"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Turgusuno spąstuose

Alvydas Barzdėnas

Sausas kėnio stuobrys, išlindęs iš dvimetrinių žolių, sminga į žvaigždėtą nakties dangų. Ant jo pilkos aptrupėjusios žievės virpa laužo šviesos atšvaitai. Ugnyje traška ir šaudo to paties kėnio šakos, žerdamos gausybę kibirkščių, lekiančių tiesiai aukštyn ir susiliejančių su žvaigždėmis. O iš ten, iš Paukščių Tako, tokius pat ugninius pėdsakus brėžia rugpjūčio meteorai.

Žengiu porą žingsnių iš šviesos rato į šoną. Taip, kad stuobrio galas rodytų į Šiaurinę. Fosforuota kompaso rodyklė pasisukioja, pavirpa ir nukrypsta beveik tiesiai į sausuolį. Vadinasi, deklinacija nežymi. Kompasu bus galima visiškai pasitikėti, kol prieisime vietovę, nuo kurios prasideda mūsų žemėlapis. Toliau susiorientuosime be vargo.

Rąstigalis, plumptelėjęs šalia laužo į išmintą žolę, nutraukia mano mintis. Pranas, numetęs storesnį kėnio gabalą, vėl eina į tamsą. Keli skardūs, upės šniokštimą nustelbiantys kirvio smūgiai – ir antras rąstas krinta prie mano kojų.

– Užteks, ir taip smarkiai užpleškinom, – Levas padeda Pranui suguldyti rąstus ant laužo. Liepsna prigęsta, šviesos ratas susiaurėja, Jonas, sėdintis atokiau nuo laužo ir kažką įnirtingai krapštantis iš savo bato, dingsta tamsoje. Frenkas triūsia apie ugnį saugodamas, kad pasviręs rąstigalis neapverstų puodų. Tačiau karštoje Altajaus saulėje išdžiūvę rąstai greitai vėl įsiliepsnoja, į šalis pažyra spiečiai kibirkščių, ir Frenkas priverstas sprukti šalin.

Šviesos ratas išsiplečia, atsimuša į neišmindžiotus žolynus aikštelės pakraščiuose, apšviečia styrantį kėnio stuobrį, ir mes pamatome, kad jo apačia apanglėjusi. Aplinkui iš žolių kyšo krūvos suvirtusių jo giminaičių. Kažkada čia praūžė miško gaisras. Dabar žaliuoja tik jaunos drebulaitės ir kelios kėnių salos slėnio pakraščiuose – ten, kur nekliudė liepsna.

Taigi, sėdime "drebulinėje duobėje" – taip Pietų Sibire vadina tokias vietas. Už kelių žingsnių šniokščia Baltoji Ulba – čia pats jos aukštupys. Visą dieną brovėmės per žoles, lanksvų ir sausmedžių brūzgynus, bridome upės vaga, slidinėdami ant šlapių akmenų. Nusiplūkėme atsakančiai. Turistiniai batai, išklypę nuo drėgmės, vos laikosi ant kojų. Reikia greičiau juos mesti ir autis įprastiniais guminiais.

O kiek nuėjome, tik upė žino. Tikslaus šių vietų žemėlapio neturime. Tiesa, pietuose pro kėnių ir maumedžių viršūnes melsvo ūko gaubiami prasimuša kalnagūbrio kontūrai. Iš jo raižytų, sniego dėmėm išmargintų šlaitų srūva upeliukai į Baltąją Ulbą.

Baltoji... Nemažai Altajaus upių vardų prasideda šiuo žodžiu. Ir ne vien spalvą jis reiškia. Jame girdisi putojančio vandens šėlsmas, vartomų akmenų bildėjimas, krioklių dundesys. Ne veltui kadaise caro persekiojami rusų sentikiai ieškojo legendinės Baltųjų vandenų šalies. Ten, kur akmeniniuose loviuose suspaustos šniokščia putotos upės, kur į stačius kanjonus ar tamsius kėnynus net vidurdienį neprasiskverbia saulės spinduliai, kur žiemą vasarą žiba sniegas belokų šlaituose, jokia valdžia jų negalėjo pasiekti.

Dabar savos baltavandenės šalies ieškome mes. Tiktai ne legendinės, o tikros. Mums rūpi slenkstėtos upės, kurių putoto vandens dar neskrodė turistų plaustai, nedužo į akmenis baidarės, o stačiuose krantuose nesurasite ne tik laužavietės, bet ir apskirtai jokių žmogaus lankymosi pėdsakų. Jau rudenį kitų metų atostogoms pasirinkę Altajų, iš pradžių galvojome leistis plaustu Ubos upe. Tačiau sužinojome, kad ten, norint nuleisti plaustą į vandenį, gali tekti stovėti panašių į mus vandens mėgėjų eilėje. Tai mums visai netiko. Ir tada žemėlapyje krito į akis (o paskui ir į širdį) Turgusunas, prasidedantis, kaip ir Uba, pačiuose Ivanovo kalnagūbrio rytuose, bet tekantis priešingon pusėn, į pietus, link Buchtarmos. Aišku, rizikinga pradėti pažintį su Altajumi nuo nežinomos upės, bet kadangi mes buvome vienodai gerai pasiruošę tiek praplaukti, tiek praeiti Turgusuno kalnagūbrius pėsčiomis visi karštai pritarė mano pasiūlytam maršrutui. Nešulinio maratono mėgėjas Levas net apsidžiaugė, kad žvalgydamas upę galės daugiau pakulniuoti su kuprine negu stovėti prie plausto vairo. Be to, ėjimas pėsčiomis žadėjo mums daugiau progų susipažinti su Altajaus gamta. Prisiskaitę V.Sapožnikovo, A.Kuminovos, N.Kambalovo, V.Almanio knygų apie snieguotus belokus ir sraunias upes, šviesius aukštikalnių taigos kedrynus ir už žmogų aukštesnes subalpinių pievų žoles, brangius akmenis ir stebuklingai gydančias šaknis, norėjome patys pamatyti nors dalį tų stebuklų.

***

Ryto vėsa išpūtė mus su Pranu iš lengvos parašiutinio šilko palapinės. Palapinė perpučiama, miegmaišiai ploni, sugulėti, pradeginti nesuskaičiuojamų žygių laužų. O lauke vos keli laipsniai šilumos. Tad ir kėlėmės su pirmu saulės spinduliu, švystelėjusiu į mūsų "drebulinę duobę" per žolėtą kalno keterą. Aukštoje rasotoje žolėje sutvisko pirmieji Altajaus "brangakmeniai". Saulė kilo greitai, ir spalvos mainėsi, mirgėjo. Skaidrų kalnų krištolo spindėjimą rasos laše keitė rausva granato šviesa, šią – ryškiai geltonas citrino spindesys, po keliolikos sekundžių sušvitęs ramiu smaragdo žalumu, kuris savo ruožtu greitai virto sodriai mėlynu safyru. Ir spalvų gama baigėsi vėl kvarco šeimos atstovo ametisto blausiai violetine šviesa. Baigėsi ir švito iš naujo jau kitais atspalviais.

Kaip pakerėti ilgai žvelgėme į saulėtekį iš mus supančios žolių jūros dugno. Paskui Pranas prisiminė šaltį, pasipurtė ir čiupo kirvį. Aš sustūmiau į krūvą dar šiltus vakarykščio laužo nuodėgulius, pakišau po jais smulkių kėnio šakelių ir užžiebiau degtuką. Šakelės suspragsėjo, melsva dūmų sruogelė nuvingiavo tiesiai aukštyn, žadėdama mums giedrą dieną. Po to smagiai suūžė liepsna, apglėbdama apdegusius ir naujus, Prano užmestus rąstigalius.

Virpėdami nuo šalčio, pilame sau ant veido, ant krūtinės geliantį, bet minkštą, iš tirpstančių sniegynų atplaukusį Baltosios Ubos vandenį. Iš karto dingsta visi miegai ir vakarykštis nuovargis. Laužas ir kylanti saulė greitai išvaiko ir nakties vėsą.

Tačiau neilgam. Vos tik užsivertę ant pečių savo nešulius įžengiame į žolių džiungles, nuo lapų, stiebų ir stambių žiedynų ant mūsų pasipila šaltas dušas. Po keleto minučių tik nugaros po kuprinėmis lieka sausos, bet ir jos greitai sudrėksta nuo prakaito. Kojos kliūva už nuvirtusių, aukštoje žolėje ne visada matomų apdegusių medžių.

Priekyje einantis Pranas užkliūna už tokio apdegėlio, griūdamas kakta tvoja į kitą, sunki kuprinė užvirsta jam ant galvos, o ant nugaros užvirstu aš su dar sunkesne kuprine. Bet nieko, atsikeliame ir kulniuojame toliau. Iš paskos einantis Levas be perstojo bamba ant Prano:

– Kurių galų tu čia mane atitempei?! Gulėčiau dabar kur nors pliaže, alų gurkšnočiau... Visai nesiruošiau čia važiuoti, ir še tau... Pats nežinau, kaip čia atsidūriau.

– Neburbėk, surišę tavęs neatvežėme, – neiškenčiau.

Pranas tyli. Jis per daug gerai pažįsta Levą, kad kreiptų dėmesį į jo niurzgimą. Toks jau Levo įprotis: niurzgėti visur ir visada. O eina Levas puikiai, į kalną gali užbėgti kaip maralas. Beje, jei pasitaiko proga įlipti į kokią viršūnę ar rimtesnę perėją, Levo nuotaika kaip mat pasitaiso.

Frenkas (jo tikras vardas taip pat Pranas, tik dėl didelio domėjimosi anglų kalba visi vadina jį Frenku) tyčia erzina Levą:

– Susidėjai su tokiais, tai jau viskas. Dabar teks prakaituoti, uodus ir mašalus šerti, jei tik meška iš karto tavęs nesuės...

Frenkui sunkiausia. Jis naujokas mūsų kompanijoje. Tačiau ištvermės ir kantrybės galima jam pavydėti. Eina savo lėtu žemaitišku žingsniu paskutinis, dažnai atsilieka. Bet mums visiems susėdus atsipūsti, jis nesustodamas žingsniuoja toliau, pralenkdamas visus.

Netikėtai iš žolių pasigirsta žmonių balsai. Čia dabar kas? Po minutės atsiduriame ant tako, einančio skersai mūsų judėjimo krypties. Levas keikiasi: būtume žinoję, kad toks yra, nebūtų reikėję brautis per žoles ir krūmus palei upę.

– Sveiki, na ir apsikrovę gi jūs! Kur tempiate tokias naštas? – išnyra į taką pora vyrų su pailgomis fanerinėmis dėžėmis ant nugarų. Taip Sibire uogaujama.

– Ten, link kalnagūbrio, – mosteliu ranka į pietus, – paskui į Turgusuną.

– Jums ką, galvoje negerai! Be šautuvo į patį meškų knibždėlyną! Ten, truputį aukščiau miško ribos, jos dabar ir ganosi.

– Ir peiliais susidorosim, – rodo savo didvyriškumą Frenkas.

– Na, žiūrėkit... Laimingo kelio!

– Gal tikrai reikėtų išsitraukti šautuvą, – atsisuka Levas į Joną, mūsų medžiotoją.

– Tave, Levai, tai jau tikrai pirmą sudraskys. Kaip didžiausią! – pašiepia Pranas.

– Nė velnio, tu riebesnis!

– Reikalingi mes toms meškoms, – numoja ranka Jonas, sėdėdamas įsikinko į kuprinės diržus ir sunkiai atsistoja. – Einam!

Vos įžiūrimas takelis, skęstantis žydinčių, už Levą aukštesnių žolynų jūroje, kyla į viršų. Kairėje liko Baltosios Ubos slėnis. Žemai dešinėje šniokščia vienas jos intakų. Įkalnė statėja. Prakaitas užpila akis ir dideliais lašais kapsi nuo nosių. Kas dešimt minučių sustojame atsikvėpti. Kramtome tonizuojančios čeremšos – meškinio česnako – laiškus. Jie šiek tiek mažina nuovargį. Aplinkui tarp retų, žaibo apskaldytų maumedžių visu savo grožiu driekiasi, mirga vaivorykštės spalvomis aukštažolė Altajaus pieva. Raudonuoja ožrožės, supasi mėlyni pentiniai, išdidžiai laiko iškėlę savo didžiulius balkšvus skėčius šventagaršvės ir barščiai, geltonuoja aguonos, ir dar šimtai mums nepažįstamų žolių susipina į šį nuostabų Altajaus kilimą. Jei nereikėtų skubėti ir tempti sunkių kuprinių, galėtum ištisomis valandomis gėrėtis iki pat melsvo horizonto besidriekiančiais margaspalviais šlaitais, kol nuo visų spalvų apraibtų akys, o nuo kvapų apsvaigtų galva. Bet mes, savo prakaito kaina patyrę, ką reiškia skverbtis per šių grožybių brūzgynus, stengiamės kuo staigiau pakilti aukštyn, kad nuo jų išsivaduotumėm. Mums iš dešinės tekančio upelio vaga kyla dar greičiau, negu mes. Tik ką šniokštęs kažkur žemai tarpeklyje, dabar jis kriokliais riaumoja visai čia pat, šalia tako. Dar apie kilometrą takas raizgosi pakrante, čia priartėdamas prie vandens, čia nutoldamas šlaitu aukštyn. Pagaliau įsidrąsinęs jis peršoka per jauną, ką tik iš ledyno gimusį upelį ir dingsta žolėje. Čia kažkada buvo kedro riešutų rinkėjų stovykla. Sustojame pietų gražioje aikštelėje po storu kedru. Deja, kankorėžių nesimato: šiemet nederliaus metai. Kertame iš Lietuvos atsivežtą skilandį su laukiniais raudonaisiais serbentais, tuo stengdamiesi priartėti prie altajiečių papročių. Žalia jerubės mėsa su raudonaisiais serbentais – vienas mėgstamiausių kalnų medžiotojų valgių.

Perėjus upelį, Prano žvilgsnis užkliūva už aukštų kažkokios žolės stiebų. Prieiname arčiau. Karpyti lapai, stiebų viršūnėse violetiniai jau apdžiūvę žiedai dar skleidžia malonų, šiek tiek panašų į šokolado kvapą. Maralo šaknis! Moksliškai – leuzėja. Daug girdėjome ir skaitėme apie šį brangų, gydančiomis savybėmis pasižymintį augalą, tačiau kad jis taip lengvai pasipainios mums po kojomis, tikrai nesitikėjome. Nelengva išrauti iš akmenuotos dirvos trumpą šakniastiebį su daugybe smulkių šaknelių. Tikra Altajaus sentikio barzda! Skonis kartokas, tad truputį pakramtę, likusias šaknis pasiimame vakaro arbatai ir vėl įsikinkome į kuprinių diržus. Traukiame per baigiantį išretėti kedryną vis stačiau aukštyn. Saulė krypsta prie laidos, kojos vis sunkiau kilnojasi, sūrus prakaitas graužia mašalų sukandžiotą veidą. Užtat kokia laimė, kai ant miško ribos po paskutiniu išsikerojusiu kedru galima nušveisti kuprines ir ištiesti pavargusius pečius.

Tiesiai prieš mus – žolėtas šlaitas, kairėje – uolingas tarpeklis. Toli dešinėje irgi panašūs vaizdai. Atsirėmėme į kalnagūbrį. Už jo – jau Turgusunas.

Persiskiriame į dvi grupes: reikia surasti patogesnę perėją. Netikėtai kažkur dingsta nuovargis, kojos pačios neša šlaitu į viršų. Norisi bėgti ir bėgti nesustojant. Leuzėja! Taip, tai ji suteikė mums žvalumo ir jėgų. Paragavę maralo šaknies, mes patys virtome greitakojais kalnų maralais, galinčiais be nuovargio nubėgti dešimtis kilometrų. Besistebėdami tokiu nuostabiu per dieną nuvargintų kojų lengvumu vos nepražiopsojome po jomis sušmėžavusių rožinės rodiolos lapelių. To jau per daug vienai dienai! Rodiola rožinė, liaudiškai vadinama auksine šaknim, tikra brangenybė. Savo tonizuojančiomis savybėmis ji pralenkia ne tik leuzėją, bet ir ženšenį, eleuterokoką. Ne veltui seniau altajiečiai tikėjo, kad tas, kuris ras aukso šaknį, išgyvens sveikas ir laimingas du amžius.

Tačiau šios dienos atradimai dar nesibaigė. Frenkas, kasdamas auksinę šaknį, šalia jos užčiuopė kažką storą ir kietą. Tai buvo žmogaus rankos storio ir beveik pusmetrio ilgumo raudonoji šaknis. Jonas pirmasis akmeningame šlaite pastebėjo badano sąžalynus. Kuo aukščiau į kalną, tuo daugiau jo žaliai raudonų lapų. Priblokšti tokios retų ir vaistingų augalų gausybės (vėliau įsitikinom, kad jie jau ne tokie ir reti, kaip apie juos rašoma), vos nepamiršom, kad tuoj sutems. Susigriebėm, kai saulė vakaruose palietė aukščiausias Ivanovo kalnagūbrio viršūnes. Puolėme žemyn prie kuprinių. Žvalgybai į kairėje esantį tarpeklį vadovavęs Levas pranešė, kad tarpeklis ilgas, kelių pakopų. Juo, ko gero, bus galima pakilti iki keteros. Tad ir apsistojome tarpeklio pradžioje, ant auksinės šaknies prižėlusio upelio kranto. Upelio pradžia – čia pat už poros šimtų žingsnių šlaite prisiglaudęs sniego liežuvis. Rytoj mums reikės jį pereiti. Kairiau, dešiniajame upelio krante – akmeninis nuobyrynas, kur be perstojo šmižinėja ir švilpia švilpikai. Virš jo grėsmingai kabo apie šimto metrų aukščio stati vertikali, net kiek pasvirusi į mūsų stovyklos pusę akmeninė siena. Joje – tamsios urvų angos. Nieko nuostabaus, jei į svečius prie laužo ateitų sniego žmogus.

***

Naktį kažkas vaikščiojo aplink palapinę. Pranas atsargiai išlindo laukan pasižiūrėti. Vos tik jam sukrebždėjus, sunkus šlepsėjimas nutilo. Šiltas, žiedų kvapais prisodrintas oras plūdo iš miškų ir pievų, pleveno palei uolų sieną aukštyn, neatnešdamas jokio įtartino garso. Tik įprastinis upelio čiurlenimas ir akmenų čežėjimas kurumuose...

***

Saulės įšildytas akmenų upelis atgyja po mūsų kojomis. Smulkūs plokšti akmenukai čežėdami slysta vieni kitais, stambesni akmenys bildėdami lekia žemyn, išjudindami kaimynus. Kopiame tarpekliu aukštyn, išsiskleidę plačia grandine, kad nenuridentume vienas ant kito "gyvo" akmens. Saulė kepina be gailesčio, ir mes, įveikę pirmąją pakopą, apsipylę prakaitu, susėdame ant vėsa alsuojančio sniego liežuvio. Liežuvis ilgas, lėkštas, ir eiti juo gana malonu. Levas po truputį pradeda atgauti sportinę formą, įsibėgėja, ir netrukus lekia abu su Pranu priekyje visų dvimetriniais žingsniais. Dabar jau jų nepavysi.

Stabteliu atsikvėpti, atsigręžiu atgal. Žemai po mumis balkšvai mėlyname tolyje plaukia taiga, aukštažolės pievos, ir tik ties palikta stovykla galima išskirti pavienius išsišakojusius kedrus ant miško ribos. Iki pietų saulė išdžiovins rasotas žoles ir aukštikalnių akmenis. Nustos jie garinti drėgmę, ir ūkanoti toliai praskaidrės iki pat Koksos kalnagūbrio šiaurėje.

Pasibaigia sniegas, smulkia skalda ir reta žolyte padengtas tarpeklio dugnas vis lėkštėja ir netikėtai išplatėja, pavirsdamas į stačiašlaitį amfiteatrą. Jo viduryje telkšo ežeras. Ten, kur iš šlaitų nedideliais įdubimais į ežerą srūva drėgmė, priaugę žemučių storalapių auksinės šaknies stiebelių su rausvais žiedais. O iš sausos akmeningos skaldos vietomis kyšantys geltoni alpinių aguonų ir violetiniai našlaičių žiedai pagyvina ir lyg sušildo pilką gamtovaizdį.

– Jeigu čia perėja, tai aš – arklys, – pareiškia Levas, kai, užkilę stačiu cirko šlaitu, atsiduriame ant plokščios, vingiuotos kalnagūbrio keteros. Iš kairės – cirkas, kurio šlaitu ką tik atropojome, iš dešinės statmenai žemyn sminga pusapvalė raudonų uolų siena, o truputį priekyje ir dešiniau – viršūnė su trianguliaciniu bokšteliu.

– Galbūt ir visas asilas, – neiškentęs kažkuris atkerta Levui, – juk pats vakar žvalgei kelią.

– Na, na... Truputį pasportavot ir jau... Ne asilais, o ereliais turėtumėm jaustis, perkopę Ivanovo kalnagūbrį per pačią viršūnę. Tiesa, nuo čia jau prasideda žemėlapis, – Pranas sustoja, išsitraukia iš kišenės į polietileno paketą įkištą sulankstytą žemėlapį, nusisega nuo diržo kompasą ir, užlipęs ant artimiausios akmenų krūvos, išlanksto popierinę paklodę. Ir staiga sustingsta, įsmeigęs akis į pietus.

– Žiūrėkit, Turgusunas!

Puolame visi prie Prano. Nuo aukščiausio keteros taško prieš mus atsiveria didžiulis slėnis, tiksliau, pats jo galas, dešinėje įsirėmęs į stačią uolų sieną. Tačiau labiausiai pritrenkia vaizdas anapus slėnio. Didžiulis suskaldytų granitų masyvas aštriomis uolų viršūnėmis šauna aukštyn beveik nuo slėnio dugno iki mūsų keteros lygio, o atskiros smailės iškyla aukščiau mūsų galvų. Tarp uolų – cirkai ir karai, baltuojantys sniegu ir mėlynuojantys septynių ežerėlių akimis. Tirpstančio sniego vanduo, perpildęs ežerėlių dubenis, liejasi per kraštus, baltais upelių – krioklių siūlais srūva iš vieno ežero į kitą, o iš apatinio, paties didžiausio, galingai šniokšdamas lekia Didysis Turgusunas. Žinoma, iš kilometro aukščio šniokštimo negirdėti, bet mes jį puikiai įsivaizduojame, matydami platų, baltą nuo putų akmeninį lovį, keliolikos laipsnių nuolydžiu smingantį žemyn iš ežero.

– Na, ereliai, pirmyn į neištirtus kraštus! – Frenkas užsikrečia Prano nuotaika.

– Tu, ereli, pirma tuos savo sportbačius mesk, – patariu aš, – jeigu dar iki šiol kojos sveikos, tai kol nulipsi, vieni mėsgaliai liks.

Jau ne kartą mes su Pranu bandėme įkalbėti Frenką apsiauti normaliais guminiais batais, kuriuos jis velka ant kupros, bet jis atkakliai laikosi savo nuomonės. Žemaitis!

Akmenuotas, saulės išdegintas šlaitas vis stačiau svyra žemyn. Pavargusios nuo stabdymo kojos pradeda virpėti per kelius, neišlaikydamos kūno ir kuprinių svorio. O granito smaigalys iš anapus slėnio vis grėsmingiau stiebiasi virš mūsų galvų lyg kažkieno milžiniškas pirštas, įspėjantis ir grasinantis. Tačiau mes ne tam čia atėjome, kad tik išvydę Turgusuno versmes pasuktume atgal.

Iš pradžių neatrodė, kad nusileidimas bus sunkus. Pranas su lengvesne kuprine pasileido tiesiai žemyn. Frenkas ir Levas pasekė juo. O mes su Jonu, būdami labiausiai apsikrovę, nutarėme eiti įstrižai šlaito pirmyn, link pirmojo medžių guoto žemiau palei upę. Apie trečdalį aukščio praradome smagiai žingsniuodami smulkia skalda ir šiurkščia žole apaugusiu šlaitu. Dabar gi šlaitas pastatėjo tiek, jog žengiant kiekvieną žingsnį reikia žiūrėti, kur statai koją, kad nepradėtum slysti žemyn. Tokiu tempu iki saulės laidos nepasieksi slėnio apačios! Mūsų laimei, truputį kairiau šlaite pasirodo stačių uolų sienelė. Ropojame prie jos. Keturiomis, vilkdami paskui save kuprines – kitaip išsilaikyti neįstengiame. Uolos – mūsų išsigelbėjimas. Jų įsikibus galima pailsėti, paskui, prisilaikant už iškyšulių ir plyšių, leistis siena įstrižai žemyn.

Tokiu būdu įkėbliname į įlomę šlaite, kurios dugnas šiek tiek lėkštesnis negu visas kalno šlaitas. Pasileidžiame įlome žemyn palei mažytį upeliūkštį, prižėlusį auksinės šaknies, ir... pakimbame virš krioklio. Upeliukas krinta statmenai žemyn 15 metrų, ištikšdamas smulkiais lašais į uolas. Toliau kelio nėra. Ko gero teks griebtis virvių ir uolų kablių. Dabar jau nepaskubėsi, nors ir neramu dėl draugų – juk jie leidžiasi dar statesne vieta.

Numetęs kuprinę, atsargiai užropoju ant krioklio krašto, vėl atsidurdamas stačiame šlaite. Tačiau čia nuolydis lyg ir mažesnis, negu buvo aukščiau. Taip, atrodo, galima eiti. Užvelkame prie to paties krašto kuprines ir iš lėto, kas 20 metrų pailsėdami, kad mažiau virpėtų kojos, pasiekiame slėnio dugną. Išeiname prie Turgusuno...

Prano kompanija jau laukia mūsų truputį aukščiau palei upę. Visi laimingai nusileido stačiu akmenuotu loviu. Tik Frenką kalnas nubaudė už nedrausmingumą. Po dienos ėjimo, apsiavus sportbačiais, jam per visą padų plotą prisimušė pūslės. O Levui perdžiūvęs turistinis batas "nuėdė" pirštą, todėl visą kelią žemyn Levas ėjo skersas.

...Juodas granitinės smailės šešėlis pasisuka išilgai upės ir sparčiai ilgėja. Pajuosta Turgusuno ištakose buvę žydri ežerėliai. Papilkėja sniegynai. Saulė tuoj nusileis.

Reikėtų pasiekti miško ribą. Nepaisydami nuovargio, gana sparčiai žingsniuojame plokščiu slėnio dugnu, karvių išmintu taku. Priekyje – visa jų banda ir kazachas piemuo. "Ir kaip čia tos karvės atsidūrė", – negalime atsistebėti.

– Dar šiek tiek paėjus palei Turgusuną, kairėje yra perėja link Leninogorsko. Iš ten mes ir atėjome su banda, – paaiškina piemuo. – O jūs kur traukiate?

– Žemyn Turgusunu.

– Tai kad nepraeisit. Mes su karvėmis nusileidžiame iki Talovo upelio žiočių, kokie penki kilometrai nuo čia. Toliau upė įsirėžia į kanjoną.

– Ir ką, negalima praeiti?

– Nežinau, negirdėjau, kad kas nors būtų praėjęs. Tiesa, prieš kokį dešimtį metų iš žemupio buvo atjojęs miškininkas. Pastatė ribos ženklą. Bet jis jojo ketera...

– O tokių kaip mes, su kuprinėmis, neteko sutikti?

– Ne, tokie čia nevaikšto.

Kazachas skuba sužiūrėti prieš naktį savo bandą, tad ilgiau jo netrukdome. Mums irgi reikia spėti įsikurti nakvynei. Nuovargis baigia priveikti.

***

Guliu kedro šakų guolyje ant aukšto akmeningo kranto. Laužas baigia degti, ir tamsoje galima įžiūrėti tik baltas upės putas. Nedideli balti debesėliai plaukia dangumi. Žvaigždės viena po kitos prigęsta ir vėl žiebiasi. Atrodo, kad visas uolėtas krantas plaukia kažkur į neištirtus Visatos tolius.

Tačiau prieš akis visai realūs, nors irgi nelabai žinomi Altajaus toliai. Turgusunas kol kas – nedidelis upelis, pasiklydęs tarp alpinių pievų ir akmenų nuobyrynų. Kiek reikės palei jį kulniuoti, kol galėsime nuleisti į vandenį plaustą? Dvi dienas, penkias?.. Nepraeinamas kanjonas! Kažin, ar tikrai jau jis toks nepraeinamas? Žinau iš patirties, kad vietiniai gyventojai, nupasakodami kliūtis kelyje, dažnai priskaldo iš adatos vežimą. Ypač jeigu patys savo akimis nėra matę...

***

Ryte mano kietą miegą po atviru dangumi nutraukia Pranas su Frenku, pradėję traškinti šakas laužui. Jie atsikėlė anksčiau, kad galėtų paėjėti atgal ir nufotografuoti Turgusuno ištakas. Vakar kažkaip nespėjome.

Lieku prižiūrėti laužo ir puodų. Po vakarykščio nusileidimo smarkiai maudžia kojas, eiti niekur nesinori.

Fotografai grįžta po gerų dviejų valandų. Visgi vakar paupiu nemažai nukulniavome.

Tempiame iš palapinės Levą su Jonu. Kol išsiruošiame eiti toliau, praeina dar pora valandų. Visų kojos sunkios lyg medinės, nelabai nori judėti. Gerai, kad kol kas krantu dar vingiuoja karvių takai. Eiti nesunku. Tačiau greitai jie baigiasi. Toliau karstomės aukšta žole apaugusiais šlaitais. Dešiniajame krante aukštai virš mūsų kabo slėniai su snieguotais karais ir ežerėliais. Iš jų baltomis krioklių gyslomis į Turgusuną plaukia upeliai. Šaltas tirpsmo vanduo gelia kojas, kai reikia bristi į upę, nepavykus prasibrauti krantu. Tačiau išlipus iš vandens vėl kaitina saulė ir žliaugia prakaitas.

Upės vaga ištisai užversta kelių metrų skersmens akmenimis. Po vienu kriokliu – gili juosvai žydra duobė. Frenkas bando užmesti meškerę – gal paklius koks kiršliokas. Aš, pasiėmęs šautuvą, brendu į dešinį krantą, kur retame kėnyne švilpauja jerubės. Reikia gi paįvairinti jau pradėjusį nusibosti mūsų meniu.

Padėjęs porą nušautų jerubių ant išvirtusio medžio kamieno, slampinėju toliau po kėnyną. Didžiai nustembu, kai grįžęs atgal, paukščių neberandu. Velniai griebtų, tikriausiai meška nušvilpė iš pat panosės! Jų brydžių pilna aukštoje žolėje, o serbentų krūmai apskabyti.

Grįžtu pas draugus. Frenkas irgi be laimikio. Prasibrovę pro aukštą žolę dar porą šimtų metrų, atsiduriame Turgusuno ir Talovo upelio santakoje. Talovas teka giliame bazaltiniame lovyje stačiais krantais. Turgusunas prie pat jo žiočių puola žemyn keturių metrų kriokliu. Iš grubaus geologinio žemėlapio matyti, kad maždaug ties šia vieta Turgusuną kerta žemės plutos lūžis. Krioklys, ko gero, jo pasekmė.

Perlipę Talovo lovį, sustojame pietauti gražioje santakos pievutėje. Man vis rūpi, kur galėjo dingti jerubės. Vėl grįžtu į kėnyną, jau be šautuvo, kad būtų lengviau brautis per žoles. Jerubes randu gražiai gulinčias ten, kur ir buvau padėjęs... Tikriausiai pirmą kartą supainiojau vietą. Išvirtusių kėnių čia ne vienas!

Grįžęs prie krioklio, randu Frenką, vėl bandantį laimę su meškere. Deja, niekas nekimba. Tikriausiai žemiau dar yra krioklių, ir kiršliai negali iki čia pakilti. Kaipgi plauksime mes?

Kol išverda arbata, Jonas nušauna dar porą jerubių. Išeis gera vakarienė: keturios jerubės penkiems.

Žemiau krioklio Turgusunas apie puskilometrį blaškosi suspaustas akmeniniame trijų metrų gylio lovyje, paskui išplatėja ir šiek tiek aprimsta, tarp akmenų susiskaidęs į daugybę srovių. Patogi vieta perbristi, ką mes ir padarome, nes dešiniajame krante, plokščioje kėniais apaugusioje terasoje, iš žolių kyšo apsamanojęs medžiotojo trobelės stogas.

Trobelė pastatyta nuostabiai gražioje ir patogioje medžioklei vietoje – ten, kur palei upę baigiasi kėnių giraitė ir prasideda kanjonas. Kitame krante stačiai į viršų kyla retais kėniais ir maumedžiais apaugęs šlaitas, iš kurio kai kur lenda uolos. Trobelė statyta neseniai: rąstai dar nespėjo pajuosti. Tačiau aukšti žolynai, serbentų krūmai ir didžiulis akmuo palangėje slepia ją taip, lyg ji būtų neatskiriama pakrantės ir kėnyno dalis. Viduje – kaip ir priklauso: geležinė krosnelė, apkrauta iš upės atitemptais akmenimis, gultas, prie lango mažas stalelis, apkrautas įvairiomis smulkmenomis, truputis maisto juodai dienai ar bėdos ištiktam pakeleiviui. Prieangyje mėtosi keletas aplaužytų spąstų sabalams. Kiek teko girdėti, šiuose kalnuose sėkmingai įsikūrė iš už Baikalo atvežti brangieji Barguzino sabalai. Tiktai čia, ankštame Turgusuno tarpeklyje, kažin ar jiems patinka gyventi. Miško mažai, kedrų iš vis tik vienas kitas.

Tuoj už trobelės upės šniokštimas įspėjančiai sustiprėja. Įsibėgėjęs Turgusunas puola į plyšį tarp stačių suskilusių juodo skalūno sienų. Uolos kyla tiesiai iš vandens apie 15–20 metrų. Aukščiau – žolėtas, bet irgi labai status šlaitas. Saulės jau nesimato už jo keteros.

Kanjono šturmą pradedame be didesnio ruošimosi. Tiesiog iš inercijos, šokinėdami paupio akmenimis, atsiduriame po uolomis ir brendame upės pakraščiu, rankomis kabindamiesi už suskeldėjusio skalūno plokščių. Vietomis vanduo siekia tik kelius, vietomis tenka murktelėti iki juosmens. Jei dar giliau – susikibę rankomis po du ar tris brendame į kitą, lėkštesnį krantą. Ten, kur srovė per daug stipri, tenka kabarotis keliolika metrų aukštyn ir apeiti gilesnes vietas uolų viršumi. Tai bene daugiausia jėgų reikalaujantis būdas, kurį Pranas kažkodėl ypač mėgsta.

Kuo toliau, tuo smarkiau Turgusunas krinta žemyn nepertraukiamomis kaskadomis. Vis dažniau tenka keisti krantus. Visiškai šlapi ir nusikamavę su viltimi žvalgomės aukštyn į besileidžiančios saulės apšviestas terasas šlaite. Gal pažemėjus kanjono sienoms mes galėsime surasti bent menką aikštelę nakvynei. Jau būtų pats laikas! Nejauki šalta prieblanda šliaužia į tarpeklį. Šaltas putojantis vanduo ir niūriai juodos sienos. Reikia lipti aukštyn...

Kabarojamės į viršų, paskui slenkame įstrižai stačiu šlaitu, slidinėdami ir painiodamiesi žolėje, kol surandame jaukią lygią aikštelę, pakibusią ant uolos 20 metrų aukštyje virš upės. Sausų malkų – nors sudek. Levas, nieko nelaukęs, puola kurti laužą.

– Palauk, o vandenį kaip pasieksi?! – mėginu sustabdyti. – Gal rasime geresnę vietą.

– Velniop vandenį! Aš ir taip visas šlapias!

Frenkas su Jonu nesikiša į mūsų ginčą, o Pranas jau spėjo nueiti į priekį ir šiek tiek lėkštesniu šlaitu nusileisti prie upės. Ten lyg ir lygi vietelė.

Numetame žemyn nuo uolos po glėbį sausų žabų ir aplinkiniu keliu leidžiamės pas Praną. Aikštelė nelabai lygi, bet įsikurti galima. Užtat vanduo čia pat, ir pradėti eiti rytoj bus patogu akmenuotu paupiu.

Tačiau Levas tebekiurkso ant uolos ir įnirtingai ginčijasi su manimi. Galiausiai neišlaiko ir Pranas: jis be ceremonijų išdirba Levą tokiais žodžiais, kad tas, paspaudęs uodegą, iš karto atsirioglina su visa savo manta pas mus. O kadangi jau atsirioglino, tai su įkarščiu puola prie darbo.

Laužas įsiliepsnoja per porą minučių. Pilame iš batų vandenį, džiauname šlapius autus, o patys imame suktis prieš ugnį kaip mėsgaliai ant iešmo. Iki pilnos laimės tetrūksta bebaigiančio virti didelio ryžių puodo su šviežia jerubiena.

***

Nakčiai sulindome į nepastatytą palapinę, kad galėtume laisviau išsimiegoti. Tiesa, Levas mėgino prieštarauti, kad miegoti šalia meškų jam nelabai jauku, bet dauguma balsų ir nuovargis paėmė viršų. Lietaus nenusimatė. Žvaigždės siaurame dangaus lopinėlyje virš kanjono švietė ryškiau, negu Lietuvoje speiguotą žiemos naktį.

Užmigome žvaigždžių mirgėjimo ir upės šniokštimo užliūliuoti kietu be sapnų miegu. Tik prieš rytą visus pažadino trumpas šaižus švilpiko cypimas galvūgalyje ir sunkūs tolstantys kažkieno žingsniai... Pašokau, siekiau po galva padėto šautuvo. Pasirodo, jis begulįs šlaite gerą metrą aukščiau mūsų, nes miegodami nuslydome žemyn.

Kas gi sudorojo švilpiką? Kanjone tvyro mieguista priešaušrio tyla. Tik žvaigždės jau baigia blėsti. Tuoj rytas.

Vėl sumingame ir atsikeliame tik tada, kai saulė iš už keteros apšviečia priešingą upės krantą ir pradeda džiovinti rasą. Bet ką ten rasa, jeigu pažingsniavę pusšimtį metrų paupio akmenimis vėl buvome priversti iki juosmens lįsti į stingdančią upės srovę, nes virš galvų sujuodavo stati paplauta uola.

Jonas taip ir nubrido išilgai upės – kiek gi galima laipioti? Mes su Frenku atidavėme pirmenybę kitam, truputį patogesniam krantui. Pranas, kaip visada, nusprendė apeiti uolą viršumi. Juo pasekė Levas, irgi mėgėjas pasikarstyti.

Jonas pirmasis išsiveržė iš akmeninių kanjono gniaužtų į lygią pievutę paupyje. Tuoj pat iš viršaus žolėtu šlaitu atčiuožė apsipylęs prakaitu Pranas ir, aišku, pareiškė, kad jo pasirinktas kelias buvo labai lengvas. Atbridau iš dešiniojo kranto ir aš, pamatęs jų pusėje patogų akmenuotą krantą.

Išsipylėme iš batų vandenį, sėdime, laukiame, kol susirinks visi. Frenką matome brendantį palei kitą krantą mano pėdomis. O greitakojo Levo kažkodėl ilgai nėra, nors Pranas jį matė visai netoli, einantį iš paskos. Matyt, vėl kažką sugalvojo.

Atšliumpsi pilnais vandens auliniais batais Frenkas (sportbačių po atmintino nusileidimo galų gale atsisakė) ir pareiškia matęs, kaip priešingam krante iš dvidešimties metrų aukščio nubildėjo Levo kuprinė...

– O iš paskos, ko gero, ir jis pats, bet aš nemačiau, – lyg niekur nieko priduria.

Juokai juokais, bet vis dėlto, kur jis dingo? Kylame su Pranu eiti atgal pažiūrėti, kai Levas išlenda iš už uolos, brisdamas pakrante tarp susipynusių karklų šakų. Ateina, atsišlieja su visa kuprine prie akmens, ištiesia poilsiui savo ilgas, išklerusiais "vibramais" apautas kojas. Paaiškina, jog mesdamas nuo uolos kuprinę, kad pačiam būtų lengviau nulipti, pametė kirvį. Mat, Levas, ėjęs visą laiką šlaitu paskui Praną, staiga sugalvojo nusileisti prie upės – gal ten bus lengviau.

– Na ką gi, kirvį pamesti geriau negu galvą, bet, jei ji būtų protingesnė, galėtum abu išsaugoti, – padaro išvadą Pranas ir pakyla. – Grįžtam, paieškosim.

Kirvį surandame pagal šlaite išmintą Levo brydę.

***

Saulė artėja prie zenito. Kilometrinio gylio Turgusuno tarpeklyje nesijaučia jokio vėjelio dvelkimo, ir sūrus prakaitas užpila akis. Neseniai šalę lediniame tirpsmo vandenyje, dabar, pasitaikius kelyje kliūčiai, daug negalvodami brendame į upę. Tik ne visada galima įbristi. Turgusunas, rinkdamas iš šlaituose kabančių slėnių vandenį, darosi vis galingesnis, vis labiau pasitikėdamas savo jėga, savo vagoje puola uolas ir akmenis didumo sulig pirtele, versdamasis kriokliais žemyn, švysčiodamas baltomis putų keteromis, išsisklaidydamas akmenų sąvartynuose.

Praeiname dar vieną didesnį krioklį, kur upė krinta žemyn, išgraužusi uoloje pusantro metro pločio plyšį. Frenkas vėl bando mėtyti meškerę į žydrą duobę po kriokliu. Be rezultatų.

Pietaujame nedidelėje, kėniais apaugusioje terasoje. Netikėtai užėjęs lietaus debesis prailgina mūsų pietus iki pusantros valandos. Matyt, gerokai nusileidome kartu su upe žemyn, ir kalnai vakaruose jau ne tokie aukšti, kad užstotų iš tolimo Atlanto atplaukusius audros debesis.

Po pietų ėjimas palengvėja. Slėnis išplatėja, uolos nutolsta nuo upės. Atsiranda vis daugiau lygių aukšta žole ir mišku apaugusių aikštelių, per kurias žingsniuojame meškų brydėmis. Ne toks jau ir baisus Turgusuno kanjonas, juo labiau, kad tęsiasi jis su pertrūkiais, ne ištisai. O ir apeinant stačias uolas, kol kas dar neteko traukti iš kuprinės virvių ir kablių. Bet ištvermės ir valios jau nemažai pareikalavo. Ir nežinia, kiek dar pareikalaus. Tiktai kuprinėje šitų dalykų nesurasi.

***

– Na, kas nori į žvalgybą aplink Turgusuno kilpą? – pasisuku į subridusius upėn vyrus, plaunančius prakaitą nuo įdegusių, suskeldėjusių nuo saulės veidų.

Pranas iš karto atsitiesia. Nuo veido ant plaukuotos krūtinės srovelėmis bėga vanduo.

– Aš eisiu. Reikia pažiūrėti, kas ten, kilpos gale, kur upė pragraužusi kalnagūbrį.

– Aš irgi, jeigu niekas neprieštaraus, – Jonas kaip visada palaiko Prano entuziazmą.

Prieštarauti nėra kam. Frenko kojos visiškai atmuštos į akmenis, atsivėrė dvi didelės žaizdos. Levo nauji turistiniai batai, kuriuos jis pasiėmė į Altajų pranešiojimui, baigia subyrėti. Aš užleidžiu pirmenybę entuziastams, nes pats žygio dienos pabaigoje nejaučiu didelio noro pėdinti nors ir be kuprinės dar keletą kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Pagaliau juk kažkam reikia įrengti bazinę stovyklą – vis tiek keletą dienų turėsime ilsėtis, kol šiek tiek pagis Frenko kojos (kaip jis iki šiol ištvėrė?) O vieta čia gera. Slėnis platus, apaugęs mišku, prie upės – lygi ir atvira aikštelė. Tačiau svarbiausia – iš kairės į Turgusuną įteka beveik tokio pat dydžio upė – Barsukas. Žemiau jo žiočių Turgusunas ne tik vandeningesnis, bet ir gerokai ramesnis. Šniokščia lygia srove tarp nedidelių, vos iš akmens kyšančių akmenų. Ko gero, galėsime plaukti, jeigu tik žvalgai neaptiks priekyje kokios nors velniavos. O aptikti gali, nes upė, apsukusi keturių kilometrų kilpą, vėl priartėja prie Barsuko, beviltiškai ieškodama kelio ištrūkti iš ją suspaudusių akmeninių gniaužtų; paskui, prarėžusi kalnagūbrį nuvingiuoja tolyn į platų miškingą slėnį. Taip kartografai nupiešė žemėlapyje. O ką bus išraitęs pats Turgusunas skalūno kloduose?

Temsta. Priverčiame į laužą storų kėnio rąstų, kad sugrįžę žvalgai galėtų gerai apšilti ir išsidžiovinti. Štai ir jie: girdėti, kaip brenda per Turgusuną iš ano kranto, nuo Barsuko žiočių. Išlenda iš upės, išsipila iš batų vandenį ir... pareikalauja puodo su koše.

– Jei ne uogos, ko gero būčiau neparsivilkęs atgal, tokį kalorijų trūkumą pajutau, net silpna, – paaiškina Jonas.

– Frenkai, išskirk jiems lašinių!

– Na, o kaip upė? – nekantrauja Levas.

Pranas pakabina dar porą šaukštų košės, patyli, pagaliau vangiai atsiliepia:

– Nežinau, gal ir praplauksim, gal ne. Apskritai ne tokia baisi, kaip buvo aukščiau, bet yra galingų slenksčių, kur plaustas vargu ar pralįs tarp akmenų. Ypač prieš didelį sniego tunelį, kurį radom dešiniajame krante. Nuo čia nebus ir dviejų kilometrų. O iki kilpos galo nueiti nespėjom... Juk grįžom, baigiant temti, ir tai perlipę tiesiai per kalnagūbrio atšaką, – šitaip einant tik koks puskilometris susidaro. Bet šlaitas anoje pusėje labai status ir ilgas, o čia, į Barsuką, nuo keteros nusileidome per tris minutes. Labai didelis vandens lygių skirtumas.

Kurį laiką visi tylime. Turėtume lengvą katamaraną, aišku, praplauktume. Bet dabar – automobilinės kameros, tinkančios tik plaustui. Ką daryti? Rizikuoti ir prarasti kameras nesunku. Bet, iš kitos pusės, kam galų gale mes jas iki čia tempėme? Praeisime upę pėsčiomis, – gal tik Levas bus patenkintas. Ir tai dar prikaišios, kad be reikalo nešė plaustą. Reikia ryžtis.

– O gal pabandom? – pasiūlau. – Vis tiek Levo batai baigia subyrėti, Frenko kojos... O ir kiti pakankamai prisitampėme su kuprinėmis.

Visi tyliai sutinka. Bent jau nereikia patiems sukti galvos.

***

Prieš mus žiojėja didelė, tamsi kiaurymė suledėjusiame sniege. Pro ją galėtų įvažiuoti traukinys, tačiau iš urvo galvotrūkčiais išmarma tik mažytis upelis, čia pat ištykšta į akmenis, po to mažomis srovelėmis subėga į Turgusuną. Upelio aukštupys baltu siūlu vingiuoja gerokai aukščiau sniego liežuvio stačiame žolėtame šlaite. Reiškia, kitame urvo gale irgi turi būti anga. Pranas su Jonu, daug nelaukę, žengia į urvą. Aš paseku jais. Nuo rauplėtų aptirpusio sniego lubų į upelį lašnoja vanduo. Kuo tolyn į urvą, tuo tamsiau, einame beveik apgraibomis. Tačiau už nedidelio posūkio pastebime silpną švieselę kitame gale. Ji vis ryškėja, ir praėję gal pusantro šimto metrų, pro gana erdvią angą vėl išlendame į dienos šviesą, gerokai pakilę šlaitu aukštyn. Iš apačios sniegyno pakraščiu atropoja Levas – lįsti į tunelį jis neišdrįso.

Kylame toliau akmeniniais upelio laiptais maždaug 45 laipsnių statumo šlaitu. Upelio ištakos jau čia pat, bet iki kalno keteros dar geras gabalas šlaito. Netikėtai iš tos pusės atslinkęs juodas debesiukas uždengia saulę ir paberia ant mūsų galvų ledines kruopas. Joms pavymui danguje ir ant keteros sublyksi žaibai, griaustinio aidas kartu su išjudintais akmenimis ritasi šlaitu žemyn. Čia jau menki juokai. Ypač kai kruša pasiekia žirnio dydį ir ima skaudžiai kirsti per polietileninius apsiaustus.

Susėdame aukštoje žolėje palei upelį. Griaustinis kurtinančiai trankosi aplinkui, bet truputį aukščiau, nes mes tupime įlomėje. Kruša pamažu silpsta, pereina į lietų. Upelis, vos sruvenęs tarp akmenų, greitai pildosi, tuoj jo vaga nepraeisi – išvers iš kojų. Reikia sprukti žemyn.

Perkūnija po truputį rimsta. Pakylame. Toli apačioje, ten, kur mūsų stovykla, vingiuoja mėlynas dūmelis. Šaunuolis Frenkas – išsaugojo laužą. Bėgame žemyn šlapiais upelio akmenimis. Ties tunelio anga guli šviežiai atskilę sniego gabalai, dar žaliuoja jų nulaužyti kėniai. Neriame į tunelio tamsą. Mus vejasi stiprėjantis vandens šniokštimas.

Kai išlendame iš urvo paupyje, vėl šviečia saulė, nustoja klaidžioti tarp keterų perkūnijos aidas. Praūžusią audrą primena tik aukšta, šlapia žolė, per kurią mums reikės nubristi į stovyklą.

***

"Taukšt–taukšt, taukšt–taukšt", – dviejų kirvių darbo aidas klajoja nuo vieno šlaito prie kito. Paupio pievelė baltuoja nuo kėnio skiedrų. Po stovyklą plaukioja sakų, auksinės šaknies, klijų, gumos, laužo dūmų, džiūstančių autų ir dar kažin kokių kvapų mišinys. Statome plaustą. Pranas iš gražiai nužievintų ir aptašytų karčių kala rėmą, aš darau poirkles ir vairus. Jonas pasiryžo vienas pripumpuoti visas kameras, tad dabar įnirtingai bando ištesėti savo pažadą. Įkaitęs ne tik jis pats, bet ir pompa. Ir kamerų guma, ko gero, pradės svilti, jei tik neatvės Jono įkarštis. Frenkui su Levu belieka aprūpinti mus statybine medžiaga ir šeimininkauti stovyklavietėje.

Apskritai šiai dienai dar neplanavome atidaryti laivų statyklos. Ruošėmės išeiti porai dienų į kalnagūbrį vakaruose pasižvalgyti į Turgusuno baseiną iš erelio skrydžio. Tačiau smarkus rytinis lietus sugriovė mūsų planus. Ir dabar kas 20–30 minučių iš dangaus pliūpteli lietaus šuorai. Užmetę ant ugnies storesnį rąstigalį, sprunkame į palapinę, o po kelių minučių, žiūrėk, vėl galima išlįsti ir griebtis kirvio.

Vakar visą dieną buvo giedra, vėsus vakaras pranašavo gerą orą. Tiksliau, pranašavo Levas, pareiškęs, kad šiandien dieną mes "vėl degsime saulėje, o vakare, kalendami dantimis nuo šalčio, žiūrėsime į mėnulį". Tačiau išėjo kitaip. O gal ir gerai, užtenka tų žvalgybų. Daugiau liks laiko plaukimui. Ir taip nemažai atradome: sniego tunelį, o sekančią dieną, kildami kitu intaku, – apie 70 metrų aukščio krioklį.

Šiek tiek susipažinome ir su Turgusuno fauna. Vakar Jonas pagavo (rado besišildančias ant savo daiktų) ir, išmirkęs acte, iškepė dvi gyvates. Mums, likusiems keturiems ne gamtininkams toks maistas neįprastas, bet ką padarysi, jei pagaminta, teko valgyti. Ir skonis visiems patiko – panašu į žuvį.

O šiandien ryte – tikra sensacija. Frenkas, eidamas prie upės vandens, rado gyvūną, kurio net Jonui nepavyko atpažinti. Ondatros dydžio, pilkai rusvas, trumpa buka uodega, begemoto snukiu, mažom akutėm, trumpom kojom su didžiuliais nagais (ant priekinių kojų iki 2 cm). Žingsniavo per žolę lėtai ir sausumoje atrodė bejėgis. Panašus į vandens gyvūną, bet plėvių tarp pirštų neturėjo. Mūsų visai nebijojo.

Vakare plaustas beveik baigtas, o mes visi šlapi nuo lietaus. Tačiau patenkinti ne tik savo darbu, bet ir oru: gal pakils vanduo Turgusune. Rytoj išplaukiame.

***

Pabundu staiga, kaip visada gamtoje, kai virš galvos palapinės brezentas arba atviras dangus. Tačiau šįkart jaučiu, kad kažkas mane pažadino. Atmerkiu akis. Jau išaušę, dulksva šviesa skverbiasi per palapinės stogą. Mano bendražygiai kietai miega. Bet lauke kažkas pasikeitė. Įsiklausau ir suvokiu, kad upė šniokščia visai kitaip, negu praėjusiomis dienomis – stipriau ir aukštesniais tonais. Reiškia, lietus tikrai mums pasitarnavo. Rytas žada sėkmę.

Iš tikrųjų, Turgusune vanduo pakilo kokia dešimtimi centimetrų. Tačiau to dar nepakanka, kad apsemtų daugybę akmenų vagoje, kurie, atstatę juodas nugludintas kupras, šiaušia vandenį, kelia putas, skaidydami upę į daugybę srovių.

Ką gi, bandysim. Plaustas, šviečiantis gelsvai balta mediena, apverstas nakčiai kameromis į viršų, laukia mūsų. Sočiai pavalgę (neaišku, kada teks pietauti) pakuojame daiktus. Truputį gaila palikti gerą stovyklavietę, kur jau apsipratome kaip namuose. O priekyje vėl laukia nežinia.

Keturiese vos panešame plaustą per aukštą žolę ir paupio krūmus. Sunkus, bjaurybė. O dar krovinys prisidės... Nežiūrint to, kad nėra šampano, kaip tokiu atveju reikalauja jūreivių papročiai, laivas sėkmingai nuleidžiamas į vandenį. Švartavimo virvė iš karto įsitempia kaip styga. Niekada laivų nemačiusi upė blaškosi lyg neprajodinėtas žirgas, užsėdus pirmajam raiteliui.

– Užpakalį į krantą! Laikyk vairu, – komanduoju ant denio stovinčiam Jonui. – Pranai, Levai, daiktus!

Sunkios kuprinės tvirtai pririšamos prie poirklių.

– Pasiruošt... Šokam! Laikyt vairais!

Vairų kotai išlinksta nuo perkrovimo, stengiantis išlaikyti plaustą prie kranto, kol atleidęs švartavimo virvę įlips Pranas. Vis dėlto turi jėgos tas Turgusunas, nors dar tik dvidešimt kilometrų nuo ištakų.

Pranas įsibėgėjęs vikingišku šuoliu šlumšteli ant denio, plaustas susiūbuoja, ir pirmyn! Srovė atmeta mus nuo kranto, porą kartų supteli ant bangų ir... priploja prie dugno. Cypia kameros. Per seklu.

– Į vandenį! Tempiam!

Šaltas vanduo kliūsteli į batus. Palengvėjęs plaustas atsiplėšia nuo akmenuoto dugno ir šauna į priekį.

– Šok! Už vairų!

Po keliolikos metrų vėl kartojasi tas pats. Maža vandens, o plaustas sunkus, giliai įgrimzdęs. Šiaip taip persivarę skersai upę ir spėję susprogdinti vieną kamerą, paleidžiame Praną, Levą ir Joną eiti krantu su lengvomis kuprinėmis, o mes su Frenku tempiame plaustą į upės vidurį. Tačiau vos sušokame ant denio, vėl pradedame tarkuoti dugną.

Šiaip taip atitempiame plaustą iki Barsuko žiočių. Susiliejus dviems upėms, srovė pagaliau pagriebia mus ir ima nešti, sūpuodama per bangas. Tik spėk dirbti vairu – aplinkui vien akmenys, o tarp jų į visas puses raitosi pagrindinė srovė. Sprogus kamerai, grimzta ir nuolat už akmenų kliūna priekinis dešinysis kampas. Po vieno tokio užkibimo mus apsuka galu į priekį. Apie atsisukimą nėra kada ir galvoti. Dabar pagrindinis darbas tenka Frenkui, atsidūrusiam prie priekinio vairo. Man savo vieną užpakalinę kamerą laikyti išilgai srovės, kartojant Frenko manevrus, palyginus nesudėtinga. Kur kas sunkiau pačiam išsilaikyti ant pasvirusio ir šokinėjančio per bangas denio.

Užkliuvę už akmenuotos seklumos, perstatome užpakalinę kamerą į vidurį. Priekyje už poros šimtų metrų, kaip tik priešais sniego tunelį – galingas slenkstis. Jį reikia praplaukti ypač tiksliai, nes plaustas gali užstrigti tarp stambių akmenų ant nedidelio krioklio briaunos. Apsinešti krantu šiame akmenų sąvartyne nepajėgtume ir visi penki, o dabar mes tik dviese. Kiti laukia priekyje, už slenksčio, pasiruošę fotografuoti, o jeigu reikės – ir gelbėti.

Pasikeičiame vietomis prie vairų ir startuojame. Upė smarkiai krinta žemyn, vinguriuodama tarp uolų ir, išrėžusi staigų viražą, ties sniego urvu dingsta už posūkio. Dar viena smulkių akmenų rėva, už jos – slenkstis.

Ir čia galingas "bum!" po mūsų kojomis. Plaustas svyra ant šono. Sprogo viena iš didžiųjų (400 litrų talpos) kamera. Dabar jau viskas, mūsų odisėja baigta. Brisdami iki krūtinės vandenyje, šiaip ne taip priplukdome plaustą prie dviejų didelių akmenų ir užkabiname už vieno iš jų, kad nenuneštų srovė. Frenkas tuoj puola įamžinti šį momentą fotojuostoje, o aš pradedu atrišinėti daiktus. Frenkas po vieną neša kuprines į krantą. O kaip nutempsime dviese viską iki posūkio, kur mūsų laukia "jūrų pėstininkai"? Dar šimtas metrų aukštos žolės, po to stačios uolos leidžiasi tiesiai į vandenį.

Nieko daug neprigalvosi. Net nenusiėmę gelbėjimosi liemenių ir šalmų, užsimetame ant pečių po nešulį ir brendame į žoles. Laimei, greitai kitame krante pasirodo Jonas su Levu, grįžtantys pažiūrėti, kur mes taip ilgai užstrigome. Neįstengdami perrėkti Turgusuno šniokštimo, šiaip ne taip susimosuojame rankomis ir grįžtame į avarijos vietą. Bendromis jėgomis pertempiame daiktus į patogesnį ėjimui kairįjį krantą ir, užsivertę viską ant pečių, nukėbliname prie urvo, kur dar vis laukia Pranas, paruošęs fotoaparatą. Deja, įamžinti jam tenka visai kitokį vaizdą, negu tikėjosi.

***

Įsibėgėjęs nuo kalniuko, Turgusuno vanduo lyg išdykęs vaikas lekia pirmyn, šokinėdamas per akmenis, linksmai taškydamas purslais niūrias pakrantės uolas, tarsi kviesdamas su juo pažaisti. Tačiau tai jau ne žaismingas jauno upelio teškenimas aukštupyje, o stiprios, pasitikinčios savo jėga upės nepiktas dūkimas. Turgusunas pralaužė kalnagūbrio uolas ir dabar linksmai siaučia, nežinodamas kur dėti jėgų perteklių. Įvairiabalsis šniokštimas, dugno akmenų suskaidytas į daugybę tonų, kyla aukštyn, daug kartų atsimušdamas į kanjono uolas, užpildo visą erdvę, kad nerėkiant draugui tiesiai į ausį net neįmanoma susikalbėti. Atrodo, stovi ne pakrantėje, o didžiulės rėvos viduryje.

Tačiau nei krioklių, nei rimtesnių slenksčių, kaip tikėjomis, prasilaužimo vietoje nėra. Ir upės plotis nemažas. Galima bandyti perbristi į dešinįjį krantą, nes mūsų pusėje ištisinė uola kyla iš upės dugno.

Ilgai nesvarstęs, Pranas pirmas žengia į vandenį. Ir, atrodo, nesunkiai pasiekia upės vidurį, bet kai atsisukęs atgal bando kažką mums pasakyti, tuoj pat paguldomas ant menčių, tiksliau, ant kuprinės. Iš paskos ėję Jonas su Levu skuba į pagalbą, tačiau Pranas išsilaisvina iš kuprinės diržų ir tempdamas ją paskui save, keturiomis nuropoja į krantą. Neišvengia linksmo maudymosi ir Frenkas.

Užlipę į neaukštą dešiniojo kranto terasą, čia pat, po uola, kuriame didelį laužą. Kiekvienas kirvio smūgis, skardžiai nužvangėjęs, atsiliepia daugkartiniu aidu. Jausmas toks, lyg būtume atsidūrę gilaus šulinio dugne. Kanjono sienų viršaus nematyti, jis skendi žemuose debesyse.

Mūsų aikštelė šalia uolos gana jauki, sausų malkų – per akis, tad patogiai įsitaisę aplink laužą dorojame kalną šviežiai iškeptų kvietinių papločių. Reikia nors šitokiu būdu palengvinti kuprines, nes maisto turime truputį daugiau, negu dabar prireiks. Iki Turgusuno žiočių, o tuo pačiu ir iki geležinkelio, liko apie 70 kilometrų. Tačiau jau už 30 km pakrantėje turėtų prasidėti kelias, taigi, visi mūsų vargai palengvės. O kol kas vėl brausimės kanjonu laipiodami uolomis, brisdami aukštažolėmis Altajaus pievomis, šokinėdami nuobirynais. Kito kelio išsikapstyti iš čia nėra. Užtat ir mūsų nuotaika po laivo avarijos nelabai subjuro. Dabar bent viskas aišku – išgelbės tik nuosavos kojos. Reikia eiti. Nors lėtai, bet nuolat eiti pirmyn.

***

Brendame upės pakraščiu, kabindamiesi rankomis už juodos skalūno uolos nelygumų. Akmuo trupa tarp pirštų arba skeldėja didelėmis plonomis plokštėmis. Įmeti tokią plokštę į vandenį, o ji dar ilgai plaukia su srove, kol nugrimzta į dugną. Ten pilna skalūno skeveldrų, todėl eiti nesunku, batai neslysta šlapio akmens paviršiumi. Tačiau gylis palaipsniui didėja, vanduo jau semia batus, o priekyje žydruoja sieksninė duobė. Reikia lįsti iš upės ir kilti uola į viršų keliolika metrų, kad pajudėtum į priekį kelis metrus. Labai jau daug bereikalingo jėgų eikvojimo, tad mes su Pranu, pakilę penketą metrų aukštyn, kur statumas sumažėja ir akmuo apaugęs plona velėna bei retais medeliais, atsargiai slenkame pirmyn išilgai šlaito. Gelmė apačioje jau pasibaigė, iš vandens kyšo uolos. Galima leistis žemyn. Tik staiga kėniukas, kurio įsikibęs laikiausi, ieškodamas atramos kojai, atsiskiria su visomis šaknimis nuo šlaito ir aš, netekęs atramos, slystu žemyn. Pakeliui griebiu antrą kėniuką, tas irgi lieka mano rankoje; prieš akis sušmėžuoja storokas berželis – tas jau tikrai atlaikys. Griebiu jį po pažastimi, tačiau dėl didelio greičio neįstengiu susilaikyti. Išlenkęs nugarą, kad nesusižeisčiau stuburo, drimbu į seklų vandenį ant kuprinės ir kairės rankos. Ranką iš karto nudiegia stiprus skausmas, upė akimirkai dingsta iš akių.

Atsigavęs dar kurį laiką sėdžiu vandenyje ant uolų nuolaužų, kol iš viršaus pasigirsta skaldos čežėjimas ir susirūpinusio Prano balsas:

– Alvydai, kas atsitiko?!

– Nieko, viskas gerai, – skubu atsiliepti ir pabandau pajudinti ranką. Tikrai, rankai nieko baisaus (kritau juk tik keletą metrų), tiktai, matyt, smarkiai patempiau alkūnės sąnarį.

Pranas žaibiškai nučiuožia žemyn, paima mano kuprinę ir užvelka į šlaitą. Aš lipu iš paskos. Ranką skauda, naudotis ja beveik negaliu, bet šiaip tai nieko ypatingo, galima žygiuoti toliau. Kylame dar aukščiau, kur mus kviečia Levo balsas. Ten jie trise, sustoję tarp retų berželių, apžiūrinėja didžiulius briedžio ragus su visa kaukole, kuriuos ką tik aptiko Frenkas. Jau bebaigią balti ragai guli aukštoje žolėje. Tokių didelių dar nė vienam iš mūsų neteko matyti. Pasveriame – beveik dvylika kilogramų. Daugiau briedžio liekanų nematyti, turbūt ištampė meškos.

– Ir ką manai su jais daryti, Frenkai?

– Gal reikėtų pasiimti...

– Tokią sunkenybę per uolas ir žoles! Palik, – pataria Levas.

– Visgi retas trofėjus... – suabejoja Jonas.

Mes su Pranu tylime. Tegu sprendžia pats Frenkas. Jis irgi valandėlę svarsto, paskui įsikinko į kuprinę ir ryžtingai užsiverčia ant kuprinės viršaus ragus:

– Pasiimsiu. Gal nereikės iki Buchtarmos pėsčiomis eiti.

Slėnis pamažu platėja, šlaitai lėkštėja. Pakrantėje mažiau uolų. Prasideda lygios pievutės su kėnių bei beržų salelėmis, kur mes smagiai žygiuojame, pasinaudodami meškų ir briedžių takais. Gaila tik, kad tie takai neina visą laiką pakrante, o pasisukinėję tarp žolių, dažnai pasuka šlaitu aukštyn.

Jau buvom bepradedą džiaugtis, kad šiandien daugiausiai nužygiuosim, bet tuoj po pietų užėjo lietus. Maža to, prasidėjo išdegusio miško plotai su netvarkingai suvirtusiomis, aukštoje žolėje pasislėpusiomis medžių liekanomis. Merkia iš viršaus, varva vanduo nuo žolių, o kojos pinasi tarp nematomų išvartų. Klupinėjame kas trečias žingsnis. Taip pasikankinę dar pusvalandį ir sustiprėjus lietui spjauname į visus ėjimo rekordus ir sutupiame žolėje po polietileno skraistėmis.

Sustojus iš karto pasidarė vėsu. Šlapi rūbai limpa prie kūno. Levas kalenda dantimis ir keikiasi. Siūlo eiti toliau. Bet po poros minučių painiojimosi žolėje reikalauja sustoti. Vėl sėdime po skraistėmis, vėl Levas keikia orą, kalnus, mus ir save patį. O Jonas, lyg paerzindamas, išdėsto Kauno žemės ūkio akademijos turistų išmintį:

– Kuo blogiau – tuo geriau, o kai visai blogai – tai kaifas!

Nuo sutartinio žvengimo sujuda žolės. Šalto vandens srovelės šliūkšteli nuo lapų ir stiebų. Tačiau Levas nepralinksmėja ir jau, atrodo, pasiruošęs visus mus išplūsti.

Atsistoju apsižvalgyti. Lietus nesilpnėja. Tarpeklis ištisai aptrauktas balta debesų vata.

– Gal užteks šiai dienai? – pasiūlau ir mosteliu į aukštų medžių guotą paupyje už poros šimtų žingsnių. – Ten, atrodo, galima apsistoti.

Po keliolikos minučių supokši kirviai, aukštyn šauna milžiniško laužo liepsna, ir visas nedidelis mūsų kėnynas prisipildo šilumos. Atrodo, net debesys išgaruoja nuo laužo kaitros, ir virš tarpeklio vakarop nusidriekia gilaus mėlyno dangaus juosta.

***

– Čia jau tikrai galėtume plaukti!

– Net su mūsų apkrautu plaustu... Štai tik nedidelis laiptelis, bet jį ir su baidare peršoktum...

Tikrai, pusę dienos žingsniuodami paupio akmenimis, matėme tik lygią greitą srovę ir smulkius riedulius, vos kyšančius iš vandens. Kriokliai, slenksčiai, didelių akmenų sąvartynai, matyt, pasiliko užpakaly. Tiesa, štai truputį žemiau stambaus kairiojo intako – Tirpsmo Turgusuno žiočių – metrinis laiptelis, priekyje matyti antras. Bet tai ne kliūtis plaustui. Ir eiti paupiu jau ne taip sunku. Šokinėji sau akmenis ir tiek. Tik Frenkas vargsta su tais savo ragais. Juk apie 50 kilogramų ant pečių. Vargšas net lūpą prasiskėlė. Tiesa, mes paeiliui panešame ragus, tačiau liūto dalis tenka pačiam Frenkui.

Po trečio laiptelio srovės greitis smarkiai padidėja. Priekyje girdėti kažkoks gausmas. Nejučiom nugara perbėga šiurpuliai – štai tau ir plauktum. Priėjus arčiau matyti, kaip upė staigiai sminga žemyn ir išsisklaido tarp užvertusių vagą trobos didumo akmenų. Kriokdamas vanduo kaskadomis krinta pro siaurus plyšius, dunda vartomi akmenys. Pakrantėje irgi velnias koją nusisuktų tarp didžiulių riedulių, toliau į šoną – uolos. Tenka brautis pirmyn, visą laiką karstantis akmenimis aukštyn žemyn.

Ši krioklių kaskada tęsiasi beveik kilometrą. Upė čia nukrenta apie 200 metrų žemyn. Štai kodėl Turgusuno aukštupyje nėra žuvų! Jei į šį velnio malūną pakliūtų rąstas, iš jo liktų degtuko dydžio šipuliai. Ką jau bekalbėti apie kiršlius.

Kaskados pabaigoje, kur mes nusigauname jau saulei slepiantis už keteros – didžiulė žalsva duobė. Čia matosi plaukiojančios žuvys. Tačiau šiandien mums ne žvejyba rūpi. Po karstymosi akmenimis visos jėgos išseko. O apsistoti nėra kur: aplink vien akmenys ir stačios uolos. Dar truputį pasibrovus pakrante, vaizdas nesikeičia. Sustabdome visus poilsiui, o patys su Pranu, nusimetę kuprines, šiek tiek paeiname į priekį. Ir čia pat kaip atlyginimą už visos dienos vargą surandame nuostabiai gražią terasą, apaugusią žema žole ir retais medeliais. O Pranas, dar truputį paėjėjęs paupiu pirmyn, grįžta su "džiugia" žinia: priekyje praėjimo nėra, stačios kanjono sienos kyla į viršų beveik 200 metrų.

***

Ryte, mums fotografuojant pirmųjų saulės spindulių apšviestą šaltomis putomis blizgančią krioklių kaskadą, netikėtai virš galvų suburzgia malūnsparnis, nusileidžia kažkur ties Tirpsmo Turgusuno žiotimis ir vėl nuskrenda atgal – žemyn palei upę. Kaip seniai, atrodo, palikome civilizuotą pasaulį! Kad taip mes galėtume pakilti į orą ir perskristi kanjono uolas. Ten jau nebetoli iki kelio, vedančio į didelį miestą prie Buchtarmos, kur gaudžia mašinos, šurmuliuoja žmonės ir dunda traukiniai. Dunda į vakarus, į ten, iš kur mes atvykome. Ir staiga pajuntu, kad aš visai nebenoriu grįžti į tą pasaulį, pilną žmonių ir technikos. Pripratau prie juodų pakrantės uolų, prie žaliom kėnių salom ir margom gėlėm pasidabinusių šlaitų. Turgusuno tarpeklis dabar nebeatrodo niūrus. Ir priekyje laukiantis kanjonas visai nebaugina. Ko gero, tai paskutinis upės iššūkis mums, kurį reikia garbingai priimti. Ir taip jau vienas – nulis Turgusuno naudai – praplaukti mums nepavyko. Revanšas neišvengiamas: būtinai turime praeiti iki galo – negi liksi čia žiemoti.

Nedidelę upės atkarpą pavyksta prabristi vandeniu palei uolas. Srovė čia lėta, neverčia iš kojų. Bet toliau upė greitai gilėja, ir mes kaip visada priversti lipti uola aukštyn. Tiktai tas aukštis čia žymiai didesnis, negu kad būdavo anksčiau. Kai apsipylę prakaitu, sunkiai alsuodami, pakylame iki poros žingsnių pločio aikštelės ant uolos ties staigiu upės vingiu, pastebime, kad nėra Prano. Puolame visur žiūrinėti, vėl nusileidžiame prie vandens jau už vingio – Prano nėra. O juk ėjome per kelis metrus vienas nuo kito. Tik gerokai vėliau susiprantame, kad Prano ieškoti reikia ne užpakalyje, o priekyje. Toks jau jis yra: per daug stiprus, kad atsiliktų arba neišsikapanotų iš bėdos. Ir tikrai, pakėlę galvas, pamatome Praną dviejų šimtų metrų aukštyje apsižergusį virš upės kabantį uolos smaigalį ir nerūpestingai tabaluojantį kojomis. Laukia, kol užlipsime mes, nes praėjimo palei vandenį vėl nėra.

Levas keikiasi. Net Frenkas neišlaiko: "ieškai jo, pergyveni, o jis, mat, cirkus išdarinėja".

Tačiau kad galėtume Pranui atskaityti moralus, pirmiausia turime jį pasiekti. Kapanojamės į viršų šįkart ne uola, o labai stačiu žolėtu šlaitu, apaugusiu dygiais krūmais. Sutinusia kairiąja ranka negaliu niekur įsikibti, tad tik skiriu ja krūmus, o dešiniąja mėšlungiškai kabinuosi už kiekvieno nelygumo. Iš paskos eina Levas, tempdamas Frenko ragus. Ir kaip jis sugeba prasibrauti su jais per tokį sąžalyną? Užpakalyje lipantys Jonas su Frenku saugo mus, kad nepradėtume slysti žemyn.

Kai pasiekiame uolos iškyšulį viršuje, tik vienas Levas dar turi jėgų barti Praną. Kitiems ūpas jau praėjęs.

Iš viršaus atsiveria puikus vaizdas į upę. Suspaustas aukštų uolų, vietomis plikų, vietomis apaugusių kėniais ir beržais, Turgusunas ramiai plaukia gilia vaga. Tačiau kas pusšimtis metrų putoja metrinis slenkstis, ir vanduo persilieja į sekantį duburį. Atrodo, lyg upė leistųsi žemyn milžiniškais plokščiais laiptais.

Dar vienas nusileidimas stačiu, tokiais pat dygiais krūmais apaugusiu šlaitu, ir kanjonas pasilieka už mūsų nugarų. Jo pusantro kilometro ilgio atkarpai įveikti prireikė pusės dienos. Gerai, kad giedra, ir uolos sausos. Priešingu atveju suvedinėti sąskaitas su upe būtų pernelyg sunku.

***

Pati vidurdienio kaitra. Paupio akmenys įkaitę tiek, kad basa koja vos įmanoma prisiliesti. Atrodo, šliūkštelsi vandens ir pakils garas kaip pirtyje. Tarpeklyje jokio vėjelio, todėl papietavę lepinamės akmeniniame pliaže, laukdami, kol atslūgs karštis. Kai ir drybsant ant akmenų išpila prakaitas, neriame į šaltą duburį ir plaukiame su srove iki artimiausio slenksčio, paskui krantu grįžtame į savo pliažą.

Išsijudiname į žygį tik po trejeto valandų. Palei upę dar pasitaiko viena kita uola, kur tenka pasportuoti, bet daugiausia šokinėjame paupio akmenimis. Krante jau matosi žmonių lankymosi pėdsakai – turbūt šias vietas pasiekia žvejai. Vieną jų, jauną vaikiną ilgais guminiais batais ir sudriskusiu vatinuku netrukus pastebime sėdintį ant didelio akmens vidury upės.

– Sveiki! Kaip laimikis? – užkalbiname tradiciniu klausimu, nors aiškiai matome pas žveją tik tris nedidelius kiršliokus. Mums, porą savaičių klajojusiems šiose akmenų bei žolių džiunglėse tarp meškų ir švilpikų, paprasčiausiai norisi pabendrauti su pirmu sutiktu žmonių pasaulio atstovu.

– Nekaip... – žvejys su nepasitikėjimu žiūri į mus, barzdotus, purvinus, žaizdotus, nežinia kaip atsiradusius čia su didžiulėmis kuprinėmis.

Tačiau mums rūpi išsiaiškinti, kad dedasi toliau palei upę, tad nekreipdami dėmesio į žvejo niūrumą, apipilame jį dešimtimis klausimų.

Supratęs, kad mes vis dėlto normalūs ir taikingi žmonės, vaikinas po truputį išsikalba. Pasirodo, jis – atostogaujantis studentas iš Ust–Kamenogorsko, atėjęs čia nuo Mažojo Turgusuno žiočių. Ten, upių santakoje, įsikūrusi geologų bazė. Nuo jos kairiuoju krantu eina kelias iki pat Buchtarmos, juo vežamas miškas.

Mums geresnių naujienų ir nereikia. Pagal žemėlapį iki Mažojo Turgusuno – nepilni dešimt kilometrų. Šiandien iki saulės laidos dar galima nueiti du – tris, reiškia, rytoj pasieksime kelią. Pirmyn!

Vėl šokinėjame paupio akmenimis, vietomis brendame vandeniu. Frenkas su savo ragais visai išsikvėpė, atsilieka beviltiškai. Ir kiti po laipiojimo uolomis pakankamai pavargę. Matyt, teks truputį anksčiau stoti nakvynei. Bet tam reikia pereiti į kairįjį krantą, kad rytoj vėl netektų šlapti. O upė plati ir srauni, šniokščia tarp daugybės smulkių akmenų.

Išsirenkame plačiausią vietą: bus sekliau. Levas nusimauna net kelnes, kad nereikėtų vakare džiovintis, bet, vos įbridęs į upę, netyčia paslysta ir visu dideliu savo ūgiu tėškiasi į vandenį. Toliau upės forsavimo operacija praeina be nuotykių. Jonas, stovėdamas iki bambos srovėje, net spėja kelis kartus nufotografuoti virš upės kyšančius Frenko ragus.

***

Ir vėl žvaigždėta naktis. Vėl juodą, rudenėjantį dangų raižo meteorai ir laužo žiežirbos. Čia, pietinėse Ulbos kalnagūbrio priekalnėse, naktis žymiai šiltesnė, negu Turgusuno aukštupyje. Jaučiasi stepės alsavimas.

Gulime su Pranu ir Levu ant žemės ratu aplink laužą ir stumiame paskutinę žygio naktį. Jonas ir Frenkas su visomis kuprinėmis pakeleivingu miškovežiu išvažiavo paupiu žemyn, link geležinkelio. Mes laukiame sekančios mašinos.

Sustoja į priešingą pusę važiuojantis tuščias miškovežis. Iš jo iššoka žmogus su meškere, apsiavęs ilgaauliais žvejo batais. Neskubėdamas prieina prie laužo:

– Galima prie jūsų prisiglausti, kol prašvis?

– Žinoma, prašom!

Pasislenkame, padarydami žvejui vietos. Jis kukliai įsitaiso šalia mūsų, neskubėdamas išsitraukia cigaretę, prisidega nuo nuodėgulio.

– Irgi žvejoti? – patylėjęs klausia.

– Ne, mes turistai, laukiam mašinos į žemupį.

Ir Levas puola pasakoti visus mūsų nuotykius beveik neleisdamas svečiui įsiterpti. Kalba jis kaip visada greitai, painiodamasis, kad net aš ne viską galiu suprasti.

– Taip, retai čia užklysta turistai, – baigus Levui tarškėti, prataria žvejys. – o Turgusuno aukštupyje ir mes patys nesilankome. Yra čia dar laukinių vietų. Gaila tik, kad miškai prieš aštuonetą metų smarkiai išdegė. Priekalnėse dar ir iškirto. Nuseko upės, žuvų nedaug liko. Dabar ir pas mus viskas priklauso nuo žvejo laimės. Visai ne kaip Sibire.

– O kas uždegė taigą? – smalsauja Pranas.

– Kas ją žino... Žmonės vargu. Kalnai čia neaukšti, bet sunkiai praeinami, yra net vietų, kiek žinau, kur žmogaus koja nežengė. Pavyzdžiui, Tegereke. Žvejai pakyla nuo žiočių iki krioklio, o toliau – tamsus kanjonas, kur saulė tik vieną valandą per dieną šviečia. Kas aukščiau dedasi, niekas nežino.

Monotoniškas upės šniokštimas migdo. Žvejas, pasidėjęs po galva savo maišą su daiktais, patogiai susiriečia prie laužo. Mes susimąstę žvelgiame žemyn nuo skardžio į baltom putom naktyje švytintį Turgusuno vandenį. Atbėga jis iš ten, iš kur atėjome ir mes, nešdamas baltų sniegynų, tamsių kanjonų, žydinčių pievų ir apsamanojusių kėnių miškų paslaptis. Mums teko laimė atskleisti dalį tų paslapčių, ir išsivežame jas į tolimąją Lietuvą.

Turgusunas – Vilnius

1982

Kitais metais vėl dirbome su Frenku Turgusuno ir Barsuko aukštupiuose, ieškodami aukso sąnašynų. Pakeliui į namus traukinyje Frenkas susipažino su vienu iš Novosibirsko vandens turistų vadovų. Šis susidomėjo Frenko pasakojimu apie Turgusuną, paprašė tikslaus aprašymo, žemėlapių. Ir štai 1985 metų vasarą novosibirskiečiai sėkmingai praplaukė katamaranais Turgusuno žemupį: nuo krioklių kaskadų ties Narymkos žiotimis iki Buchtarmos. Jie šią vandens trasą įvertino kaip vieną iš sudėtingiausių Pietvakarių Altajuje.

Dar po trejų metų šturmuoti Turgusuno išsiruošė mano draugų Saulius ir Rimo vadovaujama penkių žmonių grupė. Ir čia netikėtai išaiškėjo tragiška Turgusuno istorijos pradžia, kurią mūsiškiai sužinojo iš seno bitininko prie Mažojo Turgusuno žiočių. Pasirodo, dar gerokai prieš mus, 1967 metų pavasarį nežinomi drąsuoliai pasinaudodami potvyniu bandė leistis upe nuo Narymkos žiočių... mediniu plaustu. Tiesą sakant, geresnės "technikos" tais laikais nelabai ir buvo. Plaukimas baigėsi overkiliu ir septynių žmonių žūtimi. Po to upė ilgam liko pamiršta. Ir tik 1988 metų rugpjūtį Turgusunas buvo nugalėtas. Rimo ir Sauliaus katamarano komanda praplaukė visą upę nuo santakos su Barsuku iki žiočių ir tuo pačiu padėjo tašką naujo vandens maršruto Vakarų Altajuje įveikimo istorijoje.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika