"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Paslaptingieji Kandos kanjonai II
    Alvydas Barzdėnas

             Šiuolaikinis vandens turizmas audringai vystosi mažų didelio nuolydžio upelių įsisavinimo kryptimi. Ši nauja sporto šaka, vadinama krikingu, neseniai atsirado Vakaruose, o paskutiniais metais vis labiau populiarėja Rusijoje, kurios neaprėpiami laukinės gamtos plotai leidžia atrasti vis naujus maršrutus. Ir nebūtinai kažkur toli už Uralo ar Jenisiejaus. Net Europinėje Rusijoje yra perspektyvių vandens turizmui rajonų su dar niekieno neplauktais aukštos sudėtingumo kategorijos upeliais ir nuostabaus grožio gamta.
             Viena iš tokių "baltų dėmių" – Kolos pusiasalio pietvakarinė dalis netoli Suomijos sienos. Po Sovietinės imperijos žlugimo, smarkiai susiaurinus pasienio zoną, čia atrandami nauji vandens maršrutai, savo sudėtingumu prilygstantys Kaukazo ar Altajaus trasoms. Čia pratekanti Kutsajoki upė tapo vandens turistų Meka, o pavojingiausius šio regiono krioklius ir kanjonus įsisavinantys rusų kajakininkai – ekstremalai iš "Geolink" komandos nacionaliniais didvyriais, apie kuriuos kuriamos dainos ir filmai.
             Lietuvoje, kaip žinia, dainos kuriamos apie krepšininkus, na dar apie politikus (irgi savotiška sporto rūšis), o sportiniu vandens turizmu tauta mažai domisi. Nepaisant to, Vilniaus vandens turizmo sporto klubas "Vikingai" sėkmingai lenktyniauja su rusais, įsisavinant naujus pietvakarių Kolos vandens maršrutus. Šiemet birželio pradžioje klubas organizavo jau antrąją ekspediciją Kandos ir Kamenajos upių baseinų žvalgybai ir įsisavinimui. 10 žmonių grupei paėmėme 4 pripučiamas kanojas "Saidė – 3,6" ir vieną dvivietį katamaraną. Ekspedicijos pagrindą sudarė "Vikingų" klubo nariai bei Lietuvos keliautojų sąjungos organizuojamų vandens turizmo vadovų kursų absolventai. Jauniausieji ekspedicijos dalyviai – "penkiolikos metų kapitonas" Julius, dvylikametis Mindaugas bei dešimties metų Tomas keliavo čia ir pernai. Tačiau didelė praėjusių metų sausra leido praplaukti tik dviem Kandos intakais – Kaitos ir Samanotųjų Ragų upeliais bei pačia Kanda žemiau šių intakų žiočių. Atrasti žemėlapyje nepažymėti nuostabaus grožio kriokliai ir kanjonai leido manyti, kad kiti intakai, ir ypač pats Kandos aukštupys, apie kurio kanjonus jau girdėjome iš Peterburgo slidininkų, bus nemažiau įdomūs. Bežygiuojant į Kandos ištakas, pakeliui tikėjomės išžvalgyti ir Kamenajos upės aukštupį, kurį sudaro tankus didelio nuolydžio upelių tinklas.

             Kol pasiekėme prie Kandos žiočių įsikūrusį Murmansko srities miestą Kandalakšą, teko prasibrauti pro 300 metų jubiliejų švenčiantį Peterburgą ir pakovoti su Rusijos biurokratais dėl grupinių traukinio bilietų ir prisiregistravimo Rusijoje. Užtat gauti transportą į maršruto pradžią – jokių problemų. Norintys uždirbti vairuotojai geležinkelio stotyje patys gaudo turistus. Sėdame į žmonėms vežti pritaikytą ZIL’o kėbulą kartu su Latvijos turistų grupe. Jie vyksta į Kutsajoki savaitei "paplaukioti ir atsipalaiduoti". Kai kurie jau dabar "atsipalaidavę". Kadangi mašina galima privažiuoti prie pat upės, o plaukiama bus katamaranais, alaus ir kitų gėrimų latviai prisikrovė neribotą kiekį. Vairuotojas žada mus pakeliui išleisti prie Kamenajos ežero šiaurinio galo, tačiau bevažiuojant pareiškia, kad jis į pasienį vedančiu senuoju karo keliu negalės pravažiuoti.
             Tenka išlipti keliolika kilometrų piečiau numatyto maršruto pradžios taško ir sukti į seną miško kelią, vingiuojantį palei Kamenajos ežerą. Mus pasitinka žvarbus šiaurės vėjas ir šviežia berželių žaluma.

 
 

             Vakarų pusėje iš miško glūdumos prasimuša galingas Kamenajos upės šniokštimas. Iš sklidino, pavasario potvynio pripildyto ežero ji išteka į pietus, įveikdama kelis didelius slenksčius, kurių gaudesys girdisi beveik už kilometro. Mūsų kelią kartas nuo karto kertantys upeliai taip pat neša potvynio vandens likučius, ir norint juos pereiti, reikia kirsti medį ir daryti lieptą. Tiksliai nežinome, kur esame: palydovinio navigacinio prietaiso GPS ir rusiško topografinio žemėlapio parodymai nesutampa. Tik kitą dieną išėję prie Kamenajos ežero, susiorientuojame pagal jo kranto kontūrus. Akmenuotus eglėmis ir pušimis apaugusius ežero krantus kerta senos apsamanojusios tranšėjos, riogso apgriuvę blindažai ir akmeniniai dotai. Tai Antrojo Pasaulinio karo laikų palikimas. Dabar čia – nė gyvos dvasios, tik pabaidyti kurtiniai prašnara tarp pušų.
             Į priekį šiaurėje vilioja baltais, dar nespėjusio ištirpti sniego lopais pasipuošę Akmeniniai kalnai. Po pusiaudienio jie atsiduria mums iš kairės – apėję ilgą vingiuotą ežerą, išeiname į slenkstėtą, kalvų suspaustą Kamenajos aukštupį. Vienas iš jos intakų teka gražiame kanjonėlyje, todėl neatsispiriame pagundai prisipūsti porą laivų ir jame paplaukioti. Tačiau už kelių šimtų metrų, baigiantis kanjonėliui, upelis išplatėja, nusenka ir tuo mūsų plaukimas pasibaigia. Išsiunčiame žvalgus iki upelio santakos su Kamenaja, tačiau ir jie neatranda nieko įdomaus. Upelis ir toliau seklus, o srauni per akmenynus šniokščianti Kamenaja – ištisinė rėva. Rimtesnių slenksčių, krioklių ar kanjonų, vertų vandens turistų–sportininkų dėmesio, nėra. Tikimės, kad šiauriau tekantis, iš kelių ežerų vandenį surenkantis didelio nuolydžio Kamenajos intakas bus įdomesnis.
             Pakilę virš miško ribos, per kreivų beržų sąžalynus traukiame link jo. Pakeliui kertame vakarinio aukščiausio vietinio kalno Kaitos atšaką ir išeiname į pliką tundrą. Čia pilna pernykščių bruknių. Jos gerai išsilaikę ir mes puolame "ganytis".

             Kartu "ganosi" ir baltieji tetervinai, nenoriai kylantys iš bruknyno, kai prieiname per daug arti. Pagaliau pradedame leistis į kito Kamenajos intako slėnį.
             Tarp senų apsamanojusių eglių ir gausybės stačiu šlaitu žemyn marmančių upelių įkuriame bazinę stovyklą. Kitą dieną suvaikštome į Kaitos viršūnę, bandome žvejoti ežeruose, deja nesėkmingai – oras per šaltas, uodų ir muselių nėra, tad ir žuvys nekimba. Intako žvalgyba žemiau ežerų irgi nuvilia: vandens plaukimui per maža, kanjonų nėra.
             Tačiau liūdėti dar anksti. Mūsų laukia Kandos upės baseinas, tad orientuodamiesi į Sausųjų Ragų viršūnę šiaurėje skubame į Kandos aukštupį. Vakare (kurio tiesą sakant čia nėra, nes saulė birželio mėnesį nenusileidžia) išeiname prie upelio, prasidedančio Sausųjų Ragų kalno šlaituose ir bėgančio į Kandą. Kadangi upelis bevardis, mes jį taip ir pakrikštijame – Sausųjų Ragų upeliu. Indėnišką Sausojo Rago vardą gauna ir Mindaugas, kartu su kitais dviem bendražygiais Jonu ir Gražina užlipęs į šią viršūnę ir išžvalgęs Dešiniosios Kandos ištakas.

 
 

             Upė čia teka giliame siaurame granito kanjone. Lygiagrečiai eina dar keletas sausų kanjonų, kuriuos kertant reikia vos ne alpinistinės technikos. Sudominti žvalgų pasakojimo, kitą dieną įkuriame bazinę stovyklą prie Kandos, ketvertą kilometrų žemiau Kairiosios ir Dešiniosios Kandų santakos. Pasiėmę vieną "Saidę", išeiname pasižvalgyti į upės ištakas. Einame įspūdingo kanjono viršumi, kol pasiekiame siauriausią vietą, kur kanjoną beveik galima peršokti. Apačioje upė teka dvimetriniame plyšyje, suspausta tarp 20 metrų aukščio granitinių sienų. Deja, praplaukti neįmanoma: upė užgriozdinta dideliais akmenimis, o ir vandens mažoka – ištakos tik už kelių kilometrų. Plyšį pavadiname garsaus Peterburgo turisto Konstantino Beketovo vardu, kadangi jis šią vietą atrado vieno iš savo slidžių žygio metu. Šiek tiek mažiau įspūdingame kanjone teka ir Kairioji Kanda. Kanjonas tęsiasi ir sutekėjus abejoms Kandos atšakoms. Čia vandens jau pakankamai, vietomis tyvuliuoja net dideli ir gilūs duburiai. Prisipučiame "Saidę" ir dviese bandome plaukti žemyn link stovyklos. Duburius keičia sraunūs, akmenimis ir medžiais užgriozdinti ruožai. Laivą kas penki metrai tenka tampyti per išvirtusius medžius. Pagaliau upė trumpam aprimsta, ir mes galime grožėtis pro šalį slenkančiomis stačiomis kanjono sienomis su žydro suledėjusio sniego lopais ir palei vandenį geltonuojančiomis purienomis. Spengianti tyla aplink tarsi pabrėžia, kad mes pirmieji merkiame irklus į niekada niekieno neplauktos upės srovę. Mes, lietuviai, pirmieji tyrinėjame šį žmonių užmirštą šiaurės Europos kampelį.
             Prasibrovę per siaurus akmeninius vartus, išplaukiame į kitą ramų ruožą ir pasiekiame stovyklą. Pagal žemėlapį kanjonas čia turėtų pasibaigti, tačiau iš žvalgybos žemyn palei upę grįžęs Julius nudžiugina: stačios uolų sienos tęsiasi ir toliau, o už Sausųjų Ragų upelio žiočių prasideda kriokliai.

             Kitą dieną pradedame naujo, neištirto Kandos upės ruožo šturmą. Krioklius atradę Julius su Mindaugu neapkrauta "Saide" pirmi išplaukia žvalgyti upės. Po pusvalandžio pajuda pagrindinę ekspedicijos mantą gabenantys mūsų, Vlado ir Gražinos su Audriumi laivai. Dar trys bendražygiai: Jonas, Raimondas ir Tomas eina krantu, nešdami neliečiamą maisto atsargą bei fotografavimo ir filmavimo aparatūrą. Nutolus nuo stovyklos kelis šimtus metrų, apgaulinga Kandos ramybė baigiasi. Putodama ir šokinėdama granitiniais laiptukais, upė pradeda lėkti žemyn, versdamasi per akmenis ir suvirtusius šakotų eglių kamienus. Juliaus su Mindaugu nematyti – reiškia, rimtos ir pavojingos kliūtys dar priekyje. Užpakalyje girdisi iš paskos plaukiančios įsiaudrinusios įgulos šūksniai – tai Gražina, besileisdama nuo eilinio slenkstuko, išlėkė per kanojos priekį.
             Praplaukus Sausųjų Ragų upelio žiotis, upės vagą suspaudžia granitiniai uolų gniaužtai. Prie kranto pamatome prišvartuotą žvalgų "Saidę". Fotoaparatais apsikaišiusi kranto komanda irgi čia. Visi apžiūrinėja vertikalų 3 metrų krioklį. Galima būtų nesunkiai nušokti, bet apačioje vanduo atsimuša į akmeninę plytą. Nuo krioklio paleistas rąstigalis atsitrenkia į ją, persiverčia ir dingsta putose.Mums belieka tik nusifotografuoti krioklio fone. Vėl keli šimtai metrų ramaus vandens, ir Kanda, įsispraudusi į siaurą plyšį tarp uolų, staiga pasileidžia žemyn, atsitrenkia į pusmetrį virš vandens iškilusią plokščią uolą ir, pasisukusi stačiu kampu, numarma per akmenis tolyn.
             Vėl keli šimtai metrų ramaus vandens, ir Kanda, įsispraudusi į siaurą plyšį tarp uolų, staiga pasileidžia žemyn, atsitrenkia į pusmetrį virš vandens iškilusią plokščią uolą ir, pasisukusi stačiu kampu, numarma per akmenis tolyn.

 
 

             Nešami srovės lekiame plyšiu lyg rogutėmis nuo kalvos. Ant uolos ties posūkiu laukia fotografai ir gelbėtojų komanda, tačiau jų pagalbos neprireikia – kaip ir po vieną plaukę Julius su Vladu mes sėkmingai įveikiame posūkį. Paskutinei įgulai sekasi prasčiau. Nuo smūgio į akmenį laivas staigiai sustoja. Gražina iš inercijos per laivo priekį išskrenda į vandenį, tačiau spėja laiku įsikibti į bortą. Audrius šiaip taip suvaldo laivą ir padeda Gražinai įsiropšti atgal. Tačiau nespėjusi patogiai atsisėsti, ties posūkiu ji vėl atsiduria vandenyje ir trenkiasi į uolą, bet čia pat esantys gelbėtojai ištraukia ją į krantą. Audringai liejantis emocijoms, ne iš karto pastebime sužeistą Gražinos ranką. Po pirmos medicininės pagalbos Gražina prisijungia prie kranto komandos.
             Nespėjus atsikvėpti, upė vėl krioklių kaskadomis puola apie 10 metrų žemyn. Ant pirmo krioklio briaunos, drūtgaliu atsirėmęs į krioklio papėdę, įstrižai guli šakuotas eglinis rąstas. Pagrindinė srovė lekia tiesiai po juo. Kairėje galima būtų nušokti, bet čia krentantis vandens srautas atsitrenkia į uolos kyšulį. Kol žvalgome slenkstį, net nepastebime, kaip Jonas su pakrauta Gražinos ir Audriaus "Saide" atsiduria slenksčio apačioje, sėkmingai išvengęs rąsto ir kitame krioklyje virš galvos kabančios uolos. Daug negalvojęs jo pavyzdžiu bando pasekti Vladas, tačiau iš karto papuola po rąstu.
             Iš viršaus krentantis vanduo neįstengia nugramzdinti didelio tūrio "Saidės" su vienu žmogumi. Atvirkščiai, srovė laivą dar labiau spaudžia prie rąsto, o aštrios eglės šakos įsiremia Vladui į kūną. Laimė, kad tokiam atvejui buvo pasiruošę gelbėtojai, kurie bendromis jėgomis gyvą ir sveiką Vladą kartu su kanoja ištraukė iš po eglės kamieno ir paleido bandyti laimę toliau, sekančiomis krioklių kaskadomis.

             Julius nusprendžia būti gudresnis ir nuvairuoja kanoją į kairįjį krioklio briaunos pakraštį. Šuolis ant akmeninių dantų, ir Julius pasvyra dešinėn, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, kad laivas nenusvirtų nuo smailaus uolos iškyšulio į kairę ir neapsivožtų. Tačiau atsitinka priešingai: susuktas vandens srautas nuo granito atbrailos pradėjusią leistis "Saidę" bloškia dešinėn, apverčia ją, ir Julius atsiduria putų duobėje po rąstu. Didelis gelbėjimo liemenės tūris ir gelbėtojų rankos ištraukia Julių iš putų katilo, tik ant kaktos, toje vietoje, kur neuždengia šalmas, lieka du stambūs randai nuo smūgio į rąstą. Nusprendę aplenkti krioklį su rąstu, labiau pakrautą mūsų laivą pertempiame per uolas. Tolimesniais kriokliukais nušuoliuoti žemyn pavyksta nesunkiai. Neužilgo įlekiame į dar vieną krioklių kaskadą, – šikart švarią, be medžių užvartų, su keletu posūkių bei prispaudimų prie uolų.

 

             Perkritimas apie 10 metrų. Važinėjamės visi pakaitomis, kai kurie net po keletą kartų. Neapsieiname be overkilių, tačiau traumų šįkart išvengiame.

 

             Toliau Kanda aprimsta, kanjono sienos palaipsniui nužemėja, ir vakarop išplaukiame į upės išplatėjimą prie Samanotojų Ragų upelio žiočių.
             Gražius krioklius šio upelio vidurupyje atradome pernai, tačiau nespėjome visų jų išžvalgyti ir praplaukti. Šiemet einant kanjono viršumi, pavyksta greitai nusigauti prie krioklių. Nusileidę žemyn einame prieš srovę, aptikdami vis naujus ir naujus nuo 1 iki 5 metrų aukščio krioklius, kol vandens kiekis upelyje pasidaro per menkas plaukimui. Vaizdai įspūdingi: nuo kanjono šlaitų iš po suledėjusio melsvo sniego liežuvių kelių dešimčių metrų kriokliukais krenta intakėliai, vietomis upei kelią užtveria didžiuliai uolų luitai, o kai kur po pasvirusiomis kanjono uolomis galima net įsirengti nakvynę. Pilna briedžių ir baltųjų tetervinų išmatų. Kažin, ar čia kada nors žengė žmogaus koja?
             Vandens upelyje šiemet daugiau, tad pavyksta įveikti apie dešimt krioklių (kai kurie iš jų eina nepertraukiamomis kaskadomis). Medžių užvartų nedaug, tad ir čia šokinėjame visi pakaitomis ir be didesnių nuotykių. Tik Vladas po eilinio nusileidimo užlekia ant akmens, apsiverčia ir nuo smūgio į akmenį įsistato mėlynę ant skruosto. Sunku net įsivaizduoti, kas būtų, jei plauktume be šalmų...
             Praplaukę krioklius, tarp akmenų marmančia upelio srove smagiai lekiame žemyn link Kandos. Tampydami laivelius per medžių užvartas, ir čia neapsieiname be šaltų maudynių (vandens temperatūra kokie 5°C), tad skubame į stovyklą, kur mūsų laukia laužas ir šviežiai pagauti upėtakiai.

             Tolesnis kelias Kanda žemyn mums pažįstamas nuo pernykščio žygio. Jokių rimtesnių kliūčių, išskyrus ilgas akmenuotas rėvas, čia nėra. Tačiau šiek tiek aukštesnis vandens lygis šiemet leidžia tikėtis įdomesnio plaukimo kai kuriuose intakuose. Viename iš jų, Kreivojo Rago upelyje (vėl mūsų duotas pavadinimas), aptinkame trumpą, bet įspūdingą žemėlapyje nepažymėtą kanjoną, kurio vaizdas labiau primena Altajų, o ne Kolos pusiasalį. Čia 300 metrų ilgio ruože upelis nukrenta žemyn apie 40 metrų. Per mišką kanjono viršumi atsitempiame dvi pripūstas "Saides". Pakaitomis sėdame į laivus po vieną ir leidžiamės "prižiūrimi" 7 gelbėtojų ir fotografų. Šokant nuo vieno vertikalaus dviejų metrų auksčio, per vidurį akmeniniais dantimis pasipuošusio krioklio, neišlaikęs pusiausvyros Mindaugas neria į putų duobę, tačiau čia pat jį operatyviai ištraukia gelbėtojai. Nuo vieno siauro trimetrinio krioklio, kur vanduo tarp pasvirusių uolų krenta žemyn į 70 cm pločio plyšį, laivus numetame tuščius ir sugaudome juos apačioje. Artėjant prie žiočių, kanjonas pasibaigia, upelis išplatėja, išsisklaido tarp akmenų ir pasidaro nepraplaukiamas.
             Kreivojo Rago upelio kanjonu baigiasi mūsų turistiniai atradimai Kandos upės baseine. Dar po vienos dienos plaukimo Kandos rėvomis, pakeliui bežvejojant upėtakius ir bebaidant upės pakrantėse meškas, pasiekiame kelią Kandos žemupyje. Čia be vargo pasigauname pakeleivingas mašinas ir pasiekiame Kandalakšą.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika