naujienos produkcija technologija žygių aprašymai straipsniai

Straipsniai

Turistinio laivyno monstrai


Tekstas: Alvydas Barzdėnas

Nuotraukos: V. Suslinas, M. Voskresenskis, S. Lagoda, E. Kovalevskis, V. Zabojevas

2006 01 25


Skiriu talentingo turistinių laivų konstruktoriaus, puikaus žmogaus ir draugo Aleksejaus Grigorjevo atminimui.

Visi, kas bent kartą mirkė vandenyje irklus, žino tokius turistinius laivus, kaip kajakas, baidarė, kanoja, katamaranas, raftas. Tai populiarios turistinės plaukimo priemonės, kurių jei kas nors ir nėra pats naudojęs, tai bent matęs filmuose, skaitęs ar šiaip kažką girdėjęs. Tačiau be minėtų egzistuoja visa eilė originalių ir sakyčiau, egzotiškų turistinių laivų konstrukcijų, apie kurias šių laikų jaunoji pradedančių vandenininkų karta mažai ką žino.

Dauguma šių konstrukcijų skirtos įveikti ypač sudėtingiems kalnų upių ruožams, pasižymintiems labai dideliu nuolydžiu ir nemažu debitu.

Žinoma, šiais laikais, ypač vakarų šalyse sudėtinguose maršrutuose dažniausiai naudojami patys manevringiausi iš turistinių laivų – vienviečiai polietileniniai kajakai. Vis dėlto, esant dideliam upės nuolydžiui ir debitui vienu metu, net ekstra klasės kajakininkas turi labai mažai šansų įveikti vieną po kitos sekančias kliūtis, jei nėra galimybės tarp jų pailsėti. Buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, kur ilgą laiką buvo plaukiojama tuo, ką patys turistai savo rankomis sugebėdavo pasigaminti, sudėtingiems, ypač dar niekieno nepraplauktiems upių ruožams šturmuoti buvo stengiamasi panaudoti tokias plaukimo priemones, kurios tais laikais galėjo užtikrinti maksimalų pasyvų saugumą. Žinoma, dėl to gerokai sumažėja ekipažo vaidmuo ir plaukimo sportiškumas. Tačiau šiuo atveju saugumas ir pats ekstremaliai sudėtingo ruožo praplaukimo faktas žymiai svarbesni. Išnykus "geležinei uždangai" ir plūstelėjus iš Vakarų polietileninių kajakų bangai, dalis minėtų konstrukcijų praranda populiarumą ir po truputį užmirštamos, kitos, (kaip, pavyzdžiui, karabuberis) dar labiau populiarėja, atsiradus galimybėms panaudoti jas viso pasaulio upėse.

Trumpai apžvelgsiu pagrindinius tokių plaukimo priemonių tipus, o kartu ir jų atsiradimo bei vystymosi istoriją.

Prieš 30 ir daugiau metų, kai masiniam turizmui Sovietų Sąjungoje buvo naudojamos tik karkasinės baidarės ir guminės gelbėjimo valtys, sudėtingesniems vandens maršrutams įveikti turistai patys iš pripučiamų mediniu rėmu sujungtų modulių gaminosi plaustus. Plaustas buvo valdomas sielio principu, t.y. priekiniu ir užpakaliniu vairais stumdomas skersai srovę, aplenkiant kliūtis. Nors nuosavo greičio srovės atžvilgiu plaustas neturėjo (išskyrus nežymų slydimą žemyn dėl upės nuolydžio), tačiau dėka didelio vairų menčių ploto ir kotų ilgio, valdėsi gana efektyviai. Didžiulė keliamosios galios atsarga leido saugiai įveikti rimtas kliūtis didelėse upėse, jei tik leisdavo laivo gabaritai. Iš tobuliausių tokio tipo konstrukcijų reikėtų paminėti novosibirskiečio A. Sažniovo plaustą su skersai išdėstytomis gondolomis ir pažemintu deniu tarp jų, taip pat Indo upėje naudotą čekų plaustą "Matilda", kurį sudarė kelios išilginės, labai didelio diametro gondolos, sujungtos tik skersiniais rėmo elementais.

Įsisavinus didžiąsias upes, vandens turistų žvilgsniai vis labiau krypo į šių upių aukštupius ir intakus, kuriems dėl didelio nuolydžio ir kliūčių tankumo plaustų gabaritai buvo per dideli. Kaip tik tuo metu (apie aštunto dvidešimto amžiaus dešimtmečio vidurį) pasirodė pirmieji keturviečiai turistiniai katamaranai (konstrukcijos autoriumi laikomas maskvietis S. Papušas), kurių gabaritai (maždaug 2x5m) buvo mažesni už plaustų. Be to katamaranas, skirtingai nuo plausto, galėjo judėti į priekį, o jo konstrukcija buvo žymiai paprastesnė ir greičiau sumontuojama. Dėl šių savybių keturviečiai katamaranai labai greitai išpopuliarėjo. Vis dėlto sudėtingose didelio debito upėse jie ekipažo saugumu nusileido plaustams dėl mažesnio tūrio ir blogesnio valdymo efektyvumo.

Siekiant apjungti gerąsias katamarano ir plausto savybes, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjo intensyvi techninė kūryba. Amerikoje tuo metu pasirodė pirmieji turizmui pritaikyti raftai su savaiminio sausinimo sistema, valdomi vienu metu kanojiniais ir valtiniais irklais. Pastarieji, iš principo, atstojo vairus rusiškuose plaustuose, tik buvo išdėstyti skersai judėjimo krypčiai, todėl apart posūkių galėjo suteikti plaustui ir teigiamą greitį. Raftas puikiai užsirekomendavo kaip komercinis ir poilsinis laivas, tačiau sudėtingiems maršrutams netiko dėl strigimo bačkose, nepakankamo stabilumo ir ypač dėl nepatogios irkluotojų sėdėsenos ant laivo borto, įsitvirtinant tik kojų pėdomis. Amerikiečiai, pamatę rusiškus katamaranus Kolorado upėje, operatyviai pagamino ir savąjį katamarano variantą, vadinamą kataraftu ir valdomą valtiniais irklais. Tačiau kalnų upėse jis didesnio populiarumo neįgijo, plačiau imtas naudoti tik poilsiui ir žvejybai. Bandant sukryžminti katamaraną su raftu, Vakaruose atsirado dar viena konstrukcija – šrederis. Tai berėmis katamaranas su pripučiamais skersiniais ir dugnu. Deja, jo savybės pasirodė dar prastesnės, nei rafto. Todėl Vakarų šalyse sparčiai pradėjo plisti plaukiojimas kajakais.

Rusijoje vėl savo žodį tarė sibiriečiai. Tomsko vandenininkai K.Eriksonas ir A.Kutilovas pasiūlė originalią konstrukciją pavadintą "Šarnyru". Ją sudaro dvi statmenai upės srovei išdėstytos trumpos didelio diametro gondolos, sujungtos viena išilgine kartimi. Du irkluotojai sėdintys kiekvienas ant savo gondolos valdo plaustą kanojiniais irklais. Ši sistema transformavosi į naujus irklinius plaustus: "valetą"–su dviem skersinėmis gondolomis ir dviem išilginiais rėmo elementais ir "česterį"–su trimis ir daugiau skersinių gondolų ir keturiais irkluotojais.

Naujieji laivai tapo gana populiarūs, jais praplaukta nemažai sudėtingų Sibiro ir Vidurinės Azijos upių. Pagrindinis jų, kaip ir senųjų plaustų, minusas – nesugebėjimas plaukti greičiau už srovę ir vis dar šiek tiek didoki gabaritai mažoms techniškai sudėtingoms upėms. Vartė bei laužė šios upės ir keturviečius katamaranus. Todėl devinto dešimtmečio viduryje pasirodė žymiai trumpesni ir šiek tiek siauresni už keturviečius dviviečiai kanojiniais irklais valdomi katamaranai. Pirmieji dviviečiais katamaranais plaukioti kalnų upėse pradėjo Sibiro ir Lietuvos ("Vikingai" klubo) vandenininkai. 1988 metais Sauliaus Juškevičiaus ir Rimo Tautvydo vadovaujama mūsiškių komanda susitikusi Mažosios Sumultos upėje Altajuje su Tomsko turistais turėjo progą palyginti nepriklausomai vieni nuo kitų sukurtus naujuosius laivus. Mūsų dviviečiai katamaranai buvo ilgesni (3,5 – 4,0 m) ir mažesnio diametro (0,50 – 0,60 m), t.y. artimi šiuolaikiniams universalios paskirties dviviečiams katamaranams. Sibiriečiai jau tada orientavosi į mažas labai didelio nuolydžio upes, todėl jų laivai buvo gerokai trumpesni (2,8 – 3,2m) ir šiek tiek storesnėmis gondolomis (virš 0,60m). Nors Sumulta nėra jau labai maža, savo laivais tomskiečiai sėkmingai įveikinėjo visas jos kliūtis vartėsi tik mažiau patyręs ekipažas. Metais anksčiau altajiečio Aleksandro Provatorovo komanda 2,8 metro ilgio katamaranu praplaukė visą Baškausą, neapsinešdami nė vienos kliūties! Po to iškart bandė šturmuoti "fantastiškai sudėtingu" laikomą kairįjį Baškauso intaką Čebdarą, kurio žemupyje vis dėlto užstrigo. 1992 metais iš Baškauso į Čebdarą persimetė ir mūsų klubo komanda su standartiniais dviviečiais katamaranais, vadovaujama Artūro Ridiko. Jiems pavyko praplaukti beveik visą upę, išskyrus negabaritinį ruožą netoli žiočių. Apsinešinėti kai kurias įspūdingo Čebdaro kanjono atkarpas buvo priversti net amerikiečių kajakininkai 2004 metais.

Taigi dviviečių katamaranų atsiradimas "stumtelėjo" vandens turistus aukščiau link kalnų upių ištakų ir priartino prie kajakų nišos. O po 2000 – ųjų metų į tarpą tarp šių dviejų laivų grupių įsispraudė ypatingai stabilūs pripučiami kajakai "Saidė" ir "Edelveisas".

Tačiau dar viena niša liko laisva. Tiek dviviečiai katamaranai, tiek kajakai, esant vienu metu dideliam nuolydžiui ir debitui negalėjo užtikrinti saugaus praplaukimo. Šią problemą buvo bandoma spręsti, didinant dviviečių katamaranų tūrį pagrindinai gondolų diametro sąskaita. Rezultate pakilo aukštyn laivo svorio centras, o irkluotojams pasidarė sunkiau pasiekti vandenį. Kad to išvengti, buvo sugalvotas "kupranugario" formos katamaranas su pažeminta iki gondolos diametro irkluotojo aikštele, o "altajietiška" sėdėsena ant gondolos ir daiktų, pakeista kanojinio tipo klūpėjimu, apžergus specialią metalinę fermą arba pripučiamą sėdynėlę ir įtvirtinus irkluotojo kelius diržais. "Kupranugario" formos katamaranai buvo labai patogūs vandens turizmo technikos varžybose. Plaukiant kalnų upėmis, išaiškėjo ir kai kurie jų trūkumai: blogas išilginis standumas, sumažėjęs skersinis stabilumas, kai srovė pradėdavo skandinti nemažo ploto plokščią denį, sudėtingesnė rėmo konstrukcija (kai kuriems modeliams iš viso negalima panaudoti medinio rėmo). Todėl kaip kompromisas tarp senosios hidrodinaminiu požiūriu idealiausios "banano" formos ir "kupranugario" formos atsirado "pusiau kupranugario" formos gondolos, kurios dabar labiausiai ir paplitę.

Paprastai laikoma, kad kanojinis klūpėjimas priartina katamarano irkluotoją prie vandens ir tuo pačiu padidina jo irklu aprėpiamą sektorių šalia laivo. Iš tikrųjų yra ne visai taip, ypač pusiau kupranugario formos katamaranuose. Žemiau atsiduria irkluotojo keliai, bet ne rankos. Realiai tiek sėdint ant apvalios gondolos, tiek klūpant ant pažeminto denio pasiekti irklu galima maždaug vienodai toli. Tačiau klūpėjimas turi visai kitą privalumą, būtent, tvirtą irkluotojo kelių fiksavimą diržais, todėl nereikia rūpintis, kad neiškristum iš bangų ir srovių mėtomo laivo ir galima pilnai atsidėti vairavimui.

Vis dėlto net ir nemažo tūrio geri pusiau kupranugario formos šiuolaikiniai dviviečiai katamaranai per silpni ekstremaliai sudėtingoms upėms, ypač kai nepakankama irkluotojų kvalifikacija, kas esant dabartiniam žmonių užimtumui ir neliekant laiko treniruotėms tapo dažnu reiškiniu.

Problemą spręsti vėl bandoma laivo pasyvaus stabilumo didinimo keliu, apribojant jo gabaritus. 2000–aisiais metais Aleksejaus Grigorjevo vadovaujama Maskvos firma "Raftmaster" pagamino 3 kubinių metrų tūrio dvivietį katamaraną su 0,9 m diametro gondolomis. Kad laivas būtų lengviau valdomas, apatinė, vandenyje esanti gondolos dalis buvo, palyginus, trumpa. Viršutinė, kuri ir sudarė pagrindinį katamarano tūrį, atvirkščiai, prailginta į laivagalį, kad išvengti apsivertimo per galą bačkose. Katamaranas turėjo dar vieną originalią konstrukcinę ypatybę, būtent, pripučiamus skersinius, kurių paskirtis išvengti avarijos, lūžus skersiniams rėmo elementams. Irkluotojai klūpėjo nedidelėse 40 cm aukštyje nuo gondolos apačios esančiose plokščiose aikštelėse, įrengtose tarp pripučiamų skersinių. Tarp šių skersinių ir gondolų ištemptas denis sudarė uždarą kokpitą, kur galima buvo patalpinti, daiktus, papildomus keleivius, video operatorių. Katamaraną plaukiojant sudėtingomis Turkijos upėmis užsakė žinomas Rusijos vandenininkas – Sergejus Lagoda, garsėjantis pastoviu ypač sudėtingų niekieno nepraplauktų maršrutų šturmavimu su žmonių aukomis. Jau po pirmo žygio tapo aišku, kad katamaranas pasiteisino. Man pačiam teko tuo įsitikinti, žiūrint pas A. Grigorjevą filmuotą žygio medžiagą. Nors S. Lagodos įgula nepasižymi dideliais katamarano vairavimo sugebėjimais, laivas gerai valdosi, atleidžia daugelį irkluotojų klaidų, labai stabilus bačkose ir prispaudimuose. Šiuo katamaranu S. Lagoda plaukioja Turkijos upėmis iki šiol.

Tačiau ambicingo buvusio Rusijos armijos žvalgybos pulkininko, visą gyvenimą pašventusio kovai su šėlstančio vandens stichija, galvoje – žymiai drąsesni planai. Jau dešimti metai, kai S. Lagoda ruošiasi sudėtingiausios iki šiol nepraplauktos Himalajų upės Brahmaputros šturmui. Brachmaputros debitas – apie 1000 kubinių metrų, nuolydis sudėtingiausiame 100 km ilgio ruože – 40 – 60 m/km, tame tarpe keli 30 – 40 m aukščio kriokliai. 1997 metais Lagodos grupė išsiruošė į Himalajus, tačiau patekti prie Brahmaputros jie nepajėgė – neužteko pinigų apmokėti Kinijos valdžios išduodamam leidimui. 2002 metais Brahmaputrą plaukti bandė amerikiečių kajakininkų ekspedicija, vadovaujama Skoto Lindgreno iš Kalifornijos. Amerikiečiai įveikė dalį upės, tačiau žuvus vienam iš draugų, turėjo pasitraukti.

Brahmaputros ekspedicijai Lagoda sugalvojo specialų plaustą, sudarytą iš dviejų vienas su kitu sujungtų apvalaus krepšio pavidalo modulių. Du sukryžiuoti pripučiami "krepšio" lankai, plaustui pasvirus ar apvirtus, turėjo grąžinti jį į pradinę padėtį. Plaustą S. Lagodos užsakymu pagamino Novosibirsko firma "Kulik" (Maskvos "Raftmasteris" atsisakė gaminti, nes A. Grigorjevas S. Lagodos projekte matė rimtą trūkumą – savaiminio sausinimo sistemos nebuvimą). "Tibetu" pavadintas plaustas buvo pagamintas pagal vienasluoksnę technologiją iš prancūziško audinio Ferrari 905 (belgišką jo analogą B6000 naudojame ir mes). Plaustas buvo 17 kubinių metrų tūrio ir svėrė 350 kg. Valdytis jis turėjo 2 elektriniais varikliais. Šiek tiek prisidėti prie valdymo galėjo ir "krepšiuose" klūpantis 6 žmonių ekipažas su kanojiniais irklais. Visumoje plausto konstrukcija priminė amerikiečių kosminio zondo Mars Pathfinder pripučiamą nusileidimo įrenginį.

2002 metų rugsėjo 3 d. Arguto upėje Altajuje plaustas buvo išbandytas su 4 žmonių įgula, kurią sudarė pats Sergejus Lagoda, du seni jo bendražygiai – Aleksandras Zorinas ir Sergejus Kriukovas ir garsusis Altajaus vandenininkas – profesionalas Aleksandras Provatorovas. Bandymui S. Lagoda pasirinko sudėtingiausią, iki tol nepraplauktą 5 km ilgio Arguto ruožą vadinamą "Karagemo prasiveržimu" ("Karagemskij proryv"). Šiame ruože apie 150 kubinių metrų per sekundę debito upė nukrenta žemyn 240 m. Tačiau daugiau negu pusė šio perkritimo tenka pačiai sudėtingiausiai 1 – 1,2 km ilgio atkarpai, kur vanduo virsta žemyn per didžiulius riedulius 5 – 6 m aukščio kriokliais (nors ir nevisai vertikaliais, nes vandens daug). Deja, bandymo metu ruduo buvo sausas ir ruožu tekėjo tik apie 80 kubinių metrų per sekundę vandens. Japoniškų elektros variklių sraigtai sulūžo dar prieš įplaukiant į "Karagemo prasiveržimą", o pats plaustas įstrigo tarp akmenų ruožo pradžioje. Pasiteisino Aleksejaus Grigorjevo būkštavimai: krepšiai su aklinu dugnu prisėmė keletą tonų vandens ir išjudinti plaustą tapo neįmanoma. Nepavyko nustumti laivo nuo akmenų ir išpjovus dugnus. Tik naktį, dėl šalčio sumažėjus slėgiui gondolose, plaustas pats pajudėjo ir nuslydo į užutekį prie kranto. Neaišku, kuo viskas būtų baigęsi, jei laivas būtų užstrigęs žemiau, ruožo viduryje.

Nors bandymas nepavyko, S. Lagoda liko įsitikinęs, kad žymiai vandeningesnei Brahmaputrai "Tibetas" tiks. Tik pinigų ekspedicijai (apie 400000 JAV dolerių) nepavyksta surinkti iki šiol.

O "Karagemo prasiveržimas" buvo sėkmingai įveiktas metais vėliau mažesniu ir manevringesniu laivu – karabuberiu. Bet pirma šiek tiek smulkiau apie šią neįprastą plaukimo priemonę.

1986 metais Gerasimovo vadovaujama Novokuznecko turistų grupė plaukė česteriais Kitojaus upe Sajanuose. Kad apsaugoti irkluotojus nuo smūgių į uolas, vieno iš česterių gondolų galai buvo smarkiai užriesti į viršų. Žygio metu kažkas juokais pasiūlė sujungti šiuos galus į krūvą, paverčiant gondolą riestainiu. Konstantinas Eriksonas į tai pažiūrėjo rimtai, ir grįžęs namo sėdo prie brėžinių. Pavasariop idėją pavyko įgyvendinti. Naujasis laivas iš principo – tas pats "valetas", tik su uždaromis riestainio pavidalo gondolomis. Irkluotojai (ir keleiviai) sėdi "riestainio" viduje, prisisegę saugos diržais. Žiedinė gondolų forma ir asimetriškas ekipažo išsidėstymas užtikrina didelį stabilumą, tačiau ir apsivertęs laivas savaime grįžta į pradinę padėtį. Nauja plaukimo priemonė gavo karabuberio vardą jauniausiojo Novokuznecko klubo vandenininko, kuriam dažniausiai tekdavo pripūtinėti gondolas, pavarde Karabiberis garbei. Dažnai karabuberis vadinamas tiesiog "bubliku". Vidutinio karabuberio techniniai duomenys tokie: ilgis – 4,0 m, plotis (išorinis "riestainio" diametras) – 2,7 m, plotis ties vaterlinija – apie 1,3 m, denio aukštis nuo pagrindo – 0,50 m, gondolos diametras – 0,9 m apačioje ir 0,7 m viršuje, bendras tūris – 4,5 kubiniai metrai, svoris – 50 kg. Karabuberį valdo du žmonės, kanojiniais irklais stumdydami skersai plaukimo krypčiai. Be ekipažo dar gali plaukti vienas arba du keleiviai. Karabuberis praktiškai negali plaukti stovinčiu vandeniu, stabdosi bačkose (kas kartais ir naudinga, kad spėtum suvairuoti) ir sunkiai švartuojasi. Tačiau jis gali praplaukti tokius slenksčius, kur visos kitos, dvi ar daugiau vietų turinčios, plaukimo priemonės bejėgės. Be to reikia pažymėti, kad karabuberio vandenyje esančios dalies plotis mažesnis negu dviviečio katamarano. Taigi jis gali pralįsti per palyginti siaurus tarpus tarp akmenų. Siauresni už jį tik vienkorpusiniai laivai. Dėl visų šių savybių karabuberis tinka plaukimui autonominiame režime ekstremaliai sudėtingomis upėmis, gelbėjimo darbams, klientų plukdymui sudėtingais maršrutais, kajakininkų grupės krovinio transportavimui ir panašiai.

Kas metai karabuberio populiarumas auga. Tačiau iš pradžių, kaip ir visos naujovės "bublikas" buvo sutiktas nepatikliai. Tik A. Provatorovas, 1989 metais pamatęs naująjį laivą, iškart įvertino jo galimybes ir savo žygiais jį išpopuliarino. "Bubliku" buvo bandomą įveikti tą patį "fantastiškai" sudėtingą" Čebdarą Altajuje, sėkmingai praplaukti 4,5 ir 7 m aukščio Onoto kriokliai Sajanuose, žemutinė Čiulčios krioklio dalis (vėl Altajuje), Aruno upės aukštupys Himalajuose, kelios Pietų Amerikos upės ir galų gale tas pats "Karagemo prasiveržimas", nors ir po 13 metų bandymų.

Pirmą kartą patys to nenorėdami 1990 metų gegužyje į "Karagemo prasiveržimą" karabuberiu įplaukė A. Provatorovas su novokuzneckiečiu Anatolijumi Šulžiku. Pataikę ant aukšto vandens ir pastoviai sukami apie ilgąją "bubliko" ašį, vyrai buvo ant sąmonės praradimo ribos ir atsigavo, laivui užstrigus pirmajame "Karagemo prasiveržimo" trečdalyje. Iš ten išsigelbėjo, naudodamiesi nuo kranto numesta virve. Tų pačių metų rugpjūtyje S. Lagodos komanda keturviečiu katamaranu praplaukė mažiau sudėtingą žemutinį ”Karagemo prasiveržimo" trečdalį. Po penkių metų Rusijos čempiono Dmitrijaus Marčiuko grupė keturviečiu katamaranu ir plaustu startavo šiek tiek aukščiau negu Lagoda. Ruožo pabaigoje nuo plausto buvo nuplautas ir žuvo Andrejus Volkovas. 1998 metais Lagodos bandymą sėkmingai keturviečiu katamaranu pakartojo maskviečio Sergejaus Černiko grupė. 1999 metais Provatorovo komanda dviem karabuberiais praplaukė visą ruožą, tačiau dėl eilės klaidų ir netikusios vieno karabuberio modernizacijos žuvo Stanislavas Voronko (iškrito ir negalėjo įlipti atgal į laivą). Po to sekė jau minėtas "Tibeto" bandymas. Ir galų gale 2003 metų rugpjūčio 24 d. Lagodai surinkus didelę palaikymo ir filmavimo komandą, barnauliečiai Aleksandras Provatorovas, Vladislavas Zyrianovas ir Sergejus Blošinas žemo vandens sąlygomis Karabuberiu sėkmingai įveikė visą "Karagemo prasiveržimą".

Šiuo metu karabuberis – pats saugiausias laivas ekstremaliai sudėtingiems vandens maršrutams. Pagal karabuberio ir "Tibeto" stabilizavimo principą, dėl Žemės gravitacijos pasvirus ar apsivertus sugrįžti į pradinę padėtį, galima sukurti ir kitokios formos turistines plaukimo priemones, tame tarpe ir turinčias galimybę plaukti į priekį. Pavyzdžiui, "Drakare" esame suprojektavę ir išbandę du tokio tipo laivų sumažintus modelius. Deja, pagaminti natūralaus dydžio tokią plaukimo priemonę nemažai kainuoja, todėl neturėdama konkretaus užsakymo, jokia firma tuo neužsiima.

Nežiūrint karabuberio sugebėjimo saugiai įveikti sudėtingiausias kliūtis, dėl galimybės plaukti greičiau už srovę populiaresni didelio tūrio, bet riboto ilgio specialūs keturviečiai ir dviviečiai katamaranai. Aleksejus Grigorjevas vis svajojo ir prieš mirtį spėjo suprojektuoti sumažintą ir dailesnę superstabilaus S. Lagodos katamarano versiją. 2005 metų pradžioje "Raftmasterio" pagamintas pavyzdinis modelis sukėlė didžiulį susidomėjimą. Deja, žuvus Aleksejui, naujų ir sudėtingesnių laivų gamyba eiliniais užsakymais užverstame "Raftmasteryje" užstrigo. Kiek kitokia superstabilaus dviviečio katamarano konstrukcija, apjungiant S.Lagodos katamarano ir pernai mūsų sukurto berėmio "Mustango" privalumus dabar baigiama kurti "Drakare".

Baigdamas norėčiau palinkėti sudėtingesniais maršrutais plaukiojantiems keliautojams neužmiršti senos tiesos: kad ir koks saugus ir galingas bebūtų laivas, sudėtingo upės ruožo praplaukimo sėkmę lemia irkluotojų sugebėjimai ir patyrimas. Ypač to nereikėtų pamiršti keturviečių katamaranų įguloms, kurių techninis pasiruošimas ir "susiirklavimas" turėtų būti ypatingai geras. Nemažai svarbu ir tinkamas laivo parinkimas konkrečiam maršrutui. Plaustai ir keturviečiai katamaranai labiau tinka didelio debito, bet mažiau techniškai sudėtingoms upėms. Mažesnėse, dideliu nuolydžiu ir kliūčių tankumu pasižyminčiose upėse jie laužomi ir plėšomi, arba tiesiog apnešinėjami krantu. Čia labiau tinka dviviečiai katamaranai, karabuberiai arba (esant maksimaliai dideliam nuolydžiui su kriokliais ir kanjonais) pripučiami ir juo labiau (jei yra galimybė nusigabenti) polietileniniai kajakai.




Didelio tūrio trumpas dvivietis katamaranas Čulyšmano upės slenkstyje Altajuje



A. Grigorjevo konstrukcijos S. Lagodos katamaranas Firtinos upėje Turkijoje



S. Lagodos plaustas "Tibetas", pagamintas Novosibirsko firmoje "Kulik"



Karabuberis Aruno upėje Himalajuose



Karabuberis įveikia 5,5 m Onoto upės krioklį Sajanuose


DRAKAR © 2010 – 2019
Norėdami daugiau sužinoti apie jus dominantį laivo modelį arba užsakyti nestandartinį gaminį skambinkite: +370 686 03309
arba rašykite: drakarlt@gmail.com