"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Pyža

Dainius Mauragas, Darius Petkevičius

Rajonas:

Altajus

Maršrutas:

Vilnius – Maskva (traukiniu) – Barnaulas (lėktuvu) – upė Pyža (automobiliu) – Barnaulas (automobiliu) – Maskva (lėktuvu) – Vilnius (traukiniu)

Žygio laikas:

2008 07 25 – 2008 08 07

Įranga:

Pripučiama kanoja "Saidė 3,6" – 4 vnt.

Dalyviai:

Klubo "Kelionių vėjas" nariai – Dainius Mauragas (Dainiux), Linas Laugalis (Berniukas), Darius Petkevičius (kartais Dariukas) ir Nerijus Petkevičius (Nerukas)


Dar ankstyvą pavasarį susitikom su Dainiuku kažkurioj kavinėj, prie bokalo alaus, pasvajot ir paplanuot ateinančios vasaros žygio. Plaukiojom Karelijoj, Koloj, Urale, Ukrainoj, Čekijoj, Amerikoj. Norėjosi kažko rimto ir ten, kur dar nebuvę, kur mažiau civilizacijos. Altajus ar Sajanai turėtų 100 proc. atitikti mūsų norus. O ten upių daug. Ką ir kaip pasirinkti? Nutarėm prašyti patarimo "Vikingų” klubo guru – Alvydo Barzdėno. Jis ir rekomendavo mums Bijos kairįjį intaką Pyžą (103 km). Dar kartą ačiū Alvydui už rekomendacijas ir patarimus.

Pasiūlėm šį maršrutą savo draugams iš Maskvos (prieš kelis metus susipažinom Karelijoj ir nuo to laiko žygiuojam kartu). Bet jie, perskaitę aprašymą, po neilgų dvejonių atsisakė – pasirodė per sudėtinga. Jau vėliau supratom, kad jie neklydo. Mat jų kompanijoj būtų buvę ir merginų. O joms tikrai buvo labai sudėtingų ruožų. Taigi likom keturiese. Na, bet apie viską iš eilės.

Taigi, upė pasirinkta, komanda sudaryta. Liko organizaciniai reikalai. Šiemet buvo nuspręsta nesinaudoti gidų pagalba, o viską organizuotis patiems. Internete radome tik vieną pilną aprašymą apie šią upę, o tai dar labiau užkaitino kraują (beje ruoštą "tik" prieš 10 metų).

Prasidėjo paieškos, kaip pigiau ir greičiau pasiekti Pyžą. Aukščiau aprašytas maršrutas manau – optimalus. Iš Maskvos galima važiuoti ir traukiniu, bet pirmyn–atgal sugaištum beveik savaitę, o dar pridėjus kitas kelionės išlaidas, kaina būtų ta pati, kaip ir lėktuvu. Skristi dar galima ir į Novosibirską, bet nuo jo iki upės apie 200 – 250 km. toliau. Internete nemažai pasiūlymų "zabroskom” iš aerouosto į bet kurią upę. Tik transportą daugiausia siūlo didelį. O mums keturiems mokėti už kokį sunkvežimį, per daug brangu. Todėl dar kiek panaršę, surandam "Nivą”. Truputį pasideram (– 2000 rub.) ir sutariam. Dar pas juos paprašom, kad parūpintų kirvį ir puodą. Juk nesitempsi lėktuvu, kai neapmokestinamas bagažas tik 20 kg. Pažadėjo, bet netęsėjo. Teko nuskridus užsukti į parduotuvę ir nusipirkti.

Liepos 25 dieną atsibučiavę stotyje, patraukėm į Maskvą. Maskvoje planavom pervažiuoti į "Savjelavskij vokzal” (iš ten važiuoja ekspresas į Šeremetjevo aerouostą), saugojimo kameroj palikt kuprines iki vakaro, nes lėktuvas tik 22.30. Ir mūsų dideliam nustebimui, "Savjelavskij vokzal” nėra saugojimo kameros. Tačiau pasišniukštinėję, sužinom, kad į lėktuvą galima registruotis jau dabar ir čia pat. Už tai papildomai reikėjo sumokėti apie 80 litų. Bet, pridavę bagažą, galėjom ramiai vaikštinėti po Maskvą. Susitikom su draugais, kažkokiam parke sužaidėm krepšinį Lietuva – Rusija (aišku mes laimėjom), pasėdėjom prie bokalo alaus ir į lėktuvą.

Barnaule nusileidom anksti ryte. Ten jau mūsų laukė "patiuninta” Niva. Iki upės apie 450–500 km. Pakeliui dar užsukom nusipirkti maisto. Ir 27–tos dienos vakare jau kūrenom lauželį ant upės kranto. "Užmetė” mus net toliau negu planavom. Pagal aprašymą, keliukas turėjo baigtis ties Obogo. Bet dabar ten kerta mišką ir taiga praminta gerokai toliau.

Pati Altajaus respublika yra Azijos centre, sandūroje tarp Sibiro taigos, Kazachstano stepių ir Mongolijos pusdykumių. Žodžiu iki Mongolijos "pašokt" buvo jau visai nebetoli.

Plaukimui paskyrėme aštuonias dienas. Upę suskirstyčiau į tris dalis. Pirmoji – eilė galingų slenksčių sujungtų į vieną grandinę, kuri vadinasi "Kazinskij kaskad". Antra dalis – krioklių regionas. Tai du kriokliai, kurių vienas tęsiasi 700 metrų, kitas – 300 metrų. Na ir trečioji – "durnyje pratoki", kur upė išsišakoja į keletą praplaukiamų protakų, po to vėl jungiasi, vėl išsišakoja ir taip N kartų. Po krioklių praplaukus dar pora slenksčių, upė pasidaro žymiai ramesnė – išsiliedama sudaro saleles su užvartom, kur galimi keli praplaukimai ir tiesiog gali mėgautis slalomu tarp užvartų, kur–ne–kur pasitaikančių akmenų.

Išaušo plaukimo rytas. Alinantis karštis ir gera nuotaika "maloniai nuteikė gomurį". Startavom dar 15 kilometrų "aukščiau" nei prasideda, mūsų turimas, upės aprašymas, nuo tos vietos, kur Pyža tampa pilnavandene. Išsiaiškinę su vietiniu, kad dabar vanduo aukštesnis, nei vidutinis, pasileidom laivelius į upę. Tiesa, pamiršau paminėti, kad plaukėm pripučiamom baidarėm "Saidė” po vieną. Pirmą dieną turėjom vienintelį tikslą – "neįplaukt" į krioklius, nes ten įplaukęs, bilieto į kitą pusę gali neužsisakinėti. Didelė srovė mus gana greitai atnešė prie medinio tiltelio (keliukas per upę šiek tiek žemiau Obogo). Nuo čia neužilgo prasidės visi pagrindiniai slenksčiai. Temperatūra apie +30, todėl sau smagiai leidomės link pirmųjų slenksčių. Upė pradeda "spaustis" tarp uolų, srovė didėja ir priekyje jau matome pirmąją tiesiąją su nuopylomis iki vieno metro. Visi puikiai suprantam – įplaukę į šį kanjoną, atgal kelio nebeturime. Čia nėra kelių, nėra žmonių, nėra jokio ryšio su likusiu pasauliu, pasikliaut gali tik savimi. Apink vien akmens sienos. Kur leidžia sąlygos, stojam trumpai apžvalgai (nors locijos autorius primygtinai siūlė kiekvieną slenkstį praeidinėt su sauga ir apžiūrėjimu iš abiejų pusių). Slenksčių sudėtingumas vis didėja, nuovargis irgi daro savo. Mano giliu įsitikinimu, pirma plaukimo diena turi būti skirta upės prisijaukinimui, pokalbiui, vandens pajautimui.... Deja, taip jau išėjo, kad pačią pirmą dieną jau esam čia. Ir nėra kuo skųstis. Darius artėja prie vienos iš slenksčių grandinės. Iš upės nieko nesimato, nes užstoja didelis akmuo. Ant jo jau užsiropštęs Nerukas bando įvertinti praplaukimo galimybes. Darius klausia ženklais ar gali plaukti be apžiūros. Nerukas: –"nekvailiok”. Darius spėja prisišvartuoti. O Berniukas, praleidęs progą sustot, ir jau bijodamas įlėkt į slenkstį, pasikabina ant akmens. Teko nutraukt su "morka”. Kiek įmanoma apžiūrim slenkstį. Sakau "kiek įmanoma”, nes pabaiga matosi tik iš viršaus. O kad apžiūrėt iš apačios, reiktų ropštis į kalną ir apeit uolą. Ką gi, bandom. Pabaigoje slenksčio upė per tris pakopas išsiraito S raide. Kelia abejonių pirmas kairys S posūkis, nes jo viduryje po vandeniu matosi didelis akmuo, kuris grasina apversti. Dešinėje pusėje yra užutekis. Nutariam taip, jei iki akmens nepavyks pasisukti į kairę, varom dešiniau į užutekį, ten ramiai apsisukam ir pasireguliavę Saidę, neriam toliau. Po paskutinės pakopos nelabai kas matosi, tai ten jau kaip Dievas duos. Pirmas plaukia Darius. Pas jį ir "morka”. Jei jis sėkmingai prašoks, apačioje pasaugos kitus. Visi prašokom sėkmingai. Net ir tuo užutekiu nereikėjo pasinaudoti. Tiesa, praplaukus šį slenkstį, atsiriša Neruko blogai pririštas miegmaišis, tyliai palydim jį pasroviui, vytis nėra šansų, tad tikimės, kad gal kur nors "užstrigs", deja tąkart jį matėm paskutinį kartą.

Pagal plaukimą jaučiam, kad kriokliai jau nebetoli. Priplaukiam vieną iš paskutiniųjų slenksčių prieš krioklius. Dešinėje galinga grįžtamoji bačka, kritimas apie 2 metrus, pagrindinė srovė daro prispaudimą prie, iš vandens kyšančio, smailaus akmens. Pro dešinę – be šansų. Kažkokia galimybė yra per vidurį. Viršuje siaura, bet Saidė tilptų, o toliau visiškai nieko nesimato, negali rizikuoti. Pasidarę traversą, peržiūrim kairę pusę. Praplaukimas yra. Porą metrinių nuopylų ir 1,5 metro tarpas leis mūsų laiveliams įveikt ir šį gigantą. Dariukas ir Nerukas prašoka, Berniukui atsišvartavus ir besitaisant diržus, laivą nuneša į upės vidurį, keli karštligiški yriai link mūsų praėjimo nieko neduoda – srovė per stipri, lieka melstis. Burbtelėjęs po nosim "o dabar pyz***", iškėlęs galvą pasitinka likimą. Ištiesina baidarę ir pasileidžia į dešinę pusę. Dainiukas stovi kairėje ir akimis palydi mūsų ekstremalą į mėsmalę. Darius su Neruku gerokai žemiau (apie 100 m), pasiruošę "morką”, bet visos dramos nemato ir net nenujaučia. Dainiukui visą vaizdą užstoja akmuo vidury upės. Truputėlį liūdna ir neramu. Dainiukas: "Berniuko šuolis ir ... po kokių 10 sekundžių pamatau, kad upė pirmiausia "paleidžia" irklą, dar po kelių sekundžių išlenda ir Berniukas. Griebia irklą ir prisiiria iki kranto. Baidarę dar laiko apie dvi–tris minutes, paleidžia”. Berniukas: "šuolis, iškart apverčia, bandau iškilt, bet lyg rankomis kažkas iš viršaus stumia gilyn, šalmas dunksteli į akmenį, pajuntu dugną ir stipriai atsispyręs išneriu į paviršių”. Darius: "sėkmingai prašokęs slenkstį, pasiruošęs "morką” ir fotiką, su Neruku laukiame bendražygių. Girdim viršuje kažkokie išgąstingi šūkaliojimai – kažkas atsitiko. Staiga Nerijus "bačkoje” pamato apverstą baidarę. Berniuko niekur nematyt. Dainiaus šūkaliojimų neįmanoma suprast. Neramu. Ranka dar stipriau suspaudžia "morką”. Pagaliau kitame krante išlenda Berniukas”. Viskas gerai, kas gerai baigias. Nelinkėčiau nei vienam pakliūt į tokią bačką. Berniukui buvom patikėję mūsų "šlapią" davinį. Upė, lyg pasityčiodama, jau pirmą dieną "nuplėšė" bambalius nuo baidares, ačiū Dievui, broliai vieną spėjo pagaut. Likom su puse "šlapio davinio". Svarbu visi sveiki. Dar atsarginį irklą teko gaudyt srovėje.

Už kokių poros šimtų metrų, kairėje pamatėm intaką Kazo ir šiek tiek pramintą pakrantę. Palipus aukščiau radom stovyklavietę, kur ir apsistojom. Pasirodo kriokliai jau prasidės už kokių 150 metrų. Ryt laukia jų apsinešimas. Pradžiai įspūdžių "per akis", ypač Berniukui :).

Ryte pabudę ir papusryčiavę, nuėjom į žvalgybą. Taip siūlė turimos locijos autorius. Kiek paėję supratom, kad nelabai tikslinga ieškot kažkokio takelio, nes jo paprasčiausiai nėra. O, kad antrą kartą eidamas rastum tą pačią vietą, reiktų, kaip Jonukui su Grytute akmenukus barstyti. Taigi grįžom atgal į stovyklą, susikrovėm dalį daiktų ir pajudėjom į krioklių apsinešimą. Pirmasis krioklys labai įspūdingas. Balto vandens garmėjimas uolėtu šlaitu – reginys negalintis palikti abejingų. Apsinešimas truko apie 1,5 val.. Kopimas akmenuotom "sienom", esant alinančiam karščiui, su didžiule kuprine ant pečių, be to nežinomybė, kas laukia priekyje, kur eiti (gal jau leistis prie upės, o gal dar paeiti) – tai ne ką mažesnis iššūkis, nei plaukimas. Prakaitas teka upeliais (tikrąja to žodžio prasme). Prieinam didžiulį akmenų nuobiryną. Žengiam ypatingai atsargiai. Ne visi akmenys guli stabiliai.
Vienas netikslus žingsnis ir tu jau gali garmėt akmenuotu šlaitu. Žodžiu, tikras išbandymas. Nusimetam kuprines. Broliai leidžiasi žemyn pažiūrėt prie upės. Atrodo, kad didžiuosius kaskadus praėjom. Priekyje šniokščiantys purslai, stipri srovė, maždaug metrinės nuopylos, daug akmenų. Ruožas baigiasi dvimetriniu slenksčiu. Gal net būtų galima bandyt įveikti šį ruožą, tačiau jokių šansų prisipūst baidarę ir nuleisti ją į vandenį. Todėl nutariam paeiti dar truputį į priekį – maždaug iki ten, kur matėm, kad upė pasisuka į kairę. Kiek paėjėjus, atsiranda kažkoks pseudo takelis ir mes jau vandenininkų aikštelėj. Palapinei vietos užteks, prieangiui – ne, bet vis tiek nereiks miegot "stovint". Pasisekė. Likusių daiktų nusprendžiam grįžt pasiimt kitą dieną, kojos nebelaiko. Sekančią dieną analogiškas pasivaikščiojimas. Keliantis per Kazo upelį, įkrenta į vandenį Dariaus batas ir aišku vėl jį tenka palydėt akimis. Basam jam paeit be šansų ir dar su tokia kuprine... Gerai, kad vakar stovykloj buvau palikęs hidro kojines, tai jis užsimovė abi ant vienos kojos ir mažais žingsneliais pajudėjom į kalną. Vakare jau laimingi ir atsigavę sėdėjom prie laužo. O pagrindinė diskusija buvo – apsinešėm vieną ar abu krioklius. Na tiek to, "bus matyt” – šis posakis buvo pats populiariausias visos kelionės metu, nes tik taip galima buvo atsakyti į daugelį klausimų ar abejonių.

Ketvirta diena. Vėl leidžiam laivelius į vandenį. Nuotaika puiki, oras puikus, upė nuostabi. Plaukiam maksimaliai susikaupę. Juk dar nežinom ar esam prieš antrą krioklį, ar už jo. Prieš posūkius, jei iš upės nieko nesimato, stengiamės išlipti ir apsižvalgyti. Patiriam dar vieną apsivertimą, bet tokį nekaltą, kurio, apart Dariuko (pačio apsivertėjo), niekas ir nematė :). Darius: "o gi plaukiu pirmas, matau priekyje slenkstuką, viduryje jo kyšo akmuo. Suprantu, kad geriau būtų eit per dešinę, bet toliau upė daro posūkį ir kad pamatyčiau kas darosi priekyje, rizikuoju plaukt per kairę. O čia pasirodo galingesnė bačka nei maniau. Pakovojau su ja ir jau buvau bepatikėjęs, kad išsikapstysiu, o bac ir apvertė. Greit pasigavau Saidę, bet baisiausia, kad baidarė priekyje manęs ir aš per ją nematau kur mane neša. Pasiėmiau irklą ir baidą į vieną ranką ir dešine greit išgrybšniavau į krantą. Kol atplaukė kolegos, aš jau ir fotiką spėjau pasiruošt”. Už 1,5 km priplaukėm antrąjį krioklį. Vis gi buvom apsinešę tik vieną. Bet šio apsinešimas kur kas paprastesnis.
Net laivelių nereikėjo išleisdinėti. Po geros valandos jau plaukėm toliau. Dar keli slenksčiai ir po pietų pagaliau priplaukėm "gyvybę". Pakalbėję su vietiniu, sužinom, kad šiemet esam trečia grupė. Būna metų, kad iš vis nieks nepraplaukia. Kadangi žuvies iki krioklių nėra (nes ji nesugeba pakilt prieš krioklius), dabar jau traukiam savo spiningėlius ir bandom ką nors "įkabint”, tačiau nesėkmingai. Praplaukiam vietinius žvejus, laimikis nedidelis, bet vis netušti, kaip mes. Pasirodo, jie visi gaudo tik ant "marmyškės" ir sako, kad ant sukriukės čia nepagausi. Keista. Vis dėlto sekančią dieną vieną upėtakiuką pavyko "įkirsti” (tikriausiai Darius sukriukę įmetė tiesiai jam į burną). Nakvynei vietą pasirinkom nedidelėj salelėj. Čia teko stebėt pilną saulės užtemimą, kai diena porai minučių tampa naktim. Abejingų tokiam reginiui nelieka, kažkas nežemiško...

Penktos žygio dienos pavakary įplaukėm į Biją. Srovė stipri, irkluoti praktiškai nereikia. Sutinkam daug pramogautojų raftais. Matosi, kad čia šis bizniukas neblogai išvystytas. Kadangi prie Teleckoje ežero daug poilsiautojų, tai ir kelioms valandoms prasiplaukti raftu sraunia upe norinčių netrūksta.

Šešta diena. Toliau mus plukdo Bijos srovė. Na ir koks gi žygis be pirtelės. Kaimelyje nusipirkę polietileno, pasidarom šaunią pirtelę. Pasaka.

Sekanti diena – laisva.

Paskutinė, aštuntoji, plaukimo diena. Iki tikslo nedaug beliko. Tiltą prie Verchnij OOOO priplaukiam apie pietus. Pasiims mus iš čia tik septintą vakare, todėl turim gražaus laiko viską išsidžiovinti ir susipakuoti.

Barnaulo oro uoste mūsų laukė dar vienas extrymas. Mentai patikrino dokumentus, o registracijos – nėra. Nelabai ir galimybių buvo ją pasidaryt, nes atskridom sekmadienį, kai nieks nedirba. Galvojom kaip nors prasmuksim. Juk ir ankstesniais metais tos pačios istorijos būdavo. Pasirodo, tvarka griežtėja. Pralaikė, pratardė mus 4 valandas, užpildė visą krūvą popierių ,o kai tepė rankas juodais dažais pirštų atspaudams, pasijautėm tikrais nusikaltėliais. Teko susimokėti baudas po 250 Lt, bet į reisą spėjom laiku.

Maskvoje, dieną pabendravę su draugais rusais, vakare sėdam į lietuvišką traukinį.
Smagu, gera ir ten ir čia. Kuri upė mūsų laukia sekančiais metais?– "bus matyt”. O iki jos dar bus gražus rudens ir žiemos sezonas mylimoj Lietuvėlėj. Visiems aukšto vandens!!!

Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika