"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

"Per Uksunjoki slenksčius"

arba kelionė Pietų Karelijoje"

Darius Vilkišius

Pradžia 2 Nuotraukos


Rajonas: Rusija. Pietų Karelija – Ladogos ežero Šiaurės Rytų pakrantė (Pitkerantos rajonas).

Maršrutas: Traukiniu Vilnius – S. Peterburgas – Raikonkoski . Startas ties Raikonkoski gyvenvietės geležinkelio tiltu. Plaukimas Uksunjoki (Uuksu) upe iki Uuksu kaimo, užšalę Sirkoinjarvi ir Salmenjarvi ežerai apeinami krantu (laivai buvo pertempti sniegu). Kitą, Uksujarvi, ež. įveikėme palei kairįjį krantą pratirpusia protaka. Plaukimo pabaiga – Uuksu gyvenvietės hidroelektrinės griuvėsiai. Nuo Uuksu iki Pitkerantos keliaujame mikroautobusu, Pitkeranta – S.Peterburgas – Vilnius – traukiniu.

Maršruto ilgis: autotransportu – 10 km, pėsčiomis – 8 km, vandeniu – 106 km, iš viso – 124 km.

Gamtimės sąlygos: vandens lygis aukštas, bet ne maksimumas – miškuose dar stora sniego paklotė, vidutinė temperatūra: dienos 7–10oC, nakties –3–0oC, praktiškai be lietaus (lijo 1d.), saulėta, debesuotumas vidutinis.

Žygio laikas: 2005 04 30 – 2005 05 06 (7 dienos)

Iranga: pusiau "kupranugario" formos dvivietis katamaranas "Drakar" (1,5 t) – 1 vnt.
dvivietis katamaranas (0,8 t) – 1 vnt.
pripučiama kanoja "Saidė – 3,6" (Laplanda) – 2 vnt.
pripučiamas kajakas "Edelveisas" – 2 vnt.

Dalyviai: Andrius Šniras
Darius Vilkišius
Gražina Pipiraitė
Irma Jazdauskaitė
Linas Paškevičius
Remigijus Launikonis
Rita Januškevičiūtė
Sondra Jonceva

Karelija! Nuostabus ežerų, upių ir miškų kraštas, puikiai žinomas turbūt daugeliui turistų. Keliautojus vilioja žuvingos upės, turtingi gamtos gėrybėmis miškai. Didelis privalumas – rajono artumas bei nesudėtinga kelionė. Nors paprastai Karelija siejama su ežerais ir ramiomis upėmis, tačiau tarp jos santykinai neaukštų kalvų pasitaiko ir sraunių tėkmių, vertų "balto vandens" mėgėjų irklo. Viena tokių upių – Uksunjoki, žinoma taip pat ir kitais vardais: Uuksu, Uksun, Uksu, Uksa ir kt. Tai upė su sava istorija...

Iki 1940 m. Uksunjoki, Kollasoijoki bei Loimalanioki upėmis ėjo Sovietų Sąjungos – Suomijos siena ir jų pakrantėse vis dar galima pamatyti buvusios Manerheimo gynybos linijos likučių: apkasų, dotų, spygliuotos vielos užtvarų. Ne veltui švedų kilmės suomis Karlas Gustavas Emilis fon Manerheimas 20 metų rentė šį gynybinį ruožą, jautė, jog teks susiremti su TSRS. 1939 m lapkričio 30d. nepaskelbę karo Sovietai puolė. Puolė ir, užvertę lavonais gynybinius įtvirtinimus, sugebėjo užimti dalį suomių teritorijos, nors nepriklausomybę po 3,5 kruvinų mėnesių Suomijai visgi pavyko išsaugoti. Dar sykį šia gynybos linija suomiai pasinaudojo 1944 m. Dabar "Manerheimo linijos" liekanos jau istorija, narsios suomių tautos didvyriškumo pavyzdys. Tiesa, net ir prabėgę metai nesugebėjo ištrinti visų karo žaizdų: perspėjama, jog vaikščioti šiose vietose vis dar gali būti pavojinga.

Įdomi ir liūdna (tiesa, tik ne vandens turistui) Uksunjoki upėje esančių slenksčių/krioklių istorija. Ant trijų iš penkių slenksčių buvo įrengtos nedidelės hidrojėgainės, pastatytos apie 1917 m., teikusios elektros energiją aplinkiniams kaimams ir gyvenvietėms. 5–6 praeito amžiaus dešimtmetyje vykdant "neperspektyvių gyvenviečių" naikinimo ir gyvenamų punktų "stambinimo" akciją bei bijantis "priešiškos Suomijos užpuolimo" kaimai buvo iškelti ir nugriauti, o visi tiltai ir elektrinės išsprogdintos. Taip kraštas priverstinai ištuštėjo.

Kasmet pavasariniai potvyniai į šias liūdnos istorijos vietas sutraukia daug "balto vandens" gerbėjų ne tik iš netoliese esančio St.Peterburgo ar Maskvos, bet ir iš tolimesnių Rusijos teritorijų. Paskutiniame vagos trečdalyje susikoncentravę slenksčiai, rėvos ir kiti "greito vandens malonumai" pavertė šią upę puikiu pavasarinių treniruočių poligonu. Taip jau išėjo, jog šį pavasarį visai netikėtai į Kareliją patraukėm ir mes su bičiuliais.

Viskas prasidėjo gana keistai – ne taip kaip visada. Paprastai keliones planuoju dar žiemą: ieškau maršruto, naršau internete, studijuoju žemėlapius, juk net komandos rinkimas reikalauja laiko. Tačiau universitete sužinojęs numatytų praktikos darbų kiekį, turėjau sau pripažinti jog kasmetines atostogas teks paaukoti referatų, ataskaitų ir kursinių darbų rašymui, su visomis "išplaukiančiomis" pasekmėmis. Supažindinęs bičiulius su faktu, jog teturiu savaitę atostogų ir jokio žygio tikrai neplanuosiu, ėmiausi mokslų.

Viskas tuo būtų ir pasibaigę, jeigu ne Alvydas, papasakojęs apie bičiulių iš Maskvos plaukimą Karelijoje. Taip aš išgirdau apie Uksunjoki. Kyštelėjau nosį į rusų saitus... Paaiškėjo, jog tinkamai suplanavus laiką beveik galima tilpti į oficialią atostogų savaitę, o ir upė, pati gana rami ir "kareliška", pasirodo, turi keletą "gardžių saldainiukų" – vadinamų "padūnais" ir vertinamų 4–5 s.k. Dar vienas didelis leidžiantis sutaupyti laiką pliusas: praktiškai niekur nereikia eiti pėsčiomis, tiek į maršruto pabaigą, tiek į pradžią važiuoja traukiniai. Štai tada viskas ir prasidėjo....

Iš pradžių teko vesti derybas su bendradarbiais ir gauti porą papildomų atostogų dienų. Tiesą sakant, nebuvo labai sunku (ačiū jiems). Firmoje jau visi žino mano "laukinius" pomėgius. Tada, nutaikęs gerą šefo nuotaiką, nukulniavau "ant kilimo". Pokalbis vyko sklandžiai:

– Juk vis vien viską esi suplanavęs ir bilietus turbūt jau rezervavęs? – perklausė direktorius išgirdęs mano prašymą.

– Mmm, taip.

– Važiuok, – numojo ranka. – Tiesa, o kada žadi grįžt?

Gavęs "palaiminimą" paskubomis surinkau informaciją, žemėlapius ir dalyvius. Nors buvo planuota grupė iš šešių žmonių, bet vėliau, Ritai pasiūlius Andriaus kandidatūrą, mūsų padaugėjo iki aštuonių. Sutvarkęs vizas, bei sužiūrėjęs inventorių ir maisto atsargas kiek aprimau. O be reikalo... : Pradėjo "lįsti" kitos bėdos: man teko išvažiuoti savaitei į Italiją, tada užgriuvo įdomūs, bet atimantys daug laiko "Baltųjų purslų" rūpesčiai, tačiau svarbiausia – prapuolė Edvardo, vieno iš grupės narių, pasas, o po poros dienų iškilo grėsmė ir Gražinos važiavimui. Fantastika! "Sekasi" kaip niekad !!! Visgi Gražinai pavyko sutvarkyt reikalus, o Edvardui taip ir neradus paso jį paskutiniu momentu pakeitė Sondra – tiesiogine to žodžio prasme suspėjusi įšokti į "paskutinį vagoną".

Pagaliau mes stotyje. Išlydėti viso būrio draugų, nepatingėjo atvažiuoti net bičiulis "Dustas" iš Utenos turistų klubo, sulipame į vagoną. Užėmus savo vietas ir susikrovus kuprines nervai kiek atsileidžia, o traukiniui švelniai pajudėjus atsipalaiduoju visiškai. "Kas padaryta, jau padaryta, o ką pamiršome, jau vis tiek nepaimsi", todėl nusukęs buteliui kamštį nugeriu geroką gurkšnį "Gintarinio". Traukiniui įsibėgėjus prasidėjo bičiulių įteiktų lauktuvių ir alaus naikinimas – taip kad kelias neprailgo.

St.Peterburgas mus pasitiko niūriais pažeme slenkančiais debesimis ir pakankamai stipriu vėju. Atiduodame dokumentus, o kol juos pildo, "turiningai" leidžiame laiką tokioje knaipėje/bufete, daug sakančiu pavadinimu "Mutnyj glaz"("Drumzlina/apsinešus akis"). Kiek paslankioję po miestą "terbeliuojamės" į "Ladogos" traukinių stotį. Belaukdami traukinio pamatome bent keturias vandenininkų grupes, išsiskiriančias iš "normalių" piliečių dideliausiomis kuprinėmis ir apsirengimu. Štai ir lauktas "St.Petrburgas – Kostomuška" traukinys. Perone paaiškėja, jog visos grupės lipa į tą patį traukinį. Mūsų vagono, matyt, daug mačiusios palydovės nei kiek nenustebina kuprinių dydžiai, ji tik mosteli ranka:

– Turistai, – atseit, ką iš jų bepaimsi.

Susidomėjimą sukelia tik faktas, jog mes atsitrenkėme iš Lietuvos. Iš pradžių sėdime išsibarstę, kol nerimstanti Sondra, padariusi keletą rokiruočių, surenka trečdalį grupės į krūvą. Traukinyje, sekant "geriausiomis" rusų tradicijomis, tvanku kaip pirtyje, ir, aišku, neatsidaro nei vienas langas: "vsio zakryto na zimu". Užkrimtę įsitaisome kas kur ir neskubėdami dundame į Šiaurę. Kuo toliau, tuo dažniau pro langą matosi užtraukti ledu ežerai. Nori nenori galvoje sukasi pamąstymai apie maršrute esančius vandens telkinius: ar praplauksime, ar nesustabdys mūsų ledas? Mintis nutraukia triukšmas vagone – pasų kontrolė! Tenka man, kaip grupės vadovui, įrodinėti, jog mes neplanuojame, bent jau šioje kelionėje, miškais pabėgti į Suomiją. Ta proga išklausau pamokslą apie "grupės vadovo nešamą atsakomybę", jei, neduok dievuliau, nuklysime nuo maršruto. Pagaliau, paėmęs iš anksto paruoštą grupės sąrašą, pareigūnas grąžina mums pasus ir didingai nukulniuoja per siūbuojantį vagoną. Nurimus aistroms vėl įsitaisau ant suolo. Mano kaimynai, du kažkur Rusijoje uždarbiavę ir dabar grįžtantys namolio žmogeliai, paslapčia iš dvilitrinio limonado butelio pradeda pilstyti iš kvapo pažįstamą skystimėlį. Nežinia kodėl, bet mano persona jiems pasirodė patikima ir tinkama, taip kad teko ir man paragauti "limonado" – degtinė kaip degtinė. Supratęs, kad viskas gali geruoju nesibaigti, pasiskundžiau miego trūkumu ir užsiropščiau ant viršutinės "laktos". Dar ilgokai girdžiu, kaip apšilę vyriukai "kadrina" aplinkines, namo važiuojančias studentes. Pagaliau miegas su alkoholiu įveikia ir juos.

Truputį po vidurnakčio pažadinu bičiulius ir pusę pirmos jau traukiame į plaučius vėsų ir gaivų nakties orą, akimis lydėdami tolumoje tolstančias nuvažiuojančio traukinio žibintų šviesas. Be mūsų, šalia bėgių stovi dar viena keturių vaikinų grupė. Pasisveikinę ir trumpai šnektelėję, užsimetame kuprines ir palei bėgius patraukiame tilto link. Jau iš tolo mus pasitinka tamsoje griaudinti upė. Kad ir kaip stebeilijomės pro tilto turėklus tačiau tamsoje matėme tik baltas putų keteras – Uksunas aiškiai ruošė siurprizą rytdienai. Nusileidę nuo sankasos, tarp sniego pusnių suradome vietą stovyklavietei ir kiek užkrimtę sulindome į miegmaišius.

Rytas. Karelija mus pasveikino lijundra. Lauke –2, o iš dangaus, kad ir nestipriai, bet krenta lietaus lašai, iš karto ant šakų formuojantys mažučius varvekliukus. Iš pat ryto aplankau kaimynus – kartu išlipusius maskviečius, įsitaisiusius netoliese. Paaiškėja, kad tai dar jauna, nepatyrusi grupė, keturviečiu katamaranu startuojanti pirmą kartą. Paplepėjęs ir parsiradęs į stovyklavietę randu svečių. Tai du vietiniai, tvirtinantys, jog pro pakeliui esančius ežerus mes nepraplauksime, ir siūlantys už atitinkamą mokestį, žinoma, pametėti mus su sunkvežimiu tolyn. Kaina man pasirodo didoka, o ir pačio pirmojo, po geležinkelio tiltu, šniokščiančio slenksčio nesinori praleisti, todėl mandagiai atsisakau paslaugų. Kažin, ar nesuklydau? Po pusryčių prasideda laivų pūtimas ir katamaranų surinkimas. Startavome apie 14:00 val. Pirmi slenkstį įveikė ir tolyn nuplaukė kaimynai. Mane kiek nustebino suglebusios jų katamarano gondolos, bet ... kas ten žino, kaip pas juos turi būti. Tada atėjo mūsų eilė...

Pats slenkstis, turintis net du pavadinimus "Raikonkoski" arba "Mostovoi I", prasideda po pačiu tiltu ir griaudėdamas ritasi 200–300 metrų veik per visą Raikonkoski kaimelį. Sakyčiau, jog tai solidi rėva, garmanti akmenų prigriozdinta vaga, per visą ilgį turinti dvi galingesnes nuopylas. Pirmoji, stipresnė, 100 m žemiau tilto, ties upės susiaurėjimu, kur iš abiejų krantų priartėja namai ir tvoros, antroji – ties ganėtinai žemu mediniu kaimo tiltu. Žemiau tilto upė skyla į dvi atšakas ir apžiodama nedidelę salelę po truputį nurimsta išriesdama dailų dešinį posūkį. Pirmoje nuopyloje, susikryžiavus dviems srovėms, kurių viena verčiasi per išsikišusį akmenį, susiformuoja solidi "bačka", po tiltu "šoka" galingos "stovinčios" bangos. Visą paveikslą užbaigia pasiutusiu greičiu žemyn kliokiantis rudas vanduo. Jau man šita makalynė paliko neblogą įspūdį, o ką kalbėti apie mūsų naujokus.

Žemiau tilto, patogioje vietoje, ties posūkiu, kur overkilio atveju bus atplukdytas nelaimėlis, pastatoma apsauga. Savo vietas užima foto ir kino "reporteriai", ir pirmas katamaranas, didžiausio tūrio "Drakas", atsišvartuoja. Tokiam "tankui" šis slenkstis – vaikų žaidimas, tačiau neleidžiu sau atsipalaiduoti, nors mano porininkas, kol kas mažai patirties turintis Linas, klusniai vykdo visas komandas ir mes švilpiam su vėjeliu. Toliau juda saidės ir edelveisai. Nors laivelius kaip lapus blaško galingos bangos, o irkluotojus be perstojo prausia purslai, tačiau slenkstis įveikiamas be vartymosi. Visi klegėdami ir pertraukdami viens kitą pasakoja savo išgyvenimus ir pojūčius – žygio pradžia visiems, ypač naujokams, įpūtė pasitikėjimo savimi. Tuo tarpu pasišnekėjęs su vietiniais, kurie apgailestauja, jog pavasaris šiais metais gerokai vėluoja, vėl išgirstu abejones dėl priekyje esančių ežerų. Dar kiek paplepėję vėl sėdame į laivus. Toliau upė teka jau ramiai. Lendame po dar vienu kelio tiltu ir po poros posūkių pasiekiame ežerą. Ledas jau nutirpęs ir visi smagiai užgulame irklus. Pro šalį slenka pilni sniego krantai ir eglės briste brendančios per pusnis. Įveikus trečdalį ežero iš krantų mus pasiveja vis platėjanti ledo danga, o greitai pasivejame maskviečius, ties sala atsirėmusius į pilnai ežerą dengiantį ledo pakraštį. "Teip, vaizdzelis nekoks." Maskviečiai apsisukę irkluoja tolyn, jų planas aiškus – apsukus ledą išsilaipinti krante. Mes sugalvojame per ledą pasiekti kairę, pietrytinę, pakrantę, kur šalia kranto šviečia gana plati, besitęsianti tolyn properša. Laiveliai įsibėgėję vienas po kito užšoka ant ledo ir stumiami irklų po truputį "iriasi" kranto link. Kiek sudėtingiau su katais. Gabenantys maistą ir kitokį inventorių katamaranai gerokai sunkesni ir ant ledo neužšoka. Nėra padėties be išeities. Surišę į krūvą gelbėjimosi virvę ir porą morkų bei pertempę šį improvizuotą "lyną" per ledą krantą pasiekę bičiuliai įsikimba ir.. viens, du, trys... pradeda traukti abu surištus katus link savęs. Kad būtų lengviau, nulipame nuo gondolų ir stovėdami ant girgždančio ledo stumdami padedame bendražygiams. Jausmas ne kažin koks. Pradžioje koja sminga į pažliugusį sniegą, pastarajam pasiekus kelius pajunti po padu "dejuojantį" ledą. Po kiekvieno gero stumtelėjimo mėšlungiškai kabindamasis rėmo lauki, kada kojas apsems burbuliuojantis vanduo. Neapsėmė! Neįlūžome! Peršliaužėme! Valio!

Tiesą sakant, pasiekęs pakrantę atsidusau su dideliu palengvėjimu. Surinkę virves judame palei visą pakrantę juoduojančia protaka. Yris po yrio, posūkis po posūkio ir plaukiantys priekyje laiveliai atsiremia į vientisą ledą. Viskas! Basta! Kelias baigėsi! Prieš akis vientisa pilko, padengto jau tirpstančiu sniegu ledo plynė. Vaizdas gražus, jeigu nebūtų graudus. Kyla esminis klausimas – ką veiksime dabar? Užtempus laivus į krantą lipu į viršų apsidairyti – kažkur šalia, remiantis žemėlapiu, turėtų būti miško kelias, pakrantėmis apsukantis besijungiančius Sirkoinjarvi bei Salmenjarvi (na ir kalba tų suomių – liežuvį gali nusilaužti) ežerus ir atsiremiantis į žvyrkelį netoli protakos į trečiąjį – Uksujarvi – ežerą. Tiksliai už 20–30 metrų aptinku gana platų miško keliuką. Viena bėda – sniegas kad ir susmegęs, bet vis dar siekia kelius. Sprendimas paprastas – užtempę laivus ant kelio pritaisome virves ir kaip garsieji paveikslo "Burlaki na Volge" veikėjai įsikinkome į šiuos improvizuotus pavalkus. Pirmieji metrai gana lengvi – laivų dugnai pasiūti iš PVC, todėl slysta kaip per sviestą, svarbu prilaikyti nuokalnėse, kad nenuneštų į mišką. Atsisukęs įsitikinu, jog ir maskviečiai pasirenka tokį pat "prabangų" keliavimo būdą.

Tačiau lengva buvo tik iš pradžių. Aukštai keliant kojas ir klampojant pažliugusiu sniegu nuovargis apėmė netrukus. Nutilo skambėjusius dainos, apslopo pokštai ir juokas, per savo duslų alsavimą tegirdėjai girgždantį sniegą ir šalia taip pat dusliai kvėpuojantį bičiulį. Pro šalį stebėdamos išties įdomiai atrodančią kavalkadą lėtai slinko pušys ir eglės. Sunkiausia būdavo prieš kalniuką – jausmas toks, tarsi mintum vietoje. Kai kur, matyt, pasitaikius duobėms, prasmegdavai vos ne iki bambos, kitur neišlaikęs lygsvaros griūdavai visu ūgiu į baltą patalą. Su kiekvienu nugriuvimu ar sustojimu keltis ir vėl eiti būdavo vis sunkiau ir sunkiau. Troškino pasiutusiai. Akių vokus netikėtai pradėjo merkti miegas.

Pagaliau jau pradėjus temti pasiekėme kelią. Šalia užšalusio Polvijarvi ežeriuko įrengėme stovyklavietę. Einantys iš paskos rusiukai apsistojo netoliese – kitoje kelio pusėje. Aš pirmą sykį mačiau taip prie maisto puolusius bičiulius – tie keletas praklampotų sniegu kilometrų pareikalavo išties nemažai jėgų. Supratęs padėtį iš atsargų ištraukiau žygio pabaigai numatytą "puslitrį" ir nusukęs kamštį paleidau jį ratu. Fantastika, "Čepkelius" tiek vaikinai, tiek merginos gėrė kaip vandenį, galvojau, man neliks. Maistas ir alkoholis padarė savo. Bičiuliai atkuto. Apšilę prie laužo ir kiek padžiovinę rūbus sulindome į miegmaišius. Naktį šaltukas spustelėjo iš peties. Išaušus rytui vandenį teko semti iš neužšalusio nedidelio šaltinėlio.

Po pusryčių aš su Irma išsiruošėme prie Uksujarvi ež. pasižiūrėti, ar įmanoma plaukti, kitaip grėsė dar bent keturi kilometrai "argonautiško" klampojimo sniegu. Oras, deja, nelepino. Temperatūra apie 0, dangumi, genami vėjo, slenka sunkūs pilki debesys. Ar tik vėl neteks lietaus ragauti? Puskilometris ir mes prie tilto. Pirmas vaizdas nudžiugino – akvatorija be ledų, tačiau pamokyti karčios patirties miško pakraščiu nukulniuojame tolyn. Pakrantėmis nusigavom iki iškyšulio. Nors ežerą dengia ledas, tačiau palei visą pietrytinę pakrantę tęsiasi 2–4 metrų pločio protaka – turėtume praplaukti. Su šia džiugia žinia apsisukę parskuodžiame atgal. Beje, pakrantėse aptinkame bent penketą grupių renkančių laivus ir besiruošiančių startui. Pora taimenių, pora pripučiamų baidarių, bet dauguma surinkinėjo katamaranus. Prie vienos grupės net stabtelėjau – pakrantėje beveik surinktas stovėjo šešiavietis katas, šalia buvo pučiamas dar vienas gigantas. Nejučia pagalvojau apie "padūnus" – tai kokie ten slenksčiai, jeigu žmonės ruošia tokią techniką. Ką ten veiks mūsų "dvejetukai"? O apie saides ir edelveisus išvis nėra ką galvoti.

Bendražygiai džiugią žinią pasitiko su dideliu palengvėjimu. Laimingi balsai nuskambėjo ir rusiukų stovyklavietėje, kai kartu grįžęs vadas pranešė geras naujienas. Pusvalandis ir mes jau ežero pakrantėje. Kol tvarkėme laivus, paaiškėjo, jog maskviečiai betempdami katą pametė irklą. Vienas iš jų nulėkė į miškus ieškoti prapuolėlio, o likusieji gavome progą apžiūrėti vieni kitų laivus. Reikia prisipažinti, jog vaikinai pavydžiais žvilgsniais varstė laivus ir kitą įrangą. Aš pagaliau išsiaiškinau, kodėl maskviečių kato gondolos tokios susmegusios. Pasirodo, susimetus, pinigo jiems užteko tik viršutiniam apvalkalui, todėl vidų užpildė celofaniniais pripūstais oro maišais. Šie maišai pilnai neužpildo išorinio apvalkalo, taigi ir katas sumažėjus tūriui automatiškai susmego ir paniro į vandenį.

Kelyje pasirodo Saša, rankose laikydamas prapuolusį irklą, vadinasi, mūsų atsarginio jiems neprireiks. Palinkėję sėkmės atsišvartuojame. Plaukiame lėtokai. Tenka vingiuoti palei pat mišką, pakartojant visus kranto vingius, lendant po nuvirtusiais medžiais, stumdant į šoną pasitaikiusias ledo lytis. Bet plaukiam! Pakeliui prie žemėlapyje nepažymėtos sodybos tenka apsinešti ant ledo sumontuotą pontoninį tiltą, laukiantį, kada suskydus ledui jis galės nugrimzti į savo vietą. Čia reiktų paminėti faktą, jog beplaukdami palei pakrantes matėme bent penkiolika pastatytų tinklų. Deja, visi jie buvo tušti..., išskyrus vieną, kurio turinį, dvi lydekaites, mes saugiai (na, kad niekur nedingtų) priglaudėme savo laivuose. Dar iškyšulys, dar intakas ir tolumoje pasirodo tamsaus vandens juosta, skelbianti apie mūsų vargų pabaigą. Upės ištakos! Vanduo teka labai lėtai. Mums praplaukus dar vieną nedidelį ežeriuką (Pahkapohjarvi) upė pradeda stipriai vingiuoti. Pakrantėse matomos pasidengusios ledu senvagės ir pelkių plotai. Nakvynės stojame upės vagos suformuotame pusiasalyje, Irmos pagal rastus pėdsakus pavadintame skambiu "Briedžio apendikso" vardu, netoli viens kito įtekančių dviejų kairinių intakų.

Vieta, nežiūrint stataus kranto, pasirodė klasiška, sniegas nupustytas ir ištirpęs o miškas pilnas nuvirtusių sausuolių. Sukūrus laužą ir prisitempus malkų savaitei bei pastačius palapines Gražina imasi lydekų. Greit pasklinda verdamos žuvienės ir kepamos žuvies aromatai – seilės pačios pradeda tįsti. Po vakarienės, jau temstant, pasigirsta irklų teškenimas ir vingyje pasirodo kaimynai, pasiryžę plaukti dar toliau. Gana nesunkiai juos perkalbam ir vaikinai įsitaiso kaimynystėje. Netrukus sulaukiame ir vizito. Į paviršių ištraukiamas "ugninis vanduo" ir sklidinas puodukas pradeda kelionę ratu – kiekvienas sriūbteli, kiek pageidauja. Apšilę vaikinai papasakoja, jog upę numatę praplaukti per tris dienas, kai visi plaukia 5–6, ir jau nusipirkę atgalinius bilietus, štai ir tenka dabar spausti. Chm, nieko sau stachanoviečiai. Bet šiaip vyrukai pasirodė visai smagūs ir malonūs. Visi studentai, bebaigiantys kažkokį Maskvos technikos ar fizikos institutą, ir visi suvažiavę iš skirtingų Rusijos miestų. Ko gero dar ilgai būtume plepėję, jei ne jų grupės vadas Saša, padėkojęs už vaišes ir paraginęs saviškius gulti. Pastarieji be žodžių pakilo ir atsisveikinę pasuko pas save, mes, dar kiek užtrukę, taip pat išsiskirstėme miegoti.

Kitą dieną gamta mums, tiesiogine to žodžio prasme, nusišypsojo. Nors rytas buvo gana vėsus, tačiau pradėjus plaukti pro debesis, iš pradžių nedrąsiai kyštelėjo saulė, vėliau pasirodžiusi visu grožiu ir nebepalikusi mūsų per visą likusį žygį. Saulutei šildant ir irklus kiloti kur kas smagiau, nors upė teka ramiai, sukdama kilpą po kilpos. Kairėje pro medžius baltai melsvu ledu blyksi nedidelis Polvijarvi ežeriukas, ties kuriuo kai kurios grupės daro poros kilometrų persinešimą iš Loimolanioki upės baseino į Uksunjoki. Upėje pradeda atsirasti, dar nestiprios, rėvos. Nuotaika pakyla dar labiau, o netrukus plaukiame jau kur kas smagesnėmis rėvomis, pasipuošusiomis pusmetrinėmis, o kai kur ir didesnėmis, "stovinčiomis" bangomis. Gaila tik, kad rėvas skiria ilgi ramaus plaukimo ruožai. Netikėtai tarp lieknų beržų išvystame kažkokio statinio kontūrus. Prisišvartavę klampojame artyn – pradėto ir kažkodėl nepabaigto solidaus namo griaučių link. Toks vaizdas, jog namas mestas tik įpusėjus statybas. Rąstai suleisti tvirtai, matosi pradėtos kelti gegnės... ir viskas palikta. Kažkas užsidengęs nedidelę patalpėlę lyg ir gyveno neseniai: stovi surūdijęs pečiukas, kabo sunešiotas vatinukas, kažkokių rūbų liekanos, bet dabar viskas supeliję ir užversta sniegu. Kol vieni apžiūri namo griaučius, Linas kaip erelis dairosi beržo grybo – taip vadinamos "čagos". Mūsų "žiniuonei" Gražinai papasakojus apie grybo gydomąsias savybes bei parodžius, kaip jis atrodo, kai kurie grupės nariai "susirgo" tikra "grybavimo manija". Beje, tą dieną matėme dar vieną tokį pat nepabaigtą pastatą. Po pietų pasiekėme žemėlapyje pažymėtą tiltą. Aišku, tilto ten nebėra, tik poliai kyšo apsamanoję, o krantuose stūkso į paviršių išlindusios uolos. Ties poliais susigrūdusi užvartų krūva – nei praplauksi, nei persikelsi. Tenka lipti į kairį krantą ir išmintu taku, matyti, jog mes čia toli gražu ne pirmieji, apsinešti laivus aplink. Paplaukus keliolika minučių prasideda smagus, kokių trejų kilometrų ilgio rėvų ruožas. Skrendi kaip vėjas, tik purslai tyška į šonus, o aplink aidi patenkintų bičiulių balsai. Dar kiek paplaukus pasigirsta važiuojančių mašinų ūžesys ir mes prilaukiame Petrozavodsk – Liaskelia kelio tiltą – pirmojo plaukimo etapo pabaigą. Pasiekęs tiltą net žagtelėjau pamatęs stovyklaviečių kiekį. Aplink kelią ir netoliese vakarojo, surinkinėjo laivus ir šiaip stovyklavo bent 7–8 grupės. Šiaip ne taip išsivalę aikštelę pasistatome palapines ir mes. Mums besitvarkant iš paskos atplaukia dar porą grupių. O kur šitie dėsis? Po vakarienės, rymant prie liepsnojančio laužo ir gurkšnojant arbatą, pasigirsta švelnaus, bet stipraus Gražinos balso traukiama daina. Mums prisijungus melodija sustiprėja ir, tarsi ką tik gavęs sparnus paukštis, išsiveržusi iš upės slėnio nuskrieja virš šlamančių Karelijos miškų. Tą vakarą sudainavome ne vieną kūrinį. Daina po dainos, žiū… jau pirma nakties.

Ryte nueiname apžiūrėti truputį žemiau tilto esančio slenksčio "Mostovoi 2" (Siltakoski). Palindusi po tiltu ir už kokio 100m pasiekusi salą srovė skyla. Negausi vandens, praktiškai nepraplaukiama dešinioji atšaka per akmenis pragarma beveik tiesiai, o didžioji vandens dalis nukrypsta į kairę, kur per susiformavusią rėvą, spaudžiančią prie kairiojo krašto, pasileidžia žemyn ir aprietusi salą pasiekia buvusio tilto griuvėsius. Čia pasisukusi veik 90 laipsnių dviem protakom krenta žemyn. Kairioje protakoje, surenkančioje du trečdalius vandens, susiformuoja nuopyla, kurios viduryje putoja nedidelė "bačka", tačiau laikantis kairės pusės praplaukiama visai lengvai. Žemiau kliūties upė daro dešinį posūkį stipriai spausdama prie kairiajame krante kyšančių uolų. Ko gero tas prispaudimas šiame slenkstyje ir yra sudėtingiausias. Mačiau, kaip K4 vos spėjo išsisukti nuo uolos, uodega užkabindamas nugludintus akmenis. Pati "bačkutė" nesudėtinga. Kur kas įdomesnė dešinioji, katais nepraplaukiama, atšaka. Čia vanduo dideliu greičiu veržiasi pro akmenų ir uolų sąvartyną, sudarydamas puikias sąlygas slalomui, vėliau įsiliedamas į bendrą upės srovę. Žemiau slenksčio didžiulis ramaus vandens dubuo leidžia nesunkiai organizuoti apsaugą. Lengvai įveikę bačkutę dar beveik valandą murkdėmės smagioje dešinės protakos atšakoje. Kadangi apsinešimas nesudėtingas, tai pasiteškeno kiek kas norėjo.


Pradžia 2 Nuotraukos


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika