"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Uralas. Dar kartą pavasaris

Dustas

Kažkaip liūdnoka išvažiuot. Kupra seniai kampe stovi, pasas su pinigais dešimt kartų "tikrai kišenėj", bet kažko neramus blaškausi iš kampo į kampą. Su palydinčiais iššovus šampaną, šiek tiek nurimsta tas vidinis kirminas. Birželio vidurys. Žmonės būriais tvarko šieną, o mes važiuojam pasitikt pavasario, jau trečiojo šiais metais.

Truputis po penkių vakaro pajudam link Maskvos. Nemaža komanda – net 11 vyrukų susirinko iš įvairių Lietuvos miestų. Tačiau lietuviško alaus atsargas tvarkom bendrai. Su Makumba nutariam, kad tradicijų nelaužysim, ir, prikalbinę grupės vadą Darių, trise iškeliaunam į restoraną. Plackarte – karšta, čia – vėsu. Alus ledinis. Tyliai tyliai užniūniuojam. Po valandos taip pat tyliai uždainuojam. Po truputį sukeliauja visa grupė, kažkas išsitraukia dainyną. Vaitoja dainelės, vilkų choro staugiamos iki pat vidurnakčio. Tradicijos nepažeistos.

Visa diena Maskvoje. Kaip ir visi atvykėliai, aplankom Raudonąją aikštę, VDNX. Šioji pasikeitusi – pvz. Karelijos stendas nebesupažindina su jos gyventojų buitimi, rakandais, menu. Čia atidarytas baldų iš kareliškos pušies prekybos centras. Tik girą po senovei, iš tokių pat nenusakomo geltonumo bačkų pilsto tokios pat parūgę pardavėjos. Sugulę po žydinčiom liepom pastebim, kad į darbą neatskrenda nė viena bitutė. Nėra ką veikti šiame didmiestyje ir mums.

Monotoniškai dunksi ratai. Pagaliau tikros atostogos – nebereikia keltis, eit, skubėt. Kam dar telpa – miega, kiti skaito, rašo ar tiesiog mąsto. Traukinys ilgesniam, nei poros minučių laikui, stoja itin retai. Tad kartą išlipus reikia užsipirkt visai dienai – restorane visgi brangoka. Taip vat ir stumiam pro langus lekiantį laiką.

Mūsų su Makumba dėžutėj – dvi it šimtas šunų piktos bobos. Tyliai tyliai, kad necyptelėtų, praveriu langą ir porą kartų spėju įkvėpt oro. Tą pačią minutę kaimynės sutartinai besikeikdamos šoka jo uždaryt, pakeliui nutėkšdamos sūrį, išversdamos arbatą, vos neišmontuodamos stalo ir tarp lango rėmų nesuplodamos Makumbos pirštų. Spūdinam pas savus: nors vietos ten ne marios, užtat niekas nesimuša…

Lyja lyja. Pelkės pilnos vandens, upeliūkščiai išsiveržę iš krantų – sausa tikrai nebus. Artyn Intos pasirodo ir sniegas. Te tau, boba, pavasaris.

Inta. 1942 metais tebuvo viena barakais apstatyta gatvė. Vėliau – net 60000 gyventojų, tačiau dabar, uždarius kelias šachtas, daug išsibėgiojo. Papietaujam dietinėj valgykloj po 10 – 11 litų. Dietinė turbūt todėl, kad jokių prieskonių neduoda, šiaip visai nieko. Upė Inta pakilusi mažne tris metrus. Parkas,į kurį mes keliausim, mokestį už lankymą nuo 70 rb. pakėlė iki 140 rb., tačiau nuėmė rinkliavas už foto, video ir panašius dalykus. Mes gi nusprendžiam nemokėti visai. Pildom dokumentus registracijai: du maži lapeliai ir vienas didelis – pusvalandžiui darbo.

Antradienis. Po vidurdienio sušokam į "Uralą" ir pajudam. Keliu džiaugiamės neilgai – geras jis tik mieste (įdomu, kur važinėja kad ir mūsų matytas prabangus kabrioletas?). Kožymo upės brastą "Uralas" įveikia be didesnio vargo, kelias vis prastėja. Daužomės būdoje, kol vairuotojai, norėdami aplenkt sniego pusnis, nusuka nuo keliuko į šoną ir mirtinai įklampina tritiltį sunkvežimį. Kasam, stumiam, vėl stumiam ir vėl kasam... Kol palei vidurnaktį prisiveja "žalieji" – parko vadovybė. Tiesa, jie mūsų nesivijo, važiavo savais reikalais, tačiau tokio grobio paleist neketina: juk mes neturim teisės čia būti. Eik, Dariau, mėgink pasiaiškint...

Pora žodžių apie vadą. Ramus, pakantus, tolerantiškas – tik vieną kartą iš kantrybės išvedęs buvau. Raumenų turi užtektinai, užsispyrimo – daugiau, nei pakankamai, smegenų stoka irgi negalėtum apkaltinti. Tačiau labiausiai man patinka jo liežuvis – tikrai teisingai pakabintas. Štai ir šioje situacijoje, kai mums grėsė baudos ir kiti įvairūs nemalonumai, jis ne tik kad jų išvengė, bet ir gavo nakvynę pas tuos pačius "žaliuosius" prabangiam namuke su gultais ir buržuike. Vo tai vadas. Taigi stovim Sanovože, buvusioj aukso ieškotojų gyvenvietėj. Dabar čia – Jugydva parko nuosavybė. Gavom, sako, paramą iš vokiečių. Tai štai tas namukas buvo tuščias, o už gautas lėšas mes gultus padarėm. Aha, vadinasi mes miegosim ant vokiškų gultų.

Diena, prasidėjusi aštuntą ryto, baigiasi trečią nakties. Koks skirtumas, vis tiek saulutė tik gerai valandai pasislėpus buvo, o sutemt taip ir nespėjo...

Žygiuojam tolyn, pečius šildo saulė, pučia šiltas stiprokas vėjas. Kažkur suradęs, atgena mums ir lietaus debesis. Neužilgo paveja mus... tie patys žalieji. Geri kokie, linksmi. Tik pasakoja, aiškina. Mat internete apie juos, parko vadovybę, sklando nekokie gandai, tai gal nors kiek reabilituotis nori. Ropščiamės pas juos ir dardam tolyn. O jei ilgiau pamiegoję būtume, tai nuo pat Sanavožo taip sėdėtume. "Erkusei , dar vadinamas Šamano kalnu. Jo papėdėj palaidotas šamanas, o vietiniai elnių augintojai ir dabar į viršūnę neša ragus, kailius ir kitas aukas". Iš viską žinančių "žaliųjų" lūpų skamba mistiškai.

Brendam per Balbanju upę ir papėdėj kuriam stovyklą. Dienos dar daug, tad su Makumba varom į tą Šamano kalną apsidairyt, patikrint, kiek gi tiesos parko vadovų žodžiuose buvo. Juolab kad kapas tikrai yra. Akmenys dideli, apsamanoję, dažnai kopiam "įjungę quadro". Vėl prapliupęs lietus juos it pamuilina – paslysi ir viso gero. Nuo viršūnės atsiveria pasakiški vaizdai – atvingiuojanti ir vėl pasislepianti Balbanju, sniego lopinėliai, platus ir juodas su dar juodesniais pakraštėliais dangus. Aišku, jokios aukų vietos ten nėra, tik vėjas, sniegas ir begalinė erdvė. Tačiau grįžę priburiam apie primestą kalną ragų, kailius ir netgi kažką panašaus į aukso grynuolius. – O kodėl neatsinešėt nė vieno? – O tu ar imtum dovanas nuo šamano kapo?– turim paruošę atsakymą. Ryt chėbra eis ieškot.

Taip jau gavosi, kad atvykom čia per anksti. Tiksliau, pavasaris vėluoja. Pradinis mūsų planas aplankyt Naroda kalną jau išbrauktas – jis dar visas po sniegu. Taigi dabar turim laiko į valias ir galim sau leist neskubant grožėtis gamta. Keliaujam link buvusių kalnų krištolo kasyklų. Na, man žodis "kasykla" asocijuojasi su urvu, šachta ir pan. Čia mes randam keliolika griovių. Metro gylio, metro pločio ir bent penkerių ilgio. Aplinkui mėtosi nulaužti kirstukai, kastuvai ir panaši technika. Mes knisamės rankomis, o Gintas krizena: kaip vištos po mėšlyną. Bet pamatęs radinius, suskumba kapstytis ir pats.

Vakaras skirtas radinių demonstracijai ir pirčiai. Dar – žirnienei. Ir, tradiciškai, vienam antigripinui.

Penktadienis. Nuo pusiaunakčio pradeda lyti ir įsilyja kaip reikiant. Dangus visas vienodai juodas. Upė jau pakilusi – kur vakar pirčiai malkas rinkom, šiandien jau plaukiot gali. Kol išsijudinam, kol susitvarkom, ateina ir pietūs. Pagaliau startuojam, ir, turėdamas sekundę laiko, stebiu plaukiančius. Ne visi moka teisingai prisišvartuot, greitai išlipt – reiškia ir plaukimo technika pas juos nebus tobula. AHA. Pirmas overis – Indis. Po to – Linas ir Gintas. Pastebėjimas: per visą kelionę tik vienintelis Indis pats susitvarkė su overiu – nepaleido irklo, atsivertė ir įlipo į laivą. Visi kiti tarytum laukė, kol juos kas nors išgelbės. O kaip gi išgelbėsi, kai upė tokia, sakyčiau, net labai teisinga? Nakčiai stojam tuoj už santakos su Pelengičejum. Pastarasis, būdamas panašaus dydžio, kaip ir Balbanju, į mūsų švarią, skaidrią srovę įsilieja molio spalvos srautu. Yra pas mus toks Gintas iš Panevėžio. Viskas būtų gerai, jeigu jis miegotų ne mūsų palapinėj. Tuo atveju aš skaniai pasijuokčiau iš jo sugulovų. Tačiau yra kitaip: jis – mūsų sugyventinis. Bėda štai kame: arba jis nežino, kam skirtas palapinės užtrauktukas, arba nemoka jo užsegt, tačiau šio tobulo išradimo paprasčiausiai nenaudoja. Atsegt atsega, o užsegt – pamiršta. O uodų, moškių tiesiog pasirinkimas. Pagal dydį, spalvą, garsumą ir sveikatos būklę... Nebeišlaikė šįvakar mano nervai – jau buvau pagatavas jį su visais baldais iškeldint. Bet šis – žmogus ramus, taip tyliai sureagavo... Net pats nepatogiai pasijaučiau. Vis dėl to užtrauktuko veikimo principą Gintas perprato.

Šiandien – smagiausia Balbanju atkarpa. Aukščiau santakos su Pelengičejum aprašymų nėra – ten dažniausiai būna per sausa, kad plaukti. O čia, sako, bus smagu. Įvertindami vakarykštį patyrimą (vandens tikrai nebuvo per mažai), ketvertas iš mūsų pakuojasi laivus ir šią maršruto dalį praeis pėsčiomis. Na, upė iš tikro verta dėmesio – net, sakytum, lygioj vietoj bangos formuojasi. Kas dėsis ne visai lygioj vietoj? Iš pėsčiukų pasiskolinam šalmus ir – pirmyn.

Jei iki Sanavožo penketą kilometrų atlėkėm per pusvalandį, tai sekančius penkis km., prasidėjus įdomybėms, plaukėm penkias valandas. Statūs krantai, staigūs posūkiai, kuriuos būtina apsižiūrėt, prispaudimai, galingos stovinčios bangos keičia vienas kitą. Nė minutėlės poilsio. Susivarto Robertas, bandau stumt jį link salos. Pavyksta. Makumba su Darium gelbsti laivą, tačiau nespėja ir juos įtraukia į sekantį slenkstį. Tuoj posūkis, o kas laukia už jo? Nežinom nei mes, nei jie. Viskas baigiasi gerai – už posūkio sąlyginai ramus vanduo...

Vos su Balbanju vandenimis įplaukus į Kožymą, laukia Maniuku slenkstis, ko gero, stipriausias šioje upės atkarpoje. Mažne pusvalandį derėjomės su upe ir savimi, galiausiai pirmas pasakau, kad pasuoju. Tiesiog per didelė vandens masė, per maži mūsų laiveliai... Jau Balbanju plaukdami svajojome apie katamaraną, gi Kožymas – Neries platumo upė, tekanti Dūkštos greičiu – tikrai skirta katamaranams. Iki "Kamennaja baba", kur jau įsikūrę mūsų pėsčiukai, pareiname krantu. Prapjoviau laivą su peiliu. Dabar turiu darbo. Iš viso, peilį slėpt nuo manęs reikia: pirmomis dienomis pervariau pirštą, dabar – laivą. Na ką, jau kvepia bulvinė košė. Sintetinė. Bet kvepia.

Paėjėjam palei srovę į priekį, dar, dar... Ir nusprendžiam apsinešt upės atkarpą beveik iki Limbekoju žiočių. Gaila, žinoma, juk tai pati gražiausia Kožymo atkarpa, tačiau rizikuot negalim. Prie tokio vandens kiekio Kožymas – ne mums. Išeinam vidurdienį ir tuoj purkšteli lietus. Stipryn, bjauryn... Stojam dešimtą vakaro ir iškart nustoja lyt. Turim bent tris gimtadienius ir, sukaupę jėgų likučius, bandom švęst. Tačiau net Kirvis Kirvaitis šlubčioja, ką bešnekėt apie eilinius žygio dalyvius...

Pirmadienis. Plaukiam. Upė plati, srovė greita. Slenksčių nebėra. Bet chėbra prispaudimų pavojų taip gerai įsisavino, kad vos tik kuris pradeda irtis nuo uolų, kiti kaip pašėlę neša kudašių. Per septynias valandas nuplaukėm mažne 60 km., nors paskutinius 10 km. tik kad plūduriavom. Blogumas tik, kad žuvies nėra, kai toks vanduo.

Antradienis. Viskas taip pat, tik vanduo per naktį stipriai nukrito. Todėl jau irkluot kartais reikia.

Iki geležinkelio tilto, kur baigsim žygį, liko trys km. Turim visą dieną, taigi statom pirtį. Makumba iš beržo tošies kibirėlį pasiuva. Gintas lentą su užrašu "Lietuva" išskaptuoja. Kiti meškerioja, dar kiti skalbiasi. Visumoje laukiam rytojaus.

Ketvirtadienis. Penkiolika minučių plūduriavimo ir pasiekiam tiltą. Vėl saulė, skaidrus vanduo, temperatūra tikrai viršija 20 laipsnių – deginkis, maudykis. Ot į kokią velniavą pakliuvę buvom! Prieš akis visa diena, taigi metamas desantas į Intą. Ko? Jurgiui – kolos, likusiems – alaus. Dar bandelių, kefyro ir panašių gardėsių. Turim visą sąrašą reikalingų nupirkt produktų. Bėgiais žingsniuojam link Kožym Rudnik, kur turi būt stotelė. Randam tik apleistą namelį užkaltom durim. Tačiau vis tiek kantriai laukiam traukinio. Būtume taip ir pralaukę iki vakaro, tačiau atsiuntė, turbūt, mums koks tai šamanas bobutę su pilnom terbom alaus. Na, Jurgi, teks apsieit be kolos, nebevažiuojam mes į Intą. Greit perkam ir velkam pilnas kuprines pas savus.

Nu ir prasidėjo!!! Nuo visiškai šizovų minčių perėjom prie dainų, vėliau – prie metalo laužo rinkimo, maudynių, kautynių su irklais ir tt. ir pan. Finale įstatau Makumbai po akim pagražinimą, vos nesudeginu savo paso ir išsiskirstom miegot.

Penktadienis. Laukia geras pusdienis žaluma ir merginomis pasipuošusioj Intoj. Mmmm, vietinis kefyras! Gal net už alų geriau. Vakare – traukinys namo. Baigta.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika