritimų... Iš viso 30 km ruože nuo čia iki Kitojaus Biliuty nukrenta apie 900 metrų. Priekyje, už 10 km įteka stambus intakas – Kairioji Biliuty, kuri turėtų gerokai pridėti vandens. Taigi, nuspręsta, – plauksime. Julius ir Mindaugas jau žvalgo pirmą poros metrų aukščio sudėtingos konfigūracijos slenkstį žemiau duburio ir dar prieš sutemstant, dūzgiant filmavimo kameroms, spėja nuo jo nusileisti. Iš karto paaiškėja, koks plaukimas mūsų laukia: siauri praėjimai tarp akmenų, kur net "Saidė" vos telpa, stačios vingiuotos nuopylos ir stiprūs prispaudimai ten, kur upė koncentruojasi į vieną srovę.

Iš ryto pajudame žemyn. Keturios "Saidės" paima apie du trečdalius grupės krovinio. Plaukia Julius, Vladas, Irma ir Mindaugas. Likusieji su lengvomis kuprinėmis eina krantu. Leonas su Sigitu iš anksto užeina į priekį filmuoti, aš šokinėju paupio akmenimis, kad galėčiau prireikus padėti plaukiantiems, o Saulius, Audrius ir Remigijus nuskuba pirmyn atokiau nuo upės einančiu vos žymiu takeliu.

Pasirodo, toks santykinai nedidelis, artimas vidutiniam, upės nuolydis buvo tik ties mūsų stovykla. Toliau jis sparčiai didėja ir žemiau vakar Juliaus įveikto krioklio jau viršija 60 m/km. Praėjimai tarp uolų siauri, vietomis valtis tenka guldyti ant vieno borto. Perkrautos "Saidės" valdomos sunkiai, o srovės jėga tokia, kad neįmanoma atplėšti prispausto prie akmens valties galo, todėl tenka išlipti ant akmens ir iškelti į viršų visą valtį. Traversuojant srovę, šoniniai pritraukimai darosi mažai efektyvūs, labiau suvaldyti laivą sekasi stabdant ir keičiant jo kryptį srovės atžvilgiu.

Pakeičiu Irmą, kuriai dėl šalto vandens ir alergijos nebesilanksto rankų pirštai. Man tik įsėdus į valtį, paeiliui tenka įveikti kelias sudėtingas nuopylas, ir aš, dar neperpratęs upės charakterio, užlekiu ant akmenų ir paleidžiu "Saidę". Po keliolikos metrų ji pati užstringa, ir man pavyksta ją pavyti plaukte. Vanduo nežmoniškai šaltas. Gerai, kad didelis liemenės tūris aukštai virš vandens iškelia galvą ir dalį krūtinės.

Upės nuolydis padidėja iki 80 m/km. Kranto komanda kažkur dingo. Tenka be žvalgybos lėkti stačiomis iki 2 aukščio nuopylomis žemyn, nematant kas laukia priekyje. Tai reikalauja nežmoniškai įtempti jėgas, todėl su Julium ir Mindaugu nuolat keičiamės vietomis flotilės priekyje. Žinoma, iš principo bet koks realiai galintis pasitaikyti tokioje upėje (kol ji dar ne kanjone) krioklys "Saidei" įveikiamas, tačiau mes plaukiame per daug apsikrovę ir per daug pavargę. Be to, pasitaiko nuopylų, kur į siaurą plyšį tarp uolų suspausta srovė krenta ant akmens, o ne į gilų duburį. Tokias vietas tenka apeiti krantu, bendromis jėgomis pertempiant kiekvieną valtį atskirai.

Paprastai tokio nuolydžio nežinomų (taip pat ir žinomų) upių atkarpos būna šturmuojamos nepakrautais kajakais, su pagalba iš kranto, neskubant ir apsižvalgant. Mums gi nieko nebelieka, tik vytis kažkur į priekį nuėjusią kranto komandą.

Šalta. Baigiasi jėgos. Trūksta kalorijų. Pietums skirtas maistas ir puodai liko pas pėsčiuosius. Praradę viltį juos pasivyti, sustojame, kuriame laužą, bandome sušilti. Valtimis gabenamo maisto atsargose surandame lašinių, džiūvėsių, chalvos. Ir vėl pirmyn į šaltą kriokiančią upę. Pavargusį Mindaugą keičia Irma, kurios pirštai jau šiek tiek atsileido. Mano abiejų rankų pirštų galai, nuzulinti be pirštinių braunantis per brūzgynus ir nuobirynus, kraujuoja, ir visai nesinori imti irklą ir murkdyti rankas šaltame vandenyje.

Vėl lekiame vis didėjančių nuopylų labirintu. Kai kur nespėjus išsisukti tenka šokti žemyn valties galu arba siauruose praėjimuose kristi tiesiog šonu. Kartais net ant akmens. Tokiais atvejais dar kartą tenka įsitikinti nepaprastu "Saidės" stabilumu. Tačiau vanduo galėtų išbėgti greičiau. Nors savaiminio sausinimo efektyvumu "Saidė" pralenkia visus savo analogus, tačiau tokio tipo upėje, kai kas 5 ar 10 sekundžių reikia šokti vis nuo naujo kriokliuko, vanduo nespėja išbėgti iš kokpito ir tenka kiek įmanoma pristabdyti eilinį šuolį.

Artėja vakaras. Maža to, kad mes ir taip šlapi, dar prasideda lietus. Taip ir nepasiviję pėsčiųjų stojame nakvynei ties dešiniuoju intaku. Gerai, kad nors filmuotojai niekur nenuklydo. Nuplaukėme apie 5 kilometrus. Tokiomis sąlygomis tai labai daug.

Retais kedrais apaugusioje terasoje surandame šiokias tokias aikšteles palapinėms. Kuriame laužą. Julius su Irma eina paupiu žemyn ieškoti nuklydusių pėsčiųjų. Temstant grįžta, apėję viršumi priekyje esantį kanjoną, tačiau matę tik pėdas, vedančias tolyn į platėjantį slėnį, kur įteka Kairioji Biliuty. Jokio laužo dūmo ten priekyje nesimato.

Vėl valgome sausą maistą, užsigerdami šaltu vandeniu. Juliaus ir Irmos rūbai bei miegmaišiai taip pat liko pas pėsčiuosius. Dalinamės tuo, ką turime ir pusiau šlapi lendame į palapines.

Ryte pavyksta išsivirti badano arbatos plastikiniame butelyje nuo limonado. Tai pakelia visiems nuotaiką. Beplanuojant, kaip palengvinti valčių gabenamą krovinį, nuo kanjono pusės ateina Remigijus. Pasirodo, jie pagalvojo, kad mes nuplaukėme į priekį, ir dideliu tempu pavarė pirmyn. Tik vakare, pasiekę Kairiosios Biliuty žiotis ir mūsų neradę, suprato, kad paskubėjo. Pernakvojo po kėniu prie laužo, o ryte pasiuntė Remigijų mūsų ieškoti.

Pajudame žemyn, link kanjono. Mane ir Irmą "Saidėse" keičia Leonas ir Sigitas. Remigijui padedant, šiek tiek nukrauname laivus ir ropojame su pasunkėjusiomis kuprinėmis į kanjono viršų. Upė šiek tiek supaprastėja, ir plaukikai kanjoną įveikia sėkmingai, nors Leonui, Vladui ir Sigitui tenka patirti overkilius. Kai išeiname į išplatėjusį slėnį už kanjono, jie jau mūsų laukia, besišildydami saulutėje ant pakrantės akmenų. Biliuty kritimas sumažėjęs ir plaukti daug lengviau. Eiti akmenuotais pliažais palei upę irgi nesunku, nors iki pėsčiųjų stovyklos, kur pasiliko Audrius ir Saulius, atstumas nemažas, ir mes ją pasiekiame vos vilkdami kojas.

Gausūs pietūs, poilsis. Pavakare vėl pajudame į priekį. Leoną valtyje keičia Saulius. Įtekėjus Kairiajai Biliuty, vandens kiekis padidėjo maždaug iki 12 m3/s. Ir nors nuolydis dabar artimas vidutiniam (apie 30 m/km), plaukimas tapo pavojingesnis. Srovė labai stipri ir bet koks susidūrimas su akmeniu gresia overkiliu. Priekyje plaukiantis Julius džiaugiasi padidėjusiomis manevravimo galimybėmis, lengvai apeina kliūtis, tačiau iš didelio mandrumo porą kartų apsiverčia. Vakare plaukikai skundžiasi nuovargiu – plaukti teko labai įsitempus.

Iš ryto matosi, kad vandens lygis upėje šiek tiek kritęs. Matyt dėl to, kad vakar visą dieną buvo giedra. Kritimas vėl padidėja iki 40 m/km, todėl plaukimas žada būti sudėtingas, nes vandens kiekis vis tiek per daug didelis, kad atleistų klaidas. Plaukiančiųjų komanda formuojasi iš geriausių kajakininkų. Tai Julius, Mindaugas, Vladas, Irma. Man rankų žaizdos, išteptos kėnių sakais, jau pradėjo gyti, ir popiet, pasiekus žemutinį Biliuty kanjoną, planuoju pakeisti Irmą.

Juliaus vadovaujama "Saidžių" flotilė atsargiai juda į priekį, maždaug kas kilometrą sustodama susitikti su kranto komanda ir pailsėti. Upėje negabaritų "Saidėms" nėra, tačiau visur stipri srovė ir vis didėjančių nuopylų labirintas. Mes, pėstieji, einame taku per mišką, nukirsdami upės vingius. Kai gal ketvirtą kartą išlendame prie upės susitikti su plaukiančiaisiais, pamatome ant uolos ištrauktas "Saides" ir toliau per uolas zujančius bendražygius. Pasirodo, tai jau kanjono pradžia (daug anksčiau, negu pažymėta žemėlapyje). Biliuty krenta į siaurą kanjono plyšį maždaug 3,5 m aukščio kriokliu, po to seka ištisa mažesnių krioklių su netvarkingomis bačkomis kaskada, ir upė dingsta už posūkio giliame plyšyje.

Su Juliumi ir Irma einame kanjono viršumi į priekį apsižvalgyti. Kiekvienas krioklys atskirai neabejotinai plaukiamas, tačiau norint įveikti visą kaskadą, reikalinga aktyvi apsauga iš vandens, kurią reikėtų nuleisti į kanjoną virvėmis ir ten fiksuoti. Žemiau krioklių intako plyšiu pavyksta nusileisti į kanjoną, tačiau eiti į priekį palei vandenį nėra jokių galimybių. Vėl einame pasroviui mišku kanjono viršuje, kartas nuo karto mėgindami prieiti prie krašto ir pasižiūrėti, kas dedasi apačioje. Tai pavyksta toli gražu ne visur. Ar yra kanjone sudėtingų vietų, daugiau tenka spręsti pagal upės šniokštimą. Aiškėja, kad įveikti kanjoną gali tik patyrusių plaukikų komanda autonomiškai, neapkrautomis "Saidėmis" ir kartas nuo karto pasinaudodama alpinistiniu inventoriumi. Mums tam neužteks laiko: laukia atgaliniai traukinio bilietai ir baigiasi vizų galiojimo laikas. Be to, tada 3 – 4 dienoms nutrūktų bet koks ryšys tarp plaukiančių ir einančių krantu. Pastarieji ne tik negalės nieko padėti plaukiantiems, bet ir patys turės nemažai problemų, kirsdami ar apeidami viršum Biliuty intakus, irgi tekančius kanjonuose. Taigi, mūsų grupė kanjono šturmui per didelė. Tam geriau tiktų 3 – 4 patyrę kajakininkai, ir tai jei jų neribotų laikas. Atrodo, čia reikalingas atskiras žygis su užėjimu nuo žiočių, arba nusileidimu malūnsparniu. Sudėtingas mūsų priėjimas palei Bulu ir kalnagūbrio kirtimas "suvalgė" daug žygio laiko. Tad su gailesčiu nusprendžiame pakuotis valtis ir eiti 10 km iki Biliuty žiočių kanjono viršumi, neskaidydami grupės.

... Ėjimas truko 2 dienas. Teko ropštis stačiais šlaitais aukštai į viršų, leistis žemyn, vėl ropštis, kad apeitume vertikalių sienų kanjonėlį netoli intako žiočių. Paskui vėl brovimasis pirmyn per užvirtusią taigą, kur vietoj tako – tik šviežios meškų pėdos ir išrausti burundukų urvai. Kai keliose vietose bandėme išeiti prie kanjono krašto pasižiūrėti kas dedasi apačioje, po mumis atsiverdavo 50 – 60 m aukščio plyšys su vietomis neigiamu kampu pasvirusiomis sienomis. Antro, didesnio intako kanjonėlį kirtome ties žiotimis, virvėmis nuleisdami ir pakeldami į viršų atskirai kuprines ir žmones. 3 m plyšiui įveikti prireikė 3 valandų.

Išėję prie Kitojaus pajutome, kad visi mūsų vargai ir nuotykiai jau praeityje. Nesvarbu, kad čia pat ant uolų stovi paminklai žuvusiems slenksčių kaskade žemiau Biliuty žiočių. Nesvarbu, kad viena mūsų kanoja dėl nespėjusių persiorientuoti plaukti po du irkluotojų kaltės tame pačiame kaskade užlėkė ant akmens ir apsivertė (avarijos pasekmės buvo operatyviai likviduotos pačio ekipažo ir žemiau apsaugoje stovinčio katamarano jėgomis). Kitojuje kliūtys retos, o vietos manevrui – kiek nori. Razdolje kaimelį, iš kur galima išvažiuoti prie geležinkelio, esantį už 110 km nuo Biliuty žiočių, pasiekiame per pustrečios dienos. Gaila, kad nebuvo laiko pakeliui apžiūrėti kitus, mažesnius Kitojaus intakus. Nors užsitęsus giedriems orams, kažin ar būtume galėję jais praplaukti – vandens kiekis intakų žiotyse visur buvo nedidelis. Tačiau aukščiau Biliuty į Kitojų įteka ne vienas didesnis intakas: Gorlyk – Golas, Eche – Golas, Šumakas, kurie dėl didelio nuolydžio ir kliūčių tankumo katamaranais nepraplaukiami, o "Saidėms" bei polietileniniams kajakams turėtų būti visiškai tinkami. Visi jie laukia savo atradėjų. Laukia ir mūsų paliktas įspūdingas Biliuty žemupio kanjonas.

Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika