"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Sibiras prasideda nuo Baikalo

Tekstas: Vaida Kirkliauskaitė, Alvydas Barzdėnas

Nuotraukos: Alvydas Barzdėnas, Tomas Barzdėnas

Rajonas:

Šiaurės Priebaikalė

Maršrutas:

Pėsčiom Abčados aukštupys – Abčados – Neručandos takoskyra – berilo radimvietė – Abčados aukštupys – perėjimas į Ondoko upę – plaukimas Ondoko ir Tyjos upėmis – perėjos iš Tyjos į Okunaikos aukštupį žvalgyba – plaukimas Tyja iki Severobaikalsko

Maršruto ilgis:

Pėsčiom 60 km, vandeniu 130 km

Žygio laikas:

2010 08 17 – 2010 09 01

Įranga:

Pripučiamas kajakas "Meridian" (svoris – 5 kg) – 2 vnt.
Dvivietis katamaranas "Mustang", pritaikytas minimaliam mediniam rėmui (svoris – 7,5 kg) – 1 vnt.

Dalyviai:

Alvydas Barzdėnas
Tomas Barzdėnas
Vaida Kirkliauskaitė
Vidas Dusevičius



Mintį apie grynai minerologinį žygį Alvydas "slėpė" jau gan seniai. Tik bendraminčių tarp vandenininkų mažoka. Galop kartą prasitaręs netyčia sulaukė mano palaikymo. Ir kaip taisyklė, kai tik imi kažką daryt, visus judint – problemos pačios randa išeitį: komanda susilipdė, maršrutas, išstūmęs pradinį, pats mus susirado, o dviejų savaičių kelionė virto mėnesiu. Nu nam niprivykat, kaip rusai sako.

"Sibiras su visais jo gelmių turtais prasideda nuo Baikalo, – pasakė kartą vienas pažįstamas rusų geologas, – berilo, akvamarino, topazo, kalnų krištolo, safyrino, kordierito, diopsido, baltojo nefrito, korundo ir eilės kitų pusbrangių mineralų radimvietės išsidėstę abipus BAM'o. Dauguma jų mažai ištirtos ir neeksplotuojamos".

Tad šiemet mes vykstame į Šiaurės Priebaikalę, kur gerokai nuo civilizacijos nutolusioje Abčados ir Neručandos upių takoskyroje metamorfizuotose ankstyvojo proterozojaus uolienose slepiasi pegmatito gyslos su berilo, akvamarino, heliodoro kristalais. Šalia aptinkamas violetinis korderitas, amazonitas, galima rasti kalnų krištolo.

Taigi rugpjūčio 10 d. keturiese sulipame į traukinį Vilnius – Maskva. Ramiu, ašarotu žvilgsniu palydim artimus veidus ir vakarėjantį Tėvynės dangų. Vėliau užsimiegojusių muitininkų žvilgsniai ir bundanti Maskva. Traukinys Maskva – Tynda, turintis išmesti mus Šiaurės Priebaikalėj gerokai vėliau, tad šį laiką išnaudojam registracijai. Kad būtų greičiau iš anksto užpildę blankus einame į paštą. Deja į malonų pasisveikinimą su šypsena, paštininkė atsako sunkiu atodusiu ir net nepakelia akių. Nuojauta sako, kad lengva nebus... Gerokai pavaikyti: iš pašto į banką ir atgal, po 3 kartus perrašę blankus, kurie vistiek jai nepatiko, nubėgę į kitą skyrių kopijų, paskui vėl ten pat voko (specialaus), galiausiai skaidresne mina, kad kažkam rytas jau irgi sugadintas, buvom paleisti į traukinį.

Beveik po keturių parų išlipame Nižneangarske. Ten jau laukia vairuotojas Volodia su "Žiguliu". Iki Cholodnajos miestelio, kur ir prasidės tikrasis žygis apie 15 km. Pašnekėję apie orą ir Rygos ypatumus (Lietuva, Latvija ir Estija, kaip kokie trynukai vienodais snukiais) jau stojam ir pakuojamės į "GAZ 66".
Užsimetimui į Abčados upės slėnį tai, turbūt, vienintelis įmanomas ratinis transportas, kadangi kelio praktiškai nėra: akmenynai, pelkynai iš kurių prisikasę iki molio išsikapanojam tik su gerve, ir kalneliai į kuriuos kyli ir leidiesi praktiškai vertikaliai. Palei Cholodnajos upę iki Perevalo (apleistos geologų gyvenvietės) apie 70 km. Užkylam per 4 val., laimei vandens nedaug ir nei viena brasta neužkerta kelio.

Perevalas yra Tyjos aukštupy. Dabar čia evenkai augina elnius ir kartais pasirodo ekologai paimti mėginių. Po kojomis pilna vario ir cinko rūdų, kurias visiems niežti delnai eksplotuoti, tik UNESCO neleidžia teršti Baikalo. Nesileisdami į tolesnes diskusijas apie politiką įsitaisom šalia medžiotojo trobelės ir kitą rytą kirtę Tyją kylam palei vieną jos intakų, Ondoko. Maždaug pusiaukelėj, ties brasta yra senas tiltas. Po juo paslepiam laivus (katamaranas ir du kajakai) bei dalį maisto. Nuo čia kelias daro nemažą vingį ir po to palei vieną dešiniųjų intakų peršoka į Abčados aukštupį, kur upė teka antledžiu. Mus paveža beveik iki jo pabaigos.
Visą šį ruožą (vėlgi apie 70 km) važiavome praktiškai visą dieną. Vietomis kelio ir visai nėra, dalį tenka važiuoti tiesiog upe. Užtat pačios upės nenuvilia, nors vandens šiuo metų laiku jose ir nedaug, bet kajakam tikrai pakaks. Be to Ondoko turi kelis gražius krioklius, deja praplaukiamus tik be laivo.

Trečią žygio dieną, rugpjūčio 17, pradedam jau savo kojom. Kurį laiką einame kairiu Abčados krantu. Pasiekę brastą ties antledžio pabaiga, sukame dar kairiau ir per kalnagūbrį persimetame link Kairiosios Neručandos ištakų – ežero. O pats Neručandos upeliukas beje irgi atrodo smagus: mažas slenkstėtas, turėtų gerai nešt. Žvejyba ežere nesėkminga, nors žuvies pėdos matėsi. Dar kiek paslenkam link apleistos geologų gyvenvietės, kurios taip ir nerandam (matyt girti geologai, tą žemėlapį ir braižė). Ką gi stojam nakvoti maumedyne ir pačiu laiku, nes vėl užklumpa lietus. Jau kokia antra diena vis užklumpa ir užklumpa. Tiesa kartu su geru oru mus apleidžia ir šuo Belka. Ją šeimininkas pasiemė iš Cholodnajos neaišku kam, gal pasivažinėt, tai sulaukus daug paglostymų, galiausiai prie mūsų ir prisitrynė. Dabar matyt taigoj švilpikus medžioja, o gal grįžo namo...

Kitą rytą, kad ir su lietumi, bet pasiekiame tikslą. Per 2,5 val. pereiname pirmo ir antro plikakalnių kurumus ir bazuojamės trečiame.
Čia perspektyviausia berilų radimvietė. Daugybė geologų išraustų griovių, dauguma jų pilni pegmatitų iš kvarco, mikroklino, žėručio, įvairių berilo atmainų, pasitaiko ir kalnų krištolo. Nemažai upeliukų, balų, tad vandens košei pakanka. Aukštis – virš 1500 m, vėsoka, bet pliusas, kad praktiškai nėra moškių. Bazinę stovyklą čia įsirengiame keturioms dienoms tarp kedrų keružių. Nors senus žvalgomuosius griovius surandame iškarto, bet išsiaiškinti jų sistemą ir prisirišti prie turimos schemos, pasirodo ne taip paprasta. Tomas su Vidu iš karto puola platinti pirmą perspektyvesnį griovį su žalsvu berilu netoli stovyklos. Mes tuo tarpu net porą dienų lakstome po kalno šlaitą su GPS navigatoriumi, bandydami sudaryti radimvietės žemėlapį. Tik trečios dienos vakare, kai atrodė, kad visas mūsų su Alvydu darbas bergždžias ir prisirišti prie turimos schemos nepavyks, gerokai aukščiau surandu dar vieną griovių sistemą su kvarce įaugusiais akvamarinų kristalais viename iš griovių. Visas tris dienas dirbame tirštame rūke su smulkiu lietumi.

Ketvirtą dieną lietus pagaliau baigiasi, debesys ištirpsta ir atidengia kalnų viršūnes. Išnaudoju progą (įdomus žodis "išnaudoti", žmogus visą gyvenimą tik tą ir daro, kad vartoja, naudoja, na gal dar kuria kartais, bet vėlgi, tam, kad panaudotų :) ) ir išžvalgau ketvirtą piliakalnį. Jis lygiai taip pat išraustas, galima rasti akvamarių ir granatų atmainų. Nuo viršūnės atsiveria Abčados slėnis ir dantytasis Ileptukas – aukščiausia rajono viršūnė. Alvydui per tą laiką pavyksta vakar mano rastą griovių sistemą pririšti prie senos geologų schemos (pasirodo, aukščių skirtumas 80 m, nieko sau geologų darbo tikslumas buvo sovietiniais laikais) ir surasti dar vieną griovį su daug nelabai išvaizdaus berilo. Jame ir prasikapstome likusį laiką.

Baigus minerologinius darbus, prasideda antroji žygio dalis – plaukimas iki Severobaikalsko. Tik kad dar reik iki laivų nulipti. Per antro ir trečio plikakalnių balną persiritame gana greitai. Šlaitai pilni bruknių ir vaivorų, uogos didžiulės, tad kurį laiką beriamės jas į skrandžius. Vyrai pusalkaniai, o man tai kas, užtenka puoduko košės ir gryno oro. Toliau palei Abčadą (link aukštupio) judame gana lėtai, daug keružių, viskas užpelkėję, vienas kitas statesnis kilimas.
Pasiekus brastą (ties kuria sukome į plikakalnius) prasideda vikšrinių mašinų išmaltas kelias, tempas didėja, kol neateina laikas perėjai. Pakilti reikia apie 300 m, tačiau iš kitos pusės ji gan lengva, nes mažai lėkštų vietų, atsikankini vienąkart ir laisvas.

Iki laivų, paliktų prie Ondoko nueiname per tris dienas, nors pilnai užtektų ir dviejų. Tiesa, perėjoje dar sutikome tokį Volodią. Jis su žmona gyvena taigoj (prie Aelitos upės) ir rašo knygą apie tą gyvenimą. Nusprendėme, kad kadais buvęs vietinis inteligentas. O gyvena visai neblogai: pasistatę dviejų aukštų namą, augina pomidorus, vištas, katę, turi vonią ir karšto vandens (bent jau tai pabrėžia), o iki civilizacijos eiti tik dvi dienos kelio (jei civilizacija galima pavadinti aplaeistos geologų gyvenvietės Pereval liekanas) . Keistuoliai tie žmonės, bėga nuo civilizacijos, kad įkurtų savąją...

Rytą prieš išplaukiant nulekiu į Dovireno viršūnę (1854 m.). Nuo jos gali matyti Ondoko vingius, kol jie nepasislepia už Joko plikakalnio. O apačioje, pelkyne, karaliauja lokys. Viskas iškasta, nuėsta, nušikta, bet žmonių kaulų neradom. Savų irgi nereikėjo palikti, nors sako, jog čia per metus 12 žmonių sudrasko. Laimei statistika netapom.

Plaukimas Ondoko iki Tyjos upėmis atima nemažai laiko ir jėgų. Tenka daug stumdytis, tik vietomis būna neblogų ruožų, kur reikia paprakaituoti tarp riedulių stiprioj srovėj. Abu krioklius taip pat reikia apsinešti, katamaranas ten niekaip netilptų, o kajakams trukdo uolos, styrančios neigiamu kampu. Užtat duobėse po kriokliais pilna kiršlių.

Tą pačią dieną pasiekiame ir Tyją, kuri ne ką mažiau nustebina. Slėnis čia išplatėja ir Ondoko atneštas vanduo nepadaro rimtesnės įtakos, tenka stumdytis iki pat Uokito intako. Čia slėnis jau susiaurėja ir iki BAM'o srovė neša 2 m/s greičiu.

Tiesa tame ruože nuo Ondoko iki Uokito apie 10 km – pirmas rimtesnis slekstis "Nelauktas" (apie pusantro metro kriokliukas), jo viduryje kyšo dantis – katamaranui negabaritas, tad dėl viso pikto apsinešame, kajakai nusileidžia dešiniau esančiu laiptuku. Paskui du paprasti slenksčiai, ilga rėva ir paskutinė pirmo ruožo kliūtis – slenkstis Chanas (Tomas jį kildina nuo žodžio chana:) ). Bet mums jis labai pavojingas nepasirodė, plaukėm ir praplaukėm. Po Uokito – antras kliūčių ruožas kanjone. Jo pradžią žymi balto marmuro blokai suversti upės dugne. Bet vėlgi nieko ypatingo, jei neturi įgūdžių, užtektų ir sėkmės.

Vėliau apie 30 km visiška ramuma, tik srovė. Vingiuoji, žiūri į duobėse pasirodantį vieną kitą lenoką ar taimienį, pabaidai kokį ančių būrį ir prisimeni namus. Kol netikėtai vandens riaumojimas, rūko gaubiamam slėnyje, nepriverčia tvirčiau suimti irklo. Trečias kliūčių ruožas yra maždaug 6 km žemiau Čakčeuno intako. Kairėje skardis, upė – vienos rėvos, nuopylos ir bangos, siekiančios 1,5 m. Tai rimčiausias Tyjos slenkstis "Olimpinis", kuris gal ir tikrai atitinka 4 kategoriją. Visų kitų sudėtingumas rusų aprašymuose gerokai perdėtas. Praplaukus ateina palaima, o už kokio kilometro ir buvusi geologų bazė su pirtele.

Išsimaudę pirty, kitą dieną išeiname pasižvalgyti į kalnagūbrį dešiniajame Tyjos krante. Ten, į vakarus už keteros – Okunaikos upės ištakos su nuostabiai gražia ir turtinga gamta. Ne viena turistų grupė nesėkmingai bandė surasti perėją iš Tyjos slėnio į Okunaiką. Vieniems, tiesa, perlipti pavyko, bet tam sugaišo savaitę, nors atsumas – tik apie 15 km.

Mes, nesunkiai pasiekę seniai apleistą kvarco karjerą kalno šlaite, pradedam statų kilimą į viršų. Kol einame mišku, viskas klostosi gerai. Virš miško ribos prasideda tankios kedrų keružių džiunglės stačiame šlaite, kurias tik retkarčiais paįvairina nuobirynų lopinėliai. Kopimo greitis krenta iki kelių šimtų metrų pirmyn (bet ne į kalną, o įstrižai šlaito, apeidinėjant keružius) ir 40 metrų aukštyn per valandą. Diena krypsta vakarop. Nei aikštelės sustoti, nei vandens šlaite nėra. Nors įveikėm apie pusę aukščio, esame priversti grįžti ir nakvoti kvarco karjere.

Rytojaus dieną grįžtam prie upės ties apleista geologų baze ir išplaukiam. Nuo čia iki BAM'o vos kelios valandos nesudėtingo plaukimo. Dar per nepilnas tris valandas pasiekiam Severobaikalską, ir žygis baigiasi staiga lyg kirviu nukirtus. Taip ir turi būt, kam tie ilgi atsisveikinimai.



Turistinės – mineraloginės rajono perspektyvos


Nuo sovietinių laikų vandens turistams geriau žinomos didžiosios Šiaurės Priebaikalės upės: Čiaja, Mama Kirenga, Tyja, Kutima, Ukučikta (sudėtingiausia šio rajono upė – 6 s.k.), Minia nuo Ukučiktos žiočių. Atrodo buvo mėginta plaukti gan sudėtingu Tyjos intaku Uokitu, Čajos intaku Olokitu su gražiu kanjonu, Kairiąja Minia. Apie mūsų praplauktą Ondoko duomenų nėra. Yra viena ataskaita apie sunkų perėjimą iš Tyjos į Okunaikos ištakas ir plaukimą Okunaika, apsinešant dalį kanjonų. Vietinių miškininkų pasakojimu Okunaikos ištakose labai graži ir turtinga gamta: daug žuvies ežeruose, meškų, elnių, juodakepurių starų, kurių mėsa ir riebalai labai vertinami, aukso šaknies, kvapiojo rododendrono (aukso šaknies taip pat nemažai Abčados ir Ondoko aukštupiuose). Mūsų žvalgyba, ieškant nesunkaus perėjimo iš Tyjos slėnio į Okunaikos ištakas, rezultatų nedavė, nors miško apsaugos viršininkas sakė, kad jis ten yra ėjęs nuo buvusios "Sajuzkvarcsamocvety" bazės prie Tyjos per kvarco karjerą ir aukštyn nuobirynu.

Mūsų stebėtas vandens lygis Kairiojoje Neručandoje leidžia plaukti ja jau nuo buvusios geologų gyvenvietės. Tolesnis plaukimas Didžiąja Minia ir Minia iki Kirengos. Pripučiamais kajakais ko gero būtų praplaukiamas Neručandos intakas Aelita, Minios Uokitas, Kairiosios Minios intakas Iloviris (yra kanjonas), Mažoji Minia, Savkina. Išplaukti atgal prie geležinkelio galima ne tik Tyja, bet ir Cholodnaja – nors dėl užvartų ji laikoma nepraplaukiama, bet mūsų manymu, nedideli laiveliai gali ja praeiti be vargo. Beveik visos mažosios upės turi gana sudėtingų ruožų su kanjonais, kriokliais, tad tinkamos plaukti tik patyrusiems vandenininkams ir tik mažais laivais. Perėjimai per upių takoskyras sudėtingi ir reikalauja daug laiko. Labai svarbus mažas kuprinės svoris. Plaukti geriausia vienviečiais, pripučiamais kajakais, kurie vienodai gerai tinka ir prie žemo ir prie pakankamai aukšto vandens.

Kas liečia mineralų paieškas, rajonas labai dėkingas. Be mūsų lankytos Abčados berilų radimvietės, berilai ir kordieritas aptinkami Minios Uokito ištakose, Ukučiktos aukštupyje, Mažojo Akitkano kalnagūbryje, kordieritas – Okunaikos aukštupyje ir prie Ukučiktos žiočių, amazonitas – Minios Uokito aukštupyje, violanas ir lavrovitas – Joko–Dovireno masyve (abipus Ondoko upės). Tačiau visos mineralų paieškos susijusios su sunkiu priėjimu ir sudėtingu išplaukimu. Galimi sudėtingi pėsčiųjų – vandens maršrutai, taip pat su minerologine pakraipa toliau į rytus palei BAM'ą. Baltojo nefrito radimvietė prie Vitimo baigiama išeksploatuoti, žaliavos kainos pašoko iki 1200 JAV dolerių už kilogramą. Patogios mieraloginėms paieškoms Chani geležinkelio stotelės apylinkės (kordieritas, safyrinas).

Mūsų požiūriu geriausias laikas keliauti: antra rugpjūčio pusė – rugsėjo pradžia. Tuomet mažai uodų ir mašalų, ne taip karšta, daugiau, uogų, grybų, kedro riešutų. Traukinys iš Maskvos iki Severobaikalsko važiuoja nepilnas keturias paras, bilieto kaina apie 400 Lt. Galima skristi lėktuvu iki Irkutsko, iš ten kartą per savaitę yra vietinis aviareisas į Nižneangarską (kaina apie 440 Lt). Taip pat iš Irkutsko į Severobaikalską kasdien važinėja mikroautobusai (kelionės trukmė 12–16 val, kaina apie 220 Lt).

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika