"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Gailiais kvepianti Šiaurė

Darius Vilkišius

Rajonas:

Rusija. Murmansko srities pietvakarinė dalis – Karelijos respublikos šiaurinė dalis, 25 kilometrai į Rytus nuo Suomijos – Rusijos valstybinės sienos.

Maršrutas:

Vilnius – St. Peterburgas – Kandalakša: traukiniu. Kandalakša – Alakurti: samdytu autobusu. Alakurti – Jurchemejarvi ež. ("Velnio tiltas" per Krasnenkaja): sunkvežimiu GAZ 66. Startas ties "Velnio tiltu". Plaukimas Krasnenkaja (Karelskij Baškaus), vėliau Kutsaioki (apsinešant "Oba–na" ir "Mamania" slenksčius/krioklius) iki santakos su Tuntsaioki. Pasikėlimas prieš srovę ir treniruotė dviejuose paskutiniuose Tuntsaioki slenksčiuose "Jama" ir "Kotiol". Vėliau plaukimas santakoje susiformavusia Tumčios upe. Pabaiga Yovos dirbtiniame tvenkinyje. Tumčios žiotys – Zarečensk'as (per Yovos tvenkinį): samdytu kateriu. Zarečensk'as – Kandalakša: samdytu autobusu. Kandalakša – St.Peterburgas – Vilnius: traukiniu.

Maršruto ilgis:

~ 426 km autotransportu – 305 km (autobusais – 120 + 110 km, sunkvežimiu GAZ 66 – 75 km), laiveliais – 76 km (Krasnenkaja – 6 km, Kutsaioki – 45 km, Tuntsaioki – Tumčia – 25 km), kateriu – 45 km, pėsčiomis – ?? km (vaikščiota tik organizuojant apsaugą, filmuojant/fotografuojant, apnešant laivus, ir... alaus :–) )

Žygio laikas:

2006 06 14 – 2006 06 24 (11 dienų)

Gamtinės sąlygos:

Vandens lygis vidutinis (smunkantis pavasarinis potvynis). Vandens temperatūra +12. Šilta, vidutinė dienos temperatūra 18 – 22 laipsnių šilumos. Kadangi karaliauja poliarinė diena – šviesu ištisą parą. Neskaitant poros pakrapnojimų, lietus padoriau nulijo tik paskutinę dieną. Labai daug uodų, o į žygio pabaigą ir moškių. Žuvies pagauta mažai. Gamtoje pats žydėjimas.

Kita:

Maršruto linija driekiasi pasienyje, būtina turėti grupės sąrašą ir maršruto schemą (bent keletą kopijų). Prieš Alakurti gyvenvietę įrengtas pasieniečių postas. Zarečensk'e taip pat reikalauja grupės sąrašų. Kandalakša – Alakurti gauti transportą nėra sunku. Privažiavimui prie upės reikalinga padidinto pravažumo technika. Mes transportą užsisakinėjome internetu. Vis dar problematiškas prisiregistravimas, tenka pirkti viešbučio kambarius (parduoda ne itin noriai). Sutikti pareigūnai, pasieniečiai bei vietiniai žvejai elgėsi ramiai ir draugiškai.

Įranga:

Pusiau "kupranugario" formos dvivietis katamaranas "Drakar" (1,5 t) – 3 vnt.
Pripučiama kanoja "Saidė – 3,6" (Laplanda) – 3 vnt.
Pripučiamas kajakas „Elelveisas“ – 1 vnt.

Dalyviai:

Irma Jazdauskaitė
Jurgis Stasinas
Julius Stasinas
Mažvydas Alekna
Kastytis Leščinskas
Linas Paškevičius
Gintautas Veržukauskas
Darijus Kraynas
Andrius Kraynas
Darius Vilkišius


...Tylu. Po kojomis, vientisoje samanų paklotėje, tarsi didžiulė plėštinė žaizda, atverta nuvirtusios pušies, žioji plikas akmuo. Matosi plonas dirvožemio sluoksnis tarsi gyslomis išraižytas tankiu šaknų kilimu, kuriame siūbuoja keletas baltais žiedais pasidabinusių gailių krūmelių. Apačioje tyliai srovena upė, jau už artimiausio posūkio besibaranti su kelią pastojusiais akmenimis, o palei tamsų vandenį, siauroje uolėtoje pakrantėje, liepsnoja laužas, girdisi vakarojančių bičiulių balsai. Viršuje ant akmeninės atbrailos, kur šiaip ne tai pavyko ištempti palapines, karaliauja vėjas. Žiūriu į tolyje medžių viršūnėmis keliaujančios saulės diską ir nors puikiai suprantu, kad šiąnakt, kaip ir praeitą naktį, kaip ir ateinančią, nesutems, bet užliūliuotas svaigaus žydinčių gailių aromato pasiduodu ramiai vakaro nuotaikai...

Dabar, sėdėdamas Vilniuje ir tarškindamas kompiuterio klavišais, su malonumu mintyse pasižvalgau po mūsų neįmantrią priverstinę stovyklavietę: klaipėdiečius brolius Andrių ir Darijų, palinkusius šalia aštrios uolos perrėžtos katamarano gondolos, prie puodų betupinėjantį Mažvydą bei kirviu mosikuojantį Liną – šios dienos budinčiuosius, kiek toliau fotoaparatą "kankinantį" Kastytį ir vienintelę mūsų vyriškos kompanijos merginą Irmą, ant akmeninės plytos sėdintį ir ilgesingai į kunkuliuojantį puodą žvelgiantį grupės "kipsą" Julių su šauniuoju sūnumi Jurgiu, bei panevėžietį Gintą, kurį neramus būdas, veik po dvylikos metų pertraukos, vėl išgujo į kelionę. Štai ir visa mūsų komandą šiais metais atsitrenkusi į Murmansko srities Rusijos – Suomijos pasienį.

Pavojingas reikalas tie žygiai. Iškeliavai sykį, kitą, pajutai Šiaurės dvelksmą ar taigos alsavimą ir viskas..., pakliuvai..., nebegali kitaip... Vos tik Lietuvos saulė suskaldo vientisą sniego paklotą pajunti jog su pavasariu, su parskrendančių žąsų gagenimu pas tave širdyje pasigirsta negarsus tačiau atkaklus tiksėjimas tarsi laikrodis primenantis – LAIKAS...

Šįsyk buvo nutarta susipažinti su palyginti neseniai rusų vandenininkų "atrasta" Kutsaioki upe kuri, kažkada, dėl griežtos pasienio kontrolės buvo neprieinama, bei su jos stambiausiu intaku Krasnenkaja dėl savo sudėtingumo, kaimynų vandenininkų, pavadinta skambiu "Karelijos Baškausko" vardu. ("Baškausko" vardu vadinama Altajuje tekanti upė plačiai garsėjantis savo sudėtingais šeštai kategorijai priskiriamais slenksčiais.)

Kažkada Kutsaioki upė kaip ir nemaža sausumos (karelskij peresejek) dalis priklausė Suomijai. Vienok po 1939 m karo šios žemės atiteko tuometinei TSRS, kuri visą savo pasienį buvo pavertus militaristine zona su karinėmis įgulomis, spygliuotų vielų užtvaromis, dotais ir dzotais. Taigi čionai tekančios upės buvo tabu ne tik suomiams, bet ir patiems Sovietų sąjungos piliečiams. Subirėjus sąjungai ir sumažėjus sienų kontrolei į kažkada draudžiamas žemes pajudėjo rusų vandenininkai, o ir suomių turistai čionai dažni svečiai. Kai kurie net nuomoja aplinkinėse gyvenvietės namus ar butus ir leidžia čionai atostogas. Nieko nepadarysi, laikai keičiasi ir Rusijoje...

Na o mūsų nuotykiai prasidėjo dar Vilniuje, kai išlipęs iš autobuso Gintas rimtu veidu pasiteiravo kur traukinio bilietai. Paaiškėjus jog pastarieji liko Panevėžyje teko paskubomis organizuoti jų paiešką ir pristatymą susinervinusiam savininkui. Vėliau nuotaika subjuro Piteryje, paaiškėjus jog senas "raugintas agurkas" nesiruošia mūsų priregistruoti ir galiausiai problemos su užsakytu transportu Kandalakšoje. Kiek aprimstu pajudėjus ir už nugaros palikus degantį miesto sąvartyną, o kai kelią, tarsi linkėdamas sėkmės, perbėgo lokys nuotaika išvis pasitaisė. Po poros valandų dardėjimo ir kruopštaus patikrinimo pasienio užkardoje, persikraustome į Gaz 66 būdą. Už keleto minučių mes jau pasienio karinio miestelio pašonėje. Prie KPP žvalgybos karininkas, pasigedęs kažkokio antspaudo, praveda išsamų ir kareiviškai tikslų instruktažą:

– Nuo maršruto nenukrypti, medžių nekirsti, jei ką – kreiptis į vietinės valdžios atstovus.

Gavę vietinės karinės valdžios palaiminimą vėl ropščiamės į sunkvežimį – prieš akis 70 km kratymosi duobėtais miško keliais.

Pagaliau, 4 val. ryto mūsų "prabangus" diližansas sustoja šalia rastinio statinio, skambiu "Velnio tilto" pavadinimu, permesto per iš Jurchemejarvi ežero ištekančios Krasnenkaja vagą. Išsikrauname daiktus ir atsisveikiname su išties maloniu vairuotoju, kuris spausdamas ranką dar sykį, turbūt jau kokį ketvirtą, perspėja:

– Vaikinai, pasisaugokite, ir tik jau nesugalvokite lysti į tuos krioklius!

Sumetus kuprines į krūvą užlipu ant stataus kranto pasidairyti. Tarsi patvirtindama savo neoficialų pavadinimą upė jau nuo pat tilto moja putotomis, per akmenis besiverčiančių, bangų kepurėmis. Kiek toliau, už posūkio, šniokščia dar viena rėva, o tolumoje, ramų užutekio paviršių šiaušia dar viena. Tuo tarpu aukščiau tilto, dešinėje, tyvuliuoja ramus, rėminamas stačių krantų, ežero dubuo, kurį supa stebuklingu būdu ant uolų augantis miškas. Oras net skamba nuo įvairiausių paukščių balsų keliamo alaso... Deja, nėra laiko visu tuo gėrėtis. Netoliese esančioje stovyklavietėje ištempiamos palapinės ir tenka imtis laivų montavimo. Visiem plušant iš pamario kilęs Andrius niekaip nerimsta, net ir tempdamas šniūrą vis į upę dairosi. Pagaliau nesusilaikęs stveria meškerę ir... ant kranto jau spurda margašonis upėtakis. Dar pora metimų ir šalia vartosi sekantis. Pamačius šį, tikro žvejo širdžiai tokį mielą, vaizdą neišlaiko ir Andriaus brolio nervai. Besivelniuojantis Darijus taip pat imasi meškerės...

Pagaliau, apie aštuntą valandą, visi darbai nuveikti, tačiau euforijos pagauti nerimstantys bičiuliai siūlo tuojau pat startuoti. Tenka pasitelkti visus įmanomus argumentus ir galiausiai vos ne varu nuvaryti visus į miegmaišius, kad nors šiek tiek pasiilsėtume.

Tą dieną prisimenu kažkaip keistai – tarsi iš šono, lyg ne pats būčiau plaukęs, o viską stebėjęs nuo kranto. Matyt atsiliepė paskutinių mažai miegotų naktų bei kelionės nuovargis, o gal jau nervai tampa nepatikimi...? :) Kiek numigus, startavome jau po pietų ir tepraplaukus keletą kilometrų bei porą nesudėtingų rėvų atsirėmėme į pirmąjį rimtą slenkstį – "Korotkij" (Trumpasis).

Upės linkyje šniokščiantis, pasipuošęs baltomis bangų keteromis, slenkstis atrodė išties įspūdingai. Pradžioje, spaudžiama akmenų upė šoka per dvi, viena po kitos esančias nuopylas, iš kurių antroji pakankamai siaura kad neteisingai įplaukęs laivas būtu suskersuotas ar net apverstas. Žemiau nuopylų galinga rėva, atkartodama upės vingį, į putotą glėbį puola dar porai, pasišiaušusių bačkomis, nuopylų.

Planuojant kelionę visada norisi kad upės kliūčių sudėtingumas augtų palaipsniui, kad visi galėtume pasitreniruoti nesudėtinguose slenksčiuose, kad susiirkluotu ekipažai, galų gale tam, kad atsirastu pasitikėjimas savimi ir savo porininku, o jau tada galima lysti nors ir į "pačią peklą". Tačiau tai gana retai pasitaikanti galimybė. Ne kitaip gavosi ir šioje kelionėje. Krasnenkaja praktiškai šniokščia per įvairaus sudėtingumo slenksčių ir rėvų kaskadas. Taigi visai suprantami buvo bičiulių, ypač naujokų, iškalbingi žvilgsniai, kai palikus laivus užlipome ant uolų pasižvalgyti. Bet kaip sakoma, atvažiavome tam, kad plauktume, taigi pernešus daiktus ir pasiskirsčius "pareigomis", aš ir Irma, kaip labiausiai patyrę, startuojame pirmieji. Po teisybei tai buvo mudviejų prasčiausias šioje kelionėje "pasirodymas": įveikus pirmą nuopyla srovė mus pribloškė prie uolos, nuo kurios šiaip ne taip nusikrapščius į antrąją nuopylą įmovėm skersi. Nepatyrinėjome upės dugno tik laivo tūrio ir neaukšto vandens dėka. Tačiau antrą slenksčio dalį, kiek atsipūtus uolų "užuovėjoje", prašvilpėme kaip pagal vadovėlį. Ne ką geriau pirmose nuopylose sekėsi ir kitiems dviems katamaranams, šleivai–kreivai prasispraudę, vienok neišsivertė nei vienas. Vėliau įsidrąsinus, su "Saidėmis" slenkstį praplaukėme ir mudu su Kastyčiu. Čia įspūdžiai buvo kur kas aštresni.

Žemiau "Trumpojo" nedidelis ežeriukas ir mes vėl lekiame "linksmaisiais kalneliais" – putotų rėvų kaskadomis su neaukštais slenkstukais užsiskaninimui. Ties vienu tokiu slenkstuku mūsų laukė nemalonus siurprizas. Viskas prasidėjo gana smagiai: katamaranams lengvai peršokus akmenines atbrailas, startavo laiveliai. Po Kastyčio plaukęs mūsų penkiolikametis junga Jurgis, paskutiniu momentu "sumastė" slenkstį imti atbulas – tuo įvarydamas baimės viską per teleobjektyvo akį stebinčiam grupės kipsui, savo tėčiui, Juliui. Jurgiui nepavykus apsiversti jo užmanymą sėkmingai realizavo Gintas, tuo pabrėždamas, jog patirtis yra patirtis, ir joks naujokas negali lygintis su patyrusiu, nutarusiu apsiversti, turistu! Deja, linksmybės greitai baigėsi kai Andrius pranešė apie plyšusį katamarano apvalkalą – slenkstyje kyšojusio akmeninio danties darbą. "Pasistengta" buvo sąžiningai – gondoloje žiojėjo skylė per kokius 4–5 suaugusio vyro delnus. Visa laimė jog vidinis balionas atlaikė. Teko stoti ir ieškoti vietos stovyklai. Reikia pasakyti, jog tai nėra taip paprasta, kai aplink, kur pažvelgsi, į viršų kyla akmeniniai gamtos bokštai. Pagaliau pavyko surasti nedidelę, kelių kvadratinių metrų, akmeninę aikštele, kurioje tilpo improvizuotos remonto dirbtuvės ir laužas. Na o vietos palapinėms teko ieškoti ant akmeninių atbrailų.

Sekančią dieną drąsiai galima pavadinti "baltų purslų" diena. Tik nuleidus laivus į vandenį mus pasitiko linksmos rėvos, netrukus atnešusios prie slenksčio "Pryžok" (Šuoliukas). Tai lokalus slenkstukas suteikiąs mums puikią progą pasitreniruoti prieš sekančias, kur kas sudėtingesnes, kliūtis. Niurkėmės beveik dvi valandas, nardindami savo laivelius į putotą srovę, ir ne veltui. Grupės "kipsas" Julius, neslepiantis savo nusivylimo dėl vakar dieną įvykusio vos vieno niekingo overkilio, pats nutarė parodyti kokių kadrų pageidaują, prieš visą komandą pademonstruodamas apvirtusios saidės dugną. Sulaukęs visuotinų ovacijų mūsų operatorius dar bent trejetą kartų bandė pakartoti savo triuką, deja... daugiau katučių nebeužsidirbo. O prieš akis jau laukė "Ščiočki" (Žandai) – labai taikliu pavadinimu slenkstukas.

Upei pasisukus pasigirsta galingos rėvos šniokštimas, kuri keliasdešimt metrų pravinguriavusi tarp stačių krantų, kanjone trumpam sulėtėja ir tarsi tik dabar išvydus uolinių žandų suspaustą siaurą plyšį pasisukus į kairę visu smarkumu užgriūną šį vienintelį laivams paliktą kelią. Dar viena šio slenksčio ypatybė – nepatogus ir sudėtingas daiktų (ar laivų) apsinešimas. Tenka lipti per pakrypusias nepatogias uolines plytas.

Pastačius apsaugas ir filmavimo grupei užėmus pozicijas viens po kito startuoja katamaranai. Šiems laivams, prie tokio vandens lygio, didesnių problemų neiškilo. Gal tik kiek prasčiau pasisekė Lino ir Mažvydo ekipažui, kai srovei pribloškus laivą prie gruoblėtos uolos Mažvydas, tarsi į švitrinį popierių "nusitarkavo" rankos krumplius. Anot nukentėjusiojo:

– Žiūriu uola artėja, aš jai iš kairės tokį lengvą tik uch.... Viskas būtu gerai, tik akmuo kietokas pasitaikė.

Laiveliais plaukusieji, net ir "junga" Jurgis, pradžioje lyg ir abejojęs savo sugebėjimais, slenkstuką įveikė visai lengvai – net pavydas ėmė bežiūrint. Dešiniajame krante aptiktoje stovyklavietėje papietavus prasideda daiktų gabenimas aplink du sudėtingus, bet nepaprastai gražius slenksčius "Kavkazkij" (Kaukazietiškas) ir "Gorka" (Kalnelis). Tai paskutinis Krasnenkaja upės "pasispardymas" – žemiau jau Kutsaioki.

"Kavkazkij" savo pavadinimą gavo dėl panašumo į kaukazietiškas, nepaprastai stiprias ir greitas kanjonuose putojančias, tėkmes. Upė įvinguriavusi tarp stačių šlaitų pasitinka tolygiai stiprėjančios rėvos pašiauštomis bangomis. Priartėjusi prie uolų susiaurėjimo, kur griaudžia pirmoji pakopa, tarsi sugalvojusi dar pasunkinti įplaukimą į slenkstį srovė košia godžiai besidairančių akmeninių dantų eilę, už kurios jau matosi artėjanti nuopyla. Už pastarosios sekanti, o priešakyje putoja dviguba, pasipuošusi dešinėje styrančia akmenine iltimi, paskutinė nuopyla.

Pirmieji tiriamieji triušiai vėl mudu su Irma. Papildę gondolas oru atsišvartuojame. Jaučiu bendražygės abejonę, ir bandau ją raminti nors ir pačiam toli gražu iki abejingo belgo. Paskutiniai apsitarimai, diržų patikrinimai ir pasileidžiame... Mano baimė ir nerimas dingsta vos tik pajuntu nešančią upės srovę. Vikriai apėję akmeninių dantų eilę įvairuojame į pirmąją nuopylą. Yra! Sekanti?! Aplink tyška baltų purslų kaskados. Praplaukiam! Čia mus kiek užmeta į dešinę bet atsispyrus nuo uolų pavyksta išvengti grėsmingosios ilties ir mes sėkmingai įveikiame paskutinę pakopą. Atsisukęs pamatau švytintį bendražygės veidą ir spindinčias akis:

–Ei, mes praplaukėm!!!

Po mūsų sėkmingai startuoja ir kiti katamaranų ekipažai. Kiek aprimus emocijoms, nerimstantis Kastytis sėdęs į "Saidę" ryžtasi įveikti paskutinę slenksčio nuopylą. Vos įšokusį į tėkmę laivelį stipri srovė bloškia į dešinę ir pagriebus užneša tiesiai ant besidairančios virš vandens akmeninės ilties. Valtis susiskersuoja, pasvyra ir... sekančią akimirką Kastytis jau pliuškenasi srovėje. Išžvejojus maudalių man ne juokais užverda kraujas:

– Kaip čia yra? – mąsčiau. – Mūsų laiveliai tikrai gali įveikti šį slenkstį.

Po tokių minčių, nukulniavus į slenksčio pradžią, beliko tik sėsti į "Saidę" ir nugrūdus bekylančią baimę kažkur prie skrandžio atsistumti nuo uolėto kranto. Mane iš karto pagauna stipri srovė. Stengiuosi išlaikyti plaukimo liniją, nors blaškomame putotų bangų laivelyje tai nėra lengva. Svarbiausia aplenkti slenksčio pradžioje styrančius akmeninius dantis ir tiesiai įplaukti į pirmąją nuopylą, mat už jos, iš karto, seks kita ir laiko pakreipti laiveliui gali jau nebūti. Pritraukimas! Kitas. Užirklavęs čiuožte įčiuožiu kirsdamas putotą keterą. Laivelis pasišokėjęs išneria iš purslų ir paklusniai lenda į sekančią bačką. Jaučiu kaip srovė bloškia į šoną ir laivas pakrypęs ant borto išsiropščia iš bangų glėbio. Ištiesinęs saidę paskubomis irkluoju: "kad tik nepakartojus Kasčio "triuko" ir po akimirkos, apsuptas purslų, šaute iššaunu į užutekį. Virš vandens nuaidi mano gerokai prikimęs nuo jaudulio ir adrenalino pertekliaus balsas, kiuriam pritarė pakrantėje stovinčių bičiulių choras sustiprintas nuo uolų atsimušusio aido. Paskatintas mano sėkmės paskutiniąja slenksčio dalį su "Edelveisu" įveikia ir Darijus.

Nuslūgus džiaugsmo bangai atsisukame į "Kalnelį". Jausmas toks tarsi pavasarėjant leistumeisi rogutėmis nuo snieguoto stataus kalno. Tik čia vietoje sniego, baltos pasiutpolkę šokančių bangų kepurės, o nutirpusios žemės plotelius atstoja juoduojančios uolų viršūnės, tarp kurių padoriu greičiu kliokia stipri srovė. Net akmenys virpą kaip vanduo verčiasi per pirmąją poros metrų aukščio pakopą.

Nepaprastai smagus slenkstis kurį sėkmingai įveikus katamaranams pasikeisdami, laiveliais, praplaukia veik visi bendražygiai. Pamatę mūsų startus, kitame krante stovyklaujantys rusiukai susinešę kilimėlius įsirengė kino teatrą po atviru dangum.

Vakarojant, žemiau slenksčio, dešiniajame krante įrengiame stovyklavietę ir neužilgo abiejų brolių, Darijaus ir Andriaus, iniciatyva, paremontavus apgriuvusį pečių, užkuriama turistinė pirtis. Kol bičiuliai gabena malkas Gintas pripjauna beržo šakų, o aš surišu porą nedidelių vantų. Už trejeto valandų, užtempus celofaną, visi sugužame vidun. Ech, ko gero nieko nėra nuostabiau už šutinantį garą, šnerves kutenantį vantos aromatą ir galimybę panardinti savo įraudusį nuo karščio kūną į vėsią upės tėkmę. Visą nuovargį tarsi ranka nuima. Kol mes turškiamės vandenyje kitame krante spygaujančios rusiukės suka "porno" filmą apie lietuvių nuotykius Šiaurėje. O po kurio laiko šioms sušokus į upę neliekame skolingi ir mes. Po pirties ir naktinio kino seanso, nežiūrint gan tvankaus oro, miegu kaip užmuštas.

Sekančią dieną pirmas mus pasitiko slenkstis su daug sakančiu pavadinimu "Somnitelnyj" (Abejotinas). Tarsi patvirtindamas pavadinimą, kairiajame krante kažkieno įkeltas į medį puikavosi kelio ženklas "Kiti pavojai". Nuo po kojomis drebančių uolų, nužvelgiu dvi galingas metro aukščio nuopylas, staigų posūkį ir už jo kiek lėkštesnę trečiąją nuopylą. Gražu ir kiek baugu, smalsu ir kartu šiek tiek neramu..., bet juk mes atvažiavome plaukti! Taigi, pernešus daiktus šokame ant laivų. Viens po kito, galingai, tarsi šuoliuojantys žirgai, iššokdami iš balto putotų bangų glėbio, katamaranai skrodžia slenkstį – net šiurpuliukai per kūną nubėgą. Neatsilieka ir laiveliai, lengvai ir grakščiai, tarsi vėjo genamai lapai, "nubėgę" riaumojančių putų paviršiumi. Vienintelis Julius kažkaip sugebėjo į antrąją nuopyla įlėkti šonu. Tačiau kaip jam pavyko neapsiversti ir iširkluoti iš tos "mėsmalės" liko didžiule paslaptimi tiek man, tiek ir kitiems bendražygiams.

Ties sekančiu, nelabai pavojingu, bet gražiu slenksčiu "Muravei" (Skrusdėlė) teko vėl imtis laivų lopymo – į smailią tarsi peilis eglės šaką buvo perrėžtas "Edelveisas". Šįsyk kliuvo ir vidiniam balionui. Kol aš krapščiausi su klijais ir lopais, o budintieji su puodais likusieji bendražygiai, negaišdami laiko veltui, susiorganizavo improvizuotą treniruotę, plaukiodami slenkstyje, atidirbinėdami gelbėjimo darbus ir šiaip murkdydamiesi gan šiltame vandenyje. Čia atsirado galimybė pabendrauti su mus pasivijusiais kaimynais – maskviečių grupe, plaukiančia su dviem didžiuliais, iš keturių nelabai storų gondolų sumontuotais katamaranais.

Po pietų ant vandens vėl sūpavosi visa laivų flotilė. Edelveiso lopai laikė puikiai, tad nepraėjus nei penkiolikai minučių mes sulipę ant stataus kranto tyrinėjome "BST" slenkstį. Na, man šios išsibarsčiusios uolos, su tarp jų vingiuojančia srove, labiau priminė neblogą rėvą negu rimtą slenkstį, todėl daug nemastę startavome. Praplaukti galima dešiniąja, arba kairiąja protaka. Pastarosios pabaigoje stūkso didžiulis akmuo kurio pagrindas stipriai išgraužtas šimtmečius triūsiančios upės tėkmės, todėl susidaro sūkuriai traukiantys laivus po juo. Matyt, esant labai aukštam vandeniui, verpetai susidaro išties galingi, nes rusai šiam uolos gabalui davė "Akmens žudiko" vardą. Na o mums, plaukiantiems prie vidutinio vandens, nei šniokščianti srovė, nei riogsantis uolos gabalas nepasirodė labai pavojingi, juolab, kad už posūkio jau maurojo masinantis "Oba–na" slenkstis, kurį drąsiai galima vadinti kriokliu.

Vadovaujami žvalgybą atlikusio Kastyčio švartuojamės dešiniajame krante, tarp didžiulių tamsių uolų, tyvuliuojančiame mažučiame užutekėlyje. Užutekiukas toks nedidelis, jog jame vienu metu telpa ne daugiau kaip dvi plaukimo priemonės. Taigi kol vieni traukia laivus į sausumą, kitiems tenka lūkuriuoti vandenyje klausantis duslaus krioklio murmėjimo. Pagaliau visi laivai saugiai įsitaiso akmeninėje pakrantėje. Genami smalsumo visi sulipame ant uolų, nuo kurių atsiveria vaizdas į nuostabų gamtos kūrinį – bent septynetą metrų siekiantį krioklį. Susižavėjęs akimis glostau per nuolaidžias uolas krentančius putotus vandens srautus, besiplakančius į tamsias akmenines plytas. Devyniasdešimt procentų vandens nuteka kairiuoju, gerokai nuolaidesniu, slenksčio pakraščiu, kai tuo tarpu beveik vertikalia dešiniąja puse, tarsi besiplaikstančios plaukų sruogos, krenta pavieniai nestiprūs vandens srautai. Oba–na – tokie žodžiai tikrai galėjo išsprūsti kuriam nors iš pirmųjų čia plaukusių vandenininkų pamačius šį prašmatnų gamtos stebuklą. Buvau girdėjęs apie šį krioklį: prie nelabai aukšto vandens, su keturviečiais ir net dviviečiais katamaranais rusiukai sėkmingai jį praplaukia. Įdomu, kaip čia sektųsi mūsų laiveliams? Pasisukęs pabandau pasidalinti savo mintimis su bičiuliais, bet sulaukiu aktyvaus pasipriešinimo, ypač iš Irmos ir Mažvydo. Anot jų kalbu visiškas nesąmones ir nėra ko nei galvoti apie bandymą plaukti. Giliai atsidusęs, ką čia daugiau besakysi, siūlau gabentis daiktus į apačią. Tačiau čia įsikišą mūsų kipsas (Julius), pareiškęs jog stačiu per akmenis ir uolas vingiuojančiu takučiu turėsime judėti visi vienu kartu ir pagal jo ženklą, o jeigu gražūs kadrai nesigaus, turėsime viską kartoti tiek sykių, kol operatorius bus patenkintas nufilmuota medžiaga. Pažiūrėjus į tą takutį iš karto praeina noras kartoti dar kažkokius papildomus dublius, tad susirinkę daiktus kantriai laukiame Juliaus ženklo ir žąsele paklusniai leidžiamės žemyn. Beje, nusileidus į apačią krioklys nei kiek neprarado savo žavesio, sakyčiau, kad net atvirkščiai, nuo apačioje skalaujamų uolų jis atrodė dar didingiau.

Mums besiruošiant startuoti Darijus atnešė žinią jog rusiukai visai rimtai planuoja leistis Oba–na. Sužinojus šią naujieną sutartinai nutariame pasilikti ir palaukti šios akimirkos. Netrukus sulaukiame iš maskviečių prašymo, "na vsiakij požarnyj" (dėl viso pikto) pasaugoti jų nusileidimą. Kaip paaiškėjo iš pokalbio, jų vadas jau yra leidęsis šiuo kriokliu ir jie planuoja pakartoti nusileidimą. Paruošę brolių katamaraną ir išsirikiavę palei krantą laukėme pasirodant drąsuolių. Štai, pačiame viršuje atsimušęs į irklo mentį blykstelėjo saulės spindulys, po to šmėstelėjo priekiniai irkluotojai, o neužilgo, ant pačio krioklio krašto, pasirodė ir visas katamaranas. Kiek pabalansavęs viršūnėje laivas lėtai, tarsi svarstydamas, slystelėjo per bangas į apačią ir vis didėjančiu greičiu praskyręs putotas bangas smogė į bačką. Tačiau neužilgo, tarsi šampano kamštis, sėkmingai iššoko iš purslų. Ore nuskambėjo abiejų grupių džiaugsmo šūksniai. Prisišvartavę rusiukai dar paprašė luktelėti kol nuleis ir antrąjį katamaraną. Tačiau šį sykį viskas vyko ne taip sklandžiai. Katas jau pačioje pradžioje įplaukė kiek įstrižai, o vis didėjanti srovė pradėjo jį sukti dar labiau. Keista, bet rusiukai net nebandė tiesinti laivo, toks jausmas, kad ekipažas apkurtintas kriokiančio vandens nelabai susigaudė kas vyksta. Krioklio viduryje srovė galutinai susuko laivą ir galinga jėga smogė jį į kairėje stūksančias uolas. Atšokęs tarsi kamuoliukas katamaranas šonu paniro į kunkuliuojantį putų katilą. Visi sulaikėme kvapą, tačiau po akimirkos srovė spjaute išspjovė pusiau paskandintą katą į paviršių. Pagavus nevaldomą laivą, prieš akis atsivėrė visai nelinksmas vaizdas: sulaužytas rėmas, išėjusios iš rikiuotės dvi iš keturių gondolų, trūkę kojų tvirtinimo diržai. Praktiškai tik vienas iš keturių išsilaikė ant sėdynėlės, kiti trys ekipažo nariai kybojo kas kaip: kas plūduriavo įsikibęs rėmo, kam susipynusios diržuose kojos neleido iškristi. Visa laimė jog laivas bačkoje nebuvo apverstas, taigi viskas apsiribojo išgąsčiu ir tik viena rimtesne žaizda. Gavom išties puikią pamoką ir pamastymų apie ateityje planuojamas keliones. Pagelbėję kaimynams irkluojame tolyn. Už neplataus stačiais uolėtais krantais pasipuošusio upės ruožo mus pasitinka sekantis krioklys – "Mamania" . Vaizdas išties įspūdingas – plauki veik stovinčiu vandeniu
ir staiga priekyje pasimato linija žyminti vandens pabaigą už kurios tarsi iš nebūties į viršų šauna mišku pasipuošusios sopkių viršūnės. Atrodo užirkluotum ir atsispyręs nuo veidrodinio vandens paviršiaus nusklęstum virš apaugusių retomis eglėmis uolų kur vaiskioje dangaus žydrynėje slenka debesų karavanai. Tačiau kurtinantis triukšmas ir kylantys į viršų purslai sugražina į realybę, juolab kad švartuotis tenka siaurame pakrantės plote išsidėsčiusiame tik už trejeto metrų nuo krioklio krašto. Atsistojęs ant virpančių uolų žvilgteliu į apačią iš kur sklinda kurtinantis triukšmas ir kyla smulkūs vėjo plaikstomi vandens purslai. "Mamania" aukštis pagal įvairius aprašymus siekia apie 15 m, o ir vanduo nusileidęs iš tokio svaiginančio aukščio nenuteka tolyn kaip "Oba–na", bet galinga jėga smogia į už keleto metrų stūksančio pusiasalio akmeninį pagrindą. Net šiurpas nukrečia pagalvojus apie tai jog atsirado žmonių surizikavusių polietileniniais kajakais šioje pekloje išbandyti savo laimę, o gal surizikuoti ir kuo nors daugiau.... Mintyse prabėga matyto filmo kadrai kuriuose užfiksuoti ruso Bondarevo bei jo bičiulio šuoliai nuo šio krioklio. Tiek jau to, man užteks ir pasižvalgymo po šį nuostabų gamtos kūrinį.

Netikėtai akį patraukia ant akmens, matomoje vietoje, padėtas faneros gabalas su kreipimusi į "gerbiamus turistus" ir informacija jog "už 6 km nuo šios vietos pasroviui, prie buvusio tilto yra įrengta pirtis ir galima įsigyti įvairiausių gėrimų". Ką gi, rinkos ekonomika ateina ir į šiuos kraštus.

Ištraukiama virvė ir laivai, vienas po kito, beveik vertikalia uola nuleidžiami į apačią. Kur dar tenka slidžiais akmenimis nugabenti juos į už keliasdešimt metrų esančią aikštelę su pakankamai nuolaidžiu krantu. Apžiūrėjus ankštą plotelį kur šiaip ne taip įsitektu trejetą palapinių tampa aišku, jog abi grupės čia niekaip nesutilpsime, o maskviečiams "dniovkė" (dienos poilsis) labai reikalinga. Padarę keletą nuotraukų atminimui nuleidžiame laivus, o aš kaimynams paaiškinu, jog mes judame tolyn. Nespėjusius atsišvartuoti mus sustabdo su nelaimėliu katu plaukusi moteris įteigdama gertuvę konjako ir dar karta visos grupės vardu padėkojusi už pagalbą. Už konjaką aišku dėkui, bet geriau mažiau tokių ekstremalių pažinčių.

Paplaukus apie valandą randame puikią stovyklavietę, kuri viename rusų aprašymų vadinama "Kamarnaja" (Uodynė). Tik išlipus į krantą paaiškėjo, jog aprašymas nemelavo. Tačiau šiuolaikinio mokslo išradimų, laužo, bei konjako dėka pavakarojome iš širdies.

Rytdieną apžiūrėję nepaprastai gražų giliai, tarsi pyragą, uolas perpjovusį dešinėje šniokščiantį upelį pasiekėme eilinį slenkstį. "Tesnyj" (Ankštas) pavadinimas taip pat nebuvo iš piršto laužtas. Protaka, iš beveik ežeru virtusios upės, išties siaura, suspausta galingų akmens luitų, kurios viduryje dar riogso uolos skeliančios srovę į dvi atskiras sroves. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog katamaranas netilps, bet jis telpa kuo puikiausiai! Praėjus katams plaukti pasiruošė laiveliai. Užbėgdamas už akių pasakysiu jog šioje vietoje išsipildė dauguma mūsų kipso vilčių, mat iš plaukiančiųjų laiveliais vienintelis Jurgis, pademonstravęs puikią "žvakę", sėkmingai įveikė slenkstį. Kitus upė švaistė kaip jai patiko. Stovėdami apsaugoje linksmų vaizdelių prisižiūrėjome išties iki valiai, juolab kad slenkstis prie tokio vandens ne itin pavojingas, o ir vanduo +12. Vėliau, "šlapiosios undinės" vieningai nutarė, jog viskuo kaltas vakarykštis alkoholio degustavimas. Kadangi Jurgis kaip nepilnametis buvo atleistas nuo šių "garbingų pareigų", jis sėkmingai ir įveikė slenkstuką, tuo akivaizdžiai pademonstruodamas alkoholio žala organizmui. Linksmai pasiturškę ir dar linksmiau aptarę maudymosi ypatumus Šiaurėje, kurį laiką, grožėdamiesi aplinkine gamta, plaukėme nurimusia, kur ne kur, gurguliuojančia per nedideles rėvutes upe. Sekantis sustojimas buvo planuojamas buvusio tilto vietoje, kur anot reklaminio skydo palikto prie "Mamania" slenksčio tikėjomės gauti alaus. Iš tikro, reklama nemelavo. Lėkštame smėlingame krante aptikome šviežiai pastatytą pirtį, iš kurios sklido patenkintų karštu garu, prieš mus plaukusios grupės, turistų riaumojimas, taip pat porą palapinių ir gyvenimui pritaikytą sunkvežimio priekabą. Nusipirkus "skystos duonos" ir dar kiek paplaukus stojame gražaus beržynėlio apsuptoje laukymėje.

Sekančią dieną iš pat ryto įveikę smagią, stačiomis bangomis, pasipuošusią rėvą nusiteikiame ramiam plaukimui, mat anot rusų aprašymų net 3,5 val. upė vinguriuoja per mišku apaugusias žemumas. Viskas būtu nuostabu: gražūs vaizdai, žydrame danguje besiridinėjanti saulė, smagi bičiulių kompanija, bet... viską gadino tūkstantinė, ką ten tūkstantinė – milijoninė, zyziančios genties armija. Ankstesnėmis dienomis, kol plaukdavome per slenksčius, tie geliantys bestijos nedrįsdavo lysti ir pasalūniškai užpuldavo tik išlipus į krantą, tačiau dabar, plaukiant beveik stovinčiame vandenyje, uodai aiškiai nutarė atsigriebti. Gelbėjo tik repelentai ir tinkliukai. Kažkada, dėstytojas universitete pasakojo apie tai kaip skaičiuojamas uodų kiekis nutupiantis per minutę ant pasišventusio tam objekto, tačiau man matant šias pikiruojančias ordas net mintis tokia pasirodė labiau verta inkvizicijos, o ne mokslo.

Visgi, slenkstį "Stupenka" pasiekėme kur kas greičiau. Tai sudėtingos formos nuopylų sistema pašėlusiu greičiu šuoliuojanti per upę pertvėrusias akmens plokštes – savotiškus laiptelius, žemiau kurių šniokščia galinga rėva. Čia teko garbė išsimaudyti ir man. Sėdus į Jurgio "Edelveisą" ir jau pagautas srovės prisiminiau, jog papildomai neprisipūčiau laivelio, o ir kojų tvirtinimo diržai guli ne taip kaip turėtu. Bet... prieš akis jau šniokštė artėjantis slenkstis. Viena nuopyla, kita! Nedidelė bet kibi, sugebėjusi užlaikyti prieš tai plaukusių brolių katą, bačkutė... Iššokęs iš putų pamačiau, jog mane nusviedė per daug į dešinę nuo tarp akmenų šviečiančios protakos, o laiko manevrui jau beveik neliko... Šiaip ne taip, beveik, pavyksta atsukti laivelį atgal kai mane pagauna bangos. "Edelveisas" kliudęs tamsų uolos paviršių pavojingai pakrypsta ant kairio borto, tačiau atsirėmus į vandenį irklo plokštuma pavyksta atsitiesti. Yris! Dar vienas! Sekančią akimirką suprantu, jog laivą verčia per dešinį bortą, o man taip trūksta tos vienintelės akimirkos, kad permetęs irklą galėčiau atsiremti... Išnėręs iš vandens viena ranka čiumpu laivelį, o pajutęs eilę bukų povandeninių smūgių į kojas įsikabinu į gličias baltų bangų plaunamas uolas. Už nemažo akmens aptikęs "užuovėją" prisitraukiu laivelį arčiau ir netrukus aš jau vėl "balne". Pora mostelėjimų irklu ir aš toliau tesiu savo pasiutpolke per pasišiaušusią rėvą. Pasiekus krantą mane užsipuola kipsas, pareiškęs jog buvo neperspėtas apie būsimą atrakciją, ir pareikalauja dublį pakartoti. Tačiau aš pamatęs ant kojų "pražystančias" mėlynes atsisakau to "malonaus" pasiūlymo :).

Po pietų ir valandos irklavimo su vėjeliu prašvilpiame "Malyj kanjonyj" (Mažasis kanjonas). Tai neplatus stačių uolingų krantų suspaustas kanjoniukas, kuriame šniokščia greita srovė, ties povandeninėmis akmeninėmis išeigomis, formuojanti galingas priešpriešines bangas. Čionai vėl nepasisekė Gintui, kuris kiek per anksti apsidžiaugęs pražioplino sekančią bangą, buvo sėkmingai apverstas ir greitos tėkmės nugabentas prie budinčių katamaranų.

Neužilgo, žemiau slenksčio, ant aukštoko kranto išsirikiavo palapinės. Keliasdešimt metrų žemiau stovyklavo žvejai, taigi dėl šventos ramybės teko paeiliui budėti. Tačiau nežiūrint internete skaitytų nemalonių istorijų apie vietinius, naktis praėjo ramiai. Ryte pasivaišinus Darijaus sužvejotu laimikiu, vėl puse dienos kabliavome ramiais upės ruožais, kuriuose, visa laimė, kartkartėmis pasitaikydavo nedidelių lokalių slenkstukų ir rėvų. Ties vienu iš galybės posūkių tarp medžių pasirodė palapines, o už kranto linkio jau matėsi rėvos pradžia. Panašu, jog pasiekėme "Vodopadnyj" (Krioklys). Išsilaipinus, prieš akis visu grožiu atsivėrė slenksčio panorama. Pirmoji pakopa vagote išvagota stačiomis bangomis ir nuopylomis labiau priminė netrumpą ir statų kalnelį, su įvairiomis kryptimis srūvančiu vandeniu ir apačioje besiformuojančia galinga bačka. Tačiau tuo viskas dar nesibaigia. Už keleto metrų, vagos susiaurėjime riaumoja dar viena bačkutė, o kur dar dvi likusios pakopos besislepiančios už sekančio posūkio su savo kreivomis, akmenimis pasipuošusiomis nuopylomis. Visa laimė, jog tarp visų šitų grožybių yra galimybė pastatyti apsaugą ir organizuoti gelbėjimo darbus, o blogiausiu atveju ir sugaudyti maudalius. Pasižiūrėjus, kaip plaukia rusiukai, startuojame ir mes. Sudėtingąsias nuopylas katamaranai įveikia gan nesunkiai, nors ir čia neapsieita be nuotykių. Lino ir Mažvydo ekipažas "įmovė" tiesiai į bačkos ryklę ir gavo tokį smūgį, jog neatlaikė Mažvydo kojų tvirtinimo sagtys. Taigi į antrąją nuopylą vaikinai įlėkė jau atbuli su, tarsi merginos taliją, kato gondolą apsikabinusiu Mažvydu. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Pasitarus nusprendžiame čia nakvoti. O ryt dar po sykį nusileidus slenksčiu pasiekti Tumčią. Šiam sprendimui nemažą įtaką padarė pakrantėje stovintis pirties karkasas su solidžia akmenų krūva. Gerai pasikaitinę ir apsiprausę dar ilgokai vakarojome prie laužo: kas aiškinosi čagos pritaikymo galimybes, kas tyrinėjo grybus, o kai kas bandė ir vieną kitą dainą užvesti. Žodžiu, miegot išsiskirstėme jau po vidurnakčio.

Ryte iš miegmaišio negailestingai išvertė trimito garsas. Pradžioje nesusigaudžiau, kas čia vyksta ir tik po to paaiškėjo, jog šios dienos budintysis Julius, apsižiojęs irklo vamzdį, prisiminė šlovingus pionieriškus žygio ir dainos konkursus. Kaip paaiškėjo vėliau, šis atseit dūdavimas, iš esmės labiau primenantis įsiutusio mamuto skleidžiamus garsus, išvertė iš lovos ir aukščiau stovyklavusią rusiukų kompaniją.

Po pusryčių, nors ir buvo apsiniaukę, prasidėjo "žaidimai" ant bačkų. Broliai pamarėnai įvairiais būdais "kankino" katamaraną: tai įplaukia šonu, tai atbuli, tačiau apversti laivo vis tiek nepavyko. Stebint brolių ekipažą nutariau, jog griekas būtų šioje šaunioje makalynėje neišbandžius laivelio. Pasakyta – padaryta. Išsirikiavus apsaugai startuoju. Blaškoma stačių bangų ir duobių "Saidė" taip ir taikosi nukrypti, o pasisukti bortu visai nesinori. Tenka irklu kapoti į dešinę ir į kairę, kol apačioj nepasirodo putotos bačkos žiotys. Dar keli yriai, kad mano "skiedrelė" įgautų didesnį pagreitį ir pasineriu į baltas bangas. Po akimirkos vėl pamatau šviesą, ir užirklavęs išneriu iš to dušo, bet tik tam už ketverto, penketo metrų nerčiau į sekančią bačkutę, kaip ir maniau, gerokai silpnesnę... Išlipęs į krantą pasiūliau nusileidimą pakartoti Kastyčiui, tikrai azartiškam, tačiau atsargiam žmogui. Tačiau šis, kaip tikras džentelmenas, perleidžia šią garbę net spirgančiai iš nekantrumo Irmai. Vėl rikiuojasi apsauga ir po minutės tarp keterų blyksteli mėlyna Irmos striukė. Blaškomas bangų laivelis atkakliai artėjo prie nuopylos. Staiga prieš bačką kažkas nutinka, atrodo, kad Irma užkabino akmenį, laivelis pakrypsta, pasisuka ir šonu krenta į bačką. Viską paslepia putų užuolaida, bet tik akimirkai. Sekančią sekundę matome, kaip laivas aukštai iššokęs iš vandens ir, tarsi nartus žirgas, pasipurtęs išsviedžia Irmą į putotų bangų glėbį. Nepatenkinta maudalė gan greitai išžvejojama ir užkeliama ant pakrantės uolų, o nublokšta srovės laivelį tenka nuiminėti nuo kitame krante riogsančių akmenų.

Išklausę emocionalių Irmos įspūdžių, bei dar kiek pasimurkdę nesunkiai įveikiame likusias dvi pakopas ir pajudame pirmyn. Praktiškai, įdomioji Kutsaioki dalis tuo ir baigiasi. Pakeliui lengvai praplaukiame nesudėtingus "Lesenka" (Laipteliai) ir "Tri protoki" (Trys protakos) slenksčius bei papietavę ant vėjo perpučiamos kalvos, kur sotūs lietuviai neradę kraugerių "išmelžia" iš vado pusvalandį pogulio, pasiekiame Kutsaioki ir Tuntsaioki santaką, žemiau kurios upė vadinasi Tumčios vardu. Pati santaka labiau priminė protaką tarp ežerų, o ne sraunių upių susiliejimą. Pagal planą, vadovaujami prieš metus čia buvusių brolių, pasukame į Tuntsaioki, tikėdamiesi pasitreniruoti dviejuose artimiausiuose slenksčiuose "Katiol" (Katilas) ir "Jama" (Duobė). Jau artėjant prie "Katiol" ant pakrantės pamatėme besirikiuojančias bent trijų, keturių grupių palapines. Tenka švartuotis dar neužimtame kairiajame krante. Anot brolių vandens upėje gerokai mažiau, nei jų kelionės metu praeitais metais, tačiau pasitarus visgi nutariame pasitreniruoti. Vienas katamaranas, "Edelveisas" ir porą "Saidžių" pernešami krantu ir prieš srovę nuplaukia link "Jamos". Čia, pastačius apsaugą, pasidarėme sau puikiausią treniruotę. Viskas vyko kuo nuostabiausiai, kol mūsų sėkmingais plaukimais "pasipiktinęs" kipsas Julius pareikalavo įdomesnių kadrų. "Televizijos" reikalavimas, dalykas šventas. Pasigriebęs "Edelveisą" pasileidau į patį bačkos centrą. Laivelis peršoko vieną bangą, kirto sekančią ir smukte įsmuko į prieš pat bačką susidariusią tuštumą. Kilstelėjęs akis, tarsi sulėtintame filme, pamačiau iš viršaus ant manęs besileidžiantį putotą vandens kalną. Akimirksniu tapo aišku, jog geruoju šis fokusas nesibaigs! Įsirėmiau į kojų tvirtinimo diržus ir pabandžiau irkluoti, tačiau sekančią akimirką laivas atsistojo piestu ir gražiausiai persivertė
per galą nugramzdindamas mane į pačią putų "košę"... Tačiau baisiausia paaiškėjo jau parsiradus namo – kai peržiūrėjus filmuotą medžiagą šios scenos neradom. Julius, ko gero, iki šiol tebegraužia sau nagus. O mane į viršų, tarsi už ausų, ištempė gelbėjimosi liemenė. Truktelėjęs į plaučius oro pabandžiau pasigauti laivelį, nes irklas, nešamas srovės, jau lėkė žemyn. Dar porą minučių ir aš padedamas bičiulių gręžiausi savo šlapias kelnes ant akmeninio iškyšulio. Netrukus maudynes pratęsė Linas, kurį po atkaklios kovos, bačka visgi įsitraukė atgal ir neskubėdama "išlaipino" lauk iš "Saidės", tuo galutinai supykindama pastarąjį, pareiškusį jog geriausias laivas – katamaranas. Sekantis šlovingas niurkymosi tradicijas pratęsė jungtinis brolių ekipažas, grįžtant atgal pabandęs praplaukti "Katiolą". Anot rusiukų, "nu jūs ir šaunuoliai! Mes bent tris kartus bandėme perversti katamaraną – nepavyko, o jūs iš pirmo karto! Šaunuoliai! Davai dar kartą pabandykit!". Deja, teko nuvilti gausiai uolas nutūpusius žiūrovus. Sekantis bandymas nebuvo toks "sėkmingas" – broliai praplaukė švariai. Visa laimė, jog susirūpinęs lietuvių tarptautiniu įvaizdžiu, Gintas nenuleido rankų ir ištaisė padėtį puikiu, vertu Oskaro apdovanojimo, persivertimu.

Patenkinti "neblogu" pasirodymu tarptautinėje arenoje, įsirengėme stovyklavietę ir sėdome vakarieniauti. Auksarankis Darijus, susiradęs medinę kaladę, per vakarą, turimomis priemonėmis, išskaptavo barzdotą vandenininko veidą, kurį, mūsų garbei, papuošęs užrašu "LT UNITED", ryte įkėlė į pušį. Sekančią, paskutinę mūsų žygio dieną, pasitreniravę slenkstyje "Karniz" (Karnizas), pasiekėme "Šliapa" (Kepurė). Tai paskutinis Tumčios slenkstis, žemiau kurio, nedideliame užutekyje, lūkuriuodami turistų jau stovėjo keletas katerių. Susikooperavus su dar pora iš Maskvos atplaukusių grupių, susitarėme su kapitonu dėl rytdienos starto.

Vakare laivų išmontavimas, daiktų dėliojimas, tradicinės naujokų krikštynos.... ir iki sekančio susitikimo su gailiais kvepiančia Šiaure.

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika