"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią
    Paslaptingieji Kandos kanjonai I
    Alvydas Barzdėnas

             Ką naujo galima atrasti Kolos pusiasalyje? Šis visiems gerai žinomas tarp Baltosios ir Barenco jūrų įsiterpęs Šiaurės Europos rajonas pastoviai trypiamas turistų. Žiemą Chibinų bei Lovozero Tundrų kalnų šlaitai aplipę slidininkais, vasarą Umbos, Varzugos ar Afanasjos upėse katamaranų vos ne kaip automobilių autostradoje, o pėstieji išmaišo dar atokesnius kalnų rajonus. Visiems gerai žinoma ir giliai į žemyną įsirėžusi, Kolą nuo Karelijos skirianti Kandalakšos įlanka bei to paties pavadinimo miestelis. Slidininkams taip pat puikiai žinomi Kolvico Tundros kalnai, stūksantys čia pat į rytus nuo miesto ir matomi tiesiai iš stoties. Nenuostabu kad niekas nepažvelgė į vakarus, kur už namų nematyti melsvai pilkšvame ūke skęstančių Kelesuaivo Tundrų. Šių kalnų širdyje iš paslaptingų ankštų granitinių kanjonų prasideda Kandos upė, davusi vardą ir įlankai, ir miestui, o dabar nepelnytai užmiršta. Niekas iš turistų nėra plaukęs Kanda, o Kolos pusiasaliui visai nebūdingus kanjonus jos aukštupyje atrado žinomas Sankt–Peterburgo turistas, Konstantinas Beketovas. "Atrado" iš pradžių topografiniame 2–kilometriniame žemėlapyje, kai prieš dešimtmetį jie buvo išslaptinti. Vėliau, 1997 metų vasarį K.Beketovas su draugais slidėmis pasiekė Kandos aukštupį pačiose upės ištakose, išžvalgė du kanjonus ir buvo pakerėtas jų grožio. Pasak Konstantino, nieko panašaus kitose Kolos pusiasalio vietose jam neteko matyti. Originali ir šios vietovės toponimika: aplinkiniai kalnai vadinami "Ragais" (Sausieji. Samanuotieji, Kreivieji), niekur kitur koloje ar Karelijoje tokia toponimika neaptinkama. Beketovo grupė, aplaužiusi kanjone slides, nučiuožė į šiaurę, Rikotlavos gyvenvietės link, nespėjusi apžiūrėti kitų didesnių kanjonų, kuriais teka Kandos aukštupio intakai.

             2002 metais, praėjus penkiems metams po Beketovo žygio, tvarkant verslo reikalus Sankt–Peterburge, pasitaikė savaitė laisvo laiko, tad nutariau "šoktelėti" į šiaurę ir įgyvendinti seną Konstantino idėją: praplaukti Kandos upę ir išžvalgyti dar neištirtus jos intakų kanjonus vėlyvą pavasarį, kai jų nedengia sniegas, o vandens lygis dar pakankamas plaukimui (vasarą dauguma mažesnių Kolos upių smarkiai nusenka). Kartu pasišovė važiuoti brolis Jonas ir trys mano sūnūs: Julius, Mindaugas ir Tomas. Plaukimui Kanda paėmėm didelės keliamosios galios dvivietį katamaraną, o jos intakų įveikimui bei dalies daiktų transportavimui sunkiai praeinamuose kanjonuose vienvietį pripučiamą kajaką "Vilsa", kuris tuo pačiu turėjo praeiti išbandymus kalnų sąlygomis. Julius ir Mindaugas yra puikiai įvaldę abi šias plaukimo priemones, tad su laivų įgulų komplektavimu sunkumų neturėjo iškilti.

 
 

             Traukinys nuo Piterio iki Kandalakšos važiuoja nepilną parą. Pro šalį bėga įprasti Karelijos vaizdai – akmenuoti miškai su upių ir ežerų labirintais. Nors dar tik birželio pradžia, oras karštas, nusekusios upės vos sruvena akmenuotu dugnu. Stotelėse vietiniai gyventojai siūlo pirkti džiovintą žuvį ir pernykštes spanguoles: pavasaris, alkanas metas, daugiau nėra ką parduoti. Traukinio keleiviai – santūrūs šiauriečiai, girtų ar šiaip triukšmaujančių nematyti.
             Išlipus Kandalakšos stotyje iš karto prisistato transporto milicija ir dar neaišku kokiai tarnybai priklausantys civiliais rūbais vilkintys asmenys. Patikrina dokumentus ir kažkodėl užsirašo mūsų pavardes, klausinėja kada grįšime atgal, baigę žygį. Šiaip elgiasi kultūringai, tačiau visa ši procedūra sukelia autobuso laukiančių vietinių gyventojų pasipiktinimą. "Irgi mat valdžia, kabinėjasi prie žmonių; geriau pasistengtų pensijas laiku išmokėti" – šiaušiasi mūsų gynėjai. Ir šiaip kandalakšiečiai labai paslaugūs: net nepaklausus išaiškina kokiu autobusu mums važiuoti, kur jis sustoja, kiti siūlosi už nedidelį mokestį pavėžėti nuosavu automobiliu. Tačiau mūsų penketas, plius kuprinės – truputį daugoka, kad tilptume į "Žiguliuką", tad nutariame važiuoti link Kelesuaivo kalnų į Alakurti gyvenvietę kursuojančiu autobusu. Juo labiau, kad laukti jo reikės tik nepilną valandą. Kelias į Alakurti eina pietine Kelesuaivo aukštumų papėde, kirsdamas iš kalnų tekančius upelius. Išlipame ant tilto per vieną iš upelių ir patraukiame pakrante prieš srovę, tolumoje iš miško kyšančios baltais sniego lopais išmargintos Kandos viršūnės link.
             Jaučiamės lyg būtume atsidūrę Lietuvos miške tik mėnesiu ankščiau: žydi ievos, paupy po batais šiugžda geltonos purienos, kukuoja gegutė. Ir šviežia jaunų neseniai išsiskleidusių lapų žaluma aplink.

             Tik apkerpėjusios su tankiu apatinių šakų vainiku eglės ir tarp didžiulių riedulių gurgenantis upelio vanduo primena, kad mes svetimame krašte. Šilta, virš dvidešimt, tačiau uodo nė vieno. Plauname prakaitą lediniu upelio vandeniu, malšiname troškulį ir žygiuojame toliau.
             Upelio aukštupys nukrypsta kažkur dešinėn, į rytus, o mes išlendame į pelkę pilną pernykščių spanguolių. Aštuntą valanda vakaro šiek tiek atvėsta, ir pasirodo pirmieji uodai, pradžioje nelabai įkyrūs, bet kuo toliau, tuo piktesni. Kylant mišku į kalno šlaitą, nuo jų vos galima atsiginti, tačiau kol kas apsieiname be repelentų; taupome juos sunkesniems laikams. Po keturių valandų ėjimo pasiekiame Kandos kalno keterą, esančią maždaug 500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tikriems kalnams toks aukštis būtų juokingas, tačiau čia užpoliarė, be to kilimas prasideda praktiškai nuo jūros įlankos kranto. Todėl viršuje grynai kalnietiškas gamtovaizdis: tundra su retais keružiais berželiais, uolos, sniego lopai. Tik uodai neatstoja nuo mūsų ir čia. Tenka gintis nuo jų iš keružių berželių užkurto laužo dūmais. Tik vidurnaktį dar labiau atvėsus, uodų sumažėja. Saulė leistis neketina, tik slepiasi už šalia stūksančios Kandos viršūnės. Po trejeto valandų vėl pasirodo ir ima svilinti palapinę, neleisdama ilgai miegoti. Drumsčia miegą ir per visą naktį kudakuojančios poliarinės kurapkos. Pradėję žygiuoti ne vieną jų pabaidome iš kreivų berželių ir kadagių sąžalynų.
             Žygiuojame beveik plika vingiuota ketera į šiaurės vakarus, palikdami žemiau miško ribą ir kirsdami tik upelių ištakas. Saulė svilina dar labiau. Gerai, kad ant keteros šen bei ten galima aptikti akmeninių "vonių", pripildytų jau spėjusio sušilti tirpstančio sniego vandens, ir jose išsimaudyti. Pagal senųjų Kolos gyventojų lapių legendas tokiose ką tik nuo ištirpusio sniego atsilaisvinusiose vietose gyvena tšakkala–gak dvasios nykštukai.

 

             Nebūdingas tokiu metų laiku užpoliarei karštis pakoreguoja mūsų maršrutą. Darosi aišku, kad prie Sausųjų Ragų Kandos ištakose, kur slidinėjo Beketovas, vandens plaukimui neužteks, todėl orientuojamės į du sekančius, didesnius ir truputį žemiau į Kandą įtekančius upelius. Vienas iš jų, dešinysis teka nuo Kaitos kalno viršūnės ir turi didelį baseiną, tad yra vilties, kad jo žemupys bus praplaukiamas kajaku, o žemiau jo žiočių Kandoje užteks vandens ir katamaranui, kadangi upelis neturi pavadinimo, sąlyginai pakrikštijame jį Kaita. Žemėlapyje kanjonas palei jį nepažymėtas, tad jo slėniu tikimės nesunkiai išeiti prie Kandos ir įkūrę santakoje bazinę stovyklą, ištirti kiek aukščiau esantį nuo Samanuotųjų Ragų gyliu kanjonu atitekantį kairįjį intaką.

 

             Kai pernakvoję Kaitos kalno papėdėje pakylame į artimiausią aukštumą, atsivėręs į Šiaurės vakarus vaizdas sukelia ir džiaugsmą, ir nerimą. Žemiau mūsų telkšo keli žydri ežerėliai papildomai maitinantys Kaitos upelį, iš kairės įbėga nemažas intakas, toliau dar vienas. Ir ten žemiau jo žiočių, kur turėtų būti gana erdvus Kaitos slėnis, mišką kerta tamsus plyšys, net plika akimi iš penkių kilometrų atstumo matosi stačios uolos. Nejaugi ir čia kanjonas? Puolame žemyn link ežerėlių vos neišsisukdami kojų plyšiuose tarp apsamanojusių akmenų. Tačiau pirmą eglyno supamą ežerą pasiekiame tik po geros valandos – iš viršaus visi atstumai atrodo mažesni. Pailsėję ir išsimaudę, per retą žemaūgį beržyną traukiame toliau. Po kojomis – kerpėmis padengtas smėlis, eiti lengva, tik saulė tebekepina negailestingai.
             Upelio ir Kaitos santaką pasiekiame apie pietus. Iš tolo sklindantis dundėjimas patvirtina mūsų nuojautą.

             Stačių uolų suspausta Kaita keliolikos metrų kriokliu puola žemyn susitikti su intaku, beveik ramiai atplukdančiu savo vandenį per apkerpėjusį eglyną. Žemiau santakos kairiajame krante – žolėtos terasos – praėjimas nesudėtingas. Vaikai nekantraudami nudumia į priekį prie sekančio intako žiočių, ten kur nuo kalno matėsi uolos ir plyšys miške. Po pusvalandžio ten atsiduriame ir aš su Jonu. Upė kiek aprimusi, yra gilių duburių, tačiau stačios uolos šauna į viršų abiejuose krantuose. Praėjimas pakrante daugiau negu sudėtingas. Gal pakrauti dalį mantos į kajaką ir plaukti? Tačiau žemėlapio horizontalės rodo didelį kritimą – esant dabartiniam vandens kiekiui nepraplauksim. Tik kodėl tos pačios kas 20 metrų pravestos horizontalės suka aplink upės vagą plačiu lanku, kai iš abiejų pusių riogso 60 metrų aukščio uolos? Daryti nėra ką. Vietomis kardamiesi į uolą, vietomis brisdami vandeniu iš lėto slenkame į priekį. Sunkios kuprinės trukdo daryti didesnį žingsnį, peršokti plyšius, o ypač stačiai leistis žemyn. Kad taip jų atsikračius. Saulė tebekaitina, vėjelio jokio. O palei vandenį žydi purienos, kukuoja gegutės – vėl jei ne uolos jaustumėmės žygiuoją per Lietuvos mišką.

             Žemėlapyje nepažymėtą kanjoną pavadinome Gegučių kanjonu. Tęsiasi jis vos ne iki žiočių, tad pėsčiomis neįstengėme jo praeiti. Sumažėjus upės nuolydžiui iki 20 m/km ir įtekėjus dar keliems intakėliams, prisipūtėme "Vilsą", sukrovėme į ją pusę mantos ir Julius išplaukė. Pradžioje bandėme žvalgyti jam kelią, kad nenudardėtų nuo kokio didesnio krioklio, tačiau greit įsitikinome, kad jo greitis žymiai didesnis negu mūsų ir jis pats gali pasirūpinti žvalgyba. Baigiantis dienai, pasibaigė ir ištisinis kanjonas Kaitos krantuose, žiotys atrodė čia pat. Tačiau upė ėmė raityti tokius žemėlapyje nepažymėtus vingius, kad paskutiniams dviems kilometrams įveikti prireikė kelių valandų. Kandos upę pasiekėme apie vidurnaktį.Keliais kilometrais aukščiau į Kandą įtekantis Samanuotojų ragų (vėl mūsų duotas pavadinimas) upelis padarė dar didesnį įspūdį.
             Palikę daugumą daiktų bazinėje stovykloje prie Kaitos žiočių, perbridome Kandą ir pakilę į statų kairįjį šlaitą, patekome į didžiulį apdegusio miško masyvą.

 

             Aplink vien juodi apanglėję medžiai, kojų pakelti pelenai lenda į plaučius, saulė kaitina, žliaugia prakaitas, jautiesi vos ne pragare. Ir taip kokius tris kilometrus kol priekyje kiek iš kairės atsivėrė mišku apaugusi praraja. Kanjono dugno nematyti, tik girdėti vandens šniokštimas. Laikydamiesi už medžių leidžiamės žemyn. Uolos nors ir stačios, bet padengtos augmenija. Šniokščia pasirodo ne pats upelis, o nedidelis nuo šlaito krentantis kriokliukas. Kanjono dugne erdvu, pats upelis mūsų Dubingos dydžio ramiai raito kilpas tarp nedidelių pievučių. Tačiau truputį nutolę nuo kriokliuko išgirdome kitą, jau galingesnį šniokštimą. Pažvelgę į upelio aukštupį, pamatėme, kad atšniokščia jis iš siauro plyšio ir kelių pakopų kriokliu įsilieja į mūsų erdvų duburį. Pakilus aukščiau krioklio, vaizdas užgniaužia kvapą: upelis atsirita nuo Samanuotojų ragų viršūnės krioklių kaskadomis. Nežiūrint kanjono aukštumo šalia upės gražios pievutės stovyklauti, žydi gėlės, tik gegučių kukavimą šįkart užgožia pratįstas įvairiatonis krioklių šniokštimas.

 

             Užlipame iki septinto krioklio keteros ir pripučiame "Vilsą". Nusileidžiu nuo pirmo gana lėkšto akmenimis užgriozdinto kriokliuko. Vandens mažoka kokie 3 "kubai", bet praplaukimui užtenka. Sekantį krioklį tenka apsinešti laivą krantu, nes visa srovė lekia po palinkusių medžių kamienais. Žemiau seka siauras latakas uoloje su kelių pakopų kriokliu. Pakopos aukštis neviršija pusantro metro, ir mano vietą kajake užėmęs Julius lengvai nušukuoja žemyn. Toliau vėl metro pločio latakas uoloje su pusantro metro perkritimu, tačiau pačios srovės viduryje uola ir vėl tenka apsinešti laivą krantu iki plataus duburio. Iš duburio vanduo puola žemyn apie 5 metrus, tačiau ne visai vertikaliai: vidurinėje krioklio dalyje vanduo porą metrų slysta per nuožulniai gulinčią uolą. Šį, aukščiausią mūsų aptiktą krioklį, pirmas sėkmingai įveikia Mindaugas. Po to Julius pakartoja jo šuolį. Fotoaparatai spragsi be perstojo. Paskutiniais dviem žemesniais daugiapakopiais kriokliais važinėjomės visi pakaitomis, kaip rogutėmis nuo kalno. .

             Nusileidę žemyn į duburį, sumetėme į valtį didžiąją dalį daiktų ir Mindaugas su Tomu ir Juliumi išplaukia aprimusiu upeliu Aš su Jonu vejamės krantu, tačiau ramybė trunka neilgai, upelis vėl ima kristi žemyn per akmenis ir medžių užvartas. Tenka plaukti po vieną ar du, žvalgyti kelią. Prieš Kandą upelis aprimsta, o krantu eiti tampa beviltiška: vien krūmai, kupstai ir pelkės. Suvirstame į kajaką visi penki ir išplaukiame į ramią vandeningą Kandą, visai kitokią negu pora kilometrų žemiau, šalia mūsų stovyklos. Vandeningumo priežastis paaiškėja kai įplaukiame į ežerą. Aplink užpelkėjęs ežeras ir juoda neišmatuojama gelmė po mumis, ne veltui lapiai tikėjo, kad kai kurių ežerų dugne atsiveria vartai į pragarą.
             Neužilgo – kitas ežeras, irgi nepažymėtas žemėlapyje. Ištekėjusi iš jo Kanda paseklėja, pasidaro sraunesnė ir netrukus atplukdo mus į bazinę stovyklą.
             Likusį kelią Kanda iki įlankos lengvai įveikėme per 2 dienas. Karščiai neatslūgo ir upė seko tiesiog akyse, tad rėvose pakrautą katamaraną teko nemažai patampyti. "Vilsa" tuo tarpu lengvai skriejo per visas kliūtis ir kol mes pasivydavome su katamaranu Julius spėdavo prižvejoti upėtakių vakarienei. Tik maršruto pabaigoje, įveikiant vienintelį rimtą Kandos slenkstį, vietinių vadinamą Padun, stiprioje srovėje, šokant nuo dvimetrinio krioklio, silpnai pripūstą kajaką sulenkė per pusę ir man teko pasimaudyti putotame "katile". Išgelbėjo didelis liemenės tūris ir atskubėjęs katamaranas.
             Apskritai per 7 žygio dienas pamatėme ir patyrėme tiek, kiek retai kada pavyksta patirti "normaliame" 3 – 4 savaičių žygyje. Naujo žmonių nepaliesto ir turistų nelankomo nuostabaus grožio rajono atradimas palyginus gerai ištirtame ir turistų "nutryptame" Kolos pusiasalyje leidžia manyti, kad tai ne paskutinė Lietuvos keliautojų užpildyta "balta dėmė" turistiniame žemėlapyje. Atvirkščiai, šiuolaikinių vienviečių pripučiamų turistinių plaukimo priemonių panaudojimas leidžia masiškai įsisavinti naujus nepraeitus maršrutus tiek vandens turistams, tiek pėstiesiems, palengvina daiktų transportavimą sunkiai praeinamomis vietomis.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika