"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Luvengos ir Tikšos upėmis

Airida Zalieckaitė

2006 m. birželio 6 – 11 d. Vandens turizmo vadovų kursų klausytojų grupė dalyvavo žygyje Kolos pusiasalyje, kur naudodamiesi besibaigiančiu pavasario potvyniu, plaukė turistų – vandenininkų dar neištirtomis Luvengos ir Tikšos upėmis.

Dalyviai: Alvydas Barzdėnas (žygio vadovas), Tomas Barzdėnas, Sondra Jonceva, Arūnas Gudinavičius, Airida Zalieckaitė, Darius Vaitkaitis, Ona Kodytė, Mykolas Valainis, Jonas Balčiūnas, Mindaugas Beniušis.

Plaukimo priemonės: keturios "Saidės", trys "Edelveisai", viena "Karagana".

Žygio santrauka. Praplaukta Luvengos upė ir įdomiausia 40m/km nuolydžio Tikšos atkarpa. Luvengoje rimtesnių slenksčių neaptikta. Vandens lygis šiek tiek žemesnis už vidutinį tokiu metu. (Luvengos žiotyse apie 10 m3/s, Tikšos aukštupyje – 4 m3/s). Oras buvo permainingas: švietė saulė, lijo lietus, rimčiau atšilo nuo birželio 12 d. Uodai ir mašalai nevargino.

Naktis traukiny Sankt Peterburgas – Murmanskas buvo vėsoka. Jautėsi, kad traukiame Šiaurės kryptimi. Ryte, apie 8 val. atvykome į Kandalakšą, kur mus iškart, ką tik išlipusius iš traukinio "pasitiko" vietinis saugumas ir suregistravo. (Keliaujantiems patartina turėti iš anksto paruoštą sąrašą su informacija: kas keliauja, kur keliauja, kelionės trukmė, paso duomenys, gyvenamosios vietos ir darbovietės adresas. Tokiu būdu bus išvengta ilgai praleisto laiko su Rusijos pareigūnais.)

Keletas bendražygių patraukė miestelin tvarkyti registracijos reikalų, kiti ieškojo vietinio transporto, kuris galėtų nuvežti mus iki Luvengos upės. Dideliai mūsų nuostabai, viešbučio "Belomorje" administratorė be problemų sutiko registruoti 10 asmenų turistų grupę, tačiau už dviejų dienų (pirmos ir paskutinės) registraciją turėjome sumokėti solidžią 16 000 rublių sumą (1600 Lt). Viskas "oficialiai" – sąskaita, antspaudas, parašas. Viešbučio administratorė migracijos dokumentuose atžymėjo mums paskutinę viešnagės dieną, tokiu būdu išvengėm dar vieno apsilankymo viešbutyje grįžtant namo ir sutaupėm laiką pasibuvimui laukinėje gamtoje. Tačiau su transportu mums visai nesisekė. Per porą valandų nesuradę galingesnės mašinos į Luvengos ištakas,
sprendėme dilemą važiuoti vietiniu sausakimšu reisiniu Kolvicos autobusu, keičiant suplanuotą žygio maršrutą, ar samdyti vietinę taksi, kuri mus galėjo nuvežti geriausiu atveju už miesto, nes anot vietinių taksistų, kelias iki upės yra nepravažiuojamas.

Supratę, jog pakliūti į autobusą su didžiulėmis kuprinėmis mums nėra šansų, svarstėme apie važiavimą taksi. Kol Alvydas derėjosi su taksi vairuotojais, mūsų vaikinams pavyko prikalbinti galingos karinės mašinos su užrašu "Liudi" vairuotoją. Kadangi vairuotojas labai neturėjo laiko, tikėjomės, kad išvažiavus už miesto toliau teks keliauti pėsčiomis. Mūsų didžiai nuostabai, šaunusis rusų karininkas nei už miesto nei toliau nesustojo. Galingas automobilis kaip koks žvėris rovė kiaurai per nuvirtusius medžius, sulūžusius tiltus, griovius, pelkes. Vietoje žadėtų mus nuvežti 3 km, nuvežė visus 30 km. Už tai mes jam širdingai padėkojome ir užmokėjom 2 500 rublių (250 Lt). Likus porai kilometrų iki tikslo, mašina jau negalėjo įveikti vieno iš Luvengos intakų, ir mes pėsčiomis patraukėme upės link.

Luvenga aukštupyje panaši į lietuviškąją Bražuolę – nesudėtinga, be didelių rėvų upė. Vietomis vandens buvo mažoka, ypač plaukiantiems po du. Dažnai teko įstrigti ant akmenų, išlipti iš laivo prasistumti, vietomis upė buvo visiškai tyki ir rami. Perplaukę mažą Aukštutinį Luvengos ežeriuką, įplaukėme į didelį kalnų suspaustą Vidurinįjį Luvengos ežerą.
Jonas su Tomu pabandė laimę žvejyboje, tačiau liko be laimikio. Žvejybai trukdė vėsokas oras ir žvarbus šiaurės vėjas. Per daugiau nei valandą įveikę Luvengos ežerą, ten kur šniokšdama rėvomis upė iš jo išteka, nuostabios gamtos prieglobstyje įsikūrėme stovyklavietę. Po sočios vakarienės dalis bendražygių patraukė į kalnus šalia stovyklavietės, kiti persikėlę į kitą upės pusę įkopė į 580 metrų Srednij Mys kalną. Kai kas žvejojo, kai kas saugojo stovyklavietę.

Vidurnaktis. Kalnų viršukalnė, snieguoti pakalnės šlaitai, tolumoje Baltosios jūros įlanka, saulės spinduliai dengiantys miškingą kalno šlaitą, oro gaiva, baltosios naktys… Neapsakomas jausmas…Pirma valanda nakties, dar šviesu, ir visai nesinori miego.

Kitą dieną tęsėm kelionę Luvengos upe. Tikslas buvo Žemutinis Luvengos ežeras. Plaukimas gana lengvas, galima sakyti kurortinis. Keliose vietose buvo smagesni ruoželiai, rėvukės. Arūnas šį maždaug 5 km atstumą įveikė pėsčiomis. Įplaukę į ežerą ir lengvai užkandę, plaukėme į kitą ežero krantą ieškoti sausumos kelio link ežero Belyj. Žemutinio Luvengos ežero krantai labai gražūs – dešinysis apaugęs miškais, kairysis – uolos, ežero vanduo – ledinis. Vaikinai dar kartą nesėkmingai užmetė meškeres....Žuvims, matyt, dar per šalta. Kirtę ežerą, priplaukėm
nuostabų smėlėtą paplūdimį ir ilgai nesvarstę nutarėm čia kurti stovyklavietę. Gerokai kaitinant saulutei vieni rinko akmenukus, kriaukles, maudėsi šaltame ežero vandenyje, kiti išėjo į žvalgybą Tikšos upės link.Žemėlapyje ji pažymėta kaip turinti daug rėvų ir slenksčių, kritimas didelis. Užduotis buvo išsiaiškinti ar užteks vandens, ar verta ten žygiuoti maždaug 7 km. Eidama į žvalgybą Sondra su Mindaugu ir Jonu rado didžiulius šiaurinio elnio ragus! Priėjus Tikšos upę, vaizdas pranoko visus lūkesčius – srovė stipri, akmenų gausybė, nuolydis geras. Vietomis upė labai įvairi, yra ramesnių ruožų, yra ir labai rimtai atrodančių atkarpų. Grįžtant iš Tikšos į stovyklavietę, žvalgai sutiko užmetusių tinklus vietinių šeimynėlę. Tai vieninteliai laukinėje gamtoje sutikti žmonės! Vėliau, dar vienoje vietoje aptikome tik žmonių pėdsakus.

Straksėdami nuo akmens iki akmens grįžome į stovyklą. Ryžių košė ir bruknių kompotas buvo super! Ruošėmės rytdienos žygiui, pakavome laivus į kuprines, vakaras dienos šviesoje prie laužo, pašnekesiai.... Kadangi nebuvo jokių uodų ir mašalų apraiškų, nusprendėme šią jaukią naktį miegoti miegmaišiuose prie laužo.

Išaušus rytui, dalį laivų ir maisto atsargų paliekame miško slėptuvėje ir paliekam smėlėtą Žemutinio Luvengos ežero pakrantę. Žygis pėsčiomis iki Beloje ežero ir toliau taku iki Tikšos upelio. Žygiavome virš dviejų valandų. Pradžioje buvo nelengva lipti su kuprinėmis į kalną, vėliau ėjimas buvo lengvas, reljefas šiek tiek kalvotas, medžių nedaug, sausa, saulutė šildo, grožiesi nuostabiais Beloje ežero pakrančių reginiais.

Stovyklavietę įkūrėm žemiau ežero Beloje, tarp bevardžio ežeriuko ir Tikšos upelio. Alvydas eina pažiūrėti upelio, ruošiamės plaukti – pakuojamės 5 laivus (tris "Edelveisus", "Saidę" ir "Karaganą"), imam šalmus ir liemenes ir žygiuojam keliu prie Tikšos.

Pirmieji penki bendražygiai, prasistumdami per akmenis leidžiasi Tikšos upe žemyn. Vėliau priplaukėm kupiną slenksčių maždaug 50 metrų atkarpą, kurios pažiba maždaug metro aukščio slenkstukas, kur reikia neužlėkti ant aštraus akmens. Keturi praplaukia sėkmingai, Airida verčiasi... Plaukiam toliau, vandens mažoka. Dar gal du ruoželiai su slenkstukais, visus sėkmingai įveikiam prasistumdydami per akmenis. Nuplaukę gal pora kilometrų, stojam, nes vandens kritimas vis mažėja. Tempiam laivus prie pirmojo slenkstuko, keičiasi plaukikai. Identifikavus pačią įdomiausią maždaug 50 metrų trasą, ją praplaukiam keliasdešimt kartų pasikeisdami. Nors ruoželis nedidelis, tačiau iš tiesų įspūdingas ir suteikiantis daug adrenalino ir teigiamų emocijų.

Prabėgo dar viena diena, jautėsi fizinis nuovargis. Kupini įspūdžių dalinomės juos sėdėdami naktį prie laužo, dainavome lietuviškas ir net gruziniškas dainas, sutartines, kurios ilgai aidėjo kalnuotoje kitoje ežero pakrantėje. Tą naktį gimė mūsų sukurtas žygio himnas.

Sekančią žygio dieną patraukėme arčiau Beloje kalno, beeinant užklupo lietus, kuris beviltiškai nesiliovė. Planuotas žygis į Beloje kalną tapo panašesnis į fantaziją, nors Darius ir Jonas ryžosi ją paversti realybe, kai kiti tuo tarpu sulindę į palapines šiltai miegojo. Tomas dar kartą bandė laimę žvejyboje. Aprimus lietui, sulaukėme sušlapusių kalniečių Dariaus ir Jono, kurie dalinosi įspūdžiais, pasakojo, kad be kompaso nebūtų išsivertę. Tą buvo galima suprasti pažiūrėjus į kalnų viršukalnes, kurių nesimatė per debesis. Darius vakarui paruošė "Kola – kolą" (degtinės ir spirito mišinys, pagardintas laukinėmis pernykštėmis bruknėmis), kuri labai tinka grįžus iš kalnų. Po pietų saulė prisikėlė ir lepino mus savo spinduliais. Ėmė formuotis dar vienas būrys žygiui į kalnus. Šįkart išsiruošė Mykolas, Mindaugas ir Arūnas.

Sekantis rytas prie Beloje ežero išaušo saulėtas, bet vėjuotas. Tęsėm kelionę, žygiuodami per mišku apaugusius kalnelius, ir grįžom prie ežero, kur nakvojom prieš dvi dienas. Kaip kažkas pasakė, vėl grįžom į namus. Iš čia tęsėm kelionę laivais per ežerą. Prasidėjus kone priešpriešiniam uraganiniam vėjui ir pakilus bangoms, plaukti darėsi vis sunkiau. Mūsų laivai išsibarstė po visą ežerą ir vėl susirinko po geros valandos prie Luvengos ištakų. Upė toje vietoje jau gan plati, kai kur šiek tiek didesnė srovė, daugiau akmenų, buvo ir linksmų slenkstukų. Su žvejyba ne stebuklai, kaip byloja universali žvejų taisyklė: jeigu upėje nėra žuvų, žvejybos laikas neturi jokios įtakos sugautos žuvies kiekiui. Mūsų suplanuotas maršrutas artėjo prie pabaigos. Turėjome atplaukti iki Luvengos gyvenvietės. Kur ne kur krante jau girdėjosi žmonių balsai, šuns lojimas.
Nusprendę dar negrįžti į civilizaciją ieškojome tinkamesnės vietos stovyklai įkurti. Ilgas poliarinis vakaras, lietaus ir saulės harmonija padovanoja mums nuostabų reginį danguje – dvi ryškiaspalves vaivorykštes. Apie vakarienę seniai pamiršom, o vis dar šviesu. Vyksta žaidimai prie laužo, ilgi pašnekesiai, dainuojamos ir kitos dainos. Ryt paskutinė kelionės diena.

Šaukšto ir puodo sutartinė, lydima Sondros "labas rytas, laikas keltis!" prikelia gyvenimui paskutinę plaukimo dieną. Vos išsiropšti iš palapinės, o pusryčiai jau garuoja "ant stalo". Ryte pasisveikina kukuodama gegutė. Beje, ji kukuoja net ir vidurnaktį, nenuostabu, nes juk šviesu kaip dieną, ir saulė net už horizonto nelabai pasislepia – vos už kalnelių trumpam šasteli. Čionykštė gamta kupina įvairiausių paukščių, tame tarpe ir taip Mykolo pamėgtas aptiktas Juodakaklis naras.

Paskutiniai pasiruošimai tolimesniam plaukimui, leidžiamės stačiu šlaitu ir mes vėl savo stichijoje – palengva supamės Luvengos vilnelėse. Poilsio diena, net ir plaukimas vangokas: skubėti tikrai nėra kur, nes belikę vos keli kilometrai. Belieka gaudyti paskutines gražias laukinės gamtos akimirkas. Galiausiai mūsų ausis, jau spėjusias priprasti prie laukinių "kukū", juodakaklio naro klyksmų ir kitokių natūralios gamtos garsų, pasiekia tikrasis "išsivysčiusios žmonijos" palydovas – dar tolimas, bet nenumaldomai stiprėjantis plento gaudesys. Nors ir trumpa, bet paskutinė plaukimo finišo tiesioji pateikė malonių siurprizų su nuostabia panorama į Baltąją jūrą.
(Kandalakšos įlanką). Nuostabūs pakrančių vaizdai, daugybė draustinio salelių, gaivus pajūrio oras, tiesiog akyse pakylantis ir nuslūgstantis jūros vanduo, paukščių gausybė ir tolumoje plaukiantis ruonis. Kadangi toliau įlanka plaukti negalima dėl draustinio teritorijos, susirandame jaukią vietelę stovyklavietei įlankoje šalia Luvengos kaimo. Pasikeisdami einame apžiūrėti gyvenvietės, kurios kasdieninis gyvenimas atrodo pakankami skurdus, tačiau aptikta parduotuvė nustebina prekių gausa ir įvairove. Išsiaiškinę autobusų, važiuojančių i Kandalakšą grafiką, grįžtame į stovyklavietę. Jeigu per visą kelionę mes neaptikom uodų ir muselių, tai paskutinį vakarą, atšilus orui, jos sparčiai atsigavo. Dalis bendražygių nuėjo anksti miegoti, kiti vaikščiodami jūros įlankos pakrante, rinko akmenis ir grožėjosi gamta.

Kitą rytą kėlėmės anksti, kad spėtume į traukinį Kandalakšoje. Nerimą kėlė vietinis transportas, nebuvome tikri, kad su didelėmis kuprinėmis tilpsime į autobusą. Tačiau mums pasisekė – birželio 12d. Rusijoje yra nepriklausomybės diena, todėl keliaujančiųjų nebuvo itin daug. Nelabai linksmo veido autobuso kontrolierė mus "atleido" nuo bagažo mokesčio mainais į kelionės bilietus, kuriuos ji pasiliko sau. Pravažiavę apie 20 – 30 kilometrų atvykome į Kandalakšą, kur dar spėjome nusipirkti vietiniame turguje skanios rūkytos žuvies.

Kelionė traukiniu iki Peterburgo truko apie 18 valandų. Atvykę dar turėjome gerą pusdienį laisvo laiko miestui apžiūrėti, o vakare sėdom į Lietuvos traukinį vežantį mus namo drauge su nuostabiais ir neišdildomais žygio prisiminimais. Apie kelionės pabaigą priminė monotoniškas traukinio bildėjimas ir vis tamsesnės naktys.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika