naujienos produkcija technologija žygių aprašymai straipsniai

Straipsniai

Vandens turisto apranga ir asmeninis inventorius


Tekstas: Alvydas Barzdėnas

2004 06 10


Ruošdamiesi žygin į tolimus negyvenamus kraštus, pradedantys keliautojai iš karto susiduria su eile klausimų: kokią aprangą ir kiek jos pasiimti, kokia kuprinė ar miegmaišis geriausiai tinka, kokie kiti asmeniniai daiktai bus reikalingi žygyje ir ko imti nebūtina, kad be reikalo savęs neapsunkinti. Tinkamas aprangos ir kito asmeninio inventoriaus pasirinkimas turi lemiamą reikšmę žygio sėkmei. Ir ne tik žygio: iš istorijos žinome, kiek karų pralaimėta, kiek rimtų ekspedicijų žlugo arba baigėsi tragiškai, dėl netinkamo pasiruošimo ir nesugebėjimo prisitaikyti prie sudėtingų meteorologinių sąlygų. Dauguma šiuolaikinių žmonių dar labiau nutolę nuo gamtos ir išlepę, todėl mūsų dienomis keliaujant autonomiškai laukinėje gamtoje dar svarbiau turėti tinkamą aprangą ir įrangą. Kitą vertus, dabartiniai mokslo pasiekimai leidžia panaudoti keliautojų aprangai puikiomis savybėmis pasižyminčius dirbtinius pluoštus, kuriuos tinkamai parinkus, galima padaryti kelionę saugią ir netgi komfortišką. Deja tinkamas pasirinkimas ir yra pagrindinė problema, nes daugelio pradedančių Lietuvos keliautojų sąmonėje egzistuoja tam tikri iš socializmo laikų paveldėti arba šiuolaikinės reklamos įkalti stereotipai, trukdantys teisingai pasirinkti.

Vienas iš jų – viskas, kas skirta armijai yra geriausia, todėl tinka ir sudėtingam žygiui. Iš tikrųjų yra tol gražu ne taip. Armija gauna ne geriausia, bet pigiausią aprangą ir ekipiruotę. Net turtingiausios pasaulio valstybės gali leisti sau panaudoti paskutinius mokslo ir technikos pasiekimus tik labai ribotam specialios paskirties dalinių kontingento aprūpinimui. Todėl niekada jokios pasaulio šalies kario apranga savo kokybe neprilygs šiuolaikinei alpinisto ar vandens turisto aprangai, lygiai taip pat kaip Kalašnikovo ar M16 automatai niekada neprilygs šiuolaikiniam medžiokliniam Remingtono karabinui. Žinoma, kareiviška apranga žymiai geriau tinka žygiui, negu balinis kostiumas ar suknelė, bet tol gražu negali užtikrinti normalios ilgalaikės žmogaus organizmo apsaugos nuo šalčio, drėgmės, prakaitavimo. Ekstremaliomis sąlygomis panašiai yra ir su sportine apranga. Nors ji gerokai modernesnė už kareivišką, tačiau ji skirta apsaugoti žmogaus kūnui nuo nepalankių išorės veiksnių tik esant dideliems fiziniams krūviams, tik kelias valandas. Po to ji turi būti skalbiama, džiovinama ir t. t.

Kitas klaidinantis stereotipas – viskas, kas pagaminta žinomų firmų, yra aukščiausios kokybės ir tinka visur ir visada. Ypač jei dar plačiai išreklamuota. Aišku, išbandžius kai kuriuos tokius gaminius praktiškai ant savo kailio, nuomonė dažnai pasikeičia. Kai, pavyzdžiui, sustimpi giedrą rugpjūčio naktį Labanoro girioje firminiame miegmaišyje, skirtame miegoti iki –15 laipsnių Celsijaus arba kai po kelių smūgių į smalingą pušies kamieną nulekia nuo koto vokiškas kirvis…

Esmė čia ne firmos pavadinime ir ne gražioje reklamoje, o daikto paskirtyje. Dauguma garsių firmų gamina įvairios paskirties turistinę aprangą ir įrangą. Viena jų skirta masiniam vartojimui, t.y. naudoti mieste, trumpalaikėms išvykoms į užmiestį, kita sportui ar poilsinėms kelionėms, kai esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms galima pasislėpti viešbutyje ar bent jau kempinge. Ir tik, palyginus, nedidelė dalis produkcijos skirta ekstremaliam sportui arba rimtoms ekspedicijoms. Pastarieji gaminiai dažniausiai yra tikrai geros kokybės ir atitinkamai kainuoja (žinoma, čia kalba eina apie rimtų firmų produkciją, o ne apie kinietišką, lenkišką ir panašią su klaidinga reklama). Lietuvoje nusipirkti galima dažniausiai tik masiniam vartojimui, o ne profesionaliam keliautojui skirtus gaminius, nes importuojama paprastai tai, kas pigiausia. Tačiau ar matėte alpinistą, šturmuojantį rimtą viršūnę, su firmine skalbinių virve arba su pasivaikščiojimui mieste skirta kuprine. Be to reikia atsižvelgti į tai, kad išsivysčiusių Vakarų šalių keliautojai labai retai leidžiasi į ilgus autonominius maršrutus necivilizuotuose kraštuose, todėl ir jų inventorius atsparumu arba savo funkcine paskirtimi ne visada prilygsta mūsų keliautojo nors ir neišvaizdžiai, bet pagal savo poreikius paties pasigamintai įrangai.

Taigi, kokia iš tikrųjų turėtų būti vandens turisto apranga ir kitas asmeninis inventorius 2 – 4 savaičių trukmės žygyje autonominėmis sąlygomis, t.y. nekontaktuojant su civilizacija? Pabandysiu apibendrinti "Vikingų" klubo ir Rusijos kolegų, kasmet vykstančių į sudėtingus žygius laukinėje gamtoje, patyrimą. Žinoma, tai nereiškia, kad tas patyrimas absoliutus ir neginčijamas.

Pradėsime nuo aprangos.

Apatiniai rūbai ( baltiniai ). Dauguma įpratę nešioti medvilninius baltinius. Tačiau, kaip taikliai išsireiškia medicinos daktaras Kitas Konoveris iš Apalačų kalnų gelbėjimo tarnybos, medvilnė teisėtai užsitarnavo žmonių žudiko šaltyje ir drėgmėje reputaciją. Medvilniniai rūbai gerai sugeria prakaitą ir drėgmę, kurios išgarinimui naudoja žmogaus kūno šilumą. Tačiau kai oras karštas ir sausas, medvilnė dėl šios savybės puikiai tinka, nes padeda išsklaidyti žmogaus kūno šilumos perteklių į aplinką. Tokiomis sąlygomis tinka medvilniniai marškiniai ilgomis rankovėmis ir ilgos kelnės ( jokiu būdu ne trumpi marškinėliai ir šortai ). Tuo tarpu pastoviai mirkstant šaltame kalnų upės vandenyje, arba plaukiant Lietuvoje pavasario potvynio metu, geriausiai tinka baltiniai iš polipropileno ar bent iš fliso pavidalo poliesterio. Polipropilenas mažiausiai sugeria drėgmę iš visų šiandien žinomų dirbtinių ir natūralių pluoštų. Todėl sušlapus ar suprakaitavus žmogaus kūno energija nenaudojama baltinių iš polipropileno pluošto džiovinimui, ir šalčio praktiškai nesijaučia. Panašiai, bet šiek tiek prasčiau elgiasi ir specialiai apdirbtas poliesteris ( jis sugeria drėgmę truputį labiau už polipropileną ). Specialiai apdirbtas poliesterio pluoštas – flisas, naudojamas antram rūbų sluoksniui, kurio paskirtis – termoizoliacija. Geriausia fliso atmaina – polartekas, kurį gamina JAV firma Malden Mills. Anglų kalboje polarteko šeimos audiniai vadinami Climat Control Fabrics. Savo šiltumu polartekas nenusileidžia vilnai, bet žymiai lengvesnis, gerai praleidžia prakaitą, greitai džiusta, ilgai tarnauja, nesukelia alergijos, nesugeria kvapų. Taigi bluzonas iš polarteko ( arba artimo jam fliso) žygyje nepalyginamai patogesnis už vilnonį megztinį, kuris nors ir šildo šlapias, tačiau išdžiovinti vilnos žygio sąlygomis praktiškai neįmanoma. Pagal storį polartekas skirstomas į serijas: 100, 200, 300, 400. Kuo didesnis skaičius, tuo storesnis. Ant gaminio iš tikro polarteko būtinai būna Malden Mills firmos etiketė. Lietuvoje bluzonų iš polarteko galima nusipirkti kai kuriose sporto ar žvejybos reikmenų parduotuvėse, tačiau jie gana brangūs ( 400 – 500Lt). Turistai paprastai ieško jų dėvėtų rūbų parduotuvėse. Neturint polartekinio megztinio, tiks ir geresnės kokybės flisinis. Apatinius rūbus iš polipropileno gamina nemažai firmų: Litex, Levron, VauDe, Lowe Alpine. Pigiausi ir pakankamai geri čekų firmos TG900 Moira gaminiai ( komplektas marškinėliai + kelnės kainuoja apie 170Lt).

Viršutinę vandens turisto aprangą sudaro šturminė striukė, kelnės ir neperšlampamas kostiumas.

Šturminė striukė – tai pagrindinis darbinis drabužis, kuris turi būti tvirtas, apsaugoti nuo vėjo ir nedidelio lietaus, tačiau kartu ir kvėpuoti. Geriausia ją pasisiūti patiems iš Alytaus gamybos lietpaltinio audinio, kurį sudaro poliesterio ir medvilnės pluoštų kombinacija santykiu 1:1. Kelnės geriausios poliesterinės, darbinės ar pačių siūtos. Jos greitai džiūsta, tvirtos. Reikia vengti papildomų kišenių, sagtelių, dirželių ir kitos madingos atributikos, kuri didina svorį, apsunkina džiovinimą ir kliudo brautis per tankius krūmus. Netinka šturminei aprangai kalnų turistų bei alpinistų mėgstamas neilonas, nes jis labiau geria drėgmę ir labai bijo ugnies, kai tuo tarpu vandens žygyje laužas yra būtinybė.

Neperšlampamas kostiumas (striukė, kelnės) dėvimas lyjant ir plaukiant. Jis turi nepraleisti vandens. Geriausia ir pigiausia tokia apranga iš armuoto poliuretano arba polivinilchlorido. Nusipirkti ją galima žvejybos arba dėvėtų rūbų parduotuvėse. Reikia tik žiūrėti, kad būtų užklijuotos siūlės. Žinoma, aktyviai dirbant, su tokia apranga neišvengiamas kondensatas iš vidaus, tačiau jo susikaupia gerokai mažiau, negu dėvint neperšlampamus guminius drabužius, o plačiai išgirtas brangusis goreteksas, ypač pas mus pakliūnančios pigesnės jo atmainos, šimtu procentu neapsaugo nuo vandens. Rusų turistai dažnai naudoja nardymui skirtus "šlapius" hidrokostiumus iš neopreno, dėvimus ant nuogo kūno. Tačiau jie pasiteisina ne visada, nes nemažai sveria, plyšta, o svarbiausia negali užtikrinti pakankamo šiltumo, plaukiant šaltesniu metų laiku ir sudėtingesniuose maršrutuose kai irkluotoją visą dieną skalauja šaltos kalnų upės bangos.

Kas liečia turisto vandenininko apavą, kol kas niekas nieko geriau nesugalvojo už aulinius guminius batus. Jie, palyginus, nesunkūs, neslidūs (tik padas irgi būtinai turi būti iš gumos), retai nutrina kojas ir daugeliu atvejų leidžia išlaikyti jas sausas. Kalnų taigos, tundros, braidžiojimo per pelkes ir upelius sąlygomis jokie sportbačiai ar turistiniai batai negali su jais konkuruoti. Nuomonė, kad juose karšta ir prakaituoja kojos nepagrįsta: tereikia užsimauti flisines kojines (dar geriau naudoti flisinius autus) ir prakaitas kaupsis ant bato, o koja bus sausa. Be to, pastoviai braidžiojant, ne taip jau ir karšta, kartais būna atvirkščiai. Taip pat, kas praktiškai išbandė įvairų apavą, žino, kad ir daugumoje turistinių batų kojos prakaituoja nemažiau. Plaukiant anksti pavasarį ar žiemą, kai tenka dažnai vaikščioti per sniegą ar braidžioti artimos nuliui temperatūros vandenyje, ant flisinių kojinių užmaunamos vilnonės. Tai iš vis idealus variantas šaltu metų laiku, kuris pasiteisina ir slidinėjant, tik, žinoma, šiuo atveju ne guminiuose batuose.

Vakare guminius batus galima pravėdinti ir pradžiovinti prie laužo, o vaikščiojimui stovykloje apsiauti lengvomis basutėmis, kurios dėvimos traukinyje arba lėktuve kartu su kita "pusiau išeigine" apranga, kurią paprastai sudaro lengvos kelnės ir marškiniai.

Kepurė ( arba skarelė ) taip pat būtina žygyje apsaugoti galvai nuo karščio, šalčio, uodų ir mašalų. Šaltesniu metų laiku, arba keliaujant poliarinėse srityse, būtinos ir pirštinės. Geriausiai tinka plonos kumštinės iš tvirtos vandeniui nepralaidaus sintetinio audinio, pašiltintos iš vidaus fliso sluoksniu. Kai nelabai šalta, galima naudoti ir pirštuotas.

Vienas iš svarbiausių keliautojo asmeninių daiktų yra kuprinė. Jeigu jūs susiruošėte ne į ekskursiją ir ne tranzuoti po Europą, o į rimtą vandens žygį autonominėmis sąlygomis, kuprinė visų pirma turi būti tvirta, pakankamai talpi, pritaikyta patogiai nešti didelį svorį, o pati sverti kiek galima mažiau. Lietuvoje tokios kuprinės nepardavinėjamos, o Vakaruose kainuoja apie tūkstantį litų. Todėl geriausia ją siūtis pačiam. Tinkamiausios medžiagos: storesnis avizentas, vidutinio storio kordūra. Medžiagos impregnavimas čia neturi jokios reikšmės: kuprinė nėra hermetiška talpa ir niekada neapsaugo joje esančių daiktų nuo sušlapimo, jei jie nesupakuoti į specialius hermomaišus. Todėl storas impregnuojančios medžiagos sluoksnis tik be reikalo padidina kuprinės svorį. Kišenės ir kiti išoriniai elementai – skonio reikalas, tačiau jų neturi būti per daug. Ypač reikia vengti papildomų, su pakabinimo sistema nieko bendro neturinčių, dirželių, kilpų, sagtelių, ir kitos furnitūros, kuri plaukiant gali užkibti už šakų ar kitų kliūčių. Trukdo ji ir einant per mišką. Iš dalies pasiteisina šoniniai dirželiai su negilia atvira kišenėle apačioje irklams prie kuprinės šono pritvirtinti. Plaukiant šiuos dirželius galima atsegti ir palikti laisvai tabaluoti, kad nekliūtu. Žinomo rusų vandenininko N. Telegino nuomone, vandens turisto kuprinė turėtų būti maišas su viena išilgine siūle ir viena didele kišene be jokių kitų išorinių elementų. Žinoma, tai jau kraštutinumas, tačiau dauguma mano kur nors Sibire sutiktų rimtų rusų vandenininkų nešėsi panašias kuprines. Iš tolo reikia vengti sunkių, greitai plyštančių ir mažą talpą turinčių kareiviams ar poilsiautojams skirtų kuprinių ( "Skalmanto", "Campuso" ir t. t.). apie rėmines negali būti nė kalbos. Rusiškos kuprinės šiek tiek geresnės, tačiau didesniu atsparumu taip pat nelabai pasižymi. Jeigu jau bėdos verčiami nusipirkote firminę kuprinę, prieš žygį būtinai patikrinkite ar aplydyti medžiagos kraštai, ar tvirtos siūlės (visur jos turi būti dubliuotos, o pakabinimo taškuose penkiagubos – septyngubos, su pastiprinančiomis medžiagos juostelėmis) ir sagtelės. Jei kas ne taip, geriau patobulinti pirkinį prieš žygį.

Kitas svarbus asmeninio inventoriaus elementas – miegmaišis. Nuo to, kaip gerai išsimiegosite, priklausys jūsų darbingumas dieną. Šilčiausi miegmaišiai pūkiniai, bet vandens žygiams jie netinka, nes vieną kartą sušlapinę, neišdžiovinsite iki žygio pabaigos, o šlapi pūkai visiškai nešildo. Žemoms temperatūroms skirti miegmaišiai gaminami naudojant užpildu polarteką arba specialią medžiagą Thinsulate, tačiau jie labai brangūs. Pigesnis šiuolaikinis užpildas Mollofiber dažniausiai pasitaikantis pas mus parduodamuose miegmaišiuose dažniausiai yra kiniečių gamybos ir nuo paprasto sintepono skiriasi daugiau kaina, o ne kokybe. Tuo tarpu gyvenimo patikrinti sinteponiniai miegmaišiai tinka gana plačiam temperatūrų diapozonui. Jie pakankamai kompaktiški, lengvi, lengvai džiovinami ( dėl ko ir mėgstami vandenininkų ) ir pigūs. Keliaujant vasarą tuose kraštuose, kur naktys pakankamai šiltos, tiks ir pats prasčiausias miegmaišis, tačiau paprastai rimtuose žygiuose nakvoti tenka, esant oro temperatūrai netoli nulio arba ir minusinei. Tokiomis sąlygomis naudojant miegmaišį su sintepono užpildu, jis turi būti patikimai pasiūtas. Visų pirma netinka kiaurai persiūvinėti miegmaišiai, nes prarandama daug šilumos. Labai gerą šiluminį efektą duoda kapišonas su geru užtraukimu. Išorinė miegmaišio medžiaga turėtų būti neperpučiama, bet kvėpuojanti ( kitaip ilgainiui viduje susikaups kondensatas ) ir nebijoti džiovinimo prie laužo. Čia kaip ir šturminei striukei tinka poliesteris su medvilne arba grynas tankus poliesteris, ir jokiu būdu ne iš medvilnės. Kad ir kas būtų užrašyta ant reklaminių lipdukų prie pas mus parduodamu pigių miegmaišių, reikia turėti omenyje, kad tarpsezoniams žygiams Lietuvoje arba vasariniams Sibire ir Šiaurėje tinkantis miegmaišis visada svers ne mažiau 1,7 – 2kg, o žieminis dar puskilogramiu daugiau.

Kilimėliai pasiklojimui po miegmaišiu geriausi rusiški, Iževsko gamybos. Jie standūs ir ilgai tarnauja. Iš bėdos galima naudoti iš 10mm storio statybinio termoizoliacinio putų polietileno išpjautą kilimėlį. Parduotuvėse esantys turistiniai kilimėliai dažniausiai būna per minkšti, greitai susiguli ir suplyšta. Standartiškai parduodami 60cm pločio kilimėliai žygyje nepatogūs, nes užima daug vietos, kliūna, einat per mišką ar laipiojant uolomis. Paprastai turistai susiaurina juos iki 40 – 45 cm pločio. Iš likusių atraižų galima pasidaryti puikius vidpadžius, nes "firminiai" žygio sąlygomis netinka.

Gelbėjimo liemenė – būtina vandens turisto asmeninio inventoriaus dalis, nepriklausomai nuo žygio sudėtingumo. Ilgesniems ir rimtesniems žygiams tinka tik pripučiamos liemenės, nes jos užima mažai vietos ir turi pakankamą tūrį ( tuo pačiu ir keliamąją galią ) pripūtus. Kajakininkai paprastai naudoja nepripučiamas ir nedidelio tūrio liemenes, kitaip jie neįtilptų į laivelį, tačiau jų apranga turi papildomų plūdrumo elementų. Be to patyrę kajakininkai labai retai atsiskiria nuo laivo. Plaukiojant didesniais turistiniais laivais, iškristi tenka žymiai dažniau ir galingesniuose slenksčiuose, todėl šiuo atveju liemenės tūris turėtų būti žymiai didesnis, tačiau nereikia apsivilkti pripučiamo čiužinio, nes nei laivo suvaldysite, nei iškritę slenkstyje sugebėsite greitai priplaukti prie kranto. Optimalus gelbėjimo liemenės tūris sudėtingam vandens maršrutui daugumos patyrusių vandenininkų nuomonę yra 20 – 25 ltr. vidutinio svorio žmogui. Liemenės išorėje neturėtų būti bereikalingų kilpų, rankenų, dirželių, kurie plaukiant su liemene gali užsikabinti už šakų, išvartų ar kitų kliūčių. Būtinas reguliuojamo ilgio diržas einantis tarp kojų ir jungiantis priekinę ir užpakalinę liemenės dalis. Be jo liemenė vandenyje pakils virš galvos ir veiks neefektyviai, o esant neapgalvotai priekinės dalies konstrukcijai gali ir pasmaugti. Patartina ant gelbėjimo liemenės krūtinės padaryti kišenėles peiliui ir gelbėjimo virvei, nors universalesnis atvejis, kai peilis nešiojamas makštyse prie šlaunies ir lengvai ištraukiamas viena ranka. Makštų forma turėtų būti tokia, kad didesnė pusė peilio rankenos skendėtų makštyse. Jokie užsegimai nereikalingi.

Visi vandens žygio dalyviai būtinai turi pastoviai nešiotis drabužių kišenėje hermetizuotą degtukų dėžutę ir individualų binto paketą, o kuprinėje siūlų, adatų, medžiagos lopų, papildomą hermetizuotų degtukų dėžutę, maršruto žemėlapį, kompasą, puoduką, šaukštą.

Šalmas paprastai naudojamas sudėtingesniuose žygiuose ( nuo 4 sudėtingumo kategorijos ), tačiau plaukiant kajakais mažais didelio nuolydžio upeliais, šalmas reikalingas visada. Mūsų klubo patirtis rodo, kad įveikinėjant krioklių kaskadas, net ir geras šalmas ne visada pilnai apsaugo irkluotojo galvą. Šalmas būtinai turi dengti smilkinių sritį, turėti iš vidaus paminkštinimą ir patikimą užsegimą. Geriausia įsigyti specialiai vandens turizmui pritaikyta šalmą, tačiau jie pakankami brangūs ir Lietuvoje neparduodami, nebent atsitiktinai surasti dėvėtą "Humanos" parduotuvėje. Iš bėdos tinka ledo ritulininkų šalmai. Iš pigesnių specialių neblogi Jofa firmos šalmai.

Dauguma keliautojų žygio metu fotografuoja arba filmuoja. Reikia turėti omenyje, kad vandens žygiui tinka ne bet koks fotoaparatas, nes tenka fotografuoti dideliu greičiu judantį objektą dažnai blogo apšvietimo sąlygomis ( kanjonai, medžių šešėliai ). Kadangi tokiu atveju reikia dirbti su trumpais išlaikymais ( ne ilgesniais kaip 1/125 s), objektyvo šviesos galia turi būti pakankamai didelė ( apie 2 ), o ekspozicijos nustatymas rankinis. Žinoma, ir juosta reikalinga pakankamai jautri (apie 400). Objektyvo židinio nuotolis standartinis apie 50mm. Pagal šiuos parametrus matome, kad "muilinėmis" ar net pigesniais veidrodiniais aparatais gerų nuotraukų negausime. Geriausia būtų susirasti senesnio modelio veidrodinį aparatą su rankinio ekspozicijos nustatymo galimybę ir pakankamai "šviesiu" objektyvu, tik ne "Zenitą", nes jų sklendės žygio sąlygomis, kaip taisyklė, stringa. Iš bėdos galima naudoti Olympus firmos muilinę "Miu – II", bet būtinai su pastovaus židinio objektyvu.

Kuprinėje visi vandens turisto daiktai, kuriuos reikia saugoti nuo drėgmės, sudedami į hermetiškus armuoto poliuretano arba polivinilchlorido maišus su specialiu užsegimu. Fotoaparatui arba video kamerai naudojami tokio pat tipo atskiri nedideli hermomaišai. Dar į porą didelių hermomaišų supakuojamas visas keliautojų grupės maistas ir išskirstomas į kelias plaukimo priemones.

Pabaigai kaip pavyzdį pateiksiu mūsų klubo keliautojų naudojamų asmeninių daiktų sąrašą.

Asmeninių kuprinėje nešamų daiktų sąrašas (tarpsezoninėmis sąlygomis)

Pavadinimas

Svoris,kg

Puodukas, šaukštas, peilis, degtukai, siūlai, lopai, kompasas, žemėlapiai, fotojuostos, bintas

0,8

Fotoaparatas (lengvas)

0,5

Tualetiniai reikmenys

0,3

Gelbėjimosi liemenė

0,8

Polietileno arba hermomaišai

0,3

Atsarginai apatiniai rūbai, kojinės

0,3

Neperšlampamas kostiumas

0,8

Du fliso megztiniai

1,1

Marškiniai ir kelnės kelionei traukiniu

0,7

Batai kelionei traukiniu

0,7

Kepurė, pirštinės

0,2

Kuprinė

1,1

Miegmaišis

1,7

Kilimėlis 150 x 40cm

0,4

Šalmas

0,4

Viso

10,0

Pastaba: neįskaityti rūbai, kuriais apsirengus žygiuojama: šturmuotė, marškiniai, kelnės, guminiai batai, autai, kojinės

3,7


DRAKAR © 2010 – 2019
Norėdami daugiau sužinoti apie jus dominantį laivo modelį arba užsakyti nestandartinį gaminį skambinkite: +370 686 03309
arba rašykite: drakarlt@gmail.com