"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Okunaika

Tekstas: Julius Barzdėnas

Nuotraukos: Julius Barzdėnas, Aivaras Jefanovas, Mindaugas Kirka

Rajonas:

Šiaurės Priebaikalė, Ungdaro ir Baikalo kalnagūbriai, Okunaikos upė

Maršrutas:

Gramnos–Gaudžiakito santaka – Kilimas palei Tivlikitą – Okunaikos–Ilgiro santaka – pasiplaukiojimas Okunaikoje – kanjono apėjimas (pakeliui 1738,3 viršūnė) – nusileidimas į Okunaiką – plaukimas Okunaika – plaukimas Kirenga iki Kliuči miestelio

Maršruto ilgis:

Pėsčiom 45 km, vandeniu 170 km

Žygio laikas:

2011 08 13 – 2011 08 29 (17 žygio dienų)

Įranga:

Pripučiamas kajakas "Minikajakas"
Pripučiamas kajakas "Irbis"
Dvivietis katamaranas "Mustang"

Dalyviai:

Aivaras Jefanovas
Elena Jonikaitytė
Jonė Pivoraitė
Julius Barzdėnas
Mindaugas Kirka



Šįkart tikriausiai kaip niekad ilgai užtruko pasiruošimas žygiui. Grupėje dauguma naujokų tolimiems žygiams, ilgai vertinam galimybes, derinam poreikius, vieną po kito keičiam maršrutus (lįsdami vis gylyn į Aziją). Galų gale nugali laukinės gamtos prioritetas. Pasirenkam kiek į šiaurę nuo Baikalo ežero giliai tarp trijų kalnagūbrių tai stačiau, tai lėkščiau krentančią upę – Okunaika. Informacijos internete palyginti mažai, gyvenvietės toli, priėjimas sunkus, rajonas nuošalus ir turistams, turėtų būti tai, ko mums reikia. Ir, kaip paaiškės vėliau, tikrai neklydom.

Daug treniruočių Lietuvoje, maisto skaičiavimai ( kaip visada norisi kuo mažiau nešti ant pečių), inventoriaus ieškojimas, siuvimas, tobulinimas, lengvinimas (ko gero neliko drabužių su etiketėm) ir galų gale sėdam į autobusą link Minsko, iš ten jau traukiniu į Maskvą. Nuo Maskvos iki Severobaikalsko traukinys veža beveik keturias paras. Į priekį, belaukiant naujų įspūdžių, dar visai nieko, bet atgal tai jau tikras puvimas. Nuo Severobaikalsko iki žygio pradžios dar maždaug 23 kilometrai šiokiu tokiu keliu, tad samdome vietinius taksistus. Iš pradžių pasijuntam kaip Afrikoj – už minėtus 23 kilometrus užsiprašo 300 litų. Matyt pripratę prie turtingų turistų Baikalo pakrantėse iš viso pasaulio... Trumpos derybos, kaina krenta trigubai, geras pusvalandis kelio ir pradedam žygį prie tilto per Gaudžiakito upę.

Pirmi kilometrai pirmam pusdieniui žygio gaunasi geras apšilimas – neblogas nivų pravažinėtas keliukas (su keliom net apsilenkiam), vedantis link vietinių poilsiui pamėgtų Gramnos ežerų. Tik paskutinį kilometrą tenka išsukti iš kelio dešiniau. Mūsų tikslas – Gramnos intakas Tivlikitas, atvingiuojantis nuo takoskyros su Okunaika stačiu suspaustu slėniu. Pirma nakvynė abiejų upių santakoje, pirmi pabandymai pažvejot, pirmas laužas... Žygis prasideda!

Kitą dieną žygis prasideda visu rimtumu. Jokių tako ar šiaip civilizacijos pėdsakų, vis labiau iš abiejų pusių Tivlikitą spaudžiantys kalnai. Judam tai palei upelį akmenim, tai braunamės per suvirtusią taigą. Kuri, beje, dovanoja pirmą suvenyrą – maralo ragą. Kartais ėjimą pabandom pasilengvint pakildami aukščiau virš paupio krūmynų, tačiau kiekvienas toks bandymas baigiasi kokia nors stačia siena, kuri ragina leistis žemyn prie upės ir neberizikuot kilt dar aukščiau. Ėjimą ypač apsunkina net ir drebulės, gluosniai, sugebantys augti keružių pavidalu. Judant aukštyn pasirodo ir šių rajonų nepraeinamumo garsenybė – kedras keružis (vėliau mūsų pakrikštytas kedružiu). Ėjimą ir tikrai matomumą tikrai apsunkina, bet ir pavaišina nedideliais kedrų riešutėliais. Papietavę nutariam pabandyti kitą krantą, kuriame net šioks toks takelis pažymėtas (kas realybę retai kada atitinka). Ir – takas yra! Apsidžiaugiam lengvesniu ėjimu, tačiau labai neilgam. Turbūt dar nenuėjus nė kilometro prasideda akmenuotos upės protakos, takas kaipmat išnyksta, tenka grįžti į dešinįjį krantą ir keturiom brautis stačiu šlaitu tolyn. Tiesa, takas dar šen bei ten epizodiškai pasirodo, tačiau akivaizdu kad kas nors juo praeina labai retai, o ir tai greičiausiai taigos šeimininkė meška (kurių pėdsakų netrūksta viso žygio metu), o ne kokie dvikojai. Nors negreit, bet visgi judam. Beveik visą dieną lyja lietus, kuris į vakarą vis stiprėja ir patampa nebloga liūtimi. Stojam nakvynei prie nedidelės, kaip įprasta apšnerkštos medžiotojų trobelės, per dieną pasislinkę kokius 5 – 6 kilometus.

Pradėjus judėti kitą dieną, paaiškėjo, jog tas takas ko gero iki trobelės ir vedė, toliau jo tik labai nežymūs pėdsakai kartais pasirodo. Vėl visą dieną panašus ėjimas – tai retesnis kedrynas, tai akmenuota upelio pakrantė, tai statūs šlaitai. Kartais įsibraunam į tokius kedrų keružių ir sausmedžių sąžalynus, kad už kelių metrų žmogaus nematyti ir tenka pastoviai ką nors šūkaut, kad bendražygiai nesugalvotų ankščiau laiko pasukt atgal namo... Gerai tiek, kad šiandien mažiau lietaus, o per pietus net prasidžiovint gaunasi. Pietaujam gražioje atviroje vietoje šalia stačių uolų. Tivlikito pakrantėse jau pasirodo pirmi auksinės šaknies krūmeliai, krantuose gausu kedrų keružių derliaus. Neskubėdami išsiverdam košės, gerai pailsim ir pajudam toliau. Upelio kritimas didėja iki 30m/km ir daugiau, jis vis labiau spaudžiasi tarp stačių sienų. Sunkiau darosi ir mums. Bandom laimę tai vienam, tai kitam krante, tai eidami palei pat upelį ar net brisdami pakraščiu, tai iškildami aukščiau. Nejučia pastebim kad lyg ir temsta (tikros atostogos tik tada, kai nematai nei kalendoriaus, nei laikrodžio). Lėtai braunamės palei vingiuojančią upę, ir nieko panašaus į aikštelę palapinei nesimato. Jau kai tikrai vakaro prieblanda kartu su lietum nebenori leist mum judėt toliau, stojam. Be vakaro laužo, beveik bet kur statom palapinę ir, susigrūdę vieni ant kitų, bevalgydami, sulaukiam visiškos tamsos ir mingam.

Pro debesis ir lietų naują dieną atneša sunkiai tekanti saulė. Lyjant pusryčiai, lyjant pakavimasis ir lyjant pajudam. Kad nejausčiau kaip braunantis šlapi krūmai po truputi atiduoda savo vandenį mano drabužiam, išmirkusiose samanose išsivolioju dar prieš pajudant... Einant šilta, ir tokiu atveju tik po truputi džiūni, o ne šlampi, daug maloniau. Šiandien kertame 1000 m virš j.l. ribą, vis aiškiau keičiasi gamta: mažėja miško, daugėja keružių, atvirų nuobirynų, vis daugiau auksinės šaknies sąžalynų. Į dienos pabaigą visiškai kertam miško ribą, mūsų "kelias" veda per aukštus žolynus, kedrus keružius, vietomis pelkutes ir pievutes. Nakvynei kuriamės prie ežerėlio. Vakaras pagaliau giedras, jau gerokai aukščiau esam, nenuostabu kad pasitraukus toliau nuo laužo darosi tikrai vėsu.

Paskutinė diena ėjimo iki Okunaikos. Nors vakare džiaugėmės mėnuliu ir žvaigždėmis, ryte dangų vėl uždengia debesys, kelis kartus bando nestipriai palynot. Slenkam palei Tivlikitą aukštyn, ėjimas pagrinde nuobirynais, atsiveria daug gražių praeities vaizdų... Tik elninės šiurės, gausiai apaugusios vietinius akmenis, ėjimą daro lėtą ir truputį pavojingą, kojas tenka dėliot labai atsargiai. Greit praeiname dar vieną Tivlikito aukštupio ežerėlį, aukščiau jo pats upelis jau vietomis lengvai peržengiamas. Įlendam į gražų kanjonėlį, vėliau atviras pievutes – pelkutes. Vietas sutartiniai pavadiname "vadovėline miškatundre" – reti maumedžiai, kur ne kur uolos, keružius keičiančios pievutės ir pelkutės, tolumoj tyvuliuojantis ežeras. Ir gražu, ir eit jau lengva, net ir nelyja. Papietavę ir pabandę (vis dar nesėkmingai) pažvejoti pakeliui esančiame ežere, gana greit pasiekiam ilgai lauktą Okunaiką.

Turint omeny kad čia jau žadėjom pradėt plaukt, vaizdas nejaukus. Upė verčiasi per akmenis, uolas, kartais susispaudžia į siaurą tarpą, kartais trumpam ruože išplatėja. Kritimas apie 60 m/km. Mintyse bandom tarp visų akmenų įtalpint ir dar pralaviruot katamaraną ar bent dvivietę kanoją, sekasi sunkiai. Bet kokiu atveju ryt planuota poilsio ir žvalgybos diena, tada pagalvosim kas čia kaip, o dabar reik susirast vietą nakčiai. Prieš keletą metų čia plaukė/katamaranus apsinešinėjo rusų grupė, minėjo medžiotojų trobelę prie intako Ilgiro žiočių, bet mes jokių net pėdsakų nerandam... Visgi įkuriam jaukią stovyklavietę su tobulu vaizdu į Okunaikos ir Ilgiro santaką. Ilgiau pasėdim prie laužo, pasigrožim mėnulio nušviesta miškatundre ir mingam.

Poilsio diena. Ar bent jau nakvynės vietos nekeitimo. Užvalgom ir su Mindaugu bei Aivaru pasileidžiam į žvalgybą. Žemiau upė sulendą į statų kanjoną, padidėja kritimas, norim įvertinti savo jėgas ir galvot ką daryt rytoj. Pirminis planas – iš lėto plaukt, žvalgytis, apsinešinėt kas per stipru ir taip po truputi leistis žemyn. Bet jau už kelių vingių mintys krypstą link plano B. Upė vis giliau graužiasi į kanjoną, tai vienam, tai kitam krante skalauja aukštas ir stačias uolines sienas. Net be daiktų ir laivų sunkiai, ilgai ir nejaukiai tenka ropštis šlaitu aukštyn, kai eiti palei upę pasidaro nebeįmanoma. Nors iš esmės upė nesunkiai plaukiama (kalba eina apie kajakus ir patirtį), bet atsiranda ir lokalių rimtų slenksčių, prispaudimų po galingom uolom. Vienas toks – minėtų rusų aprašytas krioklys. Nuožulnus, ne perdaug aukštas, bet per vidurį įsitaisęs aštrų dantį. Kiek nuo aukšto šlaito matosi toliau, upė vis giliau lenda tarp kanjono sienų, vis daugiau baltų putų. Įsitikinam, kad bandyt plaukt ir rizikuot neverta. Juolab, kad katamaranui nemažai ir negabaritinių vietų.

Grįžtam į stovyklą ir iškart imam žemėlapyje ieškoti geriausio maršruto kanjono apėjimui, o ypač nusileidimui (retas intakėlis, krisdamas į Okunaiką, sugebėjo išgraužt nors kiek gilesnį ir nuožulnesnį slėniuką, o leistis beveik stačia siena 600 metrų žemyn truputi ne mūsų jėgoms). Atsarginis maršrutas jau yra, bet upės taip lengvai nepaliksim. Keturias dienas nešę laivus norim nors kiek jais pasidžiaugt. Trise, su Aivaru ir Jone, po kelis kartus praplaukiam kokių 200 metrų ruoželį abipus stovyklavietės. Kritimas svyruoja tarp 20–60 m/km, tarpai tarp akmenų kaip tik Minikajakui, srovė baisiai greita, pastovus laviravimas, o danguj skaisčiai šviečia saulė, šilta – vienas malonumas. Ir jau visai nebegaila palikto kanjono.

O kitas tris dienas apeidinėdami kanjoną visi tik ir džiaugėmės, kad nepavyko ten pradėt plaukt, nes turbūt čia ir pamatėm gražiausias žygio vietas. Vienišos pelkės, ežerėliai, kedružiais apaugusios uolos, pavieniai maumedžiai, ėjimas palyginti lengvas, o svarbiausią – visą laiką šviečia saulė. Kertam labai gražų plokščiakalnį, tik nežymiai pabanguojantį. Net aplinkinės viršūnės atrodo tik šiek tiek aukščiau iškilusios nei mes einam. Antrą apeidinėjimo dieną dalis komandos į vieną iš viršūnių sulaksto. Netikėtai nustebina pirmieji kiršliai, kažkaip išgyvendami lėtai tarp pelkių vinguriuojančiam upely, kuris beveik visur peržengiamas ir tik vietomis gilesnis nei iki kelių. Tiesa, kiršliukai nedideli, bet gyvena kiekvienoj duobutėj, tad netingiai daugiau jų apieškoję, turim skanią vakarienę.

Kasdien artėjant prie nusileidimo į gilų Okunaikos slėnį, kiek neramina. Perkritimas siekia 600 metrų, kai į priekį per tą laiką pasislinksim tik 1,6 km. Nors ir išsirinkom lėkščiausio intakėlio slėnį (kiti, lėkštesni intakai, jau gerokai nutolę), bet nežinia ar neprieisim kokių stačių sienų ar lengvai šliaužiančių smulkių nuobirynų... Nors Lietuvoj ir treniravomės nusileidimams su virvėmis, bet čia geriau būtų apsieiti be jų. Kai pradedam leistis, viskas pasirodo daug paprasčiau, bent iš techninės pusės. Visą laiką lėtai judam visokiausio dydžio akmens laiptais, tik vietom tenka prisilaikyt visom keturiom. Tiesa, toks nuolatinis ėjimas žemyn ir stabdymas greit ne vienam pakerta raumenis ir sąnarius, bet visgi lengviau nei buvo galima tikėtis. Neskubėdami per kelias valandas pasiekiam Okunaiką. Šitoje vietoje, pagal žemėlapį, paskutinis jos statesnio kritimo ( iki 60m/km) ruožas. Pirmas įspūdis kažkas panašaus į "O tai kaip čia dabar bus...?". Srovė gerokai stipresnė nei prieš kelias dienas matytam aukštupy, vandens daugiau, pastovių slenksčių, bačkų ruožas, vėl statmenos uolos krante, apsinešt nelabai yra kaip...Bet viskas rytoj, šiandien keliamės per upę link lėkštesnio akmenyno, gaudom jau stambesnius kiršlius, renkam kedrų kankorėžius, vėl prisimenam kas yra lietus ir vos per metrą nuo kriokiančios upės einam miegot.

Jubiliejinė dešimta žygio diena ir pirma jau vandens žygio diena. Su upe apsipažindinam vietiniam slenkstuke. Iš pradžių sėdu į Minikajaką, plaukiu priekiu, atbulas, šonu, pasikrovęs akmenų... Upė nepyksta, nors vandenį pila virš galvos. Treniruotes pratęsia Jonė, greit prisijungia katamaranas, į kanoją sėdam ir mes su Elena. Įvertinę srovės jėgą ir apsipratę su irklais, plaukimą visgi pradedam ne pilna flotile.. Kokių 50 metrų ruože abu mažesnius laivus praplukdau aš, uolom persikeliam vieną kreivai besiverčiančią bačką ir galų gale susėdę kaip kam priklauso (aš su Elena "Irbyje", Jonė Minikajake, o Aivaras su Mindaugu ant katamarano) vieni po kitų kertam bačką. Bet ir už posūkio Okunaika nerimsta, rėvas keičia slenkstukai. Plaukiam neskubėdami, pastoviai žvalgydamiesi, sutartiniais ženklais praleisdami vieni kitus į priekį.Vietomis slenksčiai gana sudėtingi, ypač vandeniui spaudžiantis prie uolų ar kur katamaranui mažoka vietos prasispaust. Tokiose vietose tenka nuo katamarano nurišinėt daiktus, apnešinėt, o kajakus pavyksta sėkmingai praplukdyt. Visa upė gausiai privirtusi aštrių, dar vandens nenugludintų akmenų, vienas kurių gerą sprindį prarėžia katamarano gondolą, kartu su vidiniu balionu... Per dieną nuplaukę vos gerus du kilometrus, esam priversti stot nakvynei ir remontam.

Kitą dieną judėjimas panašus, upė nepanašu kad ruoštųsi rimt, atvirkščiai, vandens tik daugėja, srovė darosi galingesnė. Vos po valandos plaukimo paaiškėja, kad katamarano remonto siūlė švariai nupjauta, tenka stot siūt. Dedam dvigubą lopą, šiek tiek padeda, bet visgi lopymai tuo nesibaigia... Kasdien katamarane mažinam krovinio svorį, sulopom jau ir antrą gondolą, judėjimo tempas mažesnis nei tikėtasi. Ir nors žiūrėdami į žemėlapį labiausiai bijom upės prisiglaudimų prie stačių kalnų šlaitų, daugiau problemų pridaro kaip tik į lygias vietas įtekėjusi upė. Čia ji ima skaidytis į protakas, lįst po medžių sąnašom, laivus tenka apnešinėt daug didesniais atstumais, laikas bėga, darosi neramu ar spėsim į traukinį.

Bet trečią plaukimo dieną Okunaika jau neišvengiamai prisirinkusi intakų vandens, gerokai padidėjusi, taip pat sumažėjęs ir kritimas. Imam judėt greičiau, katamarano lopai nebeplyšta, apsinešinėt slenksčius tenka rečiau. Bet kai tenka, atrodo kad vis sunkesnėm sąlygom... Į dienos pabaigą įsivarom į ko gero rimčiausią Okunaikos ruožą (iš to ką matėm ir praplaukėm). Šiaip ne taip apsinešam vieną didžiulių uolų sąvartyną, pažiūrim į priekį – dar blogiau. Pastovūs slenksčiai, kriokliai, bačkos tęsiasi 100–150 metrų, o viską vainikuoja į metro plotį suspausta visa upė (o vietomis jau buvo platesnė ir už Nerį), iškart po to besitrenkianti į didžiulę uolą. Nelieka nieko kito, kaip rišt visus daiktus ir paėjus žemiau slenksčių kurtis nakvynei. Bet krantas irgi nedėkingas – kelių metrų aukščio rieduliai apaugę kedrais keružiais, statu, ropot tenka keturiom ir labai negreitai. Bet šiaip ne taip pernešam daiktus, paliekam merginas kurtis nakvynei (o jau temsta) ir grįžtam laivų. Iki paskutinio upės suspaudimo į metro plotį visus slenksčius – bačkas, atskirai po vieną ar kelis, praplaukiam. Man vėl tenka kajakai, Mindaugas su Aivaru gerai susitvarko su tuščiu katamaranu. Be abejo, kaip visada ir būna, fotoaparatai smagiausiose vietose buvo toli ir tikrai ne nuotraukos galvoj, bet šitas dėsnis turbūt galioja visuose žygiuose...

Sekančią, tryliktą žygio dieną jau tik rėvomis krentančia upe paliekam kalnus. Keturioliktą dieną priplaukiam Okunaikos ežerus, pavadintus "Dalnee" vardu. Čia prasideda žygio pabaiga – sutinkam žmones. Prie ežerų įkurta (ir jau ne pirma) žvejybinė – poilsinė bazė. Du jos darbuotojai, pamatę mus besikapanojančius prieš galingą vėją, su motorke atplaukia pasikalbėt. Cigarečių dūmus pajuntam atrodo kad dar nuo ežero vidurio... Persimetam keliais sakiniais ir atsisveikinam. Nors sakoma, kad sutikt žmogų taigoj – laimė, bet žmogus reiškia ir neliestos gamtos, ramaus žygio pabaigą, bent jau moralinę. Tuo įsitikinam po poros dienų, kai vos išaušus patį saldžiausią miegą griauna du pabėgusį nusikaltėlį gaudantys pareigūnai. Tenka visiem išlįst iš palapinės oficialiam snukučių parodymui ir išklausyt kaip elgtis ką nors sutikus.

Praplaukus Okunaikos ežerus ir artėjant link žiočių, daugėja ir žvejų. Daugėja ir žuvų. Viena vakarienė gaunasi tikrai karališka: aplink tą patį laužą ant iešmo kabo omulis, pora upėtakių, kiršlių ir net nedidelis taimenis. Stambesnės žuvys siekia apie kilogramą, bet ir tai viską suvalgius tik apsilaižom pirštus ir pasižadam rytoj žvejoti daugiau. Kitą vakarą ant laužo kepa Aivaro sukriukę pamėgę upėtakiai ir lenokai, kurių dėka nublanksta per anksti pasirodžiusi civilizacija ir grįžta mintis, kad gal dar visgi žygis tęsiasi...

Įplaukiam į Kirengą, prisimenam kaip atrodo namai, kaip dunda dar nepasiilgtas traukinys ir kad upės pakrantėse būtinai turi būt šiukšlių. Žygį baigiam šiek tiek aukščiau Kliuči kaimelio, kairiajame krante. Dar lieka visas pusdienis ir visa diena lėto kuitimosi, traukinys tik poryt.

Žygis truko septyniolika dienų (tiesa, pirma ir paskutinė – pusdieniai), iš viso nuėjom apie 45, nuplaukėm virš 170 kilometrų. Didžiausias šio rajono privalumas – laukinės vietos. Buvo gana keista per pirmas dvi savaites žygio pamatyt vos kelias labai senas nežymias laužavietes ir porą apleistų medžiotojų trobelių. Ne ką nusileidžia ir kalnų, ypač plokščiakalnių ir pelkių grožis, labai gilus Okunaikos slėnis, jos kanjonas.. Ir pats žygis, tiek ėjimo dalis, tiek plaukimo gavosi ganėtinai rimtas, bet tuo pačiu (o gal kaip tik dėl to) leidęs visiškai atitrūkt nuo mieste paliktų problemų ir skubėjimų. Okunaika pusę mūsų nuplaukto kelio tekėjusi giliai įsigraužus tarp kalnų, tikrai neleido nuobodžiauti, už dažno vingio pateikdama staigmenų. Su bendražygiais įrodėm, kad geras ir nuoseklus pasiruošimas gali atpirkti ir dalį patirties. Tik daugeliui mūsų atrodė mažoka tų septyniolikos dienų, kad dar taip kokią savaitę ar dvi saulėtų kalnų (kai kuriem su sąlygą, kad bus kefyro arba kondensuoto pieno). Bet juk dar viskas prieš akis...

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika