"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Kas ta Amata?
    Darius Vilkišius

             Upė teka vidurio Latvijoje apie 80 km į šiaurės rytus nuo Rygos, palenda po Rygos – Pskovo(Pieskavos) keliu, pravinguriuoja pro Amatos(Amata), Karli(Karli) kaimelius. 10 km žemiau Česis(Cesis) miesto iš kairės įteka į Gaują. Ilgis 68 km, baseino plotas 386 km2, vidutinis metinis debitas (nuotėkis) 4,9 m3/s, vidutinis upės nuolydis 2,83 m/km.

             "Amata – ko gero pati pavojingiausia upė Latvijoje. Visoje upėje pavojingiausios kliūtys – medžių užvartos. Ir kiekvienais metais formuojasi naujos – vis kitose vietose. Amatoje – ties medžių užvartom yra paskendę daugybė žmonių." Taip apie Amatą atsiliepia patys latviai.
             Amata nemaža upė, su dideliu baseinu ir vandens joje teka daug, ypač potvynio metu. Jeigu nevandeningu laikotarpiu vidutinis debitas (nuotėkis) tesiekia 0,7 m3/s, tai per pavasario potvynius upe plūsta 62 m3/s vandens. Vandens turistai, patvinus upei, plaukia nuo Skujenės (60 km). Bet įdomiasias maršrutas prasideda paskutiniame upės trečdalyje – žemiau Rygos – Valkos (Rigas – Valkas) geležinkelio tilto (21 km).
             Žemiau šio tilto stipriai padidėja upės kritimas (savaime suprantama ir srovės greitis). Upės vaga tampa labai akmenuota ir gana plati apie 8 – 10 m. Vietomis po vandeniu matosi ištisos dolomito plokštės. Rėvos, nuopylos, akmenys, prispaudimai, gaila, kad tai tęsiasi ganėtinai trumpai. Artėjant prie Bille (Bille) kaimelio (19 km) upė sustabdoma stambių akmenų užtvankos ir kanalu nukreipiama link HE. Čionai laivus teks persikelti per užtvanką. Tačiau plaukiant potvynio metu, vandens, tekančio senąja vaga, pakaks tęsti kelionę. Vėliau įsilies ir iš užtvankos nutekanti srovė. Artėjant prie Rygos – Pskovo (Pieskavos) kelio tilto (18 km) šiuo metu yra keletas kliūčių (žemas tiltukas ir laikina pralaida), bet pridavus tiltą naudojimui jų nebeliks ir plaukti bus galima be problemų.
             Žemiau šio tilto praplauksite keletą plikų uolų (Melturu iezis, Ilaju iezis, Vizulu iezis) ir Dolomitų skardį (Dolomitu krauja). Iki pat pailgos salos, ties kuria iš dešinės įteka smulkus intakas Šaltupytė (Saltupite), upė teka tikrai smagiai. Vėliau srovę pristabdo priekyje esanti Karlių HE užtvanka(16 km). Apsinešimas kaire puse. Toliau Cėsių – Ierikių (Cesu – Ieriku) kelio tiltas (15 km). Žemiau jo upė atsirėmusi į statų Ainavų skardį (Ainavu krauja) pasisuka į pietus ir greita stipria srove teška toliau. Kažkur pusiaukelėje tarp Stukų uolos (Stūku iezis) ir kairiakrančio Perlupės (Perlupe) intako, dešniajame krante įrengta puiki stovyklavietė (12,5 km). Šioje atkarpoje teko sykį keltis laivus per siaurą (4 m) sausumos liežuvį – nepraplaukiama kliūtis. Tarp Perlupės ir kito kairio intako Kumados (Kumada) (9 km) praplaukiame pora sudėtingų užvartų. Prie mažo vandens jos lengvai įveikiamos bet potvynio metu tai būtų rimtos kliūtys. Toliau Incėnų skardis (Incėnu krauja) ir upę kertantis dujotiekis (7 km). Beje, žemiau Incėnų skardžio prasideda Ročių rezervato (Roču rezervats) ribos. Čionai vėl tenka praplaukti porą raudonom juostom pažymėtų, pavojingų užvartų.
             Artėjant prie įspūdingos Zvartos uolos (Zvartes iezis) (6 km) upė daro poros šimtų metrų "šuolį žemyn" su įspūdinga srove, akmenimis, prispaudimais ir kitais "saldainiukais". Šioje vietoje, dešniajame krante, puiki pieva stovyklavietei, kiek toliau įrengta ir mašinų stovėjimo aikštelė. Per upę permestas pėsčiųjų tiltelis. Nužymėtais takais galima pasivaikščioti upės pakrantėmis, užlipti ant stataus skardžio. Dar vienas puikus atrakcionas – pora kilometrų žemiau esantis Lustuzi slenkstis (Lustūzis krasce) (4 km), kuris esant aukštam vandens lygiui gali būti pavojingas. Srovė, peršokusi slenkstį (apie 1 m), galinga jėga plakasi į raudoną smiltainio uolą, sudarydamas klasikinį prispaudimą. Šioje vietoje upė daro porą kilpų, todėl labai norint, apsinešant krantu laivus, galima kirsti vingį ir dar kartą praplaukti slenksčiu. Beeinant apžiūrėtumėte ir šalia esančius urvus. Žemiau Cėsių – Lygatnės (Cesu – Ligatnes) kelio tilto (3 km) upė pradeda rimti. Prie šio tilto įrengta dar viena stovyklavietė. Iškart už tilto – neseniai nuvirtęs stambus medis. Laiveliai praplauks lengvai, katamaraną teks perkelti. Vienas, kitas posūkis ir Amata įsilieja į plačius Gaujos vandenis.
             Komentaras : tikrai įdomi ir nepaprastai smagi upė. Mes plaukėme, kai vandens lygis pagal vietinio HP duomenis buvo pakilęs 0,9 m. ir upė nebuvo labai sudėtinga. Tačiau potvynio metu, kai vanduo pakyla pusantro metro ir aukščiau, Amata gali tapti rimtu jėgų išbandymu. Šioje upėje atradome tai, ko nėra Lietuvoje: prispaudimai prie uolų, akmeniniai slenksčiai ir nuopylos. Pavasarį, ruošiantis rimtiems žygiams į kalnus, ši upė gali būti puikus treniruočių poligonas.
             "Smagiausios" upės vietos: keli šimtai metrų žemiau Rygos – Valkos (Rigas – Valkas) geležinkelio tilto ir pora šimtų metrų prieš Zvartos uolą (Zvartas iezis). Čia stipriai padidėja upės nuolydis ir srovės greitis. Vagoje formuojasi nuopylos, prispaudimai, rėvos ir kt. Taip pat pažymėtinas Lustuzis slenkstis (Lustūzis krasce). Pora esančių užtvankų nesunkiai apsinešama.
             Upė praplaukiama įvairiomis plaukimo priemonėmis, nors geriausiai tinka plastikiniai kajakai ir pripučiami laivai. O Amatos pakrantėse besivoliojančios "Taimenių" nuolaužos bylojo už save.
             Reikia paminėti jog Rygos – Pskovo (Pieskavos) keliu eina Gaujos nacionalinio parko (Gaujas nacionalais parks) riba ir Amatos žemupys priklauso šiam parkui. Taigi stovyklauti galima tik specialiai įrengtose stovyklavietėse. Beje, įdomiose vietose (atodangose, ties uolom) yra įrengti pėsčiųjų takai ir apžvalgos aikštelės.

Amata (Gaujos intakas)

Kilometrai nuo žiočių

Aukštis virš jūros lygio

Nuolydis (m/km)

Orientyrai

60

190,5

1,0

Nytaurės – Vecpiebalgos kelio tiltas

58



Skujenė, Skujenės – Dzerbenės kelio tiltas

55

185,5

1,6

Kairysis intakas Dzirkstupytė

49

175,8

2,6

Kairiajame krante – Duolių piliakalnis, toliau – tiltas

47

170,6

1,6

Kairysis intakas Apšupė (Mailupė)

44

165,8

3,0

Dešinysis intakas Dzirnupė (Melnupė)

40



Kairiajame krante – Sylių malūnas

38

147,6

2,3

Dešinysis intakas Vilkatė

35



Kairysis intakas Dadžupė

32



Pėsčiųjų tiltelis

31



Kairysis intakas Nedlenė

26

120,1

1,5

Cėsių – Ėrglių kelio tiltas, Amata.

24



Ierikių – Gulbenės geležinkelio tiltas

21

112,4

5,6

Rygos – Valkos geležinkelio tiltas

18

95,6

6,7

Rygos – Pieskavos plento tiltas, Melturi

17



Dolomitų skardis

16

82,3/75,1

4,0

Karlių HES užtvanka

15



Cėsių – Ierikių kelio tiltas, dešiniame krante – Ainavų skardis

13

63,0

2,1

Gulbių atvaras

12



Kairysis intakas Perlupė

11



Kairiajame krante – Dzilnos uola

9

54,6

4,9

Kairysis intakas Kumada, toliau – Incėnų skardis

7



Upę kerta dujotiekis

6

39,8

2,8

Kairiajame krante – Zvartos uola, toliau – tiltelis, dešiniajame krante – Miglos uola

4

34,3

3,5

Slenkstis "Lustūzis", toliau kairiajame krante – Eglių skardis

3



Cėsių – Lygatnės kelio tiltas

0

20,3


Žiotys Gaujoje




Žygio aprašymas (2004.04.10 – 2004.04.11)

             Trasos ilgis ~21 km(Rygos – Valkos glž. tiltas – žiotys). Žygio trukmė 1 diena (iš jų 5 val. gryno plaukimo). Upė praplaukiama pavasarį ir po labai stiprių liūčų (paprastai rudeniop). Žygiui tinka įvairių tipų baidarės, kajakai, pripučiami laiveliai ir dviviečiai katamaranai. Įranga: 1,5 t tūrio ("kupranugaris") katamaranas ir trys pripučiamos kanojos "Saidė3,6" (Laplanda).
             Balandis. Lietuvoje potvynis jau visai baigia išsikvėpti, o kraujas gyslose, prisiminus Dūkštelę, vis nerimsta. Nori nenori pradedi dairytis į kaimynus. Ir štai, benaršant po latvių kajakininkų saitus, akis užkliuvo už tokio užrašo: "Amata – pati pavojingiausia Latvijos upė. Po užvartom yra paskendęs ne vienas žmogus" ir t.t. Idėja aplankyti brolius latvius, ilgai kirbėjusi galvoje, prieš Velykas kristalizavosi į konkretų sprendimą – šias šventes atšvęsti plaukiant tenykštėmis upėmis. O čia dar mano mintį labai aktyviai palaikė Rita, pareiškusi, kad jau seniai planavo per šv. Velykas važiuoti į Latviją pasiplaukiot. Prie mūsų prisidėjo bičiulis Romas iš Utenos turistų klubo su žmona Vilma ir paskutinę minutę apsisprendusi Julia. Kadangi aš šeštadieniais dirbu, tai išvažiuoti iš Vilniaus suplanavome apie 15.00 val.
             Kaip dažnai atsitinka, išvakarėse paaiškėjo, jog planuota kelionei mašina važiuoti negali. Teko iki 4 ryto remontuoti autobusiuką (ačiū broliui Dainiui), po to į darbą, ir pagaliau 14.30 val. susikrovę įrangą į transporterį mudu su Julia paliekame Vilnių. Prie Ukmergės pasiimame Romą su Vilma, užsukę į Panevėžį įsisodiname Ritą su visa įranga ir aida – prie sienos. Pasienyje ilgai neužtrunkame. Draudimo apiforminimas mašinai ir žmonėms, nepatiklių latvių muitininkų klausimai, kur mūsų alus ir degtinė, sugaišino mus valandai. Po to tęsėme kelionę jau Latvijos keliais. Beje, nelabai kokiais. Teko atiduoti duoklę latviams policininkams (paėmė ir litais J), kiek paklaidžioti ir apie aštuonias mes jau buvome prie Amatos.

             Latvių puslapiuose skaičiau, jog įdomiausia pradėti plaukti nuo Rygos – Valkos geležinkelio tilto. Taigi tik pervažiavus šiuo metu tvarkomą tiltą per Amatą sukame į dešinę ir palei upę einančiu keliuku riedame tolyn. Asfaltas baigiasi Bille kaimelyje esančioje sankryžoje. Čia tenka apsispręsti, kur judėt: į kairę per laukus, tiesiai į mišką ar į dešinę per kaimelį. Lipu iš mašinos ir kulniuoju pagalbos. Jauna šeima maloniai paaiškina, kad man reikia laikytis kairės ir perspėja, jog ten prasideda privačios valdos. Tačiau kartu nuramina, kad šeimininkas nėra piktas žmogus. Ka gi, važiuojame. Pravažiavus pora namų priartėjame prie kiemo su pakeltu šlakbaumu. Stojame, ir aš einu derėtis dėl leidimo statyti palapinę. Duris atvėrė pora simpatiškų mergaičiukių, nelabai suprantančių rusiškai. Šiaip ne taip pavyksta paaiškinti, ko aš noriu. Mergaičiukės nustebusios, kad aš dar prašau leidimo, mums leidžia pernakvoti už kelių šimtų metrų šalia geležinkelio tilto esančiame miškelyje. Miškelyje mašinų išmintas takas aiškiai pasako, jog šį pavasarį čia pabuvojo ne viena mašina. Šalia tilto – brasta.

 

             Pusė devintos. Temsta. Paskubomis surenkame palapines, kuriame laužą ir paruošiame malkų. Kol verda viralas, kyla mintis pripūsti laivus. Išsitraukiu pompą, prijungiu prie mašinos, pasuku raktelį ir ... nieko. Pasuku dar kartą – mirtina tyla. Mašina neužsiveda. Š......as. Nuotaika subjūra. Tačiau raminu save, jog rytas už vakarą gudresnis, ir kad šviesoje žiūrėsime, kas ten nutiko. O dabar imame maišus ir pripučiame laivelius senu geru būdu. Apie rydieną stengiuosi negalvoti. Pavalgius košės visus suima nuovargis ir snaudulys. Taigi, pagėrus arbatos visi sulendam į miegmaišius. Naktis žvaigždėta. Šąla.

             Ryte, kaip ir planuota, apie šešias pirmas išlenda lauk Romas. Po to aš ir Vilma. Pakurstome laužą ir einame prie mašinos – žiūrėsim, ką ten galima padaryti. Kiek pasiknaisiojus po laidus autobusiukas čiaudėdamas užsiveda. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita, kelionė vyks toliau kaip suplanuota. Pabaigiame pūsti laivus. Pavalgome, ir mudu su Romu, palikę merginas tvarkyti stovyklavietės, išvažiuojame. Mūsų tikslas – numatomo maršruto viduryje esantis Karli kaimas, šalia kurio planuojame palikti mašiną. Kiek pavažiavus už Karli, pamatome ant kalnelio dailų vienkiemį. Čia ir užsukame. Ganėtinai nesunkiai susitariame su šeimininku ir jo kieme paliekame autobusiuką. Atsilabinę pasukame atgalios ir per pusantros valandos parkulniuojame į stovyklavietę. Čia viską sutvarkiusios mūsų jau laukia merginos ir ... šniokščianti Amata. Ant kranto, tarsi kviesdami į kelią, stovi išrikiuoti laivai – trys "Saidės" ir katamaranas. Pakvailioję ir pafotografavę, dešimtą valandą startuojame žemiau Rygos – Valkos geležinkelio tilto (21 km iki žiočių).

 

             Jau nuo pat pradžių, tarsi to ir laukusi, mus pagauna stipri srovė. Tačiau upėje vandens nedaug. Kaip sykis mūsų pripučiamiems laivams. Didesnės grimzlės laiveliai nepraplauktų – užstrigtų. Upė gana plati, 8 – 10 m pločio. Aplink raibuliuoja ir teška vanduo. Dugnas – akmenys arba ištisa dolomitinė uoliena (pas mus nieko panašaus neteko matyti, neskaitant keletos dolomitinių atodangų šiaurės Lietuvoje). Upė sukasi. Vienas slenkstukas, antras, rėva. Upė neša labai šauniai, kyšantys akmenys ir uolienos neleidžia "miegoti", esi priverstas pastoviai dirbti irklais – manevruoti. Su vėjeliu artėjame prie Bille kaimelio (19 km). O štai ir pirmoji kliūtis. Upė patvenkta didžiule akmenų krūva ir per betoninę pralaidą (nepraplaukiamą) nukreipta į dešinėje esantį kanalą. Už akmenų krūvos senąja vaga teka visai mažai vandens, taigi neturime iš ko rinktis. Keliame laivus per pylimą ir tęsiame kelionę kanalu. Kanale tenka irtis beveik stovinčiu vandeniu. Už keletos minučių priplaukiame pastatus. Upės vaga dingsta. Tampa aišku, jog prieš mus nedidelė HE. Lipame ant kranto. Kairėje, už keliasdešimties metrų, vingiuoja senoji upės vaga. Čia prie mūsų prisiartina pagyvenęs vyras – Janis. Pasirodo jis ir yra šios, tris turbinas turinčios HE, savininkas. Sužinojęs, jog mes iš Lietuvos, Janis labai apgailestaudamas papasakoja, jog prieš dvi savaitęs buvęs aukštas vanduo jau nuslūgo. Pasirodo, pats Janis buvęs vandenininkas, jaunystės laikais išmaišęs ne vieną Rusijos upę. Taigi, ilgai nelaukęs padeda pernešti mūsų laivus ir, pažadėjęs jog tuoj "duos" mums vandens, nuskuba į elektrinės vidų. Nuleidžiam laivus į kanalą ir laukiame, laikydamiesi už metalinių atbrailų. Staiga kažkas suburbuliuoja ir iš pralaidų vis stiprėjančia srove pasipila vanduo. Vandens lygis auga tiesiog akyse. Srovė tokia, kad man jau nesigauna išlaikyti katamarano. Pasileidžiu. Pamėtėtas nepaprastai stiprios srovės katamaranas kaip strėlė šauna į priekį, peršokdamas per putojančias bangas ir toldamas nuo mums mojančio Janio. Atsisveikinę su Janiu kanalu išplaukiame į senąją Amatos vagą.

 

             Prieš akis statomas naujasis Rygos – Pieskavos kelio tiltas (18 km). Upės vaga išrausiota ir perstumdyta. Na, vaizdas nelabai koks, bet latviai minėjo, jog tiltas liepą turi būti priduotas naudojimui. Taigi, manau, tie nepatogumai neilgam. Čia, prieš tiltą, dar viena kliūtis – laikina vandenį reguliuojanti pralaida. "Saidės" lengvai pralindo pro tarpus, o mums su Rita teko dešine puse pertempti katą per sausumą. Dar viena nesunki kliūtis, vėlgi laikinas žemas tiltukas per upę – "Saidės" pralindo laisvai, o kato ekipažui teko beveik atsigulti ant gondolų. Po pačiu kelio tiltu, vykstant remontui, geriausia plaukti kairiąja puse. Iškart už tilto – rėva ir nedidelis slenkstukas. Žemiau tilto upė daro staigų posūkį. Po kaire, stačiame krante matoma Melturu uola (Melturu iezis), už puskilometrio dešinėje – Ilaku uola (Ilaku iezis), o dar toliau – Dolomitų skardis (Dolomitu krauja) (17 km). Visą tą laiką mes leidžiamės per rėvas ir nedidelius slenkstukus smagiai nešami stiprios srovės. Kai kur pasitaiko nestiprūs prispaudimai prie stataus kranto.

             Priplaukus pailgą salą srovė pradedama stabdyti priekyje esančios Karlių HE užtvankos (16 km). Taigi, tą puskilometrį tenka prairkluoti stovinčiu vandeniu. Tvenkinys iš abiejų pusių suspaustas stačių ir aukštų krantų, kuriuose tarp medžių prasimuša uolienų atodangos. Bet oras nuostabus, o mūsų nuotaika puiki. Stabtelėjus apsitarti, Rita pateikia siurprizą – ištraukia "Utenos" alaus skardinę. Šį jos poelgį pasitinkame visuotinu ažiotažu ir pritarimu. :–)

 

             Užtvanką galima apsinešti tiek kairiu, tiek ir dešiniu krantu, bet patogesnė kairė pusė. Toliau, iki pat Cėsių– Ierikių kelio tilto (15km), upė išlieka greita, smagi ir be užvartų. Prie tilto pamatome keletą vandenininkų, ruošiančių įrangą (rusiškas pripučiamas valteles). Už tilto upė, sutikusi savo kelyje statų Ainavų skardį (dešnėje), vėl pasisuka į pietus. Čia vėl tenka traukti laivus į krantą. Kaip gyvatė susisukusi upė viename vingyje dirbtinai užversta. Taigi iškeliame laivus ir apžėlusiu krantu perkeliame juos per siaurą (apie 4 m) sausumos ruoželį į kitą pusę. Čia mus pasitinka stipri srovė ir keletas nesudėtingų užvartų. Judame toliau. Pakeliui pavejame ir pralenkiame porą vaikinukų, išsidrėbusių rusiškose žvejybinėse guminukėse ir atsainiai beplaukiančių pasroviui. Krantuose siūbuoja eglės, vėjas gana stiprus. Dešinėje praplaukiame Stūku uolą (Stuku iezis) ir už poros šimtų metrų dešiniajame krante pamatome dailią neriją su pakraštyje stovinčiu stulpu, informuojančiu apie čia esančią stovyklavietę (12,5 km).

             Pusryčiavome tikrai anksti ir per pilvo grojamus maršus išgirdus pasiūlymą sustoti ir papietauti, sutikau iš karto. Šį beveik devynių kilometrų atstumą nuplaukėme per dvi valandas. Papietavus ir pailsėjus, po poros valandų tęsiame žygį toliau. Iš kairės įteka Perlupė (Perlupe) (12 km), o neužilgo, – čia upė daro pora įspūdingų kilpų, – ir Dzilnos uola (Dzilnas iezis). Upė ir toliau išlaiko nemažą greitį. Praplaukiame porą užvartų. Dabar jos laisvai įveikiamos, bet prie aukšto vandens tai labai pavojingos vietos. Ne veltui artėjant prie jų, medžiuose pamatėme iškabintas raudonas įspėjamąsias juostas. Iš kairės mus pasiveja dar vienas Amatos intakas – Kumada (Kumada) (9 km). O žemiau intako, vėlgi kairiajame krante, pamatome kelis šimtus metrų besitęsiantį Incėnų skardį (Incėnu krauja). Toliau upę kerta dujotiekis. Beje, žemiau šio skardžio prasideda Ročų rezervato (Roču rezervats) riba, besitęsianti kairiuoju upės krantu iki pat Cėsių – Lygatnės kelio tilto.

 

             Plaukiant toliau aptinkame porą skersai upės nuvirtusių storiausių eglių. Mes gan nesunkiai palendame po jomis, bet prie aukšto ir stipraus vandens tai gali tapti rimta kliūtimi. Vienoje, kitoje vietoje pasitaiko ir nestiprūs prispaudimai prie raudonos spalvos smiltainio. Tačiau nežiūrint pasitaikančių kliūčių plaukiame sausi. :–)

             Ganėtinai netikėtai dešiniajame krante tarp krūmų pastebime rūkstančius laužus bei mus stebinčius žmones. Kai kurie iš jų bandė mums kažką latviškai pasakyti, bet mes nesupratome. Staiga padidėja upės kritimas. Ir kuo toliau, tuo labiau. Vanduo pasišiaušia baltomis putų karūnomis. Katas skrenda kaip aitvaras. Vaga pilna akmenų ir rėvų. Nebelieka laiko žvalgytis. Akys įbestos į upę, stengiesi eiti su pagrindine srove. Nėra kada kalbėtis, Rita vykdo mano komandas suprasdama iš pusės žodžio, net neatsisukdama. Katą blaško kaip šapelį, o mes, stengdamiesi išvengti akmenų, abu dirbame užgulę irklus. Į visas puses tykšta purslai. Nebematau, kaip sekasi bičiuliams, tik akies krašteliu pastebiu kažką ant kranto mums mojuojant. Ir staiga viskas baigiasi. Prieš akis iškyla nepaprastai graži ir įspūdinga Zvartos uola (Zvarta iezis) (6 km). Nurimusi upė atsimušusi į šią uolą mirguliuodama bangelėmis dingsta už posūkio. Į tą posūkį jau lindo ir priekyje plaukusi, bei azartą pagavusi, ir viską aplink užmiršusi Julia. Tenka šauksmais ją sustabdyti.

 

             Apsidairę, dešinėje pusėje, pamatome gražų krantą ir būrį žiūrovų, stebinčių mūsų veiksmus. Pasukame katą ir patenkinti išlipame į krantą. Neužilgo pasirodo ir Vilma su Romu.

             Išlipus ant kranto pamatau didžiulę pievą, pilną besitvarkančių ir besiruošiančių išvažiuoti turistų. Rūksta laužai. Kažkokie žmonės bėgioja su popieriaus lapais, dar kiti sukišę nosis kažką rašo. Prie mūsų prieina keletas vyrų ir moteris. Užsimezga pokalbis. Pasirodo, pataikėme į "Amata 04" vandens slalomo varžybų (jubiliejinių – 40 metų) pačią pabaigą. Ir visi čia susirinkusieji, tiksliau likusieji, laukia rezultatų. Na, kai susitinka pora ar daugiau nepažįstamų vandenininkų, jų kalbos sukasi apie laivus, dar kartą apie ... laivus ir apie keliones. Mes nebuvome išimtis. Latviai labai džiaugėsi, kad mes atvykome prasiplaukti jų upėmis, domėjosi mūsų laivais, ypač "Saidėmis", klausinėjo, kokie mūsų ateities planai. Bet didžiausią nustebimą jiems sukėlė faktas, kad grupę sudarė trys merginos ir tik du vaikinai. Latviukai su didžiuliu apgailestavimu konstatavo, jog pas juos merginos plaukimu nesidomi. Ir jeigu grupėje atsiranda bent viena moteris, tai jau didelis laimėjimas. :–)

 

             Besikalbant sužinojau, jog pagal Amatos hidrostoties duomenis mes plaukėme prie vandens, pakilusio tik 90 centimetrų, o prieš dvi savaites čia šniokštusi srovė siekė 1,6m. Gaila, kad pavėlavome. Dar kiek pasikalbėjome, nusifotografavome ir atsisveikinę vėl šokome į upę.

             Praneriame pro nedidelį pėsčiųjų tiltuką, dešinėje paliekame Miglos uolą (Miglas iezis) ir su teškančia srove judame tolyn. Už poros kilometrų praplaukiame dar vieną stovyklavietę, pilną plaukikų. Upė daro kilpą ir mes įsiiriame į nedidelį kanjoną. Srovė stipri, neša gerai ir kažkaip visai nenustembu, kai iš už posūkio pasirodo raudona Lustūzis uola (Lustūža iezis), kurios papėdę drebina to paties pavadinimo slenkstis. Srovė, peršokusi metrinį slenkstį, ir visu smarkumu atsimušdama į nuglūdintą uolą, padaro klasikinį prispaudimą, kurio jėgą pajutome ir mes, stengdamiesi išplėšti laivą iš srovės spąstų. Įsivaizduoju, kas čia darosi potvynio metu. Vėl save pagaunu apgailestaujantį, kad pavėlavau atvažiuoti. :– ) Stojame žemiau slenksčio ir apsinešę "Saides" dar po sykį su malonumu praplaukiame. Pamatęs mūsų "žaidimus" ant kranto pasistato savo aparatūrą kažkoks fotografas. Taigi, tapome vietinėmis "žvaigždėmis" :– ). Dar keletą posūkių ir priplaukiame Cėsių – Lygatnės kelio tiltą (3 km). Šalia tilto esančioje stovyklavietėję vėl pamatome daugybę varžybų dalyvių. Žemiau tilto upė po truputi rimsta. Srovė vis dar stipri, pasitaiko nedidelių rėvų ar prispaudimų, bet tai jau ne tas malonumas. Taip beirkluodami pasiekiame Gaują.

 
 

             Kadangi prie Amatos žiočių nebuvo gero privažiavimo automobiliu, mes dar porą kilometrų iriamės Gauja. Upė plati, o srovė ganėtinai stipri, ir prieštaraujant visiems Merfio dėsniams neturėjome priešpriešinio vėjo, taigi plaukėme pakankamai greitai. Tačiau nerimstantis Romas vistiek nutarė įvesti racionalizaciją. Pasisodino Vilmą pas save į laivelį, jos "Saidę" prisirišo virve, ir vadovaudamas tokiam vandens traukiniui pasileido į priekį. Teplaukėme tik keliolika minučių.
             Tik įsukus į Gaują dešiniajame krante tarp medžių pasirodė Edernieku uola (Edernieku iezis), po to iš kairės praplaukėme Leimanu uolą (Leimanu iezis), o neužilgo, iš toli šviesdama raudoniu, pasirodė ir Kuku uola (Kūku iezis). Ties šia uola susiformuoja didelių, "stovinčių" bangų rėva. Šios vietos netyčia niekaip nepraplauksi. O priešais uolą priešingame upės krante susiformavusi daili smėlio nerija, nuo kurios veda takas iki mašinų stovėjimo aikštelės. Štai čia, ties šia nerija, ir baigiame šios dienos plaukimą.

 

             Lipame į krantą. Bendra nuotrauka ir laivelių plovimas. Neužilgo prisišvartuoja ir dvi latvių šeimos, plaukusios pripučiamais laiveliais ir dviviečiu (sėdima viens už kito ir irkluojama baidariniais irklais) katamaranu. Užsimezga šneka, tiksliau, Romas laužydamas liežuvį bando kalbėti latviškai :– ). Tačiau aš jau nebeturiu laiko dalyvauti pokalbyje, ir palikęs bičiulius tvarkyti laivų, iškulniuoju į kelią ir pasileidžiu link palikto autobusiuko. Nupėdinus pusę kelio mane paveja mersas. Instinktyviai pakeliu ranką ir, mano didžiai nuostabai, automobilis čiūžtelėjęs stabdžiais sustoja. Nustebau, turint omenyje mano turistinę išvaizdą ir faktą, kad iki tol niekas man taip ir nesustojo. Tačiau viskas paaiškėja įlipus į vidų – vandenininkai. Pažino mane, kai plaukėm pro jų stovyklavietę. Buvo malonu, juolab, kad kulniuoti tikrai tingėjosi. :– )
             Parvažiavęs randu manęs laukiančius pavakarius (fantastiški lietuviški lašiniai, duona ir Rokiškio sūris). Užkandę sumetame įrangą į mašiniuką ir pasileidžiame link kitos mus sudominusios upės – Lygatnės...


             Apie kelionę: į Latviją važiavome 2004 balandžio 10 – 12 dienomis. Keliavome penkiese Wolksvagen autobusiuku. Bendrai susukom 836 km (startas ir finišas Vilniuje). Visa kelionė kainavo po 80 Lt kiekvienam dalyviui. Į priekį nuvažiavome per 6 val, sugrįžome per 5,5 val.
             Nakvynė palapinėse, maistas gamintas ant laužo. Dyzelis (pylėmės Vilniuje) – 170 Lt, maistas (pirkta "Rimi") – 120 Lt. Draudėmės pasienyje, "Lindros" filiale. Draudimas automobiliui dviem savaitėm kainavo 45 Lt, medicininis draudimas kiekvienam dalyviui trim dienom – po 9 Lt.
             Įvažiuodami pasienyje užtrukome apie valandą, grįždami – apie 15 minučių. Pastaba: Latvijos teritorijoje, ne taip kaip Lietuvoje, su įjungtais žibintais važinėjama ištisus metus. Už nežinojimą policijai teko paaukoti 20 Lt. Keliai toli gražu ne idealūs. Patogiausia važiuoti pagal kelių ženklinimą – raudonam fone balti skaičiai, ir Rygos kamščius rekomenduočiau apvažiuoti šonu.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika