"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Manselkės aukštumų upės

Alvydas Barzdėnas

Pačiuose Karelijos šiaurės–vakaruose, ten, kur šis miškų, ežerų ir pelkių kraštas ribojasi su Rusijos Murmansko sritimi ir Suomija, stūkso Manselkės aukštumos. Tai aukščiausia Karelijos vieta, apie puskilometrį iškylanti virš jūros lygio. Tarp uolėtų, vietom mišku, o vietom tik samanomis apaugusių granitinių kalvų – nedidelių upelių ir ežerų raizgalynė, kur retai kada užklysta žmogus. Turistinis rajono ištirtumas labai menkas. Prieš keletą metų aukštumas palei Kuvždengos upę perkirto K. Beketovo slidininkų grupė, atradusi ant Kuvždengos įdomius krioklius ir kanjonus. Tų pačių metų rugpjūtyje žinomų Rusijos kajakininkų grupė, vadovaujama Piotro Voskoboinikovo bandė praplaukti Kuvždenga, deja, dėl žemo vandens tą pavyko padaryti tik nuo upės vidurio, apsinešant patį įdomumą upės aukštupyje, nors, kaip pažymėjo Voskoboinikovas, kažko ypatingo ir ten jie nematė. Užtat žemėlapyje nepažymėto 4m vertikalaus krioklio įveikimas Kuvždengos žemupyje (kai kas linkęs krioklio aukštį padidinti iki 7 metrų) grupei kainavo kelis overkilius ir rankos traumą. Vėliau, 2002 metų vasarą, plaukiodami palei Jovos vandens saugyklos krantus žvejybos tikslais, Kuvždengos, Syrtanės ir Levguso žemupius apžiūrėjo ir aprašė maskviečio Vladimiro Vinogradovo grupė.

Kaip matyti iš topografinio žemėlapio, pastarosios trys aukštumų upės ir gali būti perspektyvios vandens turizmui, nes turi nemažą, nebūdingą Karelijai, nuolydį ir pakankamą, bent jau pavasarį, vandeningumą. Kitose, mažesnėse, arba neužteks vandens, arba jos bus tiesiog neįdomios.

Atvirai pasakius, mes šių metų rugpjūčiui planavome žymiai rimtesnį ir įdomesnį maršrutą, tačiau mano dešinės rankos ir šono trauma suardė visus planus. Kadangi pirmykščiai bendražygiai nesutiko palikti manęs ir važiuoti vieni, teko rinktis šį kuklų maršrutą mažai ištirtame Karelijos užkampyje.

Rytinis Manselkės aukštumų galas remiasi į Jovos vandens saugyklą, kuri susidarė, susijungus daugybei ežerų, kai buvo užtvenkta Jovos upė ties Zarečensko gyvenviete. Į Zarečenską galima atvažiuoti mašina arba autobusu iš Kandalakšos geležinkelio stoties. Toliau, perplaukus vandens saugyklą (30 – 50 km), atsiduriama prie norimos Manselkės aukštumų upės žiočių. Čia įkūrus bazinę stovyklą, galima nueiti į upės aukštupį ir atplaukti atgal.

Tačiau mums pavyko įgyvendinti gudresnį ir, kaip vėliau matysite, patogesnį variantą. Pradžioje mes pasinaudojome Vinogradovo žvejų grupės patyrimu ir Kandalakšoje už 500 Lt (11 žmonių) pasisamdę UAZ’ą atvažiavome iki Nevgos ežero, esančio 30 km piečiau Zarečensko (lengvųjų mašinų vairuotojai dėl blogo kelio čia nelabai linkę važiuoti). Iš Nevgos ežero link pietinio Jovos vandens saugyklos galo teka nedidelė Nevgos upė, Vinogradovo žvejai ją bandė plaukti, tačiau turėdami netobulas pripučiamas plaukimo priemones, ilgus slenksčių ruožus turėjo apsinešinėti.

Mes aštuoniese (aš, sūnūs: Julius, Mindaugas, Tomas ir pernykščiai mano bendražygiai, vandens turizmo vadovų kursų absolventai: Audrius, Raimundas, Vladas ir Gražina) ir garsaus keliautojo Vytauto Melvydo 3 žmonių grupė (pats Vytas, žmona Dalia ir ilgametė bendražygė Audra) atsidūrėme prie Nevgos ežero vėlų rugpjūčio 8–osios vakarą. Mūsų grupės laivyną sudaro 3 "Saidės – 3,6" ir 3 nauji kajakai "Edelveisas", Melvydo 3,6 m ilgio lietuviška ekspedicinė valtis (su savaiminio sausinimo sistema) ir guminė Audros "Ufimka" (Audra niekaip nenori ja atsikratyti).

Julius, pasiėmęs "Edelveisą", iš karto išplaukia apžiūrėti už 4 km esančių Nevgos ištakų – mes tai kaip nors praplauksim, bet ar nebus Nevga per daug maža ir sudėtinga Vyto laivams?

Tuo tarpu Mindaugas užkuria laužą, Audrius su Tomu bando žvejoti, statomos palapinės, ruošiama vakarienė, nors jau vidurnaktis. Julius grįžta po 1,5 val., parveža didelį ešerį ir pareiškia, kad Nevga ištakose nedidelė (kokie 4 "kubai") tačiau pakankamai plati ir užžėlusi vandens augmenija. Praplaukti, bent jau pradžioje, galima su bet kuo.

Trumpai numigę, 8 valandą keliamės, pučiame laivus, pakuojamės. Melvydas kol kas išplaukti neskuba, jo tikslai kuklesni – žvejyba prie upių žiočių, ir galbūt užėjimas į kurios nors upės aukštupį. Mes gi norime, jei bus įmanoma, praplaukti Levgusą, Syrtanę ir Kuvždengą.

Nors "Edelveisas" vienvietis, aš sėdu į jį su Mindaugu, kad galėtume irkluoti kanojiniais irklais (ką tik užgijusios mano žaizdos dar neleidžia pilna jėga dirbti baidariniu). Julius taip pat sėda į "Edelveisą" su Tomu, kuris plaukdamas žvejos, o irkluos tik Julius baidariniu irklu. Trečiu "Edelveisu" plaukia Gražina. Po vieną taip pat plaukia Audrius, Raimis ir Vladas, tačiau į galingesnes jų "Saides" sukrauname visą maistą ir bendrą grupės inventorių.

Išplaukiame ne vienu metu,– kas kada susiruošia. Pusiaukelėje iki Nevgos ištakų visi susirenkame uolėtoje ežero salelėje ir judame toliau. Upė tikrai užžėlusi, kol kas nesrauni, primena Dubingą. Priplaukę seną apgriuvusį tiltuką, sustojame pažvejoti. Pro tilto rąstų plyšį nuleistos Tomo blizgės nepasidalija būrys ešerių, tačiau pagauti pavyksta tik vieną. Vis dėlto, sustojus sausame pušyne pietų, žuvienei reikalingą lydekų kiekį skubiai parūpina Julius. Po pietų, praplaukus sekančio tilto griuvėsius, prasideda slenksčių ruožas. Tiksliau, tai nebloga nedidelių kriokliukų (iki 3 m) kaskada, tačiau visa bėda, kad ji užgriozdinta senų medinių latakų miškui plukdyti griuvėsiais. Latakai, gal dar suomių laikų, sutvirtinti mediniais kaisčiais, todėl per daug nesaugodami, pertempiame laivus kur per apgriuvusius latakus, kur per uolas, nuleidžiame žemyn ir, laviruodami tarp akmenų slenkstukuose, judame toliau. Netrukus dar vienas krioklių ruožas su apirusiais latakais, paskui trečias. Karšta, bėga prakaitas nors ir teko sušlapti besitampant.

Maudomės giliame duburyje žemiau krioklių ir laukiame Vlado su Gražina, kurie grįžo apie kilometrą atgal ieškoti pamesto Vlado spiningo ir padėti persikelti per latakų griuvėsius Melvydo grupei, nes pas juos daug mantos, ir čia, ties upės viduriu, sutarėme susitikti. Grįžta Gražina ir Vladas neradę nei spiningo, nei Melvydo. Kadangi Nevgos vidurupyje krantai pelkėti ir žolėse daug muselių bei uodų, nutariame plaukti pirmyn ir ieškoti geresnės vietos stovyklai, o Vladą su Gražina paliekame laukti Melvydo.

Po keleto kilometrų Nevga nurimsta, pagilėja. Matyt netoli žiotys, ir jaučiasi Kumos upės, į kurią įteka Nevga, patvanka. Pati Kuma po 2 km įteka į Jovos vandens saugyklą, todėl panaši į ilgą gilų ežerą.

Tačiau iki vakaro Kumos taip ir nepasiekiame. Nevga raito vingį po vingio, vietomis išplatėdama iki ežero matmenų. Miškas pakrantėse apsemtas, vandenyje daug suvirtusių ir stačių nudžiuvusių medžių. Nakvynei stojame didelio ežero, kurį sudaro upės išplatėjimas staigiame vingyje, pietinėje pakrantėje. Tai vienintelė sausa vieta su išdegusiu pušynu ir užrašu "Abram – vigvam". Toliau nuo kranto tarp šiukšlių krūvų iš tikrųjų randame didžiulį vigvamą. Matyt nuo žiočių čia atplaukia pažvejoti vietiniai bomžai. Žuvies ežere iš tikrųjų daug. Tomas, Audrius, Vladas, Julius traukia dideles lydekas ir ešerius. Audrius pagauna pirmąjį jazį (skani didelę kuoją primenanti karpinių šeimos žuvis, užauganti iki 2 kg). Tačiau darinėti žuvį – menkas malonumas: stambūs ešeriai sunkiai skutasi, o ežero pakrantėje – debesys mažyčių muselių.

Kažkur po valandos pasirodo Gražina ir Vladas. Melvydo jie taip ir nesulaukė. Kepame dvi dideles keptuves žuvies, visos suvalgyti nepavyksta.

Antra žygio diena apsiniaukusi, dulkia smulkus lietutis. Plaukiame išplatėjusia Nevga žemyn ir neužilgo pasiekiame Kumą. Judame lėtai, vis pažvejodami. Gražina ir mes su Mindaugu nežvejojame, todėl pirmi atsiduriame prie Kumos žiočių ir apie pusvalandį palaukę ir nesulaukę žvejų, išplaukiame į plačius Jovos saugyklos vandenis. Judame prieš nestiprų vėją ir lietų šiaurės vakarų kryptimi iki artimiausių salų, už kurių atsiveria kelias į vakarus, link Levguso žiočių. Už 1,5 km mažoje uolėtoje pušimis apaugusioje salelėje sustojame dar kartą palaukti žvejų. Laukiame kelias valandas, valgydami girtuokles, ir kūrendami laužiuką. Nesulaukę nutariame, kad atsitiko kažkas negero, ir aš sėdu į "Edelveisą" plaukti atgal. Kaip tik tuo momentu horizonte sušmėžuoja spalvoti čekiški irklai, o netrukus pasirodo ir visas mūsų žvejų laivynas. Pasirodo, keturi žvejai Kumoje užkabino vieną kelmą ir galvodami, kad užkibo didžiulės lydekos, atsargiai ir ilgai traukė. Lydekų irgi pagavo: Julius atsivežė 2 kg, Vladas 1,5 kg, Raimio, apie 2 kg nutrūko, bekeliant į valtį. Taigi, įsiazartinę žvejai nepastebėjo, kaip prasėdėjo ant Kumos kelias valandas.

Užkandę lašinių, chalvos ir arbatos, toliau plaukiame tarp salų link Levguso. Vienoje iš didesnių salų stovi nemaža troba, kuri matyt naudojama žvejybai ir medžioklei. Netoli trobos sukinėjasi didelis kurtinys. Nuo kalniuko, ant kurio stovi troba, atsiveria gražus vaizdas į pietines Jovos vandens saugyklos dalies, vadinamos Sokolozeru, platybes.

Per vėją ir bangas plaukiame toliau link Levguso. Jo žiotyse – gražus kanjonėlis, užtvindytas saugyklos vandeniu. Šiauriau – aukštas vėjo prapučiamas iškyšulys, kur nėra uodų ir muselių. Čia ir apsistojame. Prieš mus irgi kažkieno stovyklauta: iš akmenų sukrauta užuovėja laužui, styro turistinės pirties karkasas, pakrantėje mėtosi dvikilograminių lydekų skeletai. Tačiau mums su žvejyba čia nelabai sekasi, tik prie pat žiočių Mindaugui pavyksta pagauti kelis ešerius. Matyt, trukdo stiprus vėjas, genantis į krantą dideles bangas.

Kitą dieną skiriame Levguso žvalgybai, uogavimui (miško pelkutėse yra tekšių) ir žvejybai. Upėtakių Levguse yra, tačiau pagauti pavyksta tik vieną. Jį parsineša Vladas, visą dieną slampinėjęs palei upę. Aukščiau kanjono Levguse – ilga, dėl žemo vandens rugpjūtyje sunkiai praplaukiama rėva. Aukščiau ramūs ruožai kaitaliojasi su rėvomis ir nedideliais slenkstukais. Krioklių ir kanjonų nėra. Net ir pavasarį upė plaukimui nebus įdomi. Todėl nusprendžiame judėti toliau per Sakalo ežerą į šiaurės rytus link protakos į vidurinę Jovos saugyklos dalį. Plaukti tenka prieš stiprų vėją ir nemažas bangas, pastoviai užpilančias valties priekį, todėl maždaug už 10 km esančią protaką pasiekiame tik po trejeto valandų. Visus stabdo silpniausi irkluotojai, tai yra aš su Mindaugu. Juliaus, Audriaus, Raimio ir Vlado laivai nelaukia mūsų ir praplaukę protaką, už poros kilometrų aplenkia iškyšulį ir pasukę į vakarus, link Syrtanės žiočių, sustoja pietų. Kol atplaukiame mes ir Gražina, jau kūrenasi laužas, garuoja arbata. Iš juodų debesų išlindusi saulutė nušviečia ežero tolius, besitęsiančius iki horizonto šiaurės rytuose. Pradėjus plaukti, staiga vėl apsiniaukia, pakyla stiprus šoninis vėjas, beveik škvalas, su lietumi. Vis dėlto iki vakaro pasiekiame užtvindytas Syrtanės žiotis, kurios panašios į ilgą įlanką tarp stačių uolėtų krantų. Aukščiau upė įkrenta į įlanką kriokliu, kurio šniokštimas girdisi už kilometro. Tačiau įlankos gale prie krioklio boluoja katamarano burė – kažkas jau užėmęs gražiausią vietą. Tenka apsistoti atokiau, pietiniame įlankos krante, pušyne ant uolų.

Įlankos žiotyse puikiai kimba nemažos lydekos. Pirmieji atplaukę Julius su Tomu jau spėjo jų prigaudyti, tad vakarienei ir pusryčiams – vėl kepta žuvis, kuri jau pradeda nusibosti. Visas iš namų pasiimtas maistas valgosi labai lėtai, gerai dar, kad neteko jo nešti, – visą laiką plaukiame.

Ryte, kol ruošiami pusryčiai, Audrius, Julius ir Mindaugas išplaukia pasižvalgyti į įlankos galą prie krioklio. Po gero pusvalandžio Mindaugas grįžta ir praneša, kad kairiame krante apsistojusi rusų burinio katamarano įgula, o dešiniajame dar viena stovykla, šalia kurios – visas "Taimenių", "Jegerių", "Skautų" laivynas. Visi atplaukė čia per ežerus pažvejoti. Paklaustas, ko jis visas šlapias, Mindaugas pareiškia, kad nušoko nuo krioklio. "Be liemenės?!" – pasitikslinu aš. "Be liemenės, o ką?".

Pasirodo, krioklys, nors platus ir įspūdingas, bet tik metro aukščio. Mindaugas su Juliumi, stebint išsižiojusiems rusams, po 2 kartus nušoko, o Audrius nuėjo truputi aukštyn palei upę pasižvalgyti. Sugrįžęs jis pareiškia, kad Syrtanė gerokai vandeningesnė už Levgusą, o žemėlapis rodo ir didesnį nuolydį, tad yra šansų joje atrasti ką nors įdomaus. Bežiūrint į žemėlapį, Julius pasiūlo nešdintis iš įlankos, įplaukti į šiauriau lygiagrečiai Syrtanei tekančio Patės upelio, žiotis ir nuo ten pasiųsti desantą į Syrtanės aukštupį, sutrumpinant taip pėsčiąją dalį beveik pusantro karto. Tuo pačiu ir bazinė stovykla bus nuošalioje vietoje, toliau nuo žmonių. Pasiūlymas tuojau priimamas, stovykla likviduojama, tik besiruošiant išplaukti pasigendame vieno "Edelveiso" ir Tomo. Išsiųstas į paieškas Julius suranda jį bežvejojantį prie įlankos žiočių, kur vakar geriausiai kibo lydekos.

Plaukdami link Patės, prigaudome lydekų tiek, kad nėra kur dėti. Upelio žiotyse – ilga vingiuota įlanka, kurią praplaukę, įvairuojame į patį upelį. Srovė visai lėta, gylis pakankamas, ir mes plaukiame prieš srovę dar gerus 3km, kol atsiremiame į ilgą akmenuotą slenkstį – rėvą. Išėjęs pasižvalgyti, pamatau, kad slenkstis tęsiasi kokius 200m, po to ramu. Gal apsinešti ir bandyti skverbtis dar aukščiau prieš srovę? Tačiau pasirodo, kad aukščiau – dar vienas slenkstis, už jo išplatėdamas su giliu duburiu, vėl slenkstis, ir taip toliau. Nutariame įkurti bazinę stovyklą ten, kur sustojome – žemutinio slenksčio pabaigoje. Dešiniojo kranto terasoje kaip tik graži samanota miško aikštelė su dideliu rieduliu. Prie jo ir sukuriame laužą. Pietums vėl kepame žuvį, tačiau visos suvalgyti nepajėgiame.

Po pietų savaime susiformuoja desantinė grupė Syrtanės žvalgybai ir praplaukimui. Savanoriai: Gražina, Raimis, Audrius, Vladas, Mindaugas. Reikėtų eiti ir kuriam nors iš "karininkų", tai yra "Vikingų" klubo narių – man arba Juliui, tačiau šešiese nelabai tilps į vieną palapinę, o kitą reikia palikti bazinės stovyklos saugotojams. Taigi, aš, Julius ir Tomas pasiliekame. Išeinantys pasiima dvi "Saides", "Edelveisą", maisto 3 dienoms. Sutariame, kad parplauks ne vėliau, kaip trečios dienos vakare. Palydžiu desantininkus iki artimiausios aukštumos keteros. Nuo jos, kad lengviau orientuotis, Mindaugo pasiūlymu grupė judės link nedidelio miško ežerėlio pietvakariuose. Už kilometro į pietus nuo ežerėlio žemėlapyje pažymėtas senas visureigių kelias, kertantis Syrtanę netoli jos ištakų iš Žuvingojo ežero. Taip bus daug lengviau surasti Syrtanės pradžią.

Mes trise pasilikę stovykloje stengiamės suvalgyti kalną iš ryto prikeptos žuvies, paskui nutariame paruošti dėl visa ko rūkytos žuvies atsargas. Julius su Tomu išeina žemiau slenksčio žvejoti, o aš gaminu iš kartelių ir eglišakių rūkyklą. Iš 10 pagautų lydekų Julius atrenka 4 didžiausias, kitas paleidžia. Nors pastoviai krauname į laužą šlapias samanas, rūkymas gaunasi karštokas, vienu momentu užsiplieskia net rūkyklos stogas ir ant jo džiūstančios Juliaus poliartekinės kojinės. Tačiau žuvis neperkaista, gaunasi gero šalto rūkymo su eglių spyglių kvapu. Nakčiai rūkyklą pridengiame polietilenu nuo lietaus, o kitą dieną rūkymą tęsiame. Julius su Tomu išeina pasižvalgyti į uolėtą, vos iš miško kyšančią Gulovano sopkos viršūnę, aš, užmetęs sutrūnijusių pagalių ant laužo, kad lėtai smilktų, lendu į palapinę rašyti dienoraščio.

Miškas aplink stovyklą kažkoks tylus, lyg išmiręs. Net mažų paukščiukų balsą retai teišgirsi, nors prie upelio, ypač aukščiau slenksčio, pilna kurtinių išmatų, briedžių pėdų. Vienu metu gulėdamas palapinėje staiga pajuntu kažkokį nerimą, kuris vis stiprėja. Ne, ne kažko antgamtiško, ar žvėries baimę, kuri man svetima nuo vaikystės, bet pavojų. Kaip kare, kai kažkokiu šeštu jausmu pajunti, kai į tave taikosi. Upelio pusėje lyg tai kažkas sušlama, o gal pasigirsta. Pirmą kartą po keliolikos metų žygyje pasigailiu, kad neturiu su savim ginklo. Atsargiai išlendu iš palapinės ir tyliai nusėlinu prie upelio. Nieko, tik vanduo šniokščia slenkstyje. Dėl visa ko dideliu lanku apeinu mišką aplink stovyklą, tačiau pavojaus jau nejaučiu.

Vėliau, jau grįžtant namo, traukinyje Vladas papasakojo, kad, mums beįsikuriant prie Patės, netoli upelio po skarotomis eglėmis pastebėjo sukastą 2x1m žemės plotą ir numestas gumines pirštines. Nenorėdamas niekam gadinti nuotaikos, Vladas tada apie savo atradimą nutylėjo. Ir, ko gero, teisingai padarė, nes būtume ieškoję ne tokių patogių variantų desantui į Syrtanę.

Kitą dieną veikti nėra ką – laukiame parplaukiant savo draugų. Julius pasiūlo nusileisti Paties slenksčių ruožu, tačiau pats tos minties atsisako, – slenksčiai per daug paprasti, neįdomūs.

Ateina vakaras, o Syrtanės žvalgų vis nėra. Pradedame nerimauti, sėdime ant kranto, slėpdamiesi nuo lietaus po didele skarota egle ir kūrename lauželį. Jei negrįš šiandien, rytoj teks eiti ieškoti.

Apie pusę dvylikos šiaurės nakties prieblandoje sušmėžuoja irklai. Prie kranto švartuojasi "Saidė" su Vladu ir Mindaugu, po minutės pasirodo ir likusieji. Kiaurai peršlapę ir pavargę. Skubėjo parplaukti iki vidurnakčio, kad mes mažiau nerimautumėm. Išsimaudė Syrtanės slenkstyje kai stipri srovė paspaudė valtis po uola ir apvertė. Džiovintis nebuvo laiko. Per vieną dieną perplaukė visą apie 20 km ilgio Syrtanę, dvi vandens saugyklos įlankas ir pakilo Pate iki stovyklos. O prieš tai pusantros dienos sugaišo ieškodami Syrtanės ištakų. Suklaidino žemėlapis. Jame pažymėtas visureigių kelias iš viso neegzistuoja, o Syrtanės ištakos iš ežero, pažymėtos kaip plati upė, iš tikrųjų yra tik siauras griovys, kur vos telpa "Saidė". Tuo tarpu dešinysis Syrtanės intakas Porojukolas, žemėlapyje pavaizduotas kaip mažas siauras upeliukas, pasirodo, normali plaukiama upė, kuria mūsų draugai, beieškodami Žuvingojo ežero, net užkilo prieš srovę, apsinešdami kelias rėvas. Šiaip Syrtanė gražus ir įdomus upelis su slenksčiais, trejetu krioklių (nuo 1 iki 4m aukščio) ir ramiais ruožais tarp jų. Nuo didžiausio krioklio nušokti bandė tik Vladas (trečias kartas buvo sėkmingas), kitus įveikė visi. Suaugusieji plaukė ramesnėse vietose po du "Saidėse", o krioklius šturmavo, aišku po vieną. Mindaugas vienas plaukė "Edelveisu", kol visai pavargo ir netoli Syrtanės žiočių persėdo pas Vladą į "Saidę". Įlankoje prie žiočių mūsiškiai sutiko bežvejojantį Melvydą su bendražygėmis. Jis irgi žadėjo pasinaudoti mūsų keliu ir per Patę patekti į Žuvingąjį ežerą.

Syrtanėje labai daug upėtakių, tačiau mūsiškiai ėmė tik stambesnius, mažesnius nei 300 – 400 gramų paleisdami. Pasak žvalgų, dar įdomesnė Syrtanė būtų pavasarį, kai daugiau vandens. Upė prateka keletą nedidelių kanjonėlių. Uolėtuose krantuose – retas pušynas. Daug uogų, grybų.

Prasidėjęs naktinis lietus neleidžia grįžusiems išsidžiovinti. Tenka lįsti į palapines. Džiovinimąsi baigiame kitą dieną ir palikę truputį maisto Melvydo grupei, susikrauname nedaug palengvėjusias kuprines ir išeiname į šiaurę link Kuvždengos. Šiaurės miškas netankus, eiti nesunku, tačiau vargina pastovūs pakilimai ir nusileidimai, vėliau dar prisideda aukštapelkių forsavimas. Aplink taiga, orientuotis galima tik pagal kompasą ir upelius. Tačiau eiti jų užpelkėjusiomis pakrantėmis sunku, todėl mes mieliau renkamės kalvų šlaitus, nors kelias dėl to pailgėja. Pietaujame prie Žąsų upelio, ten kur jis išlenda iš tarpeklio tarp dviejų kalvų. Puola uodai ir muselės, todėl skubame ir laužo nekuriame. Pasitenkiname lašiniais, chalva, ir upelio vandeniu.

Dar po valandos ėjimo rytiniu Tervivaros kalno šlaitu šiaurės rytuose atsiveria Kuvždengos slėnis. Leidžiamės žemyn, tačiau išeiti prie upės taip lengvai nepavyksta. Nusileidę į kalno papėdę, pakliūname į užpelkėjusį mišką, kur vietomis semia net guminius batus. Bandome naudotis briedžių takais, tiek, kiek jie eina mums reikiama kryptimi. Pagaliau visai įstringame nedidelėje salelėje tarp pelkių. Pasiunčiu į žvalgybą Audrių, Gražiną ir Tomą ieškoti geresnio praėjimo link upės. Jiems tai pavyksta, ir, pabridę dar porą šimtų metrų pelke su muselių ir uodų debesimis, išeiname į apysausį pušyną. Čia auga gailiai ir todėl besikandžiojančių gyvių žymiai mažiau. Pušynas, pasirodo, auga Kuvždengos viršutinėje terasoje, nuo kurios samanotu šlaitu nusiritę žemyn, išeiname prie upės ten, kur ir planavome – ties žemėlapyje pažymėto slenksčio pabaiga. Iš tikrųjų, tai ne slenkstis, o – tik ilga rėva. Vandens mažai, praplaukimas sudėtingas. Apsistojame upės vingyje rėvos pabaigoje, kad naktį liūliuotų vandens šniokštimas. Nors, atrodo, miegosis ir taip gerai – perėjimas su sunkiomis kuprinėmis visus gerokai nuvargino. Man dėl didelio svorio atsiliepė seniai patemptas kelio sąnarys, – jei šiandien dar reikėtų eiti, kažin ar įstengčiau.

Julius dar bando žvejoti. Upėtakiai kimba, tačiau tenka visus paleisti – per maži, o ir maisto turime gerokai daugiau, negu reikia.

Rytojaus dieną prisipučiame laivus ir išplaukiame žemyn. Nors laiko dar turim pakankamai, tačiau eiti į aukštupį ieškoti Beketovo minėtų krioklių nėra prasmės – upė labai nusekusi. Rėvoje tenka net pasistumdyti. Gerai, kad žemiau srovė aprimsta ir gylio pakanka. Plaukimas darosi nuobodus: ilgi ramūs ruožai , rėvutės, viena kita užvarta, – lyg plauktum Ūla. Krantai, nors ir nežemi, bet apaugę aukšta žole (žinoma, neskaitant miško) ir pelkėti. Visą dieną lyja. Vakarop pavyksta susirasti stovyklai aukštą sausą krantą su daugybe sausų pušų. Kuriame didelį laužą, džiovinamės, laukiame atplaukiant Vlado, kuris atsiliko bežvejodamas upėtakius. Pasirodo tik po poros valandų, kai jau ruošiamės plaukti atgal jo ieškoti.

Antras rytas prie Kuvždengos išaušta giedras. Pavyksta pradžiovinti palapines ir atidrėkusius rūbus. Vėl plaukiame ramia upe, nekantraudami pasiekti Voskoboinikovo grupės atrastą 4 ar 7m krioklį. Pasiekiame jį apie pusiaudienį. Iš tolo girdisi ne tik šniokštimas, bet ir dundesys: nuo didelės vandens masės virpa uolos. Prie kranto raudonuoja prišvartuotas Juliaus "Edelveisas": jie su Tomu jau apžiūrinėja krioklį. Sustojame ir mes su Mindaugu. Kol karstomės uolomis, norėdami išsirinkti geriausią kelią šuoliui, atplaukia ir kiti. Nuleidę spiningo blizgę nuo uolos pamatuojame aukštį. Pagrindinės, tai yra vertikalios, krioklio dalies aukštis – be kelių centimetrų 4 metrai. Na ir dar gal apie pusmetrio perkritimas viršuje, įplaukiant į krioklį. Aukštis nebaisus, tačiau praplaukti galima tik palei kairįjį krantą, kitur kyšo akmeniniai dantys. O kairiajame krante dar tik pradėjęs kristi vanduo trenkiasi į uolą, susidaro didoka atbulinė banga, krintanti palei uolų sieną žemyn per visą krioklio aukštį. Tarp pagrindinės srovės ir šios bangos susidaro lyg ir įduba vandenyje, kurią reikia apžergti, tai yra, kad laivas iš karto nevirstų ant šono ir nebūtų skandinamas dar šuolio pradžioje, reikia vienu bortu slysti per pagrindinę srovę dešinėje, kitu per atbulinę bangą kairėje.

Užplaukiu kiek galima iš apačios, pamatuoju gylį po kriokliu – lyg ir švaru. Iš viršaus mestas rąstas trumpam dingsta putose, paskui gal už metro iššoka į paviršių. Vladas su Julium nutaria šokti. Aš dar prisibijau, kad nuo energingų mostų irklu gali atsiverti neseniai užgijusios žaizdos, todėl pasilieku apačioje vadovauti gelbėjimo darbams ir fotografuoti. Gelbėjimui paruošiame du laivus: vieną iš karto apatiniame krioklio bjefe, antrą truputi žemiau ant uolų, kur stipri srovė neša į sekantį nors ir nesudėtingą slenkstį. Priedo dar viršuje Mindaugas su morka, kurią turėtų numesti tiesia į putų katilą po krintančiu vandeniu, kur negali įplaukti gelbėtojų kajakas.

Vladas pirmas sėda į savo "Saidę", susireguliuoja kelių fiksavimo diržus ir įvairuoja į krioklį, stengdamasis, kaip ir esame numatę, apžergti valties bortais srovėje susidariusį griovį. Šuolis, "Saidė" dingsta iš viršaus krentančio vandens putose, paskui, nubrėžusi lanką po vandeniu, užsiriečia į viršų. Didelė krentančio vandens masė priskandina laivagalį, tačiau Vladui pavyksta išlaikyti lygsvarą, ir netrukus, aidint džiaugsmingiems šūksniams, jis švartuojasi prie plokščios uolos šalia gelbėtojų "Edelveiso".

Netrukus ant krioklio briaunos pasirodo Julius su "Edelveisu". Visi jaudinasi: laivelis mažiau stabilus už "Saidę", nors ir lengviau valdomas. Be to tai pirmas "Edelveiso" šuolis nuo rimto vertikalaus natūralaus krioklio. Syrtanėje Mindaugo "Edelveisu" praplaukti kriokliai buvo arba nuožulnūs, arba žemesni. Be to ir vandens masė ten gerokai mažesnė.

Julius atsilošęs krenta žemyn ta pačia trajektorija, kaip ir Vladas, laivo nosis susminga į putas, išsitiesina į viršų ir Juliui nespėjus permesti kūno svorio į priekį didelė iš viršaus krentančio vandens masė paskandina kairiojo borto užpakalinę dalį. "Edelveisas" apsiverčia pusiau per laivagalį, pusiau per šoną. Iš užutekio startuoja gelbėjantis laivas, tačiau Julius, išsilaisvinęs iš kelius fiksuojančių diržų, išnyra su irklu rankoje, kita ranka pasigauna apvirtusį kajaką ir išplaukia į krantą.

Negi "Edelveisas" per silpnas tokiam kriokliui? Julius su Vladu pilni azarto, net neatsikvėpę, pagriebia po "Edelveisą", be draugų pagalbos užsiropščia per uolas į viršų ir vėl vienas po kito įvairuoja į krioklį. Abu šuoliai sėkmingi… Ir prasideda laivų testavimas ir šuolio technikos tobulinimas! Julius su Vladu nušoka gal po 15 kartų kiekvienas įvairiais laivais. Overkiliu baigiasi tik du šuoliai: vienas "Saidės", vienas "edelveiso". Dar vieną overkilį patiria "Saidę" pabandęs nušokti Raimis. Sėkmingą šuolį "Saide" atlieka Mindaugas. Žodžiu, statistika nerodo nė vieno laivo pranašumo. Paeksperimentavęs Julius pareiškia, kad apsivertimas nepriklauso nuo laivo tipo. Viską lemia irkluotojo sugebėjimas nusileidus staigiai pasilenkti į priekį, kompensuojant iš viršaus ant laivagalio krentančios vandens masės spaudimą. Galutinis Juliaus įvertinimas: "Saidė" šiek tiek stabilesnė, bet "Edelveisą" lengviau suvaldyti, netgi kritimo metu.

… Toliau nuo upės, ant uolos tarp retų pušelių pasirodo Mindaugo sukurto laužo dūmelis. Einame jo link džiovintis ir atšvęsti sėkmingo krioklio įveikimo. Stalą atstoja besileidžiančios saulės nurausvinta plokščia uola pačioje sopkos viršūnėje, o vaišes – košė, marinuoti upėtakiai ir šviežia 90 laipsnių čagos ir girtuolių uogų trauktinė.

Šaltą ir lietingą kitos dienos rytą paliekame krioklį. Žemiau jo esantis rusų kajakininkų minimas slenkstis greičiau panašus į nedidelę rėvą. Už jos – senas apgriuvęs tiltas. Jį praplaukus, Kuvždenga nurimsta, išplatėja, pereidama į šiaurinės Jovos vandens saugyklos dalies – Tumčaozero įlanką. Vėl kasamės prieš stiprų vėją su lietaus šuorais. Sustoję pailsėti, nedidelėje mišku apaugusioje saloje randame neseniai supiltą kapą su pravoslavišku kryžium iš pušies kamieno, nuvytusiom gėlėm ir dubenėliu maistui. Iš kur jis čia tarp ežerų ir miškų?

Tumčaozero platybėse siaučia audra. Juodi niūrūs debesys nugulę kalvotas salų viršūnes, vėjas gena mums iš priekio dideles bangas ir taško į veidą lietaus purslus. Todėl pamatę dešiniajame krante buvusio Tumčos miškų ūkio gyvenvietės griuvėsius sukame prie jų. Mus pasitinka vietinis vaikinas, pakviečia į svečius. Jis čia neseniai, padeda dėdei žvejoti. Dėdė, susitvarkęs vieną apgriuvusio darbininkų bendrabučio kambarį, čia gyvena pastoviai. Žvejoja, medžioja, uogauja. Nuveža motorine valtimi savo produkciją į Zarečenską žmonai parduoti, pasiima duonos, druskos, kruopų ir vėl čia. Net bulvių sklypelį turi pasisodinęs. Jo sūnėnas, atvirkščiai, matosi, kad nekaip jaučiasi ištrauktas iš civilizacijos. Malkas krosniai atneša žalias, šniurščia nosimi peršalęs ir skundžiasi, kaip jam čia nusibodo. Tik kai pasiūlome pasigydyti nuo peršalimo spiritu, iš karto atgyja ir pralinksmėja. Mus pavaišina savo keptais blynais.

Dėdė Paša grįžta iš žvejybos apie vidurnaktį. Sunkiai nusakomo amžiaus tvirtas, sveikai raudono veido, trykštąs energija ir patenkintas gyvenimu. Matosi, kad gyvenimas gamtoje jam neleidžia senti. Ir kalba su juo rimtesnė: puikiai pažįsta apylinkes, žino įlankas, upes, krioklius. Pasakoja, kur ir kaip geriau kimba žuvys. Iš jo sužinome ir kapo saloje istoriją. Pasirodo anksti pavasarį, tik ištirpus ežerų ledui, žmogus iškrito iš katerio, ir niekas jo nepastebėjo. Tik po dviejų mėnesių dėdė Paša surado lavoną prie salos. Kadangi velionis artimų giminių neturėjo, o su žmona buvo išsiskyręs, nebuvo kam juo pasirūpinti. Dėdė Paša pats kukliai, bet krikščioniškai tvarkingai palaidojo jį čia pat, saloje, ir dabar prižiūri kapą.

Atsisveikinę su svetingu dėde Paša ir palikę jam dalį savo maisto, leidžiamės tolyn į rytus, į Tumčos ežero platybes. Diena pusiau giedra, nelyja, ir mes neskubėdami plaukiame nuo vienos uolėtos salelės prie kitos. Vladas vėl atsilieka žvejodamas. Kitiems žvejyba jau atsibodo, Tomas su Julium, ištraukę puskilograminius ešerius, vėl paleidžia atgal, kad nereikėtų valyti. Vėlai vakare, mums jau sėdint prie laužo parplaukia Vladas su 12 kg žuvies. Didelės lydekos, dvikilograminiai jaziai. Kepame tik filė, o visą kitą suverčiame į puodą žuvienei. Suvalgyti per vakarienę ir pusryčius, žinoma, nepajėgiame. Dalį tenka pasiimti su savimi. Ir net keista atrodo, kai artėjant prie Zarečensko, sutikti iš Tumčos plaukiantys rusų katamaranininkai skundžiasi, kad žygyje žuvies vos paragavo.

Zarečensko prieigose ant kranto laukia būrelis vietinių nelegalių taksistų ir siūlo savo paslaugas nuvežti iki geležinkelio. Mes pirma nutariame išsidžiovinti ir pernakvoti, o važiuoti ryte, nes traukinys išvyksta iš Kandalakšos apie pietus. Vietiniai parodo mums gražią pievelę su šaltiniu, kur galime įsirengti stovyklą, ir net savo šunį palieka nakčiai mūsų saugoti.

Ryte šeštą valandą susipakuojame į dvi lengvasias mašinas su bagažinėmis ir, sumokėję 280 litų, laimingai pasiekiame Kandalakšą.

Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika