"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    "Baltosios Sajanų dėmės I" – tarp Udos ir Amylo
    Alvydas Barzdėnas

             Sajanai… Miškų, kalnų ir vandenų kraštas. Kraštas kedrynų ir žydinčių pievų, snieguotų keterų ir sraunių upių. Šalis lokių ir sabalų, elnių ir kiršlių, turistų ir medžiotojų rojus.
             Prieš antrąjį pasaulinį karą žinomas rusų keliautojas ir geografas G. Grumm–Gržimailo rašė: "Sajanų kalnų ruožas tarp Amylo ir Udos ištakų turėtų būti priskirtas prie mažiausiai ištirtų vietovių Azijoje". Šie žodžiai iš dalies teisingi ir dabar. Dar yra "baltų dėmių". Figūrinių belokų tarpekliuose, geologai žingsnis po žingsnio tiria Šandyno ir Ergak–Targak Taigos kalnagūbrius. Turistų plaustai plaukia Kazyru ir Bij Chemu, o į tarp jų stūksančius kalnus ir upes retai kas beužklysta.
             Šio rajono centre esančio Šandyno kalnagūbrio tarpekliuose prasideda nedidelė Kandato upė. Kai mūsų dėmesį patraukė šis Sajanų kampelis, jokios informacijos apie ją Maskvos, Novosibirsko bei Krasnojarsko turistų klubuose nepavyko rasti. Tai dar labiau sustiprino mūsų norą čia pakeliauti. Nutarėme pasikelti Kazyro upe aukštyn, perkirsti Šandyno kalnagubrį ir išėjus prie Kandato, plaukti juo, o toliau Amylu iki žmonių gyvenamų vietų. Maršrutas kuklus – apie 200 km ilgio, užtat naujas, gal būt niekieno nepraeitas.
             Mūsų penkiese: medžioklės žinovas Antanas, matematikė Liongina, ekonomistė Roma, fizikai – Pranas ir šių eilučių autorius. Sėdime prie pirmojo laužo ant Kazyro kranto. Puola uodai.
             Už kokio šimto metrų ant kalniuko po medžiais stovi obeliskai. Žuvusiems geologams, žuvusiems turistams vandenininkams. Ir paskutinės dienoraščio eilutės ant vieno iš jų : "…Speigas nepakenčiamas. Vakar, keliantis per upę, įsmuko visureigis. Du draugai liko po ledu. Aš vienas išlindau. Kruvinas Aleksandras įsikibo į mane. Į krantą jo ištraukti nepajėgiau – ir sušalo jis pusiau vandeny. Einu pėsčias. Alkanas, šlapias be ugnies. Sniego daug, nežmoniškai sunku. Nesuprantu, kaip aš antra diena dar gyvas. Turbūt, šiandien sušalsiu. Dokumentai, geologinis aprašymas – vidinėj kišenėj. Praneškit motinai..."
             Taip 1942 metais Kazyro baseine dingo be žinios visa geologinė ekspedicija. Jos ieškoti išėjo keli gelbėtojų būriai, išskrido lėktuvas. Rasti pavyko tik nedidelio plausto nuolaužas ir šviežią stovyklavietę ant upės kranto… Tik žymiai vėliau, jau po karo vienoje iš Kazyro salų medžiotojai aptiko ekspedicijos vadovo Košurnikovo kūno liekanas ir šį dienoraštį. Sunku buvo pirmiesiems Sajanų tyrinėtojams. Trūko inventoriaus, patyrimo, nebuvo žemėlapių. Ir be to neužteko praeiti nežinomą kraštą, – reikėjo atlikti savo užduotį. Dabar viskas daug paprasčiau. Bet … Kaimelių prie Kazyro gyventojai beveik nieko nežino apie tas vietas, kur mums teks eiti. Nieko negalėjo pasakyti ir miškininkai, pas kuriuos aiškinomės medžioklės tvarką šiame rajone. Pagaliau suradome seną medžiotoją, kuris pokario metais buvo praėjęs Šandyno kalnagūbrį kartu su geodezininkais.
             Iš pradžių palei Kazyro intaką Tajatą bus takas iki Didžiojo ir Mažojo Tajatų santakos, kur stovi medžiotojų trobelė, – aiškina mums senukas, – toliau prasideda kanjonas, kurį jums teks apeiti viršum. O pati perėja visai nežymi, žiūrėkit, kada upeliai pradės bėgti į Kandato pusę.
             Žengiame į taigą. Takas, iš pradžių visai neblogas greitai pasidaro vos matomas. Orientuojamės pagal užkirtimus medžiuose kol išeiname prie šniokščiančio Tajato. Einame aukštoku krantu. Taiga užžėlusi, užvirtusi. Aplink vien stovi apsamanoję eglių kamienai, į visas puses svyrančios apkerpėjusios ir apdžiuvusios šakos, apkibusios daugybe voratinklių. Kai kelią pastoja skersai gulintis storas kedras, pirmiausia tenka gultis pilvu ant jo, o po to verstis su visa 40 kg kuprine į kitą pusę. Uodų sumažėjo, bet užtat neduoda ramybės mašalai. Kartais visai užlipina akis. Tenka pastoviai gintis nuo jų "Taiga".
             Kai sustojame nakvynei ant pačio kranto šalia puikaus duburio upėje, visi vos laikomės ant kojų.
Nekibs čia niekas. Miegosiu ir nemeškeriosiu, – pareiškia Antanas. Kitiems irgi rūpi kuo greičiau įlįsti į miegmaišius, tad tenkinamės jarubienos sriuba ir koše. Prisivalgysim dar kiršlių Kandate.
             Rytojaus dieną, prieš pietus atsiremiame į uolas. Iš priekio į mus kriokliais virsta Tajato vanduo. Prasideda kanjonas. Bandome brautis palei pat vandenį, tačiau greitai įstringame. Kitu krantu, atrodo, būtų galima praeiti, bet srovė per stipri ir persikelti nėra ko galvoti. Teks gerą puskilometrį kilti į viršų, kaip patarė medžiotojas.
             Kabarojamės. Iš pradžių beveik stačia uola, pakaitomis saugodami vieni kitus, paskui žole ir kedrais apaugusiu šlaitu. Prakaitas užpila akis, širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės ir nuriedės žemyn į upę. Kad ne ta kuprinė… Paropoji dvidešimt žingsnių ir ilsiesi, įsitvėręs kedro. Aukščiau – vėl gabalas uolos, vėl reikalinga sauga.
             – "Jei žingsniai kryžkelėn atves, ir liks draugų tik vienas kitas..."- traukia šnopodamas Antanas, keturiomis ropodamas šlaitu.
             – Prisikarksėsi dar ant savo galvos, – tramdo jį Pranas, – žiūrėk saulė jau leidžiasi, teks nakvoti, prisirišus prie kedro. Ir iš troškulio gali galą gauti – upė liko žemai.
             – Aš gersiu spiritą, – atrėžia Antanas, – bet kol kas atsigaivinkim avietėm.
             Tikrai, įropojom į avietyną. Šlaitas palėkštėjo. Randame beveik horizontalią šviesią laukymę. Tiesa horizontalumas toks, kad teks miegoti, kaip sako Antanas, įsikalus kuolą tarp kojų, kad nenuslystum žemyn. Laukymės viduryje – didžiulis kedras, po juo prikrauta sausos žolės. Tai švilpikų darbas. Puiki vieta nakvynei, tad čia ir įsikuriame. Gliaudome kedrų kankorėžius. Tik su vandeniu bėda. Bet Pranas su Antanu, nusileidę šlaitu žemiau, randa drėgną žemę. Pusmetrį pasikasus, ištrykšta šaltinis. Vandens užteks ne tik tonizuojančiai "mongoliškai" badanų arbatai, bet ir manų košei su avietėmis.
             Toliau žygiuojame išilgai šlaito uolingomis, badanų priaugusiomis, terasomis, po truputį leisdamiesi žemyn. O upė, atvirkščiai, riaumodama dėl didelio nuolydžio, kyla aukštyn, tad netrukus mes vėl atsiduriame ant kranto. Vandens jau gerokai mažiau – ištakos netoli, tad nesunkiai perbrendame į kitą pusę. Perbrendame ir atsisveikiname su Tajatu: jo ištakos kažkur rytuose, kalnagūbrio centre, o mums reikia į pietus, link Kandato.
             Einame pagal azimutą per šviesią be pomiškio taigą. Eglės, kėniai, kedrai kuo aukščiau, tuo retesni. Pagaliau kojos ima slidinėti per samanotus akmenis. Visą dieną lyja, samanos prisigėrusios vandens. Po akmenimis gurga upeliukai. Vis dar į šiaurės rytus, į Tajatą. Tik vakarėjant akmenų nuobirynas ima staigiai leistis į pietus. Leidžiamės ir mes į priešais atsivėrusį slėnį ir apačioje įmaknojame į …pelkę. Jos viduriu lėtai teka upelis, tiksliau, tikra upė mūsų Vokės dydžio. Aplink – statūs kalnų šlaitai, o žemėlapyje nepažymėta upė plaukia sau ramiai, lyg nežinodama, kad trumpame, vos keliolikos kilometrų ilgio kelyje teks jai nukristi žemyn apie 300 metrų, kad patektų į Kandato glėbį. Duobėse vanduo raibuliuoja – tai gaudo museles kiršliai. Ir kaip jie pakilo į tokį aukštį?
             – Man atrodo, kad šiandien per daug nuėjom, reikia pailsėti, – pareiškia Antanas ir, užvyniojęs rusvą gaidžio plunksną ant kabliuko, puola prie giliausios duobės. Ir prakiurkso ten tol, kol duburys ištuštėja, o virš akmenuotų keterų užsižiebia pirmosios žvaigždės. Užtat vakarienei – kiršlių sriuba, pusryčiams – pora keptuvių keptų žuvų. Ir rytą, dar nespėjus tamsai išsisklaidyti iš kėnyno tankmės, Antanas jau lenda iš palapinės ir ieško kitos žuvingos duobės.
             Pailsėti iš tikrųjų reikėtų. Jau penkios dienos tempiam po pustrečio pūdo ant kupros. O ėjimas palei upelį visai bjaurus: statūs šlaitai, užvirtę didžiuliais šakotais kedrais, akmenų nuobirynai. Be to priekyje kalnai susiglaudžia, girdėti slenksčio šniokštimas – upelis įsiveržia į kanjoną.
             O jeigu pamėginus plaukti? Rizika didelė: pasidarysim laivą, o už kilometro, padidėjus kritimui, pritrūks vandens. Be to ir žvalgyba bus pastoviai reikalinga, kad nenusisuktumėm sprando. Bet užtat pasitreniruosim, ir kuprinių nereikės nešti. Juk kiršliai kažkaip čia pakyla!
Paskutinis argumentas nulemia mūsų apsisprendimą. Statome mažą lengvą katamaraną ir netrukus, aplipę jį visi penki, plaukiame iki pirmojo slenksčio. Toliau trys keleiviai tampa žvalgais ir fotografais, nes katamaranui apkrovimo pakanka ir nuo gausios mūsų mantos. Sukinėjamės tarp akmenų, trankomės į juos, kol upės nuolydis padidėja tiek, kad imame šuoliuoti žemyn metriniais kriokliais.
             Per tris valandas nuplaukiame daugiau, negu būtume nuėję per dieną. Kandatas jau visai netoli. Tačiau šokdami nuo paskutinio krioklio, susprogdiname dvi iš keturių automobilio kameras, iš kurių padarytas mūsų laivas, o upelis visai išsisklaido tarp didžiulių akmens luitų. Nusileidimą tenka baigti pėsčiomis.
             Sekančią dieną išeiname prie Kandato. Pasišiaušusi baltomis putų keteromis upė neša savo vandenį iš neištirtų tamsių tarpeklių Amylo link. Akmenys, akmenys...
             Visa upė – ištisinė rėva. Tačiau lengvu plaustu plaukti galima. O kol kas reikia mesti nešulius ir pasidairyti po aplinkinius kalnus.
             ...Kaitriai liepsnoja sakingos kedrų šakos. Saulė slepiasi už stačios uolų sienos dešiniajame upės krante. Mes ką tik grįžome iš ten, nuo keteros, pasižvalgę į padūmavusius Sajanų tolius, prisiputę mėlynių ir aviečių kalno šlaite. Šildomės pavargusias kojas prie ugnies, gurkšnojame badanų arbatą. Šiauriau stovyklos esančiame miškelyje retkarčiais nuaidi šūviai. Tai Antanas aptiko jarubių pulkelį ir vaikosi po kėnyną. Bus šviežienos pusryčiams, nes kiršlių čia nepagausi – visur putojanti sraunuma, duobių nėra.
             Staiga paeiliui nuaidėję du šūviai, po kelių sekundžių dar du priverčia mus pašokti ant kojų. Čia ne jarubės ir ne nelaimės signalas, čia … nejaugi meška!
             Čiupę peilius ir kirvius puolame į kėnymą. Baigia temti, tuoj visai nieko nesimatys. Bandome susišaukti, Antanas atsiliepia čia pat, už šimto metrų ir pats ateina pas mus. Nešasi dvi jarubes, šautuvą, viską kairėj rankoj. Dešinė kruvina...
             – Truputį su meška pasipešiau, – paaiškina be didelių emocijų.
             Šaltakraujiškumo jam pavydėtų, ko gero, ne tik pražilę Sibiro medžiotojai, bet ir Vinipego indėnai. Nusišovęs dvi jarubes, temstant grįžo į stovyklą. Buvo likę gal pora šimtų metrų, kai kelią pastojo didžiulė meška. Antanas ne kartą turėjęs reikalų su meškomis, tokios didelės dar nebuvo matęs. Meškai prisiartinus per dešimt metrų, Antanas užtaisė šautuvą kulkom, pastūmė atsegtą šovininę ant diržo į priekį ir paskutiniu momentu iššovė. Prietema, tiksliai į galvą pataikyti sunku. Meška krito, pakilo, po antrojo šūvio vėl krito. Gerai, kad šautuvas su ežektoriais, – spėjo užtaisyti iš naujo. Tik trečią šūvį paleido paskubom, nes žvėris buvo jau čia pat. Užtat ketvirtą kartą iššovė, įrėmęs vamzdį meškai į krūtinę. Bet šį kartą krito ne meška, o Antanas, užkliuvęs už kėnio šakų. Žvėris apžergė medžiotoją, ėmė grabaliotis nagais. Peilio pasiekti neįmanoma, jis bato aule, nes makštys prieš tai kažkur pasimetė.
             Galvoti nebuvo kada. Antanas įgrūdo dešinę ranką į pražiotus žvėries nasrus, čiupo už liežuvio ir pasuko iš visų jėgų. Meška iš karto paleido savo auką. Čia ir mes su Pranu atskubėjom...
             Merginos greitai praplauna trijose vietose meškos dantimis perrėžtą Antano delną kalio permanganatu, sugirdo antibiotikus. Po to gausiai aptepa žaizdas mumijo ir aptvarsto. Dabar ir jokia infekcija nebaisi, ir žaizdos suaugs daug greičiau. Tik reikės kasdien tepti.
             Taip ir buvo. Sekančią dieną statėme plaustą, o Antanas dejavo palapinėje. Kitą dieną plūkėmės prie vairų, manevruodami ištisai akmenimis užgriozdintoje Kandato vagoje, o Antanas gulėjo ant plausto. Trečią dieną Antanas paėmė vairą… O po savaitės žaizdos užsitraukė.
             Nežinomąjį Kandatą įveikėme be didelių nuotykių. Paprasčiausiai, mes buvome pasiruošę žymiai rimtesniam jėgų išbandymui. O čia tik penketas švarių, akmenimis neužgriozdintų slenksčių su bangomis ir prispaudimais prie kranto. Na ir ištisinės rėvos, nesunkiai praplaukiamos tik reikalaujančios truputį dėmesio ir prakaito. Už tai upė atsilygino mums kiršliais, antimis, krantuose augančių kedrų riešutais. Ir nepakartojamu sietuvų žydrumu, saulės spindesiu putotoje srovėje, erelių klyksmu virš mėlynų Sajanų keterų.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika