"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    "Baltosios Sajanų dėmės II" – Sibiro nepasiekiamumo polius
    Alvydas Barzdėnas

             "Šiaurinis Kryžino kalnagūbrio šlaitas status, išraižytas gilių tarpeklių, kuriais bėga trumpi, snieguotuose cirkuose prasidedantys Kizyro intakai, pasižymintys audringa tėkme… Kizyro ir Kazyro tarpupis – sunkiausiai praeinamas rajonas visame Krasnojarsko krašte."
             Tai ne emocionalaus turisto įspūdžiai, o geografinė rajono charakteristika dešimtkilometrinio topografinio žemėlapio antroje pusėje.

 

             Tarp dviejų didelių Sajanų upių Kizyro ir Kazyro iš vakarų į rytus apie 60 kilometrų tęsiasi Kryžino kalnagūbris. Vakarinėje jo dalyje tik atskiros viršūnės išnyra iš begalinės taigos jūros. Centre ir rytuose kalnai taip sujaukti kažkada juos dengusio ledyno, kad, atrodo, pats nelabasis koją nusisuktų. Garsus geodezininkas ir rašytojas, bestseleriais tapusių knygų "Mirtis manęs palauks" ir "Paskutinis laužas" autorius Grigorijus Fedosejevas, kurio vadovaujama ekspedicija dirbo čia prieš karą, taip apibudino šį rajoną: "Atrodo, niekur Sajanuose ledynų veikla nepasižymėjo tokia grandiozine griaunamąja jėga, kaip čia, rytinėje Kryžino kalnagūbrio dalyje. Vargu ar kas iš smalsių tyrinėtojų buvo įžengęs į Figūrinių belokų uolų sąvartynus. Sunku patikėti, kad ten galėtų praeiti ir žvėrys. Su širdgėla ir gailesčiu praeisim pro šalį ir mes, iš anksto žinodami, kad niekad sau to neatleisime… Dar daug metų Figūriniai belokai vilios ir erzins atradimų trokštančius gamtininkus, tyrinėtojus, turistus, o tie, kuriems pavyks ten įžengti, išsineš neišdildomus įspūdžius apie didingą Sajanų gamtą."

             Aukščiausia Figūrinių belokų viršūnė – Edelšteino pikas (2649 m), atrodo, niekada nebuvo pasiekta. Kelioms turistų grupėms pavyko užlipti ant Stalnovo ledyno rytiniame jo šlaite, viena iš jų pasiekė ežerą Parkinos upės ištakose. Daugybe savo atšakų surinkusi vandenį iš sniegynų stačiame cirkų išraižytame šiauriniame Figūrinių belokų šlaite, nedidelė Parkinos upė, pasišiaušusi baltomis putų keteromis, šniokšdama lekia į Kizyro glėbį. Iš bazinės stovyklos prie jos žiočių Grigorijui Fedosejevui pavyko pasiekti upės ištakas ir užlipti ant kalnagūbrio keteros vakarinėje Figūrinių belokų masyvo dalyje.

 

             Mūsų šių metų ekspedicijos užmojai didesni. Planuojame Parkinos upės slėniu su visa manta pasiekti keterą, pagal galimybę atlikti Figūrinių belokų žvalgybą ir persiversti į pietus, į Kazyro dešiniojo intako Bazybajaus slėnį. Toliau teks įveikti apie 70 kilometrų ilgio dar niekieno neplauktą Bazybajų ir išplaukti į vandeningąjį Kazyrą. Jo didžiuosius slenksčius su savo senu bendražygiu Sauliumi esame įveikę 1997 metais. Šiemet mūsų grupėje – dar vienas Saulius (jaunesnysis), geologas–naftininkas kažkada plaukęs Kizyru. Man kartu su juo teko praplaukti porą naujų maršrutų Poliariniame Urale. Ketvirtas mūsų komandos narys – Darius Sibire pirmą kartą, tačiau yra išplaukiojęs žiemą – vasarą srauniausius Lietuvos upelius.
             Pigiausias transportas Rusijoje – traukiniai. Kol pasiekėme Kizyro upės žemupį, teko pustrečios paros prasivolioti ant gultų sausakimšame Maskvos – Krasnojarsko traukinio vagone, po to visą naktį važiuoti vietiniu traukiniu, lėtai šliaužiančiu vingiuota Krasnojarsko – Abakano geležinkelio Sajanų atšaka.

             Stotelė ant Kizyro kranto, iš kurios mes skverbsimės į Sajanų širdį pavadinta žuvusios Košurnikovo ekspedicijos nario Žuravliovo vardu. Gyvenvietė nedidelė ir skurdi, kaip įprasta Rusijoje. Seniau dauguma miestelio gyventojų dirbo miškų ūkyje: kalnų šlaituose buvo kertami ir Kizyru žemyn plukdomi šimtamečiai kedrai. Dabar, likvidavus miškų ūkį, kiekvienas verčiasi kaip išmano. Tačiau mus į aukštupį plukdančios motorinės valties savininkas 55 metų Viktoras Petrovičius gyvenimu patenkintas: "Komunistams valdant, dvidešimt metų dirbau kol susitaupiau "Volgai", dabar tam užtenka pusmečio". Penkių asmenų Viktoro šeima turi savo ūkelį: augina bulves, daržoves, laiko karves, kiaules. Tačiau visa tai daugiau savo reikmėms. Pagrindines pajamas teikia su gamta susijęs verslas: bitininkavimas, žvejyba, medžioklė, turistų plukdymas. Tiesa, tokių kaip mes, plaukiančių upe aukštyn 200 kilometrų, pasitaiko labai retai. Niekas kitas iš vietinių gyventojų, išskyrus Viktorą, nedrįsta plaukti taip toli. Reikia gerai pažinti upę ir netingėti paprakaituoti, apsinešant slenksčius. Pirmojo, pačio didžiausio ir pavojingiausio slenksčio apsinešimo tako ilgis – vos ne pusė kilometro. Įsikibę į diržus, šešiese vos patempiame tuščią valtį pažliugusiu mediniais riedučiais išklotu taku. Kaip persitemps ją Viktoras Petrovičius su žentu, grįždami atgal dviese, neįsivaizduojame. "Nieko baisaus: po truputį pailsėdami pervilksim, juk kol judi žmogus, tol sveikas ir jaunas, jei tinginiauji, – iškart sensti ir ligos kimba", – aiškina tvirtas, nelengvo gyvenimo užgrūdintas sibirietis.

             Dauguma paprastų Sibiro žmonių labai nekenčia komunistų. Iki Spalio revoliucijos laisvai ir pasiturinčiai gyvenusius sibiriečius sovietų valdžia apiplėšė, suvarė į kolūkius, o tuos, kurie priešinosi, tiesiog sunaikindavo. Baudžiamieji Raudonosios armijos būriai iššaudydavo ir sudegindavo ištisus kaimus. Todėl nenuostabu, kad panašiai kaip ir Lietuvoje Sibiro vyrai išeidavo į taigą, burdavosi į ginkluotus būrius, bandydami apginti savo šeimas ir turtą, o nepavykus, atskiromis šeimomis ar net ištisais kaimais išsikeldavo į nuošalias kalnų taigos vietas ir ten apsigyvendavo, visiškai atsiskyrę nuo civilizacijos. Yra žinomi atvejai, kai iš NKVD kariuomenės dalinių dezertyravę iš Sibiro kilę rusai kovojo Lietuvos partizanų gretose.
             Klausydamiesi Viktoro pasakojimų, priplaukiame kitą slenkstį. Čia pervalka žymiai trumpesnė, tiktai reikia virvėmis iškelti valtį iš upės ant uolos.
             Visas mūsų kelias Kizyru aukštyn iki Parkinos upės žiočių užtruko dvi dienas. Tiesą sakant, susiorientuoti kur tiksliai tos žiotys, neįstengė nei Viktoras Petrovičius, nei mes patys, apsiginklavę grubiu šio rajono žemėlapiu (tikslūs iš viso neegzistuoja). Tas vėliau mums kainavo daug jėgų ir prakaito. Dabar gi visi patenkinti išlipome prie naujai sukirstos medžiotojų trobelės su pirtimi, o kadangi, kaip teigė Viktoras Petrovičius, nuo trobelės upės slėniu į viršų iki pat miško ribos turi eiti naujas medžiotojų takas, Kryžino kalnagūbrio šturmo perspektyva atrodė visai šviesi. Trys dienos ir būsime ant keteros. Po to, palikus kuprines, beliks tik į Edelšteino piką subėgioti. Nusileidimas į kitą pusę, prie Bazybajaus, neturėtų būti ilgas: upė išteka iš ežero, o mūsų turimos "Saidės" tipo pripučiamos kanojos leidžia pradėti plaukimą gana aukštai, kur visai mažai vandens. Vėliau galima bus sumontuoti ir katamaraną.

 

             Čia pat, užutekyje prie trobelės prisigaudome kiršlių ir surengiame šaunią vakarienę, o ryte, vos saulei išlindus iš už kedrais apaugusio kalno keteros, užsiverčiame ant pečių beveik 40 kg sveriančias kuprines ir pajudame slėnio šlaitu į pietus. Medžiotojų taką pametame iš karto, tačiau po kiek laiko surandame, ir tai – didelė sėkmė, nes per suvirtusius storakamienius kedrus netoli teprasibrautume. Skersai tako gulinčiose užvartose motoriniu pjūklu prapjauti praėjimai sutaupo daug jėgų ir laiko.
             Tačiau kankina didelis karštis. Termometras rodo 35 laipsnius, ko Sajanuose anksčiau niekad nebūdavo. Į akis, nosį, burną lenda spiečiai muselių, jų taip pat šiuose kraštuose dar neteko tiek daug matyti. Į įkandimus nekreipiame dėmesio, tačiau blogai, kai visą laiką krapštydamas vabzdžius iš akių, negali žiūrėti, kur statai koją. Sustoti ilgesniam poilsiui irgi negali, – nejudantį muselės puola dar smarkiau. Repelentai mažai padeda.

             Vasara šiemet ne tik karšta, bet ir alkana. Taigoje visai nesimato uogų, grybų, kedrų kankorėžių. Sustojus užkąsti, burundukai beveik kaip naminiai prisistato prie mūsų ir laukia išmaldos.
             Perkirtę nedidelį upelį ir užsiropštę į šlaitą, taką pametame galutinai. Sustojame poilsio, darome žvalgybą į kairę, į dešinę – beviltiškai. Prasideda laipiojimas per krūtinės aukštyje gulinčius suvirtusius, susikryžiavusius kedrų kamienus, šokinėjimai su 38 kilogramų svoriu ant pečių nuo išvartos ant išvartos. Ilgakojis Saulius jaunesnysis lengviau įveikia užvartas, tad jis eina priekyje, žvalgydamas kelią. Einant jam iš paskos, man paprasčiau pasirinkti geresnį praėjimą arba ištiesinti vingius. Po manęs einančių Sauliaus vyresniojo ir Dariaus nesimato, tačiau nuolat aidintys keiksmai leidžia manyti, kad jie toli neatsiliko.
             Pusvalandis ėjimo – poilsis, mašalų debesys, vėl laipiojimas per kedrų kamienus. Visas šlaitas – vien išvartos. Ėjimo greitis – pusė kilometro per valandą. Aiškiai matosi, kad tokiu tempu kalno keteros nepasieksime ir per savaitę. Todėl sukame žemyn, kur girdėti Parkinos šniokštimas. Nusileidimas status ir bjaurus, per susipynusius krūmus. Tačiau prie upės ant akmenuoto pliažo šiek tiek atsigauname: čia vėsiau, mažiau mašalų.

 

             Nusimetę drabužius, lendame į putotą srovę ir, nutvilkyti šalčio vėl šokame atgal. Apsirengti reikia akimirksniu, kitaip užgrauš mašalai. Toliau bandome eiti, brisdami upės pakraščiu. Ten, kur uolos leidžiasi į vandenį ir gylis padidėja, brendame į kitą krantą. Vis dėlto braidžioti lengviau negu brautis per taigą. Greitis padidėja nedaug, tačiau jėgų sutaupome.
             Vakare įkuriame stovyklą ant nedidelio akmenuoto paplūdimio. Nutariame rytoj apsigydyti nutrintas bei apdaužytas kojas ir atlikti žvalgybą į priekį, nes, jeigu ėjimas nepagerės, užplanuoto maršruto mums neįveikti – pasibaigs atostogos ir vizos.
             Naktis tvanki, nesimiega. Pietuose, ant kalnagūbrio gruma perkūnija, be perstojo blyksi žaibai. Tačiau ryte vandens upėje nepadaugėję, matyt, audros debesys išsilijo Bazybajaus pusėje. Saulius jaunesnysis su Dariumi pasišauna eiti į žvalgybą, pasižiūrėti kas laukia mūsų priekyje. Grįžta tik pavakary. Upe nedaug jiems pasisekė nubristi. Teko kilti į šlaitą ir klaidžioti užvartose. Kai vėl norėjo išeiti prie upės, atsidūrė ant kanjono kranto su vertikaliomis 30 metrų aukščio sienomis. Taigi įveikti Figūrinius belokus ir Bazybajų vilčių nebelieka. Sunku atsitraukti, tačiau vienintelė protinga išeitis plaukti Parkina ir Kizyru žemyn. Kitą rytą nuleidžiame į vandenį dvi "Saides" ir dvivietį katamaraną. Vandens Parkinoje mažoka, tad pagrindinį krovinį sudedame į valtis ir sėdame mes su Dariumi į jas po vieną, kaip į kajakus. Neapkrautam katamaranui bus lengviau manevruoti seklioje akmenimis užverstoje Parkinos vagoje.

             Plaukiame, vietomis iššokdami iš laivų, prasistumdami per seklesnes vietas. Vėliau upė susiaurėja ir puola žemyn nedideliais akmeniniais laiptukais. Dažnai reikia eiti į priekį, pasižvalgyti: nors vandens nedaug, bet yra pavojingų vietų, kur stipri srovė nyra po medžių užvartomis arba trenkiasi į uolas. Su "Saidėmis" lekiame žemyn greitai, katamaranas irgi nedaug teatsilieka, bet, baigiantis dienai, upė netikėtai išsišakoja ir dingsta po užvartomis. Skubiai metamės į žvalgybą, kurios rezultatas neviliojantis: iki Kizyro – kilometras ištisinių užvartų išsiskaidžiusioje Parkinos vagoje. Šias užvartas Parkinos žiotyse mini net Fedosejevas savo knygoje "Mes einam per Rytų Sajanus".
             Mes tuo tarpu einame visą kitą pusdienį per užvartas, tempdami paskui save valtis ir katamaraną. Išmontuoti jų nesinori, – juk Kizyras čia pat. Išlindę į jo plačius vandenis, pasijuntame kaip kurorte: prie upės nekaršta, mašalų mažai, srovė greita, – tik sėdėk valtyje ir gėrėkis kalnų vaizdais.

 

             Iki trobelės, kur pradėjome žygį, plaukiame apie valandą, – taip toli nuo Parkinos žiočių išlaipino mus Viktoras Petrovičius. Todėl pirmą dieną einant teko sukarti pusantro karto didesnį atstumą.
Plaukti Kizyru žemyn neskubame. Neblogai kimba kiršliai, tad abu Sauliai nepraleidžia nė vienos didesnės duobės upėje, neužmetę spiningų su sunkia plūde, prie kurios pririštos trys dirbtinės muselės. Būna, kad iš karto užkimba po du kiršlius. Saulius jaunesnysis vis žada vakare po saulėlydžio ant dirbtinės pelės pagauti didelį taimenį.
             Po dviejų dienų priplaukiame pirmąjį rimtą Kizyro slenkstį. Žemėlapyje jis vadinamas "Trečiuoju". Uolų suspausta upė krenta pusantro metro žemyn dviem metro pločio rankovėmis. Apačioje iš vandens kyšo akmeniniai "dantys". Laivus tenka apnešti ir nuleisti žemyn nuo uolų į nedidelį kanjonėlį.

 

             Antrasis slenkstis vadinamas švelniu "Zaikos" vardu. Upė vėl suspausta į siaurą plyšį, tačiau praplaukti vietos užtenka visiems mūsų laivams. Toliau apie 20 kilometrų Kizyras teka siauru koridoriumi tarp aukštų raudonų uolų. Jo viduryje – slenkstis "Bania", kur žuvo du Fedosejevo vyrai, plaukę upe žemyn, kad atsiųstų ekspedicijai lėktuvą su maistu. Tai net ne slenkstis, o paprasta rėva su prispaudimais prie akmens upės viduryje ir kranto uolos. Turistiniams laivams ji visai nepavojinga, tačiau, kaip pasakoja vietiniai gyventojai, slepia daug nuskendusių taigos lobių: maišų su sabalų kailiais, šautuvų, valčių motorų ir panašiai.
             Pats didžiausias slenkstis – "Pirmasis" pasirodo sraunioje Kizyro vagoje netikėtai iš už posūkio. Vandens upėje nedaug ir mažesnė dešinioji jo atšaka, jei tik moki gerai valdyti laivą, nesunkiai įveikiama. Plaukti kairiąja, kur lekia didelė masė vandens, reikėtų didesnio laivo negu mūsų turimi. Kizyro pakrantė palei slenkstį primena kapines – tiek daug čia paminklų žuvusiems slenkstyje. Daugiausia žuvusių iš vietinių gyventojų ir mokslinių ekspedicijų, turistų mažai.

             Po slenksčio upės tėkmė sulėtėja, ir iki geležinkelio mums tenka teliuškuotis joje dar pusantros dienos, kepinant ir spiginant į akis saulei. Tik paskutinę naktį oras atvėsta, iškrinta gausi rasa. Karšta Sajanų vasara eina į pabaigą. Baigiasi ir mūsų kelionė su neįgyvendintais planais ir neišsipildžiusiais lūkesčiais. Bet mes dar ruošiamės čia sugrįžti. Figūriniai belokai laukia mūsų.

             Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika