"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Juodasis Čeremošas, Čeremošas '05

"Dustas" iš Utenos Turistų Klubo

Rajonas: Pietvakarių Ukraina. Ivano–Frankovsk ir Černovick sritys. Rytų Karpatų (Ukrainos Karpatai), Pokutsko – Bukovino kalnai ir priekalnės.

Maršrutas: Utena (Lietuva) – Lenkija – Slovakija – Ukraina (Užgorod) – Kolomija – Vižnica – Verchovina – Burkut – automobiliu. Burkut – Vižnica – plaukte. Vižnica – Utena vėl automobiliu.

Maršruto ilgis: autotransportu (pirmyn – atgal) ~ 3080 km, vandeniu ~ 90 km.

Gamtinės sąlygos: Vandens lygis aukštas. Oro sąlygos puikios – be lietaus, saulėta.

Žygio laikas: 2005 05 06 – 2005 05 11 (6 dienos, iš jų plaukta 2,5 d.)

Iranga: Pripučiama kanoja "Saidė 3,6" (Laplanda) – 1 vnt.
Pripučiamas kajakas "Edelveisas" – 1 vnt.

Dalyviai: Dustas (Utenos turistų klubas)
Makumba (Utenos turistų klubas)

Penktadienis, 2005 04 29

Išlydėjom "Vikingus" į Kareliją. Nu, nors vilku kauk, persk ir arijas dainuok, bet...

NERVAI NELAIKO!


Vos išvažiavęs iš sostinės, puolu skambinti Makumbai ir jį kaip reikiant užerzinu: pasiūlau iš naujo pagalvot apie žygį, kurį jau buvome lyg ir nukėlę į ateitį. Apie pažintį su Ukrainos upėmis. Pamastyti, pasiskaičiuoti ir pareikšti savo nuomonę.

Šeštadienis, 2005 04 30

Vakare skambina.

– Nu? – klausiu.

– Tai aš pasidžioviau miegmaišį, visgi lengvesnis bus... – nuskamba atsakymas.

Nuo dabar prasideda pasiruošimas žygiui, prasidėsiančiam už nepilnos savaitės, mums visai naujose, Ukrainos platybėse. Turiu poros upių aprašymus – nėra žemėlapių. Yra keli žemėlapiai – niekur nerandu aprašymų. O laiko ne taip ir daug.

Penktadienis, 2005 05 06

Lyg ir suspėjom viską: maistas nupirktas, maršrutas paruoštas, "kupros" sukrautos. Ir "takoje čemūdannoje nastroenij". Ateina Gintaras – kiek iškeliaujančių, tiek ir palydinčių. Vilma nuveža iki Ukmergės. Toliau viskas labai paprasta ir nesunkiai paskaičiuojama: 6 val. vakaro pajudėję iš Ukmergės, 9 val. būnam Lazdijuose. Naktis prabėga už vairo, bekeikiant lenkų kelius, ženklus, kurių čia apstu, ir sunkvežimius. Aišku, nepamirštant ir policijos.

Šeštadienis, 2005 05 07

7.30 lietuvišku, 6.30 vietiniu laiku kertam lenkų – slovakų sieną. Ši šalis mus pasitinka ant postamentų sustingusiais karo laikų lėktuvais, pabūklais ir tankais. Rodyklė nurodo "mirties slėnį". Iš visko matyti, kad prieš pusę amžiaus čia nebuvo taip ramu. Gi dabar akį džiugina pavyzdingai sutvarkyti kiemai, skverai, tvarkingai nukirpta žolytė ir įvairiausi žydintys krūmeliai. Jei ne bulvių lysvės palangėse, tai net su pedantiškąja Pietų Vokietija galima būtų sumaišyti. Slovakijoj užtrukom 2 val., ir 9.30 pasiekiam Ukrainos pasienį.

Ties šia vieta tikslius planavimus reikėtų baigti. Dabar laikas skaičiuosis kitaip.

Kaip gaidžiai užpuola slovakų policajai. Ne, net ne kaip gaidžiai, kaip drakonai! ( žr.žemiau) Įsūdo 100 lt baudą už važiavimą be diržų. Drakonai pentinuoti!

Pas Ukrainos pareigūnus ryški pozicija "dagadaisia sam". Pakiša užpildyti kažin kokias migracijos korteles ir dingsta. Bandom pasiklaust pasieniečio – išklauso, oriai, lyg negirdėjęs, nusisuka ir toliau matuoja žingsniais asfaltą. Kaip tikri europiečiai užpildom lietuviškai ir įteikiam jiem atgal. Mūsų nuostabai, tai "praslysta". Ant šios sienos sugaišom 1 valandą, nuo namų mus skiria lygiai 1000 km.

Su mumis pasisveikina pirmas Ukrainos miestas – Užgorodas. Murzinos gatvės, neveikiantys šviesoforai, niūrūs ir pilki namai, susiraukę žmonės. Pilnos gatvės senų dūmais apsivertusių "kerogazų". Duobės, dulkių debesys, karštis ir valkataujantys šunys. Vos valanda nuo Slovakijos, bet skirtumas pribloškiantis. Tiesiog N metų atgal.

Įvažiuojant į miestą yra degalinė ir labai nežymus valiutos keitimo kioskelis. Kursas čia geras – už 1 EUR duoda 6,40 grivinos, už 1 USD – 4,80. ( Toliau pavažiavus teko matyt 6,35 už EUR). Kuro kainos vienodos visoje šalyje: dyzelis kainuoja apie 1,5 lito. Bet teko prisiminti laikus, kai jo paprasčiausiai nebūdavo. Vienoje, kitoje, trečioje degalinėj nėra – ketvirtoje surandi. Svarbiausia – nesijaudinti ir gerai maitintis. Už 29 grivinas įvaldau (įsigyju red.) prabangų Ukrainos kelių žemėlapį. Vėliau konstatuojam, jog jei ne jis – mišios. Mat su kelio ženklais čia ganėtinai striuka. Įvažiavai į miestą, o toliau manykis pats. Išvažinėdamas pamatai, kad ne ant to kelio "iššokai", tada neri atgal. Iš kelinto karto vis vien pavyksta. Paprasčiau su tais, kurių planai pateikti žemėlapy.

Magistralinis kelias, iš Užgorodo einantis per Mukačiovo, Chust, Rachov, Kolomija, liukso klasės tik pirmus 10 km. Vėliau sulig kiekvienu pravažiuotu miesteliu prastėja ir vis labiau panašėja į kelią tarp kolūkio fermų ir grūdų sandėlio. Juolab, kad ir karvių, iš sočių ganyklų begrįžtančių namo, netrūksta: žingsniuoja visu asfalto pločiu ir nesidairo. Pastebėjom, kad nei jos bijo mašinų, nei vairuotojai saugosi gyvulių. Tiesiog prasiraito 20–tonė "fūra" tarp viso kaimo augintinių, ir mina tolyn.

Šviečia saulė, žvakidėmis žydi kaštonai, aplinkui, kiek akys pasiekia – vynuogynai. Sustojam vienam iš šimto kaimų, nusiperkam vietinės gamybos vyno – kaip neparagausi. Foto tarp karvių uodegų – kaip nepadarysi? Dar už 100 km. Makumba pratrūksta:

– Kokios čia taisyklės niekaip nesuprantu! Ir kam jos galioja!? Ir kokias čia mums prisitaikyt?

Eismas iš tikro įdomus: duobėtu asfaltu lekia patys įvairiausi automobiliai. Kelkraščiais, arkliniuose vežimuose, asilinėse kalamaškėse, iškėlę galvas kratosi vyrai. Su didžiulėmis kaponėmis ant pečių būreliais traukia moterys. Sava kryptimi linguoja karvės. Nepamatysi nė vieno vaiko kieme – ar tai su kamuoliu, ar tai su šokdyne – visi šiapus vartelių. Lyg užpildydami likusius tarpus, tarp visų šitų gyvenimo keleivių dar nardo šunys, ožkos ir kiti smulkesni gyviai, kurie jau visiškai nesilaiko jokių taisyklių. Jei leistinas greitis 40 km/h, tave, važiuojantį 80 km/h, tikrai aplenks. Sėdam tokiam prabangiam džipui "ant uodegos" ir "lėtai skrendam" per kaimus kaimelius. Kol, staigiai sukdamas nuo ant kelio iššokusios ožkos, mūsų vos "nenupučia" didžiulis ZILas. Užsižvengiam iki ašarų iš tokio eismo: ką nors labiau anarchiško įsivaizduoti sunku.

Pamiršau pasakyti, kad mūsų tikslas – upė "Čiornyj Čeremoš" – "Čeremoš" iki miesto "Vižnica". Taigi, vakarop pasiekiam tą Vižnicą ir prie tilto esančioj degalinėj už 10 grivinų parai saugiai pastatom auto: bus patogu užbaigt maršrutą. Aprašymuose, kiek jų pavyko surasti, plaukimą rekomenduojama pradėti nuo kaimo "Zelionoje", bet aš suplanavau "užsimest aukščiau", iki kaimo "Burkut". Mat nuo Zelionoje prasideda gerieji slenksčiai, o aš norėčiau spėti apsiprasti su Edelveisu, jo svoriu, vikrumu. Pagaliau reikia pravest derybas ir susitaikyti su savimi.

Į Burkutą vieną kart per dieną, apie 16 val., važiuoja perpildytas autobusas, į kurį mes nespėjom. Taksi kaina svyruoja nuo 100 iki 240 grivinų. Bet tas kur už 100 – tik rytoj. Pagaliau susirandam transportą. Na, paskutinius 30 km., nuo kaimo Ilcy iki pat Burkuto, keliu pavadinti sunkoka, tad sumokėtų 140 grivinų visai negaila. Nuo Ilcy dingsta mobilaus telefono ryšys. Burkute stovi pasieniečių postas, ir toliau jau neprasibrausi. Sukam atgal ir pirmoje padoresnėje vietoje stojam. 11 val. vakaro. Nuo Utenos iki upės – lygiai 30 valandų kelio.

Plonėja debesų skraistė, viena po kitos sužiba žvaigždės. Palapinę pastatom, bet nei košei, nei vynui nuotaikos nebelieka. Aptariam praėjusią ilgą ilgą dieną, bandom planuotis rytdienos "žygdarbius". Palei Užgorodą kepino saulė, vėliau pradėjo lyti. Kylant į kalnus pamažu dingo žali medžiai, geltonos pievos: pavasaris čia tik vieną koją tespėjo įkelti. Ties galingiausiu šioje upėje Guk slenksčiu – masė turistų: šiomis dienomis čia vyksta slalomo čempionatas ar kažkas panašaus. Daugybė autobusų, palapinių, privesta elektra ir net laikinas kioskelis su alumi stovi. Upė apšviesta, ir galingoj stovinčioj bangoj matyti pakabinti vartai. Gal spėsim ir mes į varžybas?

Sekmadienis, 2005 05 08

Akis pramerkiam 9 val. ryto. Ties mumis upėje sala, saloje – palapinės. Ten dar niekas nekruta. Vietiniai palei upę "forel" ("upėtakis" red.) meškerioja. Nors nemačiau, kad pagautų. Nueinam prie vandens. Makumba sako – upė taškysis. Paskui pasitaiso: ne, Dūkšta taškėsi, Amata, o šita tai pils. Terbeliuojamės gana ilgai: paskirstau svorį laive, kelis kartus ką nors pamirštu įdėt ar tai išimt, ir šiaip – nervinis drebulys koks tai purto...

Pagaliau startuojam. Plaukiam atsargiai, prisistabdydami ties kiekviena neaiškia vieta. Už pagrindą ėmiau Jarmoš V.M. 1977 m. vadovauto žygio aprašymą, plaukta buvo su guminėmis valtimis. Taigi bangų, kritimų ir bačkų keliamas pavojus skyrėsi nuo aprašytojo. Dar, žinoma, netiko vietos, kur turėtų būti kabantys tiltai. Šiaip aprašymas gana tikslus, tad artėjantį slenkstį su žemėlapiu ir užrašais rankose pražiopsoti sunku.

Praėjus 40 min. nuo starto, iš už tilto pamatau atplaukiančią Makumbos Saidę. Pats su irklu varo keliu, net kulnai pro ausis švilpia. Srovė galinga, nėra jokio ramesnio pakraščio, prieky vėl eilinis slenkstukas. Irkluodamas prieš srovę, bandau užlaikyt Saidę ir stumt ją link kranto. Makumba tuo metu pasiveja ir, dviem žingsniais įšokęs upėn, nučiumpa laivą už nosies. Aš suspėju pasprukt nuo vis artėjančios bačkos. Keikiasi: nors rimtoj vietoj, o čia – bežaisdamas. Bet srovės pažinimui ši pamoka – pats tas.

Pirmas rimtėlesnis – mano žemėlapy netilpęs "Berda" slenkstis. Trys kokie tai impizavi ("išskirtiniai" red.) kritimai gal po 0,7 m. su bačkom ir stovinčiom bangom. Stojam, apsižiūrim, numatom kursą – eisim saugesniu dešiniu krantu. Vis dėl to ties antruoju kritimu prarandu greitį ir mane pasigauna bačkutė. Užkabliuoju kaip visas triviečio taimenio ekipažas ir vos ne vos išsivynioju. Makumba praeina sėkmingiau ir sakosi net pajaust nieko nespėjęs.

Toliau – jau sudėtingesnis "Dzembronia". Pirmą atkarpą praeinam šauniai ir pakaifuodami leidžiamės tolyn. Per didžiausias bangas, kuo smarkiau, kuo greičiau, kuo aršiau. Tolyn kaifas didėja, bet matau lyg tai visas bangas, upė nedingsta – reiškia pavojingo kritimo būti neturėtų.. Šonu upės vingiuojančiu keliuku važiavęs autobusas pagazuoja į priekį ir stabteli. Turistai trimis eilėmis prilimpa prie langų. – Kažkas čia ne taip, galvoju, tačiau aliarmo skelbti neskubu. Bangos retėja, gilėja ir nusileidus tarp jų tik pakaušis tesimato. Iškylu ant keteros – o prieky nebe bačka, o jau visa bočiara. Makumba vėliau sako : "žiūriu – irkliukais kaip siuvimo mašina dirbt pradėjai; reikia ir man dešinėn pasiduot." Tas visai spėjo mėsas išnešt, man pakraštėliu prasmukt pasisekė, tik mažumėlę pamaudė. Iškart po to upė staigiai suka į dešinę ir dalijasi per pusę. Saloje nuostabi vieta nakvynei – nėra lankytojų, užtat yra stalai su suolais, malkų ir netgi derybų kambarėlis. Be stogo ir durų, tiesa... Čia ir apsistojam. Kaip niekada anksti – dar tik 5 val. po pietų. Visi gerieji darbai: laužas, palapinė, džiovinimasis, košė ir... vynas. Gerai, kad ties pastaruoju pradedam dirbti paskutinėj eilėj, antraip – šakės. Būsimiems to krašto lankytojams patarčiau į tą kompotą žiūrėti atsargiau.

Pirmadienis, 2005 05 09

– Pirmąkart nuosavom akim pamačiau savo žandus! – vietoj "labas rytas" sububena Makumba. Jausmas iš tikro įdomus – norint ką nors pamatyt, visų pirma reikia žandus žemyn patempt. Ir juokas ima, ir pikta – prieky gerieji slenksčiai, o čia galva plyšta, akys streikuoja, skrandis visai boikotą paskelbė. Kaip piemenai kokie, šeštoj klasėj turistiakan ištrūkę...

Pagaliau priartėja "Guk". Apsižiūrim. Pirmą atkarpą galima praeit aštriai, galima saugiai. Nuo kranto atrodo vienaip, iš laivo – kitaip, iš po laivo – dar kitaip. Krante nusprendžiu eiti tiesiai per bačkas, pasilikdamas galimybę praeiti ne pačiu viduriu. Kai pamatau visą šitą katilą jau iš laivelio, ta galimybe kaipmat ir pasinaudoju. Makumba užsispyręs eiti viduriu, tačiau paskutiniu momentu persigalvoja ir taip pat nusuka į šoną.

Neskubam. Sustoję aptarinėjam, grožimės, stebim kitus. Upėje vieni katamaranai, daugiausia ketveriukės. Per klaidą buvo du sportinai kajakai. Na, ir mes, žinoma.

Paskutinė "Guko" atkarpa – rimčiausia, reikalaujanti tikslaus įėjimo į slenkstį ir darbo vidury jo. Praeinu pirmas, šauniai pravaro Makumba. Kol aš su fototechnika skardžiumi užropoju viršun, kol vėl nusileidžiu – Makumba dingsta. Nejau, galvoju, kenkėjas dar kartą praplaukt sumąstė. Ir iš tikro – tuoj pasirodo mėlynas saidės priekis. Neteisingai įėjęs automatiškai įlenda į bačką. Išropoja. Yra galimybė pabėgt nuo sekančios, bet matau, kad jis to daryti nesiruošia: didina greitį ir neria tiesiai į purslus.

Dilema: ar fotografuot, ar čiupt už morkos ir bėgt gelbėt? Velniop morką, darau foto!

Labai sunkiai, lėtai, persisukęs šonu, bet išlenda ir iš šitos. Dar viena, mažėlesnė, jau kaip desertas. Sustoja prie kranto ir netveria savam kaily: ir laivas geras, ir upė puiki, ir aš toks nuostabus!

Šlapi kaip ančiukai. Oras vakarop vėsta, ir dairomės vietos nakvynei. Už "Guko" yra kelios šaunios vietelės, paskutinioji – dešinėje, jau beveik prasidėjus Ilcy kaimui. Vėliau prasideda gyvenamos pakrantės. Plauki, o abiejose pusėse arba vos ne kanjonas, kur nepagyvensi, arba visą laiką kaimas, kuriame stovyklauti paprasčiausiai nesinori. Stojam temstant, kai pasirinkimo nebelabai telieka, Krivorivnios kaimo gale.

Antradienis, 2005 05 10

Skubam. Pagal planą iki vakaro pasiekę mašiną, ryt vakare turėtume būti Lietuvoj. Upė ir toliau nenusiramina, maudo kiekviena pasitaikiusia proga. Žinoma, ir mes einam nesisaugodami, visados ten, kur aštriau, dažnai susimušdami dėl didesnės bangos: čia man Dievas karvelį atsiuntė! 9 ryto pajudėję, 15 val. pasiekiam Vižnicą. Likus 1–2 km. iki miestelio, upė eilinį kartą dalijasi į dvi rankoves. Einant dešiniąja, yra niekur nepaminėtas, nepažymėtas visai padorus slenkstukas. Šiaip nuo "Guko" rimtesnių slenksčių nebėra, nors pagal aprašymą ir turėtų būti. Taigi šlapioji, geroji, linksmoji, malonioji kelionės dalis baigėsi. Pakuojamės, trenkiam viską į bagažinę ir – namo.

Lauktuvės?

MMMHHH... Velniava!

Trečiadienis, 2005 05 11

Ant sienos drakonai pralaiko aštuonias su puse valandos, taip sujaukdami visus mūsų planus laiku grįžti namo. Prisikabina, kad rusiškai per gerai kalbam, net be akcento jokio. Ir pasai prastokos kokybės. O žmonos gimimo datą ar žinai? Paskui vos mašinos į gabalus nesupjausto, kontrabandos beieškodami. Mes vežamės po 2 butelius rimtesnio gėrimo, 1 šampano ir po 1 bloką cigarečių. Na, aš dar maišelį naminės tabokos... Užkliuvo tik cigaretės – be deklaracijos galima tik 2 pokelius. Kiekvienam blokui – atskira deklaracija, o jos užpildymas – 5 lt. Kažką paslėpt šansų nelabai yra – verčia viską be gailesčio, kiša po mašina veidrodžius, lenda patys ir t.t. O baudos už pažeidimus pas juos, kaip žinia, geros.

Temsta, kai kertam Lietuvos sieną. Makumba užsiverčia litrinį "Utenos". Ir sekasi gi žmonėms! Ukmergėje mane pasitinka Vilma, bet namo vairuoju pats, ko niekaip nesugeba suprasti palaiminga šypsena švytintis Makumba.

Kelionė baigta. Liko nuotraukos, prisiminimai ir dar kažkas, ką sunku įvardinti...

OGI NERVAI ATSILEIDO !!!

Pabaigai keli paaiškinimai ir patarimai:

Nemažai apie Ukrainos upes www.poezdnik.kiev.ua.

Drakonas – toks pat gaidys, tik skiauterė per visą nugarą

Su vynu atsargiai, o štai alus geras, 3,7 – 4,0 stiprumo ir skanus "LVISKI"

Įsimeskit į kišenę saldainių – palei upę jus sveikins begalės vaikų.

Visi Ukrainoj sutikti žmonės nusiteikę draugiškai, ir panašu, kad Lietuvos vardas jiems daro įspūdį.

Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika