"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Ruduo Priepoliariniam Urale

Leonidas Jelenskis

Rajonas:

Priepoliarinis Uralas

Maršrutas:

Maršrutas: Inta – ež. B. Balbanty (sunkvežimiu) – ež. M. Balbanty, Verch. Balbanty, Goluboje – u. Karpin – Šor (pėsčiomis), u.Naroda, Manja, Liapin iki Saranpaulio gyvenvietės (dvivietis katamaranas ir "Saidė–4").

Žygio laikas:

2004 m. rugsėjo 6–19 d.

Dalyviai:

6 keliautojai


Kelionę pagal tikslus būtų galima suskirstyti į 3 etapus: kalnai, upė, vietiniai gyventojai. Pirmoji kelionės dalis prasidėjo įprastu maršrutu: per internetą (mes iš kelių pasiūlymų pasirinkom Genadijų Kokovkiną: http://www.kozhim.narod.ru) susitarėm dėl sunkvežimio į kalnus iš Intos link bazės Želanaja. Iš anksto tartis tikrai pravartu: pasitiko, nuvežė į miestą, gavom patalpą apsistoti, padėjo greičiau užsiregistruoti pagal Rusijos vizų reikalavimus, nereikėjo vargti ieškant transporto. Atvykus į Intą ryte, vakare po visų formalumų sutvarkymo galėjome iškeliauti į kalnus.

Rytas kalnuose buvo saulėtas, nors aplink plaukiojo debesėliai, kurie įsidienojus visai uždengė saulę, o į vakarą pradėjo kristi krituliai: iš pradžių dulksna, o vėliau sniegas. Slėnyje – rudens spalvos, nors kai kurie krūmai dar žali. Kalnų šlaitai aukščiau 900 m j.l. apdengti sniegu. Temperatūra dieną nepakilo aukščiau 3 laipsnių šilumos. Ėjimas aukštyn Balbanju upės slėniu nesudėtingas. Iki Verchn. Balbanty ežerų prieigos galima eiti gana pravažinėtu visureigio keliu (tai sutampa su lėkštosios slėnio dalies pabaiga, toliau kelias pasuka dešinėn link Limbekaju upės slėnio). Pakeliui praėjome Mal. Balbanty ežerą, prie kurio yra visų turistų aprašyta elnių augintojų vasaros stovykla. Šiuo laiku ji jau buvo tuščia. Pasibaigus visureigio keliui, link V. Balbanty patogiausia eiti ta pačia kryptimi link žolėto šlaito, upelį, tekantį akmenuota griova, paliekant dešiniau. Prie ežerų žolėtus šlaitus pakeitė akmenys, kurie, deja, jau buvo padengti negiliu sniegu.

Oras taip pat toliau prastėjo: sustiprėjo vėjas, pustė. Ėjimas per apsnigtus akmenis labai apsunkino kelionę pirmyn – ieškant kelio akmenų viršūnėmis, visą laiką rizikavom paslysti, o bandant žengti tarpais, kas kelintas žingsnis kojos prasmegdavo į gilius plyšius, todėl taip eiti net pavojingiau. Artėjant prie perėjos į ež. Goluboje akmenų sąvartos sudaro tiesiog labirintus, todėl kartais teko ropštis per didelius akmenis padedant draugams ir nusiėmus kuprines. Nors ir pustė, bet debesys buvo gana aukšti ir buvo galima įžiūrėti perėjos "balną" (1240 m.v.j.l.). Pakilimą į pačią perėją įveikėme per nepilną valandą. Ant pačios perėjos vėjas pūtė taip, kad prieš jį eiti stačiomis jau nebuvo galima, tačiau tai jau nebuvo labai svarbu: apačioje per sniego miglą matėsi Goluboje ežeras. Nulipti iki jo buvo paprasčiau, nes žiūrint iš viršaus buvo galima pasirinkti mažai akmenuotas šlaito dalis ir nors kai kur kojos susmigdavo į sniegą pilnai, ėjome smagiai. Palei ežerą vėl prasidėjo šuoliavimas" per akmenis. Nedaug likus iki Karpin – Šor upelio ištakų stojome nakvoti. Per visą naktį vėjas draskė palapines, pustė, bet nebuvo labai šalta: tik apie 2 laipsnius šalčio.

Ryte oras nepagerėjo. Kalnai buvo pasislėpę debesyse. Matėsi tik Narodos kalno šlaito, kuriuo lengviausia kopti į viršūnę, apačia. Dėl tolimesnio maršruto buvome kaip niekad vieningi – žemyn. Niekas nepanoro dar kartą patampyti laimę "už ūsų" ir bandyti užlipti ant Narodos kalno neišsisukęs kojų ar nepadaręs su savo sveikata dar ko nors blogiau. Juo labiau, buvo akivaizdu, kad viena palapinė kitos tokios audringos naktelės gali ir neatlaikyti.

Per 2 val. išėjome iš sniego ribos, greitai pasimatė pirmieji krūmai, dar vėliau ir medžiai, kurie apie pietus, pašvietus pro debesis saulutei, prašvito visomis rudens spalvomis. Ir vėl gerai, visi puikios nuotaikos "lapsėjo" žemyn upės šlaitais link tikro miško, kuriame ir apsistojom nakvoti. Upei pasisukus į pietus nurimo vėjas, ramu buvo ir miške, nors matėsi, kad apačioje Narodos upės slėnyje sninga, atsigręžus atgal – taip pat. Tik mes įsitaisėme kaip meškos ausyje, užsikūrėm puikų laužą ir nors vakare jau buvo žemiau nulio – buvo šilta. Kitas rytas mus pasitiko visiška tyla, bet lauke mūsų laukė siurprizas – aplinkui viskas buvo balta, maumedžių šakos linko nuo sniego. Įdienojus oras tapo pliusinis ir sniegas, mums klupinėjant, slidinėjant upės šlaitais, gabalais krito ant galvų. Taip ir pasiekėm Narodos upę, o prie jos – ir visureigio kelią. Matėsi, kad kelias aukščiau santakos yra seniai važinėtas, tačiau žemiau juo eiti jau visai puiku. Upės slėnis lėkštas ir sausas. Upės vaga priversta didelių akmenų ir, deja, vandens buvo visai nedaug. Teko eiti keliu iki santakos su Šiaurinės Narododos upe. Beje, pagal aprašymus ši santaka ir yra minima kaip plaukimo pradžia arba pabaiga (jei keliaujama iš apačios). Einant keliu vaizdai džiugino širdį: berželiai auksiniai, maumedžiai tai žali tai jau pradėję darytis gelsvi, kiti medeliai tiesiog ugninės spalvos, kur ne kur augantys kedrai – visiškai žali, beržai keružiai tai rusvi, tai rausvi. Pasakiški vaizdai, ypač kada ir oras visai neblogas – beveik saulė šviečia, o kažkokie keli atsitiktiniai lietaus lašai iš dangaus nuotaikos nespėja sugadinti.

Nuo šiaurinės Narodos prasidėjo antrasis kelionės etapas – plaukimas upe. Gana varginantis tai buvo užsiėmimas. Vandens tikrai buvo mažai. Nors mūsų "laivai" buvo pripučiami, taigi, mažos grimzlės, bet abudu – tiek katamaraną, tiek ir baidarę dažnokai tekdavo tempti per akmenis. Norėdami palengvinti katamaraną juo ilgą laiką plaukė taip pat tik dviese, o kiti du ėjo krantu. Tokia tvarka keliauti teko iki tol, kol upė ištekėjo iš kalnų ir dar net toliau, kada ji pasidarė jau tikra pelkių upe. Tas laivų tampymas šiek – tiek apsunkino kelionę, bet viską kompensavo vaizdingi upės krantai. Keliaujant žemyn oras gerokai pasitaisė, tik atsigręžus atgal matėsi, kad aukščiausios Uralo viršūnės ir toliau skendi debesyse, o čia – šviečia saulė. Taip ir keliavom: du krantu, keturi – upe. Kalnuose eiti palei upę nesudėtinga, nes visureigio kelias yra beveik palei visą upės ilgį (išskyrus slenksčių ruožą). Nors kelias gana dažnai pereina į priešingą upės krantą, tačiau dėl negilaus vandens upę perbristi nesudėtinga.

Žinoma, su paprastais guminiais batais iki kelių retai kada pavyksta perbristi sausam , tačiau su ilgaauliais žvejo – beveik visada. Ir toliau upės krantai žavėjo gražiais vaizdais. Daug miško, jame kai kur gausiai auga kedrai. Deja, kedro kankorėžių nebuvo. Vėliau sutikti piemenys sakė, kad jau antri metai taip. Einant krantu matėsi, kad sezono metu upė gausiai lankoma, nes matėsi gausybė stovyklaviečių. Tai mus gerokai nustebino, nes juk artimiausia gyvenvietė – gerokai toliau nei 100 km.

Pačią pirmą plaukimo dieną priplaukėme elnių augintojų rudens stovyklą, kuri yra kairiame upės krante apie 2 km žemiau upelio Panečiašor santakos. Tai tų pačių augintojų, kurie vasarą praleidžia prie M. Balbanty. Jie mums paaiškino, kad čia jie prabus iki gruodžio mėnesio, o po to užšalusia Narodos vaga elnius gins truputį toliau Saranpaulio į tundrą. Prieš stovyklą teko įveikti ištisą salų labirintą, o ties pačia stovykla upė sueina į vieną vagą. Stovykla yra truputį toliau nuo kranto. Gerai įrengta. Turi net elektros generatorių, radijo stotį, su kuria nuolatos palaiko radijo ryšį su Saranpauliu. Mus pasitiko šeimininkė – Anastasija Ivanovna ("baba Nastia"). Ji pakvietė mus į čiumą, perdavė linkėjimus Saranpaulio gyventojams, paaiškinus, kad ją ten visi pažįsta (vėliau paaiškėjo, kad taip ir yra).

Trečią plaukimo dieną pasiekėme slenksčių ruožą. Šioje vietoje upė, prieš tai ilgokai tekėjusi tiesiai į pietryčius, staigia pasuka į pietvakarius ir daro kelių kilometrų kilpą, kol pasuka į šiaurės rytus, po to mažesni vingiai ir ties kiekvienu – slenksčiai. Ir taip beveik 10 km., kol upė staigiai nepasuka į pietus. Slenksčių ruožas baigiasi ties didesniu dešiniuoju intaku B. Japtojaga. Čia tai gal ir gerai buvo, kad trūko vandens. Buvo akivaizdu, kad prie didelio vandens plaukti per tokius slenksčius bet kaip, tam specialia nepasiruošus – nerimta. Neveltui piemenys buvo įspėję, kad tose vietose keliautojams sudrasko laivus. Tuo teko akivaizdžiai įsitikinti patiems: ant pakrantės akmenų radom upės srovės išmestus pripučiamą čiužinį, miegmaiši ir kitokių daiktų. Deja, mūsų katamaranui plaukimas per slenksčius baigėsi irgi blogai – sudraskė gondolas ir jas teko taisyti. Tai šiai–taip pavyko padaryti, tačiau toliau plaukti teko su dvigubu atsargumu. Laimei, slenksčiai baigėsi, upės vanduo nurimo, kuo toliau, tuo mažiau upės vagoje pasitaikydavo didelių akmenų, o kaskart pasitaikančios rėvos nebuvo pavojingos.

Penktą plaukimo dieną galutinai išplaukėme iš kalnų. Visą tą laiką orai mums buvo palankūs. Dieną būdavo ir saulutė, ir nors oro temperatūra nepasiekdavo 10 laipsnių šilumos (tik vieną dieną išplaukus iš kalnų per pietus buvo šilčiau – 12 laipsnių šilumos), o naktimis būdavo šalnos, tačiau visi tokiu oru buvo patenkinti. Nei uodų nei "maškaros" nebuvo. Deja, todėl nebuvo ir žuvies. Per visą laiką pagavome tik 4 kiršlius. Nors tai buvo didelės žuvys – viena net 1,5 kg svėrė, bet ką tai reiškia 6 vyrams?!

Pagal aprašymą upė srauni iki dešinio intako Lempuaju, o toliau tampa pelkių upe. Iš tikrųjų upė ir žemiau Lempuaju gerą gabalą yra akmenuotu dugnu ir teka vietomis visai smagiai. Kuo toliau, tuo daugiau vingių, upė gilėja ir tėkmė lėtesnė. Šeštą plaukimo dieną po pietų upės krantai ir dugnas pasidarė smėlėti, o krantai jau ne tokie įvairūs. Gražiausios upės vietos čia buvo ties upės vingiais: posūkį apribojantis upės krantas nuolaidus, tiesiog smėlio pliažas. O aukščiau kaip taisyklė – auksinių berželių giraitė. Tiesiog "rivjera" – mes taip pavadinom. Kas plauksite šia upe, rekomenduojame nakvynės vietos paieškoti būtent ties "rivjera". Tik nepatariame valčių palikti labai arti kranto. Mes jau buvome beužmiegą, kai pastebėjome, kad upės vanduo tiesiog kyla akyse. Matyt, per dieną kalnuose atšilo, nes mes matėme, kad visą dieną ant kalnų lijo, o mus pasiekdavo tik paskiri trumpo lietaus debesys. Lietaus ir sniego tirpsmo vanduo per palyginti trumpą laiką vandens lygį pakėlė per metrą. Teko mums naktį kraustyti savo palapines ir kitą mantą aukščiau, tačiau kitą dieną upė tekėjo akivaizdžiai smagiau.

Septintą plaukimo dieną prieš pietus įplaukėme Manjos upę. Iš jos Naroda atrodė kaip upeliukas (vėliau lygiai taip pat atrodė ir Manja, kada įplaukėm į Chulgą). Tai buvo pati lietingiausia kelionės diena Lijo beveik visą dieną, tik į pavakarę aprimo ir mes galėjome ramiai įsirengti vakaro stovyklą. Kelionė ėjo prie pabaigos, nes iki Chulgos upės ir Jasunto kaimo buvo likę apie 7 km. Jasunto kaimas nedidelis ir skurdus. Šiame kaime pasisamdėme dvi motorines valtis, su kuriomis mes nuplaukėme likusius 12 km iki Saranpaulio, nes priešinis vėjas buvo ganėtinai stiprus, Chulgos upė stipriai bangavo ir plaukti su mūsų laiveliais prieš tokias bangas būtų kvailystė. Už kelionę sumokėjome 600 Rb ir davėme pusę litro spirito.

Greitai po atvykimo į Saranpaulį mes sužinojome, kad jokie laivai žemyn neplaukia, nes per mažai vandens, o į kasdienį reisinį lėktuvėlį AN–2 per 3 dienas į priekį bilietų nėra. Taigi, teko dairytis, kur apsistoti. Taip prasidėjo trečiasis kelionės etapas. Saranpaulyje gyvena apie 5 tūkst. gyventojų. Kuo dauguma užsiima – nesiaiškinome, bet čia daugelis turi daržus, auginasi bulves, daržoves, laiko gyvulius. Gyvenvietė gana tvarkinga: dauguma gatvių asfaltuotos, kai kur išbetonuoti ir šaligatviai, pakankamai išvystyta infrastruktūra. Ypatingą įspūdį paliko pabrėžtinai sudėti kelių ženklai: "Pėsčiųjų perėja", "Pagrindinis kelias" ir kt. Judėjimas gatvėmis nėra toks intensyvus ir žmonės dažniau eina gatvės viduriu nei šaligatviu. Dauguma namų individualūs, iš kurių išvaizdos gali spręsti, kad čia gyvena ir pasiturinčių žmonių. Nėra visuomeninės pirties, dauguma turi individualias. Yra pakankamai parduotuvių, viešbučių, ligoninė, kultūros namai, keletas muziejų. Garsiajame kalnų krištolo muziejuje mums teko lankytis. Nors tai buvo sekmadienis, nedarbo diena, bet mums su vietinių pagalba pavyko įsiprašyti į vidų. Būtent tų vietinių žmonių atvirumas ir geranoriškumas mums paliko patį geriausią įspūdį. Visi akivaizdžiai pajutome, kad jų bendravimo būde yra tai, ką mes savo intensyviame vakarietiškame pasaulyje esame praradę. Nakvynei mes nesunkiai įsiprašėme. Gavome kambarį, išsikepėm bulvių, išsimaudėme pirtyje. Kitą dieną šeimininkė mums paliko butą, sakydama, kad ji turi savų reikalų ir tik paaiškino kaip uždaryti duris, jeigu kartais mums pavyks išvykti. Pavyko: vakare mes įsėdom į malūnsparnį, kuris ištisą dieną skraidino piemenis į jų darbo vietas kalnuose. Pasirodo, yra tokia tvarka, kad iš dispečerinės lakūnams pranešama, jog yra keleivių ir suderinamas išskridimo laikas. Mums buvo parduoti tokie patys bilietai kaip ir į reisinį lėktuvą (po 758 Rb) ir po nepilnų 2 val. skrydžio mes išlipome Beriozovo oro uoste. Iš ten mes planavome plaukti į Salechardą, tačiau sužinojome, kad dėl kažkokių vietinių transporto firmų kivirčų laivai į ten neplaukioja, todėl teko keliauti į pietus. Pernakvojome viešbutyje pačioje prieplaukoje (200 Rb už lovą), o anksti ryte "Kometa" išplaukėme link Šerkaly gyvenvietės, iš kur turėjome persėsti į "Zaria" ir nuplaukti iki Obskaja, iš kur jau galima sėsti į traukinį. Plaukiant sužinojome, kad tos "Zarios" nebus ir reikia plaukti dar 1,5 val. toliau iki Oktiabrskaja, o iš ten bus kitas laivas. Taip ir padarėm. Mes baisiai vėlavom, nes ant upės buvo rūkas, laivas sulėtino greitį, o po to net išvis išmetė inkarą, vėliau plaukėme paskui prekinį laivą, kuris turi lokatorių ir gali plaukti per rūką. Kelionė laivais užtruko ilgiau nei 8 val. Iki Obskaja atvykome likus pusei val. iki traukinio į Serov, iki kurio važiavome per visą naktį, iš viso 16,30val. Važiavome bendru vagonu, bet turėjome vietos išsimiegoti. Buvome kaip viešbutyje ant ratų. Mokėjome tik po 183 Rb. Jau pačioje Obskaja galima pirkti bilietą iki pačios Maskvos (ten formuojami trys kupė vagonai), bet mes nutarėme pasiekti didesnį miestą. Iš Serov į Maskvą tik tas pats vienas traukinys, kuris išvyksta vėlai vakare. Nebandėme keliauti link Jekaterinburgo, nors tokia galimybė ir buvo. Iki Maskvos mūsų dar laukė beveik 2000 km kelionė, kuri užtruko tiek pat  kaip ir iki Intos – pusantros paros. Beje, bilietai brangesni: plackatinis bilietas Masva–Inta kainavo 732 Rb, o nuo Serov iki Masvos teko sumokėti 1100 Rb.

Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika