"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Samių kraujas

Tekstas: Alvydas Barzdėnas

Žygio nuotraukos: Mindaugas Barzdėnas, Gintaras Malmiga; Mineralų nuotraukos: Alvydas Barzdėnas

Šiaurė traukia. Tiek tuos, kuriems jau teko pabuvoti už Poliarinio rato, tiek pirmąkart išsiruošusius. Kaip paukščius pavasarį. Gal tai genetinėje atmintyje įrašytas mūsų senosios protėvynės ilgesys, kuri, kaip mano kai kurie indoeuropietiškos civilizacijos ištakų tyrinėtojai, prieš ledynmetį buvo Europos šiaurėje – gal Kolos pusiasalyje, o gal nuskendusi Ledjūrio gelmese.

Tiek ta trauka, tiek patogus privažiavimas lėmė, kad centriniai Kolos pusiasalio kalnų masyvai – Lovozero ir Chibinai skersai ir išilgai išvaikščioti pėsčiųjų ir slidininkų. O štai su vandens turizmu čia liūdniau. Bent kiek didesnių upių, kuriomis galima būtų praplaukti ilgesnį maršrutą, čia nėra. Vienintelė Umba, kuri iš kalnų ir ežero surnkusi vandenis vingiuoja per pelkes ir miškus gerokai piečiau. Dar iš vandeningesnių – trumputė Kuna, kertanti Chibinus pusiau ir per ežerų grandinę nuvingiuojanti į vakarus link didelio Imandros ežero. Ją retai kas plaukia, nes bijo suplėšyti laivelius ilguose didelio nuolydžio rėvų ruožuose.

Tačiau Chibinuose yra trumpų smarkiai krintančių upelių, kur tikrai pakaktų vandens kajakui, o kartais ir katamaranui. Tai – Golcovaja, Mažoji Belaja, Tuljokas, Maivaltajokas. Kažin, ar kas "mirkė irklus" jų vandenyse...?

Apart stačiašlaičių plokščiomis viršūnėmis kalnų (tikri Miniputoranai), laukinės gamtos ir šiaurės pašvaisčių, Chibinų ir Lavozero kalnuose keliautojus traukia mineralai. Jų čia gausybė, netgi žemės paviršiuje. Beveik visa Mendelejevo lentelė. Daugelis jų pirmąkart pasaulyje atrasti būtent čia. Tą sako jų vietiniai pavadinimai: chibinskitas, tuljuokitas, imandritas, murmanitas, fersmanitas, loparitas... Nemaža dalis mineralų endeminiai, t.y. nerandami niekur kitur pasaulyje.

Mes išsiruošėme į Kolos pusiasalio kalnus vasaros gale, kai tiek turistų, tiek mineralų ieškotojų dėl blogo oro gerokai apmažėja. Norėjom bent paviršutiniškai įvertinti Chibinų ir Lovozero masyvų perspektyvumą kombinuotam mineraloginiam – vandens turizmui. Mūsų šešiese: du seni mano bendražygiai Audra ir Tomas, du nauji – Simona ir Gintaras bei aš su sūnumi Mindaugu. Išlipome iš traukinio Olenegorske ir čia pat susiradome tuščią į Lovozero kalnų papėdėje esančią Revdos gyvenvietę važiuojantį mikroautobusą. Kelias asfaltuotas, atstumas 80 km, tai vairuotojas Viktoras užsiprašė nebrangiai: vos 1500 rublių (apie 20 eurų). Ir dar davė savo telefoną – jei reikės dar kur pavažiuoti, skambinkit.

Revdoje buvom susitarę susitikti su žinomu mineralų mėgėju ir ieškotoju Viktoru Grišinu. Jo vardu net pavadintas naujas mineralas – vigrišnitas. Viktoras prieš daugelį metų atvyko čia į komandiruotę iš Ukrainos ir sužavėtas Šiaurės gamtos po dviejų mėnesių persikėlė gyventi į Revdą. Dabar jis prie kuklios pensijos prisiduria parduodamas kolekcinius mineralus.

Pliaupiant lietui Viktoras pasitinka mus Revdos centre ir nusiveda į savo butą – dirbtuves. Čia apsistoję dar du mineralų medžiotojai, kiaurai šlapi, ką tik grįžę nuo Seidos ežero. Abu Michailai, vienas jų – Moisejevas mano pažįstamas iš Maskvos Fersmano mineralogijos muziejaus, kitas – biochemikas iš Peterburgo Arkties ir Antarkties instituto. Jis žino mane, kadangi gaminau institutui ekspedicines valtis. Abu Mišos devynias dienas mirko lietuje, ieškodami retų mineralų pardavimui. Pas juos peršlapę viskas: rūbai, palapinė, miegmaišiai. Dabar naudojasi Viktoro Grišino butu išsidžiovinimui.

Viktoras aprodo mums savo kolekciją, kurioje kai kurių mineralų gali pavydėti geriausi pasaulio muziejai. Kai ką gaunam dovanų, o savo retenybę – stichtitą iš Altajaus padovanojam patys. Viktoras pritaria mūsų drąsiam planui aplankyti abu kalnų masyvus. Lovozere pataria pirmoj eilėj užsukti į Aluaivo kalno šlaite esančius Umbozero rūdyną ir Šiaurinį karjerą. Ten veda apleistas kelias, tad išsikviečiam telefonu mus atvežusį vairuotoją Viktorą ir po pusvalandžio išlipam šalia apleisto Umbozero rūdyno vartų. Plaupia lietus, tad pirmiausia ieškom vietos įsikurti. Apsistojam nuniokoto buvusio administracinio pastato trečiame aukšte. Langai išdaužyti, durų nėra, ant grindų – šiukšlių krūvos. Šiaip taip apsišlavę vienam kambaryje, langą pridengę kartonais, o duris tentu, sumetame daiktus, o kitame, didesniame kambary sukuriame laužą.

Papietavę imam apžiūrinėti apleistą rūdyną. Pagrindinės šachtos vamzdis gerokai pasviręs styro iškilęs virš žemės paviršiaus. Pačią šachtą užtvindė prasigraužęs Aluaivo upelis, ir ten esantys reti mineralai viluomitas ir usingitas jau neprieinami. Pirmasis, aišku, jau visai neegzistuoja, nes jis tirpus vandenyje natrio fluoridas, kurio raudonus kubinius kristalus dabar galima pamatyti tik retose kolekcijose. Rožiniai violetinio usingito gabalėlių pavyktsta surasti traktoriaus vėžėje – matyt, juos išplovė vanduo iš paviršiun iškeltos uolienos. Mindaugas netikėtai suranda kokių 4 – 5 kg sodrios žaliai žydros spalvos amazonito luitą. Lovozero masyve jis nerandamas, tikriausiai, kažkas atitempė iš gerokai ryčiau esančių Keivų aukštumų.

Išaušta giedras kitos dienos rytas. Mindaugas, Tomas, Gintaras ir Simona susiruošia porai dienų išeiti link legendinio Seidozero. 21 amžiaus pradžioje ten dirbusi profesoriaus V. Demino ekspedicija surado lyg ir senosios priešledyninės civilizacijos statinių liekanų: akmeninius laiptus, panašius į majų šventyklas Meksikoje, grįstą kelią, taisyklingus akmeninius kubus ir piramides. Ir pats ežeras įdomus – georadarais aptiktas dvigubas ir net trigubas dugnas, požeminės ertmės ežero krante. Plaukioti ežere negalima – draustinis. Vietiniai gyventojai – samiai nepataria plaukti į salą ežero viduryje, nes tai šventa vieta. Anot jų, jeigu ką nors paimsi iš ten, atsitiks nelaimė. Tuo, beje, įsitikino vienas rusų karininkas.

Audronė jau yra buvusi prie Seidozero , tad pasilieka saugoti stovyklos, o aš patraukiu į už poros kilometrų esantį Šiaurinį karjerą. Karjeras nedidelis, jį kalno šlaite randu ne iš karto. Masė rusvo lovozeriško eudialito dažnai suaugusio su pikšvu lauko špatu, smulkiom egirino adatom ir stambiais ilgais juodo arfvedsonito kristalais. Vietomis pilkšvi vietinės sodalito atmainos – hakmanito intarpai. Bet juos dienos šviesoje sunku atskirti. Tik pašvietus ultravioletu hakmanitas sužėri ryškia rožine šviesa, kaip ką tik šviežiai atskeltas. Kai kur ant lauko špato žiba šviesiai violetinės murmanito plokštelės.

Tačiau tuo šitas mineralų lobynas dar nesibaigia. Mano kirtiklio smūgių pabaidyta iš gretimos lomelės šlaitu į viršų nuskuodžia jauna dviejų – trijų metų meškutė, palikusi nesuvirškintų varnauogių krūvas ir gero pusmetrio skersmes uolienos gabalą su ryškiai žydrais man nežinomo mineralo intarpais. Vėliau vienas iš Michailų paaiškino, kad tai hidroksikankrinitas – labai retas, tik keliose vietose pasaulyje randamas mineralas. Atsiskėlęs keletą žydrų gabaliukų grįžtu į stovyklą, nes reikia išleisti į karjerą ir Audrą.

Kitos dienos popietę, mūsiškiams grįžus nuo Seidozero, ruošiamės judėti į vakarus – Chibinų kalnų link. Paprasčiausiai būtų perplaukti įstrižai mus skiriantį Umbos ežerą, tačiau stiprus vėjas su lietumi priverčia keisti planus. Vėl išsikviečiame Viktorą su mikroautobusu ir važiuojame į Chibinus aplinkiniu keliu, per Olenegorską. Apatitų mieste trumpam užšokame su Mindaugu pas pažįstamą geologą ir akmenų apdirbėją Viktorą Žuravliovą (jau trečias Viktoras šiame krašte). Paliekame jam amazonitą rutulių ir ploštelių gamybai. Toliau dumiame link perėjos į Vuonemjoko slėnį. Ten, Eveslogčoro kalno šlaite yra geltonai-oranžinėm ryškiom saulutėm žėrinčio astrofilito, mėlyno korundo ir dar kai ko retesnio. Deja, kelią į perėją užstoja Rasvumčoro rūdyno vartai ir apsauga. Mums paaiškina, kad tiek iš šitos, tiek iš kitos pusės į slėnį neįleidžiama, nes veikia du rūdynai, vyksta sprogdinimo darbai. Apsaugininkė pataria mėginti apeiti aplink miškeliu. Kadangi artėja vakaras, mes ir patraukiame nakvynei į miškelį. Virš jo, toje pusėje, kur mums reikia patekti, kabo stačios uolos. Na, bet kaip nors praeisime – rytas už vakarą gudresnis. Deja, anksti ryte mus prižadina rūdyno apsauga ir mandagiai paprašo palikti teritoriją. Net išveža su savo mašina. Taigi į Eveslogčoro šlaitus patekti mums nepavyks. Na, nieko, astrofilito, gal tik blogesnio yra ir prie Marčenko piko. Tai pakeliui link Kunos upės, kur mes vis tiek turėsim nukeliauti. Yra ten ir kai ko daugiau, tad turėdami papildomo laisvo laiko, galėsime paieškoti.

Kulniuojame atgal į vakarus link Kirovsko. Čia pavyksta susistabdyti autobusiuką, ir jis mus šiek tiek pamėtėja į reikiamą pusę. Toliau kelias link Kunos ištakų paprasta mašina nepravažiuojamas, ir mes, tempdami pasunkėjusias nuo Lovozero mineralų kuprines, einam pėsčiom, kertant į veidą šaltam lietui su stipriu vėju. O iš vidaus po striukėmis žliaugia prakaitas. Ilsimės kas pusvalandį ir vėl žingsniuojam palei upelį, kol vanduo pradeda tekėti į priešingą pusę, t. y. į šiaurę – reiškia, jau pasiekėm Kunos ištakas. Dar paėję keletą kilometru atsiduriame tiesiai prieš Marčenko masyvą. Jo papėdėje stūkso kreivų beržų miškas su viena kita eglute. Brendame per upelį, lendame į beržyną ir šlapi, kalendami dantimis kuriame laužą. Pradžioje iš saujos sausų eglišakių ir kadagių, paskui verčiame žalius beržus, kurie palaipsniui įsidega. Kito kuro čia nėra. Ištempiame įstrižai prieš laužą tentą, o kad patogiau būtų džiovintis, Gintaras sugalvoja iš priešingos pusės pastatyti rėmą ir uždengti eglišakėm. Neužilgo turime pašiūrę su atviru viršumi dūmams išeiti. Darbas ir laužas sušildo, gyvenimas pagerėja – galime apdžiūti ir lietui plaupiant. O šis nerimsta, vėjo gūsiai bando nuplėšti tentą. Nekokia ta vasaros pabaiga Koloje. Tiesa, pasak vietinių, visa vasara šiemet buvo tokia, o artėjant rudeniui, juo labiau nėra ko tikėtis gero oro.

Pasirodo, kad nevisai taip. Rytojaus dieną virš mūsų beržyno ir viso slėnio – giedras dangus. Prausiamės, skalbiamės ir ruošiamės traukti į kalnus. Gintaras ir Simona lieka saugoti stovyklos, o aš, Tomas ir Mindaugas ropščiamės tiesiai į kalną. Netrukus prisijungia ir Audra. Deja, tiek šlaituose, tiek viršuj nieko įdomaus nerandame. Nusileidžiame į šiauriau tekančio upelio slėnį. Čia, netoli kriokliuko su tyro vandens baseinėliu, šalia meškos pėdų randu pirmąjį astrofilito gabalą. Neišvaizdus jis. Upelio slėniu grįžtame į savo pašiūrę.

Kitą rytą didžioji komandos dalis išeina palei Kunos intaką, juosiantį Marčenko masyvą iš pietų. Mindaugas saugo stovyklą, aš brendu į kairįjį krantą ir kopiu į Poačvumčoro šlaitą. Čia pilna ryškiai raudono "samių kraujo" (taip vietiniai vadina eudialitą) gabaliukų, įaugusių uolienoj. Šlaite jo tiek gausu, kad net palei upę einančio kelio skaldoje galima prisirinkti. Laipioju tai vienu, tai kitu slėniuku, ieškodamas vis gražesnių gabaliukų. Eudialitas – sudėtingas natrio, kalcio, cirkonio silikatas, savo sudėtyje dar turintis geležies, cezio, mangano, titano niobio. Vos vos radioaktyvus... Randamas Grenlandijoje, Kanadoje, Norvegijoje, JAV (Arkanzase), kai kur Sibire, tačiau tik čia, Kolos kalnuose, jo daug. Didžiausi ir ryškiausi egzemplioriai randami po žeme, kasyklų šachtose. Viktoro Grišino kolekcijoje matėme gal 100 mm skersmens rutulį beveik iš gryno ryškiai raudono eudialito. Tačiau tokie gabalai retai pasitaiko ir todėl nemažai kainuoja.

Pusiaudienis. Norom nenorom tenka ristis šlaitu žemyn ir grįžti į stovyklą. Reikia pakeisti Mindaugą. Jis išeina maudytis į vakar rastą baseinėlį ir slampinėti nuobirynais. Iš pietinio Marčenko piko šlaito mūsų bendražygiai grįžta su laimikiu: astrofilitas, rožinio atspalvio eudialitass, nedideli titanito kristalai. Kitą dieną Tomas ten nusiveda ir mane. Tikrai, ištisi lobiai šlaite, bet paimti sunku: eudialitas ir astrofilitas įaugęs į uolieną, daužant viskas subyra į gabalėlius. Reikėtų akmens pjovimo įrangos. Pilna gražių akmenų ir nusekusio upelio vagoje. Pavasarį čia bėga galingas srautasc matosi suneštos didžiulės akmenų krūvos. Netoli stovyklos randu riedulyje įaugusį labai ryškų eudialito intarpą. Šiek tiek pavyksta atskelti, vėl gailiuosi, kad neturiu bent akumuliatorinio pjovimo įrankio su diskeliu akmeniui.

Oras nesikeičia – giedra nusistovi. Dar porą dienų slampinėjame Marčenko ir Poačvumčoro šlaitais. Beveik nuo pačios Poačvumčoro keteros Gintaras ir Simona atitempia poros kumščių dydžio endialito gabalus. Deja, dažniausiai tokie gabalai būna suskeldėję.

Laikas palikti šias, turtingas gražiais akmenukais vietas – laukia plaukimas Kunos upe. Čia ji dar tik nedidelis upelis, todėl traukiame palei jį žemyn, kur nemaži intakai turėtų gerokai pagausinti Kunos vandenis. Kuprinės vos pakeliamos: Tomo viršija 50kg, mano irgi netoli to. Pas kitus, kuriems mineraloginis laimikis ne toks svarbus, šiek tiek mažiau. Sutinkame mano draugo iš Sankt-Peterburgo Dmitrijaus Rosocho firmos darbuotojų komandą. Jie irgi ruošiasi plaukti Kuna savo gaminamais pakraftais. Tai maža, vonios dydžio vienasluoksnė pripučiama valtelė, amerikietiškos Alpakos analogas, tik pagamintas iš gerokai prastesnių medžiagų. Privalumas – mažas svoris (2,5 – 3 kg). Rusiško dar ir kaina maža – 150 – 200 eurų.

Peterburgiečiai teiraujasi ar aš žinau ką nors apie Kunos slenksčius. Beveik nieko nežinau, tačiau ir pagal žemėlapį aišku, kad rimto nieko nebus. Kaip vėliau paaiškėjo visus vadinamus slenksčius Peterburgo pakraftininkai apsinešė. Iš tikrųjų tai tik didelio nuolydžio rėvos, kurias mes praplaukėme be žvalgybos.

Pasiekiam gelbėtojų stotį. Nuo čia pakraftininkai bandys plaukti. Mums dar per maža vandens – laivai dviviečiai ir krovinio daug. Nutariam paeiti dar porą kilometrų, kur Kunos vandenį papildo dešinysis intakas. Čia ramus upės ruožas, vandens užtenka. Pro šalį praplaukia peterburgiečiai, vienas jau po overkilio. Pajudam ir mes. Beveik iš karto upės nuolydis padidėja, prasideda rėvos. Valtys perkrautos, ypač Tomo ir Audros "Saidė", valdosi sunkiai. Tačiau vandens jau pakanka, ir ilgu akmenuotu ruožu nudardam į Golcovoje ežerą. Vakariniame jo krante stačiai į viršų kyla Puteličor kalnas. Jame turėtų būti didelių reto mineralo natrolito kristalų. Tad įsikuriam gražioje smėlėtoje pakrantėje su tokiu pat smėlėtu atabradu. Vanduo jau gerokai šiltesnis, negu kalnų upeliuose. Maudomės, skalbiamės, o rytojaus dieną su Tomu lipame į kalną. Vėl giedras oras, karšta, kalno šlaite atakuoja muselės. Tik pakilus virš miško pasidaro vėsiau ir smagiau. Šlaite daug uolų, sudarytų beveik iš gryno balto pektolito. Jeigu jis būtų žydras, taptų neįkainuojamu lobiu. Šviesiai žydra pektolito atmaina – larimaras randama tik Karibų jūros Haiti saloje ir kainuoja labai brangiai. Sklando legenda, kad tai Atlantidos akmuo.

Kalno viršus plokščias, rytinėje dalyje perskeltas per pusę giliu 3 metrų pločio kanjonu. Nei natrolito, nei kitų įdomesnių mineralų, išskyrus retus eudialito intarpus uolose, nematyti.

Poliarinė diena jau po truputi baigiasi, naktimis galima įžiūrėti ryškesnes žvaigždes. O po vidurnakčio prie laužo medituojanti Audra pakviečia visus lįsti iš palapinių žiūrėti šiaurės pašvaistės, kuri dar nedrąsiais žaliais tonais mirguliuoja zenite virš ežero.

Kitą dieną kita mūsų komandos dalis kopia į kalną, iš kur grįžta tuščiomis, tik prifotografavę neblogų kadrų. Naktį vėl stebime pašvaistę, o rytojaus dieną paliekame šią gražią pakrantę ir perplaukę ežerą, vėl dardame rėvomis žemyn link sekančio ežero, perkirtę jį dar link sekančio, ir toks ežerų vėrinys ant rėvingos upės vis kartojasi. Rėvos smarkėja. Nusileidę pirmieji mes su Mindaugu stojame saugoti ir fotografuoti plaukiančių iš paskos. Tomas ir Audra, nesuvaldę perkrautos valties, porą kartų verčiasi, tačiau susitvarko be mūsų pagalbos.

Nakvojame siaurame pusiasalyje tarp dviejų ežerų. Nuo aukštos kalvos keteros atsiveria vaizdas į priešingas puses. Simona protakoje tarp ežerų bando žvejoti, tačiau nesėkmingai. O vakarojant prie laužo atskrenda ir už kelių metrų medyje įsitaiso raiboji pelėda.

Iš ryto suradę protaką į sekantį ežerą vėl lekiam per bangas ir akmenis rėvomis žemyn. Galų gale įplaukiame į didžiausią upės kelyje Kunos ežerą. Čia jau tenka "kastis" prieš vėją, o ežero gale gal pusantro šimto metrų tempti valtis per akmenis ir medžių užvartas išsisklaidžiusioje į protakas upėje. Neužilgo – Kunos žiotys ir vienas didžiausių Kolos pusiasalio ežerų – Imandra. Plaukiame juo, kovodami su priešiniu ir šoniniu vėju, iki Imandros geležinkelio stotelės.

Imandros kaimelis beveik negyvenamas. Dauguma namų naudojami kaip vasarnamiai. Yra parduotuvė, bet uždaryta. Stoja tik geležinkelio darbininkus vežantys darbiniai traukiniai, tačiau ima visus norinčius važiuoti iki Apatitų už dyką.

Keturi mūsų bendražygiai išvažiuoja, o mes su Mindaugu dar norime suvaikščioti į Mažąjį ir Didįjį Manepach kalnus bei apžiūrėti, ar tinka plaukimui upė Golcovaja, kuri stačiai krenta nuo Chibinų šlaitų į Imandros ežerą. Tad išlydėję draugus pavakariais išeiname mišku į rytus, link kalnų. Vos pasiekus Golcovajos krantą, prasideda smarkus lietus, tenka stoti nakvynei. Paryčiui lyti nustoja, ir mes kylame mišku į Mažojo Manepacho šlaitą. Kalno viršus plikas ir gana plokščias. Išsiskiriame, kad išžvalgytume didesnį plotą. Aš vakariniame šlaite ieškau vadinamos "Fersmano gyslos" su retais manganeptunito kristalais. Kažkur ryčiau suka ratą Mindaugas. Tarp mūsų slampinėja meška, kyla pabaidytos poliarinės kurapkos. Vieta visai laukinė, nors už 3 kilometrų matosi Imandros ežeras ir gyvenvietė.

Nieko įdomaus neradę susitinkame ryčiau viršūnės ir ketera traukiame link Didžiojo Manepacho. Keteros pažemėjime perpus perskilusi uola su dideliu ryškaus eudialito intarpu. Deja, be akmens pjūklo iškrapštyti jo neįmanoma. Paliekame kuprines balne tarp abiejų viršūnių. Mindaugas nudrožia link Didžiojo Manepacho, aš slampinėju ratais mažesniu spinduliu. Pavyksta rasti didoką, virš 10 cm žalio, šiek tiek skaidraus mikroklino kristalą, o grįžus prie kuprinių, čia pat po kojomis sužimba oranžiniai-geltoni labuncovito kristalai. Beje jis čia pirmąkart ir atrastas.

Nakvojame nedidelėje lomelėje upelio ištakose. Yra vandens, malkų ir kurapkų. Naktį prasideda dulksna, ir ryte visą kalną gaubia rūkas su smulkiu lietumi. Nieko kito nelieka, kaip papusryčiavus leistis žemyn. Pusiau permirkę per drėgną eglyną išeiname prie Golcovajos netoli vietos, kur suteka dvi jos šakos. Vandens pakaktų plaukti net dviviečiam katamaranui. Upė – ištisinė rėva su beveik pastoviu apie 20 m/km nuolydžiu, yra vienas nedidelis slenkstukas. Pavasarį čia vanduo lėktų pašėlusiu greičiu, nes upės vaga beveik tiesi. Palei upę eina takas, yra žvejų paliktų laužaviečių. Einame žemyn link paliktų daiktų Imandros ežero pakrantėje. Lietus liaujasi, pavyksta apdžiūti, o popiet sėdame į darbinį traukinį link Apatitų. Mieste vėl aplankome Viktorą Žuravliovą, pasiimame jau pagamintus amazonito rutulius ir plokšteles, o dalį rastų uolienos gabalų su eudialitu paliekam apdirbimui. Nupoliruotas "samių kraujas" turėtų suspindėti ryškiu raudonumu. Nakvojame miškelyje netoli geležinkelio stoties. Rytojaus dieną stotyje mus susiranda Viktoras ir dar padovanoja retesnių Kolos mineralų: lomonosovitą, viliuomitą ir po didelę poliruotą bordinės spalvos "samių kraujo" plokštelę.


Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika