"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Lygatnė – Latvijos "Dūkšta"
    Darius Vilkišius

             Upė teka vidurio Latvijoje apie 68 km į šiaurės rytus nuo Rygos, palenda po Rygos–Pskovo(Pieskavos) kelio tiltu, pravinguriuoja pro Kempji, Ligatne miestelius. 20 km aukščiau Siguldos miesto iš kairės įteka į Gaują. Ilgis ~46 km, baseino plotas ?? km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) ?? m3/s, vidutinis upės nuolydis ?? m/km.

             "Lygatnė – viena iš pavojingiausių Latvijos upių. Nuopylos, prispaudimai, rėvos ir užvartos daro upę techniškai sudėtingą ir įdomią sportiniam plaukimui. O gražūs krantai iš geltono ir raudono smiltainio, nedidelės olos ir puiki gamta tiesiog vilioja prasiplaukti. Lygatnė potvynio metu tampa ekstremalia ir plaukti šia upe rekomenduojama treniruotiems vandenininkams." Štai taip apibudina Lygatnę patys latvių kajakininkai.
             Lygatnės baseinas gana didelis, vandens jame nemažai, taigi, galima plaukti (tiesa, liečiant kai kur dugną) ir baigiantis potvyniui. Pradėti plaukimą aukščiau Vidžemės tilto nėra tikslinga, nuolydis nėra didelis. Išimtimi galėtu būti Ellės griova, tačiau net patys latviai dar nėra išžvalgę šios upės atkarpos, nors nepatikrintais duomenimis nuolydis ten turėtu būti labai didelis. Todėl pagrindinai startuojama nuo Rygos–Pskovo (Pieskavos) kelio tilto (10 km). Upės plotis apie 3–7 m, nuolydis 5–10m/km. Leidžiantis žemyn upės nuolydis palaipsniui didėja. Ši aplinkybė leis pamažu priprasti prie upės. Upėje gana daug nuvirtusių medžių, ir didelė dalis slenksčių susidarė būtent ties šiomis išvartomis. Krantai statūs, taip kad, nešant stipriai srovei, prieš sangrūdas sunku išlipti. Maždaug pusiaukelėje yra Kempjų malūno (Kempju dzirnavas) (6 km) užtvanka. Užtvanka (aukštis 1,5-1,8 m) lengvai apsinešama tiek dešiniu, tiek ir kairiu krantu.
             Už Kempjų malūno prasideda geriausia Lygatnės upės dalis. Vandens kiekis padidėja, nuolydis – taip pat. Be to, beveik nėra užvartų, 2002 metų vasarą upės dalis nuo malūno iki žiočių buvo stipriai išvalyta. ( Hm, "Prezervatyvų kanjone" to beveik nesijaučia). Iki senosios užtvankos (4,5 km) dar teks susidurti su dviem žemais tilteliai (įdomu kaip jų pavasariniai potvyniai nenuneša?). Senoji užtvanka - pavojingas riešutėlis, ypač potvynio metu. Visa srovė lenda po metalinių skydų ir armatūros apačia, o krantai statūs – išlipt sudėtinga. Tiesa, srovę šiek tiek pristabdo prieš užtvanką susiformavusi užvartų krūva. Sekanti stambi kliūtis - senojo popieriaus fabriko užtvanka (3 km) apsinešama dešiniu krantu. Labai norint, su draugų pagalba galima nuo jos nušokti. Čia verta stabtelėti ir apžiūrėti kairiajame krante esančiame smiltainyje iškirstas olas. Žemiau užtvankos, kelis šimtus metrų iki tilto, upė teka tiesia vaga. Už tilto, dešinėje, dar viena, verta dėmesio smiltainio uola. Po to upė lenda į "Prezervatyvų kanjoną". Kaip bebūtu, nei pavadinimas, nei pats kanjonas Lygatnės gyventojams garbės nedaro.
             Nuolydis kanjone – apie 8-10 m/km, vietomis pasirodo ryškūs slenksčiai. Krantai statūs, sustoti ir išlipti tikrai sudėtinga. Pati upė siaura (plotis apie 3 m), vingiuota, rėvėta, su sunkiai įveikiamomis trajektorijomis ir dideliu nuolydžiu. Yra keletas pavojingų prispaudimų. Be natūralių kliučių (užvartų) pasitaiko ir dirbtinių (susisukusios metalinės atramos).
             Ir dar, upė siaubingai nešvari. Priedo, netoli žiočių į Lygatnę nuleistas kanalizacijos vamzdis. Kvapą galite įsivaizduoti patys.

             Komentaras: Mes plaukėme prie neaukšto vandens, taigi labai sunku nebuvo. Nors tinginiauti taipogi nebuvo kada, ypač pačiam žemupy. Upė labai smagi, o potvynio metu tikrai sudėtingesnė už Lietuvos "kalnų upę" – Dūkštą.
             Pirmas trečdalis (Rygos–Pskovo (Pieskavos) tiltas – Kempjų malūnas) - lengviausias. Upė, tiesa, stipriai vingiuota ir užvartų nemažai, bet kritimas dar nėra labai didelis.
             Sekanti dalis (Kempjų malūnas–senojo fabriko užtvanka) labai primena Dūkštą. Geras kritimas, stipri srovė, beveik nėra užvartų. Bet upė stipriai vingiuota ir stačiais krantais. Pavojingiausios vietos: pakeliui sutinkami du žemi lieptai ir, ypač, jau beveik sugriuvusi senoji užtvanka. Toliau, iki pat fabriko, užtvankos kliučių nebuvo.
             Trečia dalis ("Prezervatyvų kanjonas") – pats sudėtingiausias ruožas. Čionai, potvynio metu, vienam rekomenduočiau nelįsti, gali baigtis ir nekaip.
             Apskritai paėmus, visa upė potvynio metu sudėtinga ir rekomenduojama plaukti patyrusiems vandenininkams, naudojant apsaugos priemones. Tačiau nuslūgus didžiajam potvyniui tai puiki vieta treniruotėms ir mažesnį patyrimą turintiems plaukikams. Ypač tam tinka "Prezervatyvų kanjonas" – atidirbant nestandartines gelbėjimo situacijas.
             Ko gero, potvynio metu šiai upei tinkamiausi vienviečiai plastikiniai kajakai ir pripučiamos plaukimo priemonės.
             Reikia paminėti jog Rygos–Pskovo (Pieskavos) keliu eina Gaujos nacionalinio parko (Gaujas nacionalais parks) riba ir Lygatnės žemupys priklauso šiam parkui. Pabaigus plaukt tikrai verta pavažiuoti keleta kilometrų į šoną ir aplankyti Lygatnės gamtos parką: pasivaikščioti ūksmingais jo takais, pasižvalgyti į žvėris ir paukščius.


Žygio aprašymas (2004.04.12)

             Trasos ilgis ~6 km(Kempjų malūnas - žiotys). Žygio trukmė 2,5 – 3val. (iš jų 1,5 val. gryno plaukimo). Upė praplaukiama pavasarį ir po labai stiprių liūčių. Žygiui geriausiai tinka vienviečiai kajakai, pripučiami laiveliai ir dviviečiai katamaranai. Įranga: 1,5 t tūrio ("kupranugaris") katamaranas ir trys pripučiamos kanojos "Saidė3,6" (Laplanda).


             ...Paliekame Gaujos pakranę ir sukame link Lygatnės miestelio, kurį kerta to paties pavadinimo upė. Žvalgyba kiek nuliūdina – vandens upėje mažoka. Apsitarę nusprendžiame vaziuoti pas Ritos pažįstamą Gunarą, gyvenantį Lygatnės pakrantėje, buvusio Kempjų malūno (Kempju dzirnavas) pastate. O ten, bevakarodami, ir nutarsime ka veikti. Pravažiavus Kempjų miestelį - neužilgo ir posūkis į neišvaizdų jaunais berželiais apsodintą keliuką. Pasuku. Keliukas stačiu šlaitu leidžiasi prie upės. Bevažiuojant prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas. Prižiūrėtame ir išvalytame slėnyje tarsi didžiulė gyvatė kilpas suko Lygatnė, pakraštyje patvenkta ir išsiliejusi į nedidelį tvenkinuką, kurio pakraštyje, prie užtvankos, jaukiai įsitaisęs stovėjo senasis, dabar jau suremontuotas, malūnas. Šalia kildami į statų šlaitą rikiavosi įvairiaspalviai aviliai. Palikę ant kalniuko mašiną žingsniuojame prie malūno. Jau iš toli mus pasitinka švelnus varpelių tilindžiavimas.

 

             Priėjus arčiau tampa aišku, jog čia gyvena meniškos sielos žmonės. Sutvarkyta aplinka papuošta įvairiomis skulptūrėlėmis, akmenimis, įvairių formų medžio šakomis ir gėlynais. O ir pats senasis pastatas padabintas liaudiškais drožiniais, moliniais ir metaliniais varpeliais. Kiek nedrąsiai beldžiamės į vidų. Nieko nuostabaus, nes Rita su Gunaru susipažino praeitą vasarą ir daugiau juodviem bendrauti neteko. O čia dar ir mes. Ar prisimins mūsų bendražygę Gunaras? Ar norės su mumis bendrauti?

 

             Duris atvėrė aukštas, pusamžis vyras, pasipuošęs tankia, jau pražilusia barzda. Iš po plačiabrylės skrybėlės į mus žvelgė šiltos kiek nustebusios akys. Perbėgęs žvilgsniu mūsų govėdą ir pamatęs Ritą, Gunaras plačiai nusišypsojo ir išskėtęs rankas sušuko – "Priviet Litva". Lengviau atsidusę sveikinamės ir mes. O Gunaras, iškart atspėjęs kas čia mus atvijo į tą Latviją, susirūpina, jog mes pavėlavome, jog vanduo jau beveik nukrito iki vasaros lygio. Išgirdęs mūsų ketinimą plaukti nuo Rygos–Pieskavos kelio tilto, iškart pataria atsisakyti šio ketinimo (nes maža vandens) ir siūlo startuoti nuo jo užtvankos, žadėdamas pakelti vandens lygį. Bet tai rytojaus planai. O dabar susiradęs karučius ir prikrovęs į juos malkų Gunaras palydi mus iki puikios, Lygatnės kilpoje, įkurtos stovyklavietės. Pats, atsisakęs mūsų pagalbos, prikapoja malkų ir užkuria ugnį. O kad mums būtu jaukiau, iš namų atneša ir ant stalo pastato didžiulę žvakidę su penkiomis naujomis žvakėmis. Sužavėtiems tokio rūpestingumo mums nieko daugiau nebelieka kaip tyliai priimti jo pagalbą.

             Pasistatome palapines, užkaičiame puodus, ištraukiame iš namų atsivežtus margučius ir žvakių šviesoje atšvenčiame velykas. Kiaušinių daužymo čempionu tampa Romas, suknežinęs likusių dalyvių margučius. Prie košės ir Makumbos įdėtų lauktuvių atsiranda ir visų galų meistro - Romo pagamintos trauktinukės gertuvė. Pavakarojame tikrai šauniai: pokštai ir juokas, dainos ir pokalbiai. Laikas prabėga nepastebimai. Ir tik užpuolęs žiovulys ir besimerkiančios akys perspėja jog laikas jau į miegmaišius. Juolab kad žvaigždėtas dangus vėl žada šaltą naktį. Sulindus į palapines mus užliūliuoja švelnus medžių ošimas ir upės čiurlenimas.

 

             Rytas išaušo vėjuotas ir pilnas pavasarinio paukščių balsų gaudesio. Papusryčiavus mudu su Romu imamės ruošti plaukimui įrangą, o merginos lieka vynioti palapinių ir pakuotis. Pripūtus laivelius ir surišus kato rėmą, mus į svečius pasikviečia išėjęs į lauką Gunaras. Viduje pamatome, kuo jis su jauna žmona užsiima. Pasirodo, šie liaudies meistrai gamina liaudiškus instrumentus: įvairius būgnus, švilpynes, dūdeles, tarškynes ir kažkokius mums nelabai žinomus styginius instrumentus. Susižavėję apžiūrime jų gaminius ir nuotraukų kolekciją. Gaila, kad spyrė laikas, butume tikrai pabendravę ilgiau. Bet šią dieną mes turėjome praplaukti Lygatnę ir dar sugrįžti į Lietuvą. Taigi mandagiai atsiprašome ir grįžtame prie laivų. Išėjęs iš paskos Gunaras pasiūlo palikti mašinos raktelius jam, žadėdamas mūsų atvažiuoti į maršruto pabaigą. Pasiūlymas labai viliojantis, nereiks kulniuoti papildomų kilometrų. Taip ir sutariame. Palieku raktelius Gunarui ir apsikeičiame telefonų numeriais ryšiui palaikyti. Nusinešę laivus prie upės padedame šeimininkui pakelti užtvankos sklendes ir su putotom bangom pasileidžiame žemyn.(6 km)

             Nenuplaukus ir kelių šimtų metrų tenka priverstinai sustoti. Per upę permestas žemas lieptas. Saidės pralindo lengvai, o mudviem su Rita sklandžiai pralįsti nepavyko. Reikėjo greitai sugriūti ant kato rėmo. Aš suspėjau, o Rita buvo šluote nušluota į putotas bangas. Upė negili ir Rita greitai išbrenda į krantą, o aš, springdamas juokais (atleisk, Rita :-) ), priirkluoju katą prie kranto. Užtraukiu jį į sausumą ir bėgu prie liepto. O čia jau ir Gunaras atbėgęs. Pasirodo, lieptas nesutvirtintas ir krypuoja į visas puses. Kad būtų lengviau pereiti, Rita nusiauna batus ir pabando permesti juos į kitą krantą. Deja, nesėkmingai. Batai atsiduria vandenyje, šoku į upę ir pagaunu viena iš jų. Kitą sužvejoja Romas. Pagaliau Rita šioje upės pusėje. Gunaro skubinami (nes nutekės visas užtvankos vanduo), vėl šokame į laivus ir nuplaukiame, pavymui dar išgirsdami perspėjimą, kad neužilgo bus dar vienas lieptas. Upė vingiuota, neša smagiai ir užvartų beveik nėra. Už keliolikos minučių išties priplaukiame dar vieną žemą tiltą. Prie dabartinio vandens lygio saidės gana nesunkiai pralenda kairiąja puse, o mudu dešiniu krantu perkeliame katą. Neužilgo mes vėl srovėje. Katas skrenda kaip su sparnais, pro šalį lekia statūs apaugę krantai. Upė panaši į mūsų Dūkštą, srovė tokia pat greita, tik vaga siauresnė ir posūkių daugiau. Prie aukšto vandens Lygatnė, ko gero, pavojingesnė nei Dūkštelė. Besileisdami sutikome tik porą nepraplaukiamų užvartų.
             Kažkur pusiaukelėje tarp Kempjų malūno ir popieriaus fabriko užtvankų priplaukiame senos užtvankos liekanas (4,5 km), prieš kurias sunešta didžiulė užvartų krūva, šiuo atveju atliekanti naudingą darbą. Iki pat užtvankos srovė greita, ir galimybė sustoti yra ribota, o užtvankoje vanduo teka pro geležinių skydų ir armatūros apačią. Taigi, užvartos, pristabdžiusios srovę, suteikia galimybę prisišvartuoti ir apsinešti šią kliūtį.

 

             Po šios rimtos (o prie aukšto vandens ir pavojingos) kliūties nebesutikome nei vienos užvartos ar medžių sangrūdos. Smagiai plaukėme nešami stiprios srovės ir žvalgydamiesi po pakrantes. Praplaukus kairiajame krante įrengtas slidžių trasas ir pranėrus po nedideliu pėsčiųjų tilteliu, priplaukėme raudoną kaip kraujas kairiajame krante iškilusią uolą ir netoli jos abiejuose upės krantuose stūksančias senovines tilto atramas. Šioje vietoje upės srovė stipriai sulėtėja stabdoma priekyje esančios, buvusio popieriaus fabriko, užtvankos (3 km).

             Dešinysis krantas netvarkingas. Matosi apleisti pastatai, visur voliojasi šiukšlės ir statybinės atliekos, tačiau pakrantė tinkama švartavimuisi ir laivų apsinešimui. Kairėje pusėje upę rėmina aukštai iškilusi uola (Anfabrikas klintis), kurioje iškirstos olos. Tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės uoloje matosi angos, pro kurias patenki į mažesnius ar didesnius kambariukus. Kas čia tas patalpas iškirto? Kokiu tikslu?
             Pačią užtvanką sudaro pagrindinė plati pralaida su tripakopiu slenksčiu ir dešinėje esanti siaura ir stati papildoma pralaida. Siaurąja net neverta bandyti plaukt, o štai pagrindinėje galima ir pasižaisti. Dviem palaikant nuleistą į vandenį laivelį, kol trečias į jį įsės, - galima visai smagiai nusileisti. Tiesa, po pralaida, nors srovė ir stipri, "statinė" nesusidaro.
             Šį sykį, palaipioję po smiltainį ir apžiūrėję olas, laivus apsinešame krantu ir judame toliau. Kelis šimtus metrų, iki tilto, plaukiame ištiesinta upės vaga.

 

             Abiejuose krantuose matomi miestelio pastatai. Iškart už tilto, dešiniajame krante, praplaukiame dar vieną išrausiotą olų akmeninę atodangą. Šioje vietoje sustojame ir skambiname Gunarui, jog mes jau netoli žiočių. Judame toliau. Iš kairės praplaukiame sodus ir po truputi įlendame į tris kilometrus besitesiantį "Prezervatyvų kanjoną". Kodėl toks įdomus pavadinimas? "Suprasit, kai jį perplauksite" – buvo parašyta laviukų puslapyje.
             Šį kanjoną skriste perskridome – nuolydis 8–10m/km. Visi trys kilometrai - ištisas darbas. Upė vingiuota, siaura, pavojingi prispaudimai, slenksčiai. Krantuose daug smiltainio klinčių. Kai kur jose iškirstos olos. Daug sudėtingų vietų, tiek gamtos sukurtų - užvartos, tiek ir žmogaus prigamintų (pvz. viduryje stačiakrantės vagos, riogso susisukusios buvusio tilto sijos). Ir dar, upė kanjone velniškai nešvari ! Toks vaizdas, kad visi aplinkiniai gyventojai šiukšles vercia į Lygatnę. O viską vainikuoja apie kilometrą aukščiau žiočių išvestas kanalizacijos vamzdis. Įdomu, kuo pas juos užsiima gamtos apsauga?

 

             Žodžiu, iš plaukimo pusės ties trys kilometrai verti aukščiausio įvertinimo, bet iš kitos pusės... Tas upės ruožas sugadino visą gerą nuomonę apie Lygatnę. Brr...
             Visai netoli žiočių išsimaudė ir Julia. Išplaukus į plačius Gaujos vandenis už puskilometrio priplaukiame skersai upės puškuojantį keltą. O kairiajame krante išvystame ir mūsų laukiantį Gunarą su žmona ir mažaja dukryte. Greitai nuplauname laivus, susipakuojame ir sušokame į autobusiuką. Po to, Gunaro kvietimu, važiuojame į šalia esantį Lygatnės gamtos parką, kuriame dirba ir pats latvis. Pasidairę į žvėris ir atsigėrę sulos grįžtame į Kempjų. Čia paskutiniai pasiruošimai kelionei, atsisveikinimas su svetingais šeimininkais ir namolio. Linkėdamas gero kelio Gunaras mus pakviečia į birželio mėnesį, prie Rygos, vyksiančią didžiulę tautodailininkų mugę.

             Kelionė atgal neprailgo, juk namo važiavome. Pakeliui užsukome prie Jaunškepelų malūno (Jaunškepelu dzirnavas) užtvankos, kur, tiesą pasakius, mus sutiko ne itin draugiškai. Tačiau nuotaika nesugedo. Visą kelią iki pat Rygos važiavome grįžtančių namo rygiečių mašinų kolonoje. Didžiausias mūsų noras buvo aplenkti Rygą šonu. O apvažiavimą radome jau kirtę latvių sostinės ribas. Dešniame kelkraštyje pastebėjome kuklią nuorodą Kaunas. Ir laikantis šios krypties pavyko išvengti malimosi Rygos gatvėmis. Manau, kad vasarą bus baigta viaduko statyba ir tokių "pagrybavimų" tikimybė išnyks.
             Toliau iki pat sienos važiavome be nuotykių. Sieną kirtome teužtrukę 15 minučių. Po to - Panevėžys, temstant - Ukmergė (su iš nekantrumo nemiegančiu ir laukiančiu draugo Makumba). Trumpas ir truputį liūdnas atsisveikinimas su bičiuliais Romu ir Vilma. Tikiuosi, tai ne paskutinė mūsų kelionė. Vėl autostrada ir Vilniaus žiburiai. O vienuoliktą vakaro aš, pavargęs, bet patenkintas, jau drybsojau lovoje, mintyse galvodamas apie dar vieną išvyką į Latviją.

 

             Apie kelionę: į Latviją važiavome 2004 balandžio 10–12 dienomis. Keliavome penkiese Wolksvagen autobusiuku. Bendrai susukom 836 km (startas ir finišas Vilniuje). Visa kelionė kainavo po 80 Lt kiekvienam dalyviui. Į priekį nuvažiavome per 6 val, sugrįžome per 5,5 val.
             Nakvynės palapinėse, maistas gamintas ant laužo. Dyzelis (pylėmės Vilniuje) – 170 Lt, maistas (pirkta Rimi) – 120 Lt. Draudėmės pasienyje "Lindros" filiale. Draudimas automobiliui dviem savaitėm kainavo 45 Lt, medicininis draudimas kiekvienam dalyviui (trim dienom) - atitinkamai po 9 Lt.
             Įvažiuodami pasienyje užtrukome apie valandą, grįžtant - apie 15 minučių. Pastaba: Latvijos teritorijoje, ne taip kaip Lietuvoje, su įjungtais žibintais važinėjama ištisus metus. Už tai teko policijai paaukoti 20 Lt. Keliai toli gražu neidealūs. Patogiausia važiuoti pagal kelių ženklinimą (raudonam fone balti skaičiai) ir Rygos kamščius rekomenduočiau apvažiuoti šonu.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika