"Vikingai" – Vilniaus vandens turizmo sporto klubas

VILNIAUS VANDENS TURIZMO SPORTO KLUBAS

Apie klubą Iš žygių sugrįžus Lietuvos maršrutai Prieš žygį Nuorodos Į pradžią

"Korgono kalnagūbrio upėmis"

arba kelionė "Baltųjų vandenų šalyje"

Darius Vilkišius


Šilta. Žingsnis po žingsnio kylame į viršų, palikdami upę kažkur apačioje. Kai kas patylomis keiksnoja kuprinę, kai kas po nosim niūniuoja, o man tik stenėti ir tesigauna. Beje, kulniuojant padarau netikėtą atradimą - pasirodo mano nosis, kurios paskirtis jau kaip ir gamtos yra nuspręsta, yra idealus latakas susirenkančiam ant kaktos prakaitui nubėgti. Tai va kinkuoju dabar kaip arklys, o nuo nosies, į žingsnių taktą, tikras krioklys teka.

Neskubėdami, mediniu tilteliu pereiname Mindojaus upelį ir neužilgo Osinovkos intaką. Šalia pastarojo, tarp medžių, šviečia vieniša bitininko trobelė. Nesustojame. Kelias dar labiau suprastėjo.

Upė riečia kilpą, po kilpos. Jos vingius atkartoja kelias, po truputį virstantis taku, o pastaruoju plumpina prakaituotų ir dulkinų turistų grupelė - tai mes!

Pagaliau besislėpęs žolėse keliukas pasidalina į dvi atšakas, iš kurių dešinioji nusileidžia prie pat upės ir apsukus uolą nuvingiuoja gražia paupio pieva, iš rytų rėminamą stataus šlaito. Kairioji gi - per taigą nuvingiuoja link gerokai toliau esančios pasekos (bitininko sodybos). Priekyje besileidžiančios saulės spinduliuose pasirodo Ipatijaus tilto siluetas. Artėja vakaras, taigi daug nemąstydami, šalia upės ir įsikuriame. Visi, aprimę ir nuvargę, susiburiam aplink laužą - šilumos ir jaukumo šaltinį. Per keletą ėjimo valandų nukulniuota apie 15 km, ne taip jau ir mažai.

Šalimais esančiu taku viens po kito prajoja pora vietinių gyventojų: gana niūriai atrodantis vyras ir draugiškai į mūsų pasisveikinimą atsakiusi altajietiškų veido bruožų moteris.

Reikia pripažinti, jog sekantį rytą kiek pramigau, o ir bičiuliai po vakarykščio ėjimo neskubėjo anksti keltis (išskyrus mūsų vyturį Edvardą), taigi išėjome gana vėlai. Perėję medinį, bet tikrai rimtai suręsta Ipatijaus tiltą, kelionę tęsėme jau kairiuoju upės krantu. Šioje pusėje kelio ir padujų neliko, per paupio pievas raitėsi vienišas arklių išmintas takas. Pradžioje, kol tas takas vingiavo žolėta lyguma, eiti buvo tikrai nesunku, tačiau netrukus mes jau kilome ir leidomės stačiomis pakrantės uolomis. Pėdinome lėtai. Nelabai palakstysi su tokiais svoriais juolab, kad ir takas pilnas aštrių uolų nuolaužų, paslydus galima visai rimtai susižeisti. Vietomis, lipant stačiu taku, akyse net tamsu darydavosi, nekalbant jau apie besidaužančią širdį, kuri rodos jau seniai turėjo skriste išskristi iš krūtinės.

Pagaliau pasiekiame Podjomnyj intaką su šalia įsikūrusia bitininko sodyba (paseka). Šeimininkų nesuradome, tačiau tvirtas tiltelis per upokšnį, rimtai suręsti pastatai, bei ne mažiau 50 kelmų bičių ūkis kalbėjo patys už save - čionai gyvena darbštus žmogus. Trumpa atokvėpio valandėlė, kurios metu apžiūriu besislepiantį tarp eglių takelį, ir kylame tolyn. Iškart už sodybos upė daro staigų posūkį į rytus ir pasitinka iš tos pusės atšniokščiantį vandeningą Beriozovkos intaką. Vingyje takas nusileidžia prie pat vandens ir toliau vingiuoja tarp krūmynų ir beržų, kol atkartojęs upės vingį išsiskiria - viena atšaka, peršokus per brastą, kyla į Beriozovkos aukštupį, o kita palei stačią uolų sieną vingiuoja šalia Kumyro. Šiuo taku pasukame ir mes, nors teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šio smailių ir aštrių uolų nuolaužyno, kuriame niekaip neprasilenktų priešpriešiais susitikę keliautojai, net taku nesinori vadinti. Iš vienos pusės stati uola, apačioje šniokščia upė, o tu, žmogus, dar turi sukti galvą, kur čia suradus vietos dviems nuosavoms kojoms pastatyti. Ir kaip čia praeina arkliai (pas juos juk keturios galūnės!) niekaip nesuprantu, juolab, kad pakilus vandeniui net šis, taip vadinamas takas, būtų apsemtas?! Visa laimė, jog tai trumpas ruožas, kurį įveikus, toliau takas virsta panašus į savo pavadinimą atitinkantį žmogaus kūrinį, su apkapotomis šakomis ir supjaustytais virtuoliais. Kūrį laiką judame šalia upės, kol pakilę į statų šlaitą vos nesusipainiojame.

Kai visą dieną kulniuoji prispaustas sunkios kuprinės, automatiškai pasuki geriau išmintu taku, o šis, niekadėjas, pasirodo bekyląs į Šebniuchos aukštupį, t.y. mums visai netinkama kryptimi. Greit susiorientavę, susirandame "mūsų" keliuką ir tvirtu tiltu persikėlę per upelį, linguojame toliau. Vakarėja. Nuo kalnų, jau kuris laikas, mus vejasi tamsus nieko gero nežadantis debesis, o vietos stovyklavietei vis nėra - aplink tik šlapia dangų remianti taiga. Nori nenori tenka spartinti žingsnį. Pagaliau nauju tiltu persikėlus per Bolšaja Osadina intaką, išeiname į žavią tarsi specialiai mums paruoštą pievelę. Šalia tako sena laužavietė, aplink užtektinai sausuolių, ir nors žemėlapis sako, jog iki mūsų tikslo tik trejetą kilometrų belikę, tačiau virš galvų grumantis nelemtas debesis priverčia labai greitai apsispręsti. Mikliai pastatomos palapinės, sukuriamas laužas, po eglėmis sukraunama malkų atsarga. Suspėjame pačiu laiku, košę tenka virti jau apsisiautus neperšlampamais rūbais, o vakarieniaujame pasislėpę kas kur - vieni po skarotomis eglėmis, kiti palapinėse.

Rytą pažadina smagus lietaus barbenimas į stogą. Laimė, jis greitai baigiasi, ir užsimiegojęs bei protestuojantis Remigijus išgrūdamas gaminti pusryčių. Aš tuo metu nužingsniuoju pasidairyti ir įvertinti priekyje šniokščiančių slenksčių. Grįžtant atgalios, mane pasitinka stovyklavietėje sklandantis svilėsių kvapas. Bičiuliai slėpdami šypsenas tvarkėsi daiktus, o netoli laužo stovintis sutrikęs Remigijus stebėjo, kaip besisvaidanti žaibais Jurgita maišė prisvilusį puodą. Nereikia būti Šerloku Holmsu, kad suprastum kas nutiko: Remigijus bandė vienu metu darytu du darbus - rašyti dienoraštį ir virti pusryčius. Reziumė - paskrudinta ir svilėsiais atsiduodanti žirnienė J.

Papusryčiavę ir palaukę kol vėjas pradžiovins palapines, vėl kylam į kelią. Tačiau neilgam. Nerimstanti Jurgita aptinka nedidelį kedrų sąžalyną, su medžių viršūnėse besipuikuojančiais kankorėžiais. Nedidelis pasitarimas, po kurio Gytis su Edvardu paskelbiami alpinistais ir užkomandiruojami į medžių viršūnes. Krentant purtomiems kankorėžiams, bičiuliai laigo po pievą ir krykštaudami renka šias nuostabias taigos dovanas...

Kedras, arba kitaip sibirinė pušis (Pinus sibireca) laikomas vienu nuostabiausiu Altajaus miškų augalu - Sibiro duonos medžiu. Tikras, biblijoje aprašytas, kedras auga Libane ir skaitomas nacionaliniu šios šalies augalu. Gi Sibire augančią pušį kedru pavadino kažkada į šiuos kraštus bėgę sentikiai - keržakai.

Kedras - nepaprastas medis, galintis žaliuoti ištisus penkis šimtmečius, labiausiai žinomas dėl savo kas 5-6 metai užderančio gausaus riešutų derliaus. Kedrų riešutėliai - tikras gyvybės eleksyras. Neįmanoma trumpai papasakoti, kokios mūsų organizmui reikalingos medžiagos juose randamos ir ką jos gydo. Iš kedro riešutų galima gauti pieną ir grietinėlę, aliejų ir sviestą. Net ir šiuolaikinė pramonė neapsieina be kedro aliejaus, naudojamo vaistų gamyboje ir kosmetologijoje. Įdomiomis savybėmis pasižymi ir mediena. Sakoma, kad inde iš kedro nesurūgsta pienas, nesensta sviestas, o drabužių spintoje iš kedro lentų nesiveisia kandys.

Kedrynai - išskirtinė žemės vieta, kur auga vaistingosios žolės, o oras nepaprastai lengvas ir sterilus. Tenai netgi nėra taigos siaubo - uodų ir kitokių kraują siurbiančių sutvėrimų. Kedrynas - gimti namai meškoms, sabalams, kurtiniams, maralams ir kitiems retiems žvėrims bei paukščiams, mintantiems kedro riešutais.

...Surinkę porą kilogramų kankorėžių, pajudame tolyn. Oras puikus ir tie keletas kilometrų neprailgsta, nors tenka maknoti pažliugusiu ir slidžiu arklių išmintu taku. Užkopus ant šieno kupetomis pasipuošusios kalvos, papėdėje pamatom dar vieną bitininko sodybą, o už jos ir mūsų tikslą - Kitmos intaką.

Neskubėdami nusileidžiame prie pasekos. Ir nors namelio durys praviros, tačiau niekur nesimato šeimininko, tik nerimsta netoliese pririštas šuo. Dairydamiesi pasklindame po kiemą. Netikėtai pasirodo šeimininkas, mums nematant stebėjęs nekviestus svečius iš toliau. Tai neaukštas kresnas vyras vėjo nugairintu veidu ir praplikusia jau žilstančia galva, iš pirmo žvilgsnio - metų penkiasdešimties. Pasisveikiname. Bitininkas kalba kapotai ir nerišliai. Tenka įtempti visą dėmesį, kad suprastum, ką jis nori pasakyti. Susipažįstam. Sužinojęs, jog mes iš Lietuvos dėdė Volodia pritariamai palinksi ir užsimena, jog lietuviai pas jį jau yra lankęsi. Kažkada, prieš keletą metų, iš apačios buvo atėję porą vaikinų, kurie palaipioję po šalia esančias viršūnes ir nusipirkę šiek tiek medaus vėl grįžo pasroviui. Iš bitininko tono suprantu, jog vaikinai nepasišiukšlino ir paliko neblogą įspūdį. Patenkintas teiraujuosi, ar galėsime kur netoliese įsikurti? Dėdė Volodia linktelėjęs parodo į šone tarp medžių dingstantį takelį, ir paaiškina, kad ten rasime vietą stovyklavietei. Paskutiniu momentu susizgribęs pasiteirauju:

- O medaus ar bus galima įsigyti?

Nusišiepęs Volodia linkteli:

- Kiek tik norėsite.

Keletą šimtų metrų nurodytu taku, ir mes jau Kitmos ir Kumyro santakoje, kur aptinkame nuostabią aikštelę stovyklavietei. Kaip mat pastatomos palapinės ir virš laužo sukunkuliuoja katiliukas. Dangus vaiskus ir saulėtas, ėjimas buvo trumpas, visų nuotaika puiki ir išsidrėbusių aplink laužą bičiulių galvose jau kirba mintys apie plaukimą. Netikėtai tarp medžių pasirodo dėdė Volodia kažką atsargiai nešantis aplankstytame dubenėlyje. Priėjus arčiau, visiems nutįsta seilė - indas su kaupu pripiltas šviežio, gintaro spalvos medaus. Bitininkas atnešęs šį "saulės kąsnį" atsisako arbatos bei pasiūlytų pinigų ir paprašęs vėliau grąžinti dubenėlį neskubėdamas pasišalina...

Ech, medus, medus - neveltui Altajus garsėja savo medumi! Bitininkystė viena iš labiausiai išvystytų žemės ūkio šakų šiose vietose. Kalnuose, šalia sraunių upių plytinčiose ūksmingose jelanėse, galima rasti ne vieną sodybą, apsupta keliasdešimties, o tai ir šimto, avilių, taip vadinama "paseką". Korgono, Baščelako, Anujaus, Tigireko, Koksos kalnagūbrių bitės neša į aviliuką po 100 ir daugiau kilogramų medaus, tik spėk suktis.

Altajuje renkamas bent kelių rūšių medus: taip vadinamas - akacinis ir pievų, surinktas iš bekraštėse stepėse žydinčių augalų, taip pat grikių ir priekalnių. Tačiau labiausiai vertinamas kalnuose surinktas medus, vietinių dar vadinamas "belokų medumi", išsiskiriantis savo gydančiomis ir tonizuojančiomis savybėmis, nuostabia kvapų palete......

Visi kaip skėriai supuolam prie dubens ir sukišę pirštus siurbte siurbiam nuostabaus skonio nektarą. Vieni tepa medų ant sausainių, kiti ant džiūvėsių, pasigirsta apgailestavimai, jog neturime šviežių agurkų. Pagaliau pasisotinę, sugriūname aplink laužą, ir prasideda "rimta" kulinarinė diskusija su kuo valgant medus skaniausias.

Kiek pailsėjus, kiekvienas užsiimame savais reikalais. Diduma skalbiasi, kiti, drąsuoliai ar kvailiai (tarp kurių priklausau ir aš), lenda į ledinio vandens duburį maudytis. Kai kas užmeta meškerę.

Kai pamėlynavęs ir kalendamas dantimis prišokuoju prie laužo pasišildyti, randu pritūpusį svečia - aiškiai, kaip ir mes, turistą. Paaiškėja, jog iš paskos eina dar viena, baltarusių, grupė, o Igoris - grupės vadas, atpėdino pirmas pasižvalgyti vietos stovyklavietei. Dviese apžiūrime šalia esančią dar vieną pievelę, tiesa ne tokią patogią, ir Igoris išeina pasitikti savo komandos.

Į pavakarę oras subjūra, atslenka debesys ir prapliumpa lietus. Mes saugiai įsitaisome palapinėse, o baltarusių grupė, suspėjusi tik ištempti tentą virš kuprinių bando nesėkmingai sukurti laužą. Neapsikentęs jų nesėkmingų bandymų, užsimetu apsiaustą ir pasėmęs irklo mentimi žarijų, nunešu kaimynams. Neužilgo ir pas juos sutrekši ugnis, virš medžių nutįsta dar plona, bet tolydžio stiprėjanti dūmų juosta. Lietus, kad ir stiprus, bet lyja neilgai. Vakarieniaujame jau įsitaisę aplink laužą. Po vakarienės sulaukiame oficialaus kaimynų vizito. Šalia įsitaiso Igoris, Nikolajus su žmona Oksana ir Kirilas. Baltarusiai pasirodo netuščiomis, pas Nikolajų rankose kliuksi, jo žodžiais tariant - "Kumyro karčioji", o iš tiesų upės vandeniu praskiestas spiritas. Kaip mat grupių "maistininkai" (pas mus šią garbingą gildiją atstovavo Jurgita) iš bendrų atsargų išskiria užkandos, užverdami du puodai arbatos ir artipilnis "Kumyro karčiosios" puodelis pradeda savo pirmą, bet, šį vakarą, ne paskutinę kelionę ratu.

Tik susipažinus, Igoris savo grupę pristato kaip labai rimtą. Anot jo šalia sėdintys bičiuliai patyrę keliautojai, o keturis jaunuolius, nepanorusius ateiti į svečius, jis pats paruošė rimtais vandenininkais. Na, mums belieka tik galvomis palinksėti. Tačiau keliaujantis ratu puodelis gan greitai sušildo oficialią atmosferą ir po kurio laiko abi grupės jau visai bičiuliškai vienu metu diskutavo daugybe temų. Sekantį puslitrį spirito ištraukiame mes. Broliai baltarusiai visai pralinksmėja, mūsiškiai gi "velnio lašus" dozuoja saikingai. Istorijos, pasakojimai, nutikimai liejasi viens po kito. Būtų visai nieko, bet Igoris pradeda diskutuoti gan aštriomis tautinio ir geopolitinio pasidalinimo temomis ir man, pasitelkus visą savo iškalbą ir diplomatiją, tenka kurį laiką suktis kaip vijurkui, kad neleptelėčiau, ką iš tikro galvoju. Laimė patys baltarusiai nukreipia kalbas kita, ne tokia pavojinga, linkme. Laikui bėgant, kaimynai prisipažįsta, jog jų grupė, sudaryta iš mažai patyrusio jaunimo ir po didelės pertraukos vėl startavusių "senių", nėra labai pajėgi.

Po pusiaunakčio, pagal Oksanos komandą, kaimynai pakyla ir, palinkėję geros nakties, nulinguoja pas save. Mes taip pat neužtrunkame prie blėstančio laužo ir neužilgo virš abiejų grupių palapinių sklendžiančioje tamsoje įsivyrauja tyla, drumsčiama nerimstančio upės murmėjimo ir paslaptingų nakties garsų.

Ryte, apie aštuonias, jau sėdžiu prie laužo, su pasimėgavimu gurkšnodamas Oksanos išvirtą arbatą "Sudano rožė" . Pro šalį vaikšto sukilę kaimynai jau pradėję savų katamaranų statybą. Kai kurių veidai aiškiai byloja, ką vaikinai veikė vakar J. Nustembu, pamatęs, jog katamaranų gondolas vyrai pučia nuosavų plaučių pagalba, visiškai ignoruodami elementarius maišus. Mūsų laivų gondolos pumpuojamos sintetinio audinio maišu, prie kurio yra pritvirtintas specialus užsukimas atitinkantis katamarano kamščių užsukimą, todėl mes gondolas pripučiame visai lengvai, nes pripildyto oro maišo tūris kur kas didesnis už žmogaus plaučių tūrį. Tačiau kaimynai atsisakę mano pasiūlyto pūtimo būdo žiopčiodami kaip žuvys dar ilgokai pragulėjo šalia gondolų. Vienintelis Kirilas, pabandęs pasinaudoti patarimu, aptiko, jog jo laivo užsukimo sriegis sutampa su mūsiškių pūtimo maišų sriegiu, ir patenkintas greitai pripumpavo gondolas.

Dviese su Jurgita nupėdiname pas dėdę Volodią. Randame jį sėdintį ant prieangio ir besišnekučiuojantį su kitu, jaunesniu, taigiečiu. Viktoru prisistatęs vyras kur kas kalbesnis ir smalsesnis.

Į mūsų klausimą, ar neparduotų medaus dėdė Volodia atsako irgi klausimu: kiek reikia? Išgirdęs pageidaujamą kiekį (1,5 l butelis) tik nusijuokia ir, atrakinęs duris, parodo turimas atsargas. Apytamsiame kambariuke išrikiuotos eilės mėlynų 28 l talpos, pilnų medaus, bakelių mums padarė tikrai didelį įspūdį. Ten jų buvo ne mažiau 30-40 vnt. Pasirodo dėdė Volodia per sezoną surenka apie pusantros tonos šio skanumyno. Valdžia moka jiems po 100 rb. už kilogramą, tačiau ir šie pinigai dažnai išmokami pavėluotai.

Bepilstant medų prabyla ir tylusis bitininkas. Iš nelabai rišlaus pasakojimo sužinome, jog pasekos šeimininkas ir gimė šioje vietoje. Kažkada čia gyveno jo tėvai. Kartu užaugo broliai ir seserys, kurie po truputi išsiskirstė kas sau. Šiuo metu arčiausiai gyvenantis Volodios brolis bitininkauja Kumyro intako Krasnojarkos aukštupyje, o jis pats taip ir liko tėvų namuose. Gyvena vienas, į apačioje esantį Ust-Kumyro kaimą nusileisdamas 3-4 kartus per metus, kartais ir dar rečiau. Įvairių maisto produktų atveža į kalnus genantys arklius piemenys, o surinktą per vasarą medų išgabena žiemą, kai šalčio sukaustytų kalnų upių ledu gali pravažiuoti rogės. Į klausimą, ar nepasiilgsta žmonių dėdė Volodia tik numoja ranka.

Grįžę prie palapinių, po pusryčių, kimbame į darbus ir mes. Nežinau kuo ten užsiiminėjo kaimynai, bet mes, nežiūrint permainingo oro, jau po penketo valandų buvome pabaigę visus darbus ir sudeginę atliekas, kai jie tuo tarpu iki vėlaus vakaro dar kuitėsi prie savo laivų.

Vienu metu, anot Gyčio, mūsų stovyklavietė atrodė kaip dailidžių manufaktūra: pokšėjo kirviai, krūvose gulėjo pagal ilgius atrūšiuoti pagaliai katų rėmams, šone rikiavosi ką tik pagaminti irklai, aplink mėtėsi drožlių krūvelės. Netikėtai, per patį darbų įkarštį, mus aplankė dėdė Volodia su Viktoru - abu jau "šiltutėliai", su savimi atsinešdami "bambalį" gelsvos spalvos skysčio. Darbai nutrūko. Padavęs man butelį, bitininkas liepė papilstyti. Nelabai supratęs ką laikau rankose pripyliau nedidelį gurkšnelį gėrimo. Mūsų svečiai net pasipiktino:

- Tu ką! Medaucha puodeliais geria, o ne gurkšneliais. Pilk pilną!

Čia aš supratau, kad rankose laikau garsųjį, iš medaus ir mielių gaminamą, sibiriečių gėrimą. Pripildęs puodelį, kilstelėjau prie lūpų. Šnerves pakuteno malonus medaus ir vos juntamo raugo kvapas. Atsargiai gurkštelėjau šio saldžiarūgščio gėrimo ir patenkintas jo skoniu greitai ištuštinau puodelį. Toliau ragavo bičiuliai, o Viktoras juokdamasis pasakojo kaip šis gėrimas kerta per kojas, kai tuo tarpu galva blaiva išlieka. Gėrimėlis atpalaidavo liežuvius, ir žodis po žodžio užsimezgė pokalbis. Ištuštinus vieną bambalį, dėdė Volodia nulingavo atnešti sekančio. Tuo metu Viktoras papasakojo, kad gyvena netoliese esančioje trobelėje ir prižiūri kalnuose besiganančius mėsinius arklius - "virš 250 galvų". Vieną savaitę būna kalnuose, kitas dvi namie - kaime. Jis ir paaiškino, kad mūsų eitu taku pervaromi arkliai, todėl ir takas toks išmintas. Beje, apsidairęs ar nėra šalia Volodios, paminėjo, jog ragaujamas skystimėlis nėra labai vykusi medoucha, nes bitininkas medaus kažkodėl pagailėjo. Išgėrėm ir antrąjį butelaitį. Sužinojęs, jog mes maitinamės konservais Viktoras paragino savo kaimyną atnešti prieš pora dienų jo sumedžioto maralo mėsos. Kai linguojantis bitininkas pradingo tarp medžių, iš paskos pakilo ir Viktoras, taręs, jog reikia prižiūrėti draugą.

Išėjus svečiams mes vėl kibome į darbus, tačiau neužilgo tarp medžių sušmėžavęs raitas piemuo įteikė man bliūdą su didžiuliu kumpiu. Pats, pririšo arklį bei įsitaisęs prie laužo užsirūkė susisukta suktinę. Jurgita kaip mat buvo atleista nuo laivų montavimo darbų ir ėmėsi mėsos tvarkymo.

Negaliu nepaminėti vieno "simulianto", kuriam pamačius arklį, net akys ant kaktos iššoko - tai Irma. Ši veikėja, beveik septynerius metus praleidusi balne bedirbant žirgyne, greitai prisiderino prie vietinio čabano, kažkokiu būdu gavo leidimą, šoko į balną ir dingo tarp medžių - tiek mes ją ir tematėme. Gi Viktoras pas mus prasėdėjo iki pat vakaro...

Mėsos buvo tiek daug, jog Jurgita pasidalino su Oksana ir dabar abiejose stovyklavietėse kvepėjo verdama šviežiena. Išjojus Viktorui, nuėjau pas bitininką norėdamas pasikviesti vakarienės. Šis pasisodino mane prie stalo ir pripylęs sklidiną puodelį medouchos kilstelėjo savąjį: "Už pažintį". Vėliau išgėrėme dar, ir dar. Dėdė Volodia plačiau papasakojo apie prieš keletą metų čia keliavusius du lietuvius, o po to išbarė už nukirstus berželius ir nuraškytus dar ne visai sunokusius kedro riešutus kuriuos mes kepėme lauže. Pabaigęs rūstų monologą, bitininkas atsinešė dar vieną arbatinį medaus, ir vėl teko gerti už pažintį. Vėliau atsileidęs bitininkas pradėjo klausinėti apie Lietuvą bei apie kitas mūsų keliones. Nežiūrint gana atšiaurios išvaizdos, dėdė Volodia pasirodė kaip smalsus žmogus. Kai pabaigus antrąjį arbatinį jis atvilko ir trečiąjį aš supratau, jog reikia nešdintis. Teko vėl pasitelkti visą diplomatiją. Šiaip ne taip pavyko išsisukti nuo gėrimo, bet vis tiek gavau parnešti butelį medouchos bičiuliams. Grįžtant takelis buvo siaurokas... Nors atslenkančiose sutemose aiškiai matėsi išminta juosta, kojos piktybiškai manęs neklausė ir, nežiūrint visų mano pastangų, suko per žoles ir krūmus niekaip nenorėdamos žingsniuoti taku. Todėl, kai laviruodamas tarp medžių pamačiau laužo šviesą, su palengvėjimu atsidusau - stovyklavietė. Parsiradau pačiu laiku - puode garavo košė su maraliena. Po vakarienės mudu su Edvardu dar apsilankėme svečiuose pas Viktorą, kurio namelis pastatytas Kitmos pakrantėje už kokio pusantro kilometro prieš srovę, tuo tarpu kiti vakarojo prie palapinių.

Ryte pažadino prie laužo besikalbančių Viktoro ir Edvardo balsai. Lauke nelijo, švietė saulė, o danguje šmirinėjo keletas debesų. Buvome sutarę, kad baltarusius praleisime į priekį. Taigi neskubėdami supakavome daiktus ir paruošėme laivus. Atsisveikinome su svetinguoju dėde Volodia, vis dar apgirtusiu po vakar dienos, ir smalsiuoju Viktoru. Apsikeitus adresais ir bendrai nusifotografavus, Igorio vadovaujama grupė atsišvartuoja ir pamojavę dingsta už upės posūkio. Kiek luktelėjus startuojame ir mes.

Pagaliau plaukiam! Tiek kilometrų atsitrenkus ir užsikorus į kalnus, pagaliau mes ant vandens. Visų nuotaika pakili. Judame trimis pusantros tonos tūrio, "pusiau kupranugariais" - "Drakar" tipo katamaranais. Pirmieji plaukiame mudu su Remigijum, iš paskos Jurgitos ir Irmos ekipažas, o ariergarde - Gytis su Edvardu. Jau po pirmųjų kelių šimtų metrų pagauna azartas. Upėje vandens užtektinai, srovė neša puikiai, katamaranai paklusniai laviruoja tarp chaotiškai išsimėčiusių akmenų ir uolų. Atidžiai stebiu pakrantes, stengdamasis iš anksto pastebėti aprašymuose studijuotus ir kylant į viršų apžiūrėtus slenksčius.

Priešais apaugusi sala, dalinanti upę į dvi dalis. Pasirenkame kairiąją - vandeningesnę. Iškart už salos pastebiu nesunkiai įveikiamą, "Kalnelio" vardu pavadintą, slenkstį. Čia vanduo slysdamas didžiuliais nuglūdintais akmenimis verčiasi pro dvi nuopylas, ne aukštesnes kaip metras. Praėjimas "švarus" nėra jokių prispaudimų. Nušokę nuo slenksčio, užutekyje išsilaipiname ant kranto, ir pagriebęs fotoaparatą, padarau keletą plaukiančių draugų kadrų.

Už poros šimtų metrų ošia jau rimtesnis slenkstis - "Stabdis". Visi kartu apžiūrime kliūtį: upė pertverta galingomis uolomis ir pagrindinė srovė teka 3-4 m pločio "rankove" besitrinančia į kairįjį uolėtą krantą. Srovė nušoka dviem nuopylomis (aukštis iki 1 m), išsidėsčiusiomis viena už kitos 10-12 m atstumu. Bendras slenksčio aukštis apie 1,6 m. Apžiūrėjęs slenkstį atsisuku į draugus:

- Reikia organizuoti apsaugą, tačiau mano manymu praplauksime be problemų.

- Uch, o aš jau galvojau kad liepsi apsinešti, - išsprūsta, virpančiai iš nekantrumo, Jurgitai.

Pakrantėse išsidėsto bičiuliai su "morkomis", ant uolų savo aparatūrą išsidėlioja grupės fotografas Edvardas ir mudu su Remigijum, startavę pirmieji, lengvai įveikiame slenkstį. Vienas po kiti praplaukia ir kiti du ekipažai. Draugai pilni įspūdžių aptarinėja plaukimą, pakrantėje aidi susijaudinę jų balsai. Tačiau keletą šimtų metrų žemiau griaudi dar įdomesnis ir sudėtingesnis "Krasnojarkos" slenkstis.

Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į "Stabdį", bet tik iš pirmo žvilgsnio. Čionai pagrindinė srovė irgi teka kairiąja puse, skalaudama pakrantės uolas ir nušokdama dvejomis nuopylomis išsidėsčiusiomis viena netoli kitos. Ir jeigu pirmosios nuopylos aukštis apie pusmetris, tai antrosios jau virš metro. Tarp nuopylų formuojasi stačios bangos. Priedo, antroji nuopyla išsidėsčiusi dešiniau, kaip sykis ties iš kairės išlindusia uola į kurią plakasi srovė formuodama stiprų prispaudimą. Priedo ji ne tiesi, o įstriža ir už jos formuojasi pakankamai galinga "bačka" grasinanti užmesti laivą ant dešinėję išlindusių smailių uolinių "dantų". Bendras kliūties aukštis siekia 2-2,20 m. Pastatoma apsauga ir vienas po kito pasileidžiame per ošiančias bangas. Nuo įveikusių slenkstį merginų klyksmų, permušančių net vandens kriokimą, aidi visa aplinkinė taiga!

Pasidalinę įspūdžiais, lekiame banguojančiomis rėvomis tolyn. Dešinėje paliekame vandeningą Krasnojarkos intaką ir įveikę nesudėtingą "Lokio" slenkstį stojame pietauti netoli iš dešinės atitekančios Beriozovkos. Po pietų nesunkiai įveikus Beriozovkos ir Kumyro santakoje esantį slenkstį "Istrižas", kurio pavadinimas labai gerai nusako upę rėminančias uolas su stovinčiomis bangomis ir nedidele "bačka". Toliau, iki pat Ipatijaus tilto, skriste praskrendam didesnes ir mažesnes rėvas, skrosdami stovinčias bangas ir siūbuodami katamaranus ant jų keterų. Iš nugaros mus vis pasiekdavo džiaugsmingi merginų klyksmai, baltoms putoms maudant mūsų drąsiąsias argonautes.

Nakvynės stojome senojoje, dar lipant į viršų aptiktoje, pievelėje. Taigi, palapinės įtemptos senaisiais kuolais - štai ką reiškia palikti tvarkingas stovyklavietes. Negaliu nepaminėti Iževsko vaikinų, kuriuos sutikome iškart už tilto. Netikėtai pamatę mus ir išgirdę iš kur esame, vyrai labai nustebo, bet kaip išsivertė jų akys, kai suprato, jog vieną katamaraną valdo merginos, tai net ir apsakyti nesugebu. Katamaranų valdymas, anot kai kurių vandenininkų, yra vyriškas darbas, o čia merginos, ir ne mišriame, o grynai moteriškame ekipaže!

Kitos dienos rytas išaušo šiltas ir saulėtas. Vakare buvom nutarę užkopti į šalia esantį kalną, taigi nerimstantis Edvardas iš pat ryto vertė visus iš "lovų", aiškindamas, jog šitaip pramiegosime visą gyvenimą. Po pusryčių Jurgai likus stovyklavietėje, per kokias 3 val., visi kiti užsirioglinome ant to "nelaimingo" kalno. Šiaip ne taip užnešęs ant jo savo "civilizuotą užpakalį", nežiūrint tikrai įspūdingų vaizdų, pareiškiau, jog negimiau alpinistu ir ateityje tokioms avantiūroms nepasiduosiu. Man karštai pritarė Gytis, siūlydamas nusileidus praretinti mūsų mielam Edvardui visus gyvaplaukius J. Tačiau, kaip parodė ateitis, naudos iš kopimo tikrai buvo. Be kita ko viršūnėje aptikome ištisas kolonijas augančio badano ir kiek žemiau šlaituose prižėlusios čeremšos (laukinio česnako). Žemyn leidomės prisiskynę pilną, iš švarko pagamintą, krepšį šių gėrybių.

Retas keliautojas nėra girdėjęs apie šiuos augalus. Badanas - garsėja nepaprastai skania, tonizuojančia, gaivinančia ir atstatančia jėgas arbata. Jo ilgos mėsingos, po uolas išvingiavusios, šaknys valgomos. Taip pat, vartojamos medicinoje, nes pasižymi stipriomis priešuždegiminėmis ir dezinfekuojančiomis savybėmis. Badano antpilu, skalaujant burną, gydomas stomatitas ir kitokios burnos ertmės ligos. Badanas vienas iš geriausių odos raugintojų.

Be laukinio česnako - čeremšos, tikras sibirietis apskritai neįsivaizduoja gyvenimo. Nors taigoje ir kalnuose auga daugiau kaip trisdešimt įvairiausių rūšių laukinių česnakų ir svogūnų, bet čeremša svarbiausias iš jų. Jo violetiniai, stiprūs ir sultingi daigai, anksti pavasarį pramušę suledėjusį sniegą ir sušalusią žemę, stiebiasi į viršų - pats laikas rinkti šį nepaprastai vitaminingą augalą. Skina ir valgo vietiniai žaliuosius daigus, o kiek nesuvalgo, užsūdo dideliausiuose kubiluose - kas gali būti skaniau už sūdytą čeremšą su karštomis bulvėmis?! Gydytojai taip pat patvirtino šio augalo išskirtinumą: valgant laukinį česnaką žmogus gauna mineralinių druskų, fitoncidų ir daugybė kitų įvairių medžiagų. Vien vitamino C čeremšoje bent 15 kartų daugiau nei citrinoje.

Po pietų, paskanintų šviežia čeremša ir badano arbata su chalva, vėl pasibalnojome savo vandens žirgus ir atsišvartavome. Nors dabar, mintyse daugybe kartų pakartojus maršrutą, manau, jog vertėjo tą pusdienį pailsėti ir startuoti kitą dieną, tačiau mus visus ginė į priekį nenumaldomas nuotykių ir įspūdžių troškimas. Pradžioje upė mus pasveikino keletą nedidelių rėvų, bet vėliau praplaukus kairįjį - Kedrovyj intaką ir iš karto už jo dešinį - Osinovka, prasidėjo galinga apie tris kilometrus besitęsianti rėva. Vėliau įveikėme nesudėtingą slenkstį - "Lotok"(Lovys). Beplaukdamas stebėjau krantą, ieškodamas dešinėje esančio didžiulio akmens už kurio turėtu prasidėti "Mindojaus" slenkstis.

Štai, berods šis uolos gabalas ir bus tas, kurį mini savo aprašymuose rusai. Praplaukus nesudėtingą rėvą, švartuojamės prie uolos - ir aš jau pėdinu į priekį. Nueinu net už posūkio, bet nerandu nieko panašaus, kas primintų slenkstį. Grįžęs siūlau plaukti toliau, tik atsargumo dėlei liepiu laikyti dar didesnius tarpus tarp laivų. Už posūkio, kiek paplaukus, upė vėl skyla į dvi dalis, apjuosdama stambių akmenų pilną salą. Nieko neįtardami nuirkluojame kairiąja puse. Netikėtai vaga susiaurėja, vanduo pasipuošia baltais purslais, ir sustiprėjusi srovė pradeda mus nešti žemyn. Priekyje pamatau didžiulius akmenis, tarp kurių pradingsta putotas srautas, o dar toliau iš vandens kyla uola, į kurią tikrai turėtu atsimušti vanduo. Remigijus siūlo irtis prie kranto, bet srovė per daug stipri, o ir laiko jau nebelieka. Priplaukiame raudonai rudus nugludintus akmenis ir kartus su srove šokame žemyn. Stipri vandens srovė plakasi į kairėje išsikišusią uolą, atšokusi nuo jos krenta į priešingą pusę, grasindama tempiamą su savimi katamaraną prispausti prie sekančio akmens. Užgulus irklus, pavyksta suvaldyti laivą ir šlapi, bet laimingi, "išplėšę" katamaraną iš srovės prisišvartuojame užutekyje. Atsisukęs įvertinu upę. Dešinioji "rankovė" įsibėgėjusi šoka nuo metro aukščio slenksčio, pakeliui apžergdama viduryje esantį akmenį bei suformavus klasikinę "bačkutę", kiek žemiau atsiremia į stačią uolą. Gi mūsų pasirinktoji, kairė, atšaka pralindusi tarp didžiulių akmenų krenta net iš poros metrų aukščio, pakeliui atsimušdama į keletą atsikišusių, laimė nugludintų, uolų, ir, suformavusi solidžią "bačką", tačiau už jos praradus jėgą, jau nestipriai prisispaudžia prie toliau esančios uolos.



Kontaktai © Visos teisės saugomos – VIKINGAI Privatumo politika