"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

Mėlynas lūšies akmuo

Tekstas: Alvydas Barzdėnas

Nuotraukos: Aivaras Jefanovas

Kalnų Altajaus pietryčiuose tarp Čujos ir Baškauso upių ištakų stūkso ilgas ir kontrastingas Kurajaus kalnagūbris. Sausą, dienomis karštos saulės, o naktimis į šalnų nugairintą Čujos stepę atsuktą pietvakarinį šlaitą tik per vidurį dengia kedrų ir maumedžių miškai: apačioje sausa, viršuje jau per didelis aukštis kam nors augti. Šiaurinis, į Baškauso slėnį atsuktas šlaitas gerokai drėgnesnis, čia veši tikra Pietų Sibiro taiga: nuo tamsių kėnynų siauruose upelių slėniuose apačioje iki kedrų, kylančių i 2 kilometrų aukštį. Čia ganosi maralai, šlaitais karstosi meškos, o gūdžiuose kėnynuose slapstosi lūšys. Šiaurvakarinis Kurajaus kalnagūbrio galas ties Kubadru upės ištakom suskaidytas stačių tarpeklių ir karų, siekia 3800 metrų. Toliau į pietryčius kalnai nužemėja iki 3 kilometrų ir nulėkštėja iki Uralo lygio, kad toliau, ties Bertozeko ištakom, vėl virstų išsišakojusiu ir suskaldytu sunkiai praeinamu alpiniu masyvu. Vidurinėje nulėkštėjusioje dalyje Kurajų kerta dvi perėjos: iš Kuraikos slėnio į Kubadru ištakas vakaruose ir iš Karasubaži upelio į Žemutinį Ildugemą ryčiau. Ildugemas aukštupy teka lėkštame slėnyje išilgai kalnagūbrio, po to staigiai suka šiaurėn į siaurą tarpeklį ir krisdamas kriokliais ritasi į Baškausą. Lietingą 2013 metų vasarą kajakininkai vadovaujami Vasilijau Porsevo pirmą kartą bandė šturmuoti Žemutinį Ildugemą. Šiek tiek šiauriau lygiagrečiai Ildugemo aukštupiui teka kairysis jo intakas – Aukštutinis Jasatioras, prasidedantis čia pat iš gausybės ežerėlių šiaurinio Kurajaus šlaito kalnuose. Tarp šių dviejų upelių aukštupių lėkštame pietiniame Kurajaus kalnagūbrio šlaite randamas įdomus mineralas – kordieritas, tiksliau skaidri tamsiai mėlyna juvelyrinė jo atmaina – jolitas, kas graikiškai reiškia žibuoklių akmenį. Turi šis mineralas ir daugiau populiarių pavadinimų: "lūšies safyras", "vandeninis safyras", "vikingų akmuo".

Šiaip kordieritas tai žiedinis magnio–geležies aliuminio silikatas – gana dažnas mineralas gelsvos, pilkos ar žalsvos spalvos. Tačiau pusiau skaidri mėlyna jo atmaina – jolitas pasitaiko retai. Dar jis vadinamas dichroitu, nes žiūrint į kristalą skirtingomis kryptimis, spalva keičiasi iš mėlynos į geltoną ar pilką. Kordierito kristalas praleidžia tik vienos poliarizacijos šviesą. Senovės vikingai šią jo savybę naudojosi saulės vietai danguje apsiniaukusiu oru nustatyti. Todėl kartais šis mineralas dar vadinamas "vikingų kompasu".

Juvelyrinio kordierito radimvietė Kurajaus kalnagūbryje buvo aptikta dar sovietiniais laikais, sudarinėjant geologinį žemėlapį. Tačiau tada jolitas niekam nerūpėjo – pagrindinis dėmesys Kurajaus zonoje buvo skiriamas gyvsidabrio paieškoms. Vėliau 2007 metais, Kurajaus kordierito radimvietę paminėjo Bijsko universiteto profesorius A. Gusevas savo knygoje "Altajaus Gemologija", kas paskatino mineralų mėgėjus imti jo ieškoti iš naujo.

Pernykštė 2013 metų vasara Altajuje buvo labai lietinga. Antrajai mūsų klubo ekspedicijai į Terechtos kalnagūbrį prie stichtito nelabai sekėsi. Nors turėjome iš Maskvos realų užsakymą stichtitui, dėl slidžių šlaitų ir akmenų griūčių Kara–Ojuko ištakose mineralo pavyko išnešti vos ketvirtadalį reikalingo kiekio. Po to dar sekė nuotykingas išplaukimas mažais laiveliais smarkiai ištvinusia Katune. Kai pasiekėm Čujos traktą ir užsiropštėm į Chrustalnajos kalną Katunės–Inios santakoje ieškoti kalnų krištolo, orai pasisuko kita puse – ėmė negailestingai kepinti saulė, o kalne ir papėdėje nepavyko aptikti nė lašo vandens. Mūsų kolegos – mineralų medžiotojai pranešinėjo nelinksmas žinias. Vladimiro Ledniovo barnauliečių komanda, stengdamasi patekti prie Kurajaus kordierito, pasiklydo rūke Kuraikos ištakose ir pasuko atgal. Dmitrijaus Malkovo grupė iš Tomsko taip pat pasišovusi surasti "lūšies safyro" radimvietę dėl blogo oro buvo priversta apsiriboti Kurajaus prieigomis nuo Baškausko pusės. Mes, išvarginti karščio ir išeikvoję laiką kvarco gyslų daužymui ant Chrustalnajos kalno, pasukom namų link. Pakeliui Čujos trakte sutikom mano pažįstamą Aleksejų Vorobjovą iš Belokurichos. Jis irgi išsiruošė į kordierito paieškas. Daviau jam geologinį žemėlapį ir įspėjau, kad nieko gero nesitikėtų, jei jau Ledniovo profesionalams geologams nepavyko. Tačiau kaip nustebau, kai grįžęs į Vilnių po kelių dienų gavau Aleksejaus laišką su trumpa žinute: "Dievas davė gerą orą – paslaptingas mėlynas akmenukas surastas". Ir tai padarė paprastas kaimietis, išėjęs į kalnus be miegmaišio, su sportbačiais, polietileniniu lietpalčiu ir vieninteliu kondensuoto pieno buteliu maistui. Priedo – prarūkyti plaučiai, streikuojantis skrandis ir širdis.

Šių metų sezonui mano planuose vietos nei kordieritui, nei aplamai Altajui nenusimatė. Ruošiausi vykti į žadeito paieškas Vakarų Sajanuose. Tačiau atėjus laikui pirkti bilietus pasirodė, kad iš visos komandos likau aš vienas. Todėl gavęs Aleksejaus laišką su pasiūlymu, pasinaudojant jo UAZ viliuku paklajoti po Altajų ir paieškoti įdomesnių mineralų, sutikau. Kurajaus kalnagūbris mūsų planuose buvo pagrindinis veiklos rajonas. Tik Aleksejų domino ne kordieritas, o ametistas ir chrizoberilas. Išanalizavęs turimą informaciją, aš nelabai tikėjau Aleksejaus planų sėkme, todėl nutariau apsiriboti kordieritu ir, jei pavyks, eilinį kartą nusigauti į stichtito radimvietę Kaznachtos aukštupyje. Priėjimas prie jo sunkus ir reikalaujantis laiko, tačiau du kartus ten pabuvojus, tikėjausi rasti kiek galima lengvesnį kelią. Čia dar Tomas Kukanskis iš mūsų klubo pareiškė galįs prisijungti, o prieš pat išvažiuojant, sugriuvus žygio į Uralą planams, prie mūsų prisišliejo ir Aivaras Jefanovas, nors mineralai jo ir nedomino.

Pasiekus Belokurichą, paaiškėjo, kad taupydami laiką važiuosime ne viliuku, o Aleksejaus draugo Eugenijaus Toyota. Eugenijus pats pasišovė mus nuvežti ir atvažiuoti paimti už dyką, mums tereikia susimokėti už kurą.

Nors iš Belokurichos startavom tik apie pietus, iki saulės laidos pasiekėm Kurajaus kalnagūbrio papėdę – Eugenijaus lėkė Čujos trakto vingiais iki 140 kilometrų per valandą, spausdamas stabdžius staigiuose posūkiuose. Nakvoti sustojom maumedyno pakrašty ties įėjimu į nuo perėjos tekančio upelio Karasubaži tarpeklį.Kitą dieną ir prasidėjo žygis pėsčiomis taku palei upelį aukštyn. Tokio lengvo pasivaikščiojimo Altajuje man dar neteko patirti: beveik visur takeliu, miškas retas, aukštos subalpinės žolės nėra. Tik prie lėtesnio Aleksejaus tempo teko derintis. Pakilus netoli miško ribos pietuose atsivėrė šiaurės Čujos kalnagūbrio sniegynai. Prieš pat perėją prasidėjo lipimas nuobirynais, kur arklys gal ir nepraeitų, bet žmogus – be didesnio vargo. Žodžiu, dar likus kelioms valandoms iki saulėlydžio, įveikę apie 800 metrų aukščio skirtumą pasiekėm perėją į Ildugemą. Tai ryškus pažemėjimas kalnagūbryje, vadinamas "Ildugemo vartais".

Džiaugsmingas Aleksejaus šūksnis, pamačius perėją, išgąsdino du upelio ištakose vandenį semiančius vyrus. Susipažinome: tai geologai – 58 metų Genadijus ir 30–ies Romanas. Jų stovykla čia pat, perėjoje, paslėpta tarp uolų. Mums pasiūlo įsikurti šalia, tačiau pamatę, kad bus labai ankšta, paeiname porą šimtų metrų vakariau ir išsirenkame uolų nuo perėjos pusės apsaugotą vietą šlaite prie ežerėlio. Geologai atsisveikina iki vakaro – jiems dar reikia užtempti į 3100 metrų aukštį perforatorių, elektros generatorių ir benziną, kad iš ryto galėtų užsiimti kordieritu. Vyrai apsiginklavę rimtai, mūsų kirtikliai sukelia tik juoką.

Statome palapines. Nors mūsų tik keturi, Aleksejus linkęs miegoti atskirai savo menkoje kiniškoje palapinytėje – matyt naktį mėgsta parūkyti. Užuovėjoje po uola apkrauname akmenimis laužavietę, nes malkų – tik žali berželiai keružiai, kurie sunkiai įsidega, ir nedidelės, sausos, prie uolų iš pietų pusės prilipusių maumedukų ir arčų šakelės.

Geologai grįžta jau temstant: vis dėlto kelias link keteros Ildugemo ir Jasatioro tarpupyje netrumpas, ir pakilti reikia daugiau kaip puskilometrį. Mes jau pavakarieniavę ir susitvarkę daiktus, patraukiame į svečius. Geologų stovykloje tamsu. Laužu jie nesinaudoja. Romanas bando įkurti kinišką dujinį primusą, kuris vos nesprogsta jo rankose. Jį pakeitęs Genadijus, dujinukę šiaip taip sutvarko, tačiau kol ant jos vanduo kareiviškam katiliuke įkaista iki arbatos plikimo (užvirti taip ir neužverda) praeina beveik valanda. Vyrai grįždami nuo keteros susimedžiojo paliegusį ularą, tačiau pradėję skrosti pamatė, kad jis visas su kirmelėm. Dabar Genadijus dezinfekuoja ant ugnies peilį ir rankas plauna spiritu. Mus gi vaišina samagono trauktine ant kažkokių žolių. Bendraujame pasišviesdami žibintuvėliais. Žvaigždėtos nakties šaltis smelkiasi pro plonus drabužius – nemanėme, kad sėdėsime be laužo. Užtat kalboms nėra galo. Genadijus gali visą naktį pasakoti istorijas iš savo klajūno gyvenimo. Sovietų laikais jis vadovavo geologinėms ekspedicijoms, užsiminėjo alpinizmu – turi sporto meistro vardą. Dabar klajoja po Altajų privačiai ieškodamas mineralų, iš kurių paskui gamina juvelyrinius dirbinius arba šiaip parduoda. Žino praktiškai viską, kur ką galima rasti – tiek iš savo, tiek iš draugų patirties . Tačiau jo žinios nieko bendro neturi su oficialia specialioj literatūroj ar geologinėse ataskaitose skelbiama informacija. Ten daug blefo ar tiesiog nutylėjimų. Ir aplamai, geologinė literatūra – tik ledkalnio viršūnė – apie tikrus Altajaus lobius žino tik nedidelis tų lobių ieškotojų ratas. Ir informacija nelinkę dalintis. Pats Genadijus irgi pasakodamas apie gausybę mineraloginių radinių Altajaus žemėje, mano patikslinančius klausimus stengiasi apeiti arba nukreipti kalbą į kitą temą: apie kalnus, vaistingas šaknis, meškas, medžioklę.

Genadijaus draugas Romanas kukliai tyli. Sužinome tik, kad jis iš Novosibirsko, taip pat praktikuoja "laisvo šaulio" gyvenimą, užsidirbdamas daugiausiai iš nefrito pardavimo kinams.

Mums bekalbant staiga iš dangaus pasigirsta švilpesys ir į tarpeklio šlaitą anapus perėjos vos už kelių šimtų metrų nuo mūsų rėžiasi meteoritas.

Jau vidurnakty mėnesienos nušviestomis uolomis grįžtame į savo stovyklą. Ugninės juostos raižo rugpjūčio dangų. Belendant į palapinę dar vienas išretėjusiame kalnų ore nespėjęs sudegti meteoritas pažiręs skeveldromis, nukrenta vakariau nuo stovyklos.

Ryte, mums dar bevalgant, geologai jau išskuba šlaitu aukštyn prie kordierito. Aleksejus tuo tarpu nutaria eiti vienas žemyn palei Ildugemą ieškoti jo šlaite chrizoberilo (juvelyrinė jo atmaina – aleksandritas – spalvą priklausomai nuo apšvietimo keičiantis akmuo, labai brangus). Pradžioje Aleksejus buvo pasišovęs vienas eiti ketera į pietus link Bertozeko ištakų stačiose karų sienose ieškoti ametisto, tačiau iš vakaro man su Genadijum pavyko jį atkalbėti. O kad tikrai atsisakytų bergždžios ir pavojingos užmačios, Genadijus jam nupasakojo, kur gali būti chrizoberilo. Tai ir išėjo pasiėmęs butelį kondensuoto pieno, kastuvą (!?), o kadangi jokių geologinių įrankių neturėjo, dėl visa ko daviau jam kirvį ir kirstuką.

Mes su Tomu ir Aivaru, perbridę Ildugemą, patraukiam šlaitu aukštyn, link viršūnės 3208 – ten, kur turėtų slūgsoti kvarco–žėručio gneisai su kordieritu.

Kylame palei Ildugemo intaką, pakeliui fotografuodami alpinės zonos gėlytes ir apžiūrinėdami uolienų nuolaužas upelio vagoje. Dažnai pasitaikantys didžiuliai kvarco ir šviesaus lauko špato gabalai su saulėje žaižaruojančiomis žėručio plokštelėmis rodo, kad netoli į žemės paviršių išlenda pegmatito gyslos. Upelis baigiasi, dingsta po akmenimis. Pasukame nuobirynu aukštyn, link viršūnės. Danguje visai šalia mūsų ratus suka juodasis peslys, stengdamasis tarp uolų įžiūrėti kažkokį grobį, nors švilpikų čia nėra: augmenija labai skurdi,aplink pliki akmenų savartynai ( kiek vėliau nuobiryne susidūrėm su nebaikščiom tundrinėm kurapkom). Kai kurių gneisų paviršius lyg spuogais nusagstytas juodais trapiais, kelių centimetrų dydžio kristalais. Kaip vėliau sužinojom iš Genadijaus, šie neišvaizdūs, žėručiu aplipę kristalai – tai daug geležies turinti kordierito atmaina – sekaninaitas. Vienas Genadijaus draugas pabandė jį apdirbti. Nušlifavus juodas mineralo paviršius ėmė mirguliuoti saulėje nuo žėručio intarpų. Tai labai pritraukė juodus akmenis vertinančių japonų dėmesį. Jie nupirko iš geologo viską, ką tas turėjo. Dabar jis užsiima vien sekaninaito paieškomis.

Likus gal pusantro šimto metrų iki kalno keteros viename iš nuobiryno luitų pastebiu retas mėlynas akutes. Lyg pirmosios pavasario žibutės nedrąsiai stiebtųsi iš pilkai – rudos pernykščių lapų dangos. Štai jis – išsvajotas jolitas! Pamatęs, ko reikia ieškoti, Tomas pabėgėja šlaitu į viršų ir netrukus aptinka didelę suaižėjusių kordierito kristalų sankaupą kvarcingame gneise. Atsargiai pasinaudojant kirstukais pavyksta iškirsti gražų kvarco gabalą su mėlynuojančiais kordieritais. O toliau, šiek tiek pakeitus kopimo kryptį, kelių centimetrų dydžio kordierito gabaliukai pradeda mėlynuoti kas kelintam gneiso gabale. Bet iškrapštyti juos ne taip paprasta. Dažniausiai skaldant gneiso luitą, suskyla į kelių milimetrų gabaliukus ir šiaip jau suaižėjęs gražus mėlynas jolitas. Manau, kad ir perforatorius čia nelabai padės. Kaip gerai būtų turėti akumuliatorinį šlifuoklį su juvelyriniams akmenims pjauti skirtu diskeliu. Vandens diskui aušinti juk galima atsinešti iš upelio. O dabar skaudančia širdim daužom akmenis, sutrupindami du trečdalius kordierito kristalų. Prisimenu panašią situaciją Chitostrovo saloje Šiaurės Karelijoje, kai teko iš gneisų krapštyti kolekcinius korundus.

Vakare besileidžaint žemyn link stovyklos atsiliepia mano sena trauma – ima skaudėti kairiojo kelio sąnarį. Rytoj reikės užsidėti kelio įtvarą, jei tik nebus per velu. Jau keli metai, kai vaikštau po kalnus remdamasis ilgu geologinio plaktuko – kirtiklio kotu, buvau beveik pamiršęs tą sąnarį, o dabar štai vėl išlindo sena bėda. Tiksliau, ji išlindo dar Vilniuje, dėl išaugusio darbų kiekio liepos mėnesį.

Aleksejus sugrįžta jau temstant. Nieko neradęs, aišku. Pavalgo atšalusios košės ir eina toliau kamantinėti Genadijaus apie ametistus. Kadangi vakarui surinkta malkų atsarga baigiasi, o sėdėti vien tik šviečiant pilnačiai ir kalenti dantimis nesinori, Tomas su Aivaru, pasiėmę spirito, irgi patraukia vakaroti į geologų stovyklą. Aš lendu į palapinę – reikia pailsinti kelio sąnarį. Naktis nusimato šalta.

Rytojaus dieną išeiname link Ildugemo ištakų. Ten užkilus į plokščiakalnį tarp Kuraikos ir Ildugemo pagal geologinę ataskaitą turi būti pegmatitai su amazonito kristalais. Genadijus sako, kad yra juodojo turmalino–šerlo. Kažkokį žalio mineralo telkinį ties Kuraikos ištakom minėjo ir sovietmečiu čia girininku dirbęs rašytojas Vytautas Almanis savo knygoje "Baltųjų vandenų šalyje".

Einame lėkštu Žemutinio Ildugemo slėniu į vakarus. Aleksejus po vakaronės pas geologus jaučiasi nekaip, smarkiai atsilieka. Aš einu priekyje, tačiau staiga pajuntu, kad netoli benueisiu. Nepaisant ryte užsidėto kelio įtvaro, sąnarys visai atsako. Parodau žemėlapyje Tomui, kur ieškot pegmatitų ir iš lėto šlubuoju atgal, pakeliui perspejęs atsilikusį Aleksejų, kad laikytųsi Tomo ir Aivaro. Kadangi stovykloje nelabai bus ką veikti, pasuku į slėnio šlaitą, kur šviečiasi pegmatitų dėmės, o tarp jų lyg cukraus gabalai baltuoja kvarco gyslos nuolaužos. Tačiau jose nieko įdomaus nerandu. Šlubčioju link stovyklos, pasirenku aukso šaknies ir lendu į palapinę.

Popiet sugrįžta ir Aivaras. Tomas pasirodo vakarop su dideliais juodojo turmalino kristalais kvarco uolienoj. Dar parsineša šiek–tiek smulkių granatų–almandinų. Į Kuraikos intakėlį, kur turėtų būti amazonitai, nesileido – labai jau statu pasirodė.

Pavakarieniaujam. Pradeda temti, o Aleksejaus vis nėra. Tomas siūlė jam grįžti kartu, bet tas atsisakė. Atseit, ne kaip jaučiasi po vakarykščio ir pareis vienas iš lėto.

Bet gal jam ne nuo pagirių blogai – širdis nekokia, o čia dar aukštis, krūvis. Nusprendžiam eiti ieškoti. Paėjus apie kilometrą nuo stovyklos, tolumoj įžiūrime raudoną Aleksejaus striukę. Grįžta tempdamas gal 15 kilogramų kvarco gabalą, kuris, atseit, saulės šviesoj buvo truputį rožinis. Aleksejaus planuose rytojaus dienai – vėl Bertozeko ištakų ametistai. Ten, kur velnias koją nusilaužtų, o ametistus kažin ar ir jis rastų. Neiškentęs Genadijus pažada Aleksejui parodyti vietą, kur jis pats rinko ametistus čia pat, ant keteros šalia kordierito.

Iš ryto vėl išeiname šlaitu aukštyn link Jasatioro ištakų: mes su Tomu tęsti geresnės kokybės kordierito paieškas, Aivaras fotografuoti, o Aleksejų geologai nuveda krapštyti iš molio ametistų. Čia jo kąstuvas galų gale praverčia. Kartu aplanko ir sekmė – gera sauja kelių centimetrų dydžio nelabai kondicinių ametisto kristalų. Tomas šalia kordieritų randa pegmatito gyslos nuolaužas su šerlu ir nedideliais rudo granato–spesartino kristalais.

Ilgai laikęsis geras oras šiandien į vakarą pradėjo gęsti. Truputį palijo grįžtant nuo kalno į stovyklą. O naktį ir rytą perėjos uolas aplink stovyklą gaubia rūkas, smulkus lietus barbena į palapinę. Geologai išeina žemyn, sako, kad tuoj gali užsnigti. Mes irgi susiruošiam jiems iš paskos, nors dar vieną dieną iki mašinos atvažiavimo turim. Tik Aleksejus nerimsta – vėl susiruošia eiti žemyn palei Ildugemą ieškoti savo chrizoberilo. Susitariam, kad mes nusileisime iki miško ir apsistosime ant Karasubaži upelio kranto. Aleksejus ateis vakare ir eidamas palei upelį būtinai pamatys mūsų laužą.

Šiek tiek prasisklaidžius rūkui leidžiamės akmenų nuobirynu žemyn nuo perėjos. Mūsų su Tomu kuprinės pasunkėjusios nuo akmenų. Po valandos pasiekiam pirmus maumedukus ir vietą, kur ateidami pietavom. Aplink zuja švilpikai, nes čia pieva, o šalia nuobirynas – yra kur slėptis. Aivaras, porą minučių patykojęs, padaro kelias švilpikų nuotraukas. Pailsėję judam tolyn. Lietus tai nurimsta, tai vėl pradeda dulkti, bet pagrindiniai debesys pasilieka aukščiau. Apsistojam retame maumedyne ant stataus Karasubaži kranto. Koks džiaugsmas, kad nebereikia po šapelį rinkti malkų – aplink tiek privirtusių sausų maumedžių, kad nors visą žiemą kūrenk laužą. Kaitri ir rami maumedžio malkų liepsna, atrodo, išsklaido drėgmę aplink. Lietus liaujasi, temsta. Aleksejaus nėra. Verčiame daugiau malkų į laužą, liepsna šokteli iki pusantro metro. Bandome šūkauti. Viskas veltui. Artėjant vidurnakčiui sulendam į palapinę. Naktis šilta.

Rytojaus dieną ruošiamės neskubėdami, pasėdim prie laužo. Aleksejus nesirodo. Gal vis dėlto naktį praėjo pro šalį. Nutariam eiti žemyn į tarpeklio pradžią, kur turi atvažiuoti mašina. Betrumpindami kelią įropojam į pelkėtą upelio slėnį, ir gerokai pavargstam, kol su sunkiom kuprinėm išsikapanojam į sausą pamiškę. Buvusios mūsų stovyklos vietoje tarpeklio pradžioje – jokių Aleksejaus pėdsakų. Papietaujam, ir Aivaras su Tomu išsiruošia atgal ieškoti mūsų bendražygio. Pasiima vaistų, tvarsčių. Tačiau nenuėjus nė poros šimtų metrų susitinka pareinantį sveiką ir gyvą Aleksejų. Pasirodo jis, kaip visada užsižaidęs prie akmenukų, grįžo vėlai, rūke ir prieblandoj ilgai ieškojo savo palapinės. O kai surado, visai sutemo. Aišku, naktį nerizikavo eiti per nuobiryną, pasiliko nakvoti senoje vietoje.

Vakare kaip sutarta, atvažiuoja Eugenijus su šviežiom daržovėm, alum ir kitom civilizuoto pasaulio gėrybėm. Ilgai vakarojam prie paskutinio laužo ir iš ryto atsisveikinam su Kurajum.


Daugiau žygio nuotraukų rasite čia.


Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika