naujienos produkcija technologija žygių aprašymai straipsniai

Straipsniai

Šuoliai nuo krioklių pripučiamais kajakais


Tekstas: Alvydas Barzdėnas, Julius Barzdėnas

2005 10 20


Šuolis nuo krioklio ne tik didelis malonumas kajakininkui ir efektingas reginys žiūrovams. Lietuvoje, kur nėra sudėtingų upių, šuoliai nuo dirbtinių krioklių – užtvankų praskaidrina vandens turisto gyvenimą, belaukiant žygio į kalnus. Rimtuose žygiuose, ypač techniškai sudėtingais kalnų upių aukštupiais mokėjimas įveikti krioklius išsprendžia daug problemų: išvengiama sudėtingo daug laiko reikalaujančio apsinešimo, užtikrina keliautojų saugumą atsitiktinai pakliuvus į krioklį nežinomoje upėje, sutrumpėja laikas skirtas upės žvalgymui, (nedideli kriokliai paprastai įveikiami be žvalgybos) ir praėjimui prie upės (plaukimą galima pradėti daug aukščiau, – ten, kur užtenka vandens).

Tačiau šokinėti nuo krioklių, neturint tam tikrų įgūdžių, – nemaža rizika, todėl to reikia mokytis, pradedant nuo mažesnių, poros metrų aukščio krioklių ir palaipsniui pereinant prie aukštesnių. Perskaitę šį straipsnį, įveikti krioklius neišmoksite. Tai tik bendri patarimai, o tam, kad išmokti reikalinga praktika.

Visų pirma norime atkreipti dėmesį, kad kalba eina apie krioklius su daugiau ar mažiau vertikaliai krentančiu vandens srautu. Įveikti nuožulnias, kad ir didelio aukščio nuopylas daug paprasčiau ir dažnai įmanoma su bet kokia plaukimo priemone.

Kuo mažesnis upės debitas ir kuo didesnis krioklio aukštis, tuo statmeniau krenta vanduo. Todėl daugiausiai vertikalių krioklių būna aukštupiuose, kur didelis upės nuolydis ir mažas debitas. Čia tokie kriokliai gali eiti kaskadomis vienas po kito. Vertikalūs kriokliai didelėse upėse pasitaiko žymiai rečiau ir paprastai būna susiję su tam tikra geologine situacija toje vietoje.

Jau keli dešimtmečiai kriokliai sėkmingai įveikiami polietileniniais kajakais (pasaulio rekordas – 35m). Dauguma plačiau žinomų pripučiamų plaukimo priemonių nepritaikytos bent kiek aukštesnių vertikalių krioklių įveikimui. Išimtis – specialus sibiriečių sukurtas, automatiškai po apsivertimo "ant kylio" atsistojantis pripučiamas 2–vietis laivas – karabuberis (rekordas 5,5m aukščio krioklys Onoto upėje Sajanuose). Tačiau karabuberis labai specifinė plaukimo priemonė su siaura panaudojimo sritimi. Daugumai katamaranų jau maždaug 3m aukščio vertikalus krioklys – riba. Krisdami nuo aukščiau, jie dažnai verčiasi per priekį. Neblogai krioklius įveikia raftai, tačiau, kaip taisyklė, išbarstydami didesnę įgulos dalį, nes rafte irkluotojas negali stabiliai įsitvirtinti. Be to visų minėtų pripučiamų laivų gabaritai per dideli plaukti kalnų upių aukštupiais, – kaip tik ten, kur daugiausia krioklių. Ką daryti, jei nusigabenti polietileninį kajaką į tokias vietas be malūnsparnio praktiškai neįmanoma?

Išeitis, atrodo, būtų lengvesni už polietileninius, kompaktiškai susipakuojantys pripučiami kajakai. Tačiau Vakaruose, kur žmonės turtingesni ir kur net aukštai į kalnus galima užvažiuoti automobiliu šios pripučiamų kajakų savybės nelabai vertinamos. Paprastai jie naudojami ekspedicijoms negyvenamuose Žemės rutulio rajonuose arba šiaip poilsiniam pasiplaukiojimui, o ne sudėtingų kliūčių įveikimui. Todėl net ir geriausių šiuolaikinių pripučiamų kajakų forma, tūris ir savaiminio sausinimo sistema nepritaikyti šuoliams nuo aukštesnių vertikalių krioklių.

Lietuvoje, atsiradus kalnų upėse plaukioti pritaikytai "Saidei", pirmieji šokinėti nuo krioklių pradėjo "Vikingų" klubo nariai. Laikui bėgant, "Saidės" forma vis labiau buvo pritaikyta šiam tikslui. Vėliau pasirodęs kajakas "Edelveisas" jau specialiai buvo projektuojamas, atsižvelgiant į tai, kad jam teks įveikinėti vertikalius krioklius.

Kol kas maksimalus "Saidėmis" ir "Edelveisais" įveiktų krioklių aukštis nedidelis – vos 4,5 metro. Tačiau tai toli gražu ne laivų galimybių riba – paprasčiausiai žygiuose nebuvo susidurta su didesnio aukščio pakankamai vandeningais vertikaliais kriokliais.

Taigi, jūs esate neblogai įvaldę "Saidę" ar "Edelveisą", užtikrintai jaučiatės su jais audringame vandenyje ir norite išbandyti šuolius nuo krioklio ar užtvankos. Nuo ko pradėti? Turbūt, nereikia aiškinti, kad šalmas ir pakankamo tūrio (ne mažiau 15 litrų) gelbėjimo liemenė būtini. Po to reikia kruopščiai apžiūrėti krioklį. Įvertinti tiesaus įplaukimo į krioklį galimybę, ar sudėtinga srovių struktūra, ar neužkibsite už krioklio briaunos. Toliau ištyrinėkite krentantį vandens srautą, visų pirma, ar nėra pakeliui styrančių uolos kyšulių arba, dar blogiau, betono gabalų su armatūra, jei šokate nuo dirbtinės užtvankos. Ypač gerai reikia ištyrinėti duobę po kriokliu: ar ji pakankamai gili ir švari, ar nėra srovių, traukiančių į krioklio bortuose išplautas "kišenes". Visą tą geriausia padaryti plaukiojant kajaku apatiniame krioklio bjefe. Jei viskas švaru, numatykite šuolio trajektoriją, pasirinkdami kiek galima homogeniškesnę krentančio vandens srauto dalį ir saugiausią nusileidimo vietą. Nuo dirbtinių užtvankų krentantis vandens srautas dažniausiai būna pakankamai homogeniškas, jei tik užtvanka neapirusi. Tuo tarpu nuo natūralaus krioklio vanduo gali kristi per krioklio plotį labai netolygiai, susisukti srautu, ar net keliais vienas į kitą atsitrenkiančiais srautais. Todėl reikia iš anksto numatyti laivelio elgseną šioje sudėtingoje srauto struktūroje ir atitinkamą savo reakciją.

Dar vienas svarbus veiksnys – jūsų psichologinė būsena. Natūralu, kad prieš įveikiant sudėtingą kliūtį kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau jaudinasi. Įvertinkite, ar jūsų jaudinimasis, nesutrukdys susikoncentruoti, ar galva pakankamai blaivi, kad iškilus nors menkiausiai problemai, galėtumėte per sekundės dalis atitinkamai reaguoti. Jei nesate pakankamai ramus, geriau šuolį atidėkite.

Krioklio apačioje šiek tiek žemiau jūsų nusileidimo vietos kitame kajake turėtų sėdėti draugas, pasiruošęs prireikus gelbėti jus, arba gaudyti apvirtusią jūsų valtį ar paleistą irklą. Dar geriau, kai yra keli gelbėtojai: tada arčiausiai krioklio esantysis gelbėja žmogų, o žemiau stovintysis srovės nešamus daiktus. Nepamirškite taip pat tinkamoje vietoje pastatyti fotografą ar videooperatorių. Nufilmuota medžiaga pravers ne tik atsiminimui. Ją peržiūrėdami galėsite analizuoti savo veiksmus šuolio metu ir taisyti klaidas.

Įsėdę į kajaką, įsitaisykite, kiek galima patogiau. Susireguliuokite kojų ir nugaros atramas taip, kad keliai būtų pusiau sulenkti. Ypač svarbu gerai atiderinti kelius fiksuojančių diržų ilgį. Jei jie bus per laisvi, šuolio metu atsilošus atgal, nukris, ir jūs išlėksite iš valties į priekį. Jei perdaug standžiai įtempti, sunku bus iš jų išsilaisvinti apsivertus. Ypač į tai atkreipkite dėmesį, jei naudojatės ne "Saide" ar "Edelveisu", o kokio nors kito modelio laiveliu. Jų diržų tvirtinimo vieta dažniausiai nenumatyta šuoliams nuo krioklių.

Pati šuolio pripučiamu laiveliu technika skiriasi nuo šuolio polietileniniu kajakų technikos. Kadangi pripučiami kajakai gerokai ilgesni už krikinginius polietileninius, jų neįmanoma šuolio metu išlaikyti horizontalioje padėtyje ir nusileisti ant dugno (vadinamas šuolis "bufu"), nors toks šuolis pripučiamo kajako irkluotojui būtų visai neskausmingas, skirtingai negu polietileninio. Pripučiamas krenta beveik vertikaliai nosimi žemyn, tačiau dėl didelio tūrio panyra žymiai mažiau negu polietileninis. Jei pripučiamo laivelio priekis mažai užriestas, atsitrenkęs į vandenį, jis paprastai verčiasi per nosį. Esant normaliam priekio užrietimui ir tūriui, laivelio priekis juda po vandeniu gilyn ir į priekį ir po truputį iškyla. Laivagalis tuo metu nusileidžia ant vandens ir patenka po krintančiu srautu, kuris jį priskandina tuo smarkiau kuo didesnis laivagalio plotas horizontaliame pjūvyje, ir kuo lėtesnis vandens išbėgimo iš kokpito greitis (mažiau efektyvi savaiminio sausinimo sistema). Irkluotojui nespėjus laiku pasilenkti į priekį, laivelis šiuo momentu gali apsiversti per galą.

Kajakui užkliuvus už krioklio briaunos, arba irkluotojui padarius klaidą, galimas kritimas nuo krioklio įstrižai arba net šonu. Jei irkluotojas stengiasi išlaikyti lygsvarą, ir plaukiama didelį bortų tūrį turinčią "Saide", toks kritimas toli gražu ne visada baigiasi overkiliu, jei tik nusileidus laiku spėjama "pabėgti" nuo iš viršaus krentančio srauto.

Žinodamas laivelio elgesį įvairiais šuolio momentais, irkluotojas pats turi atitinkamai elgtis, jei nori nušokti sėkmingai. Visų pirma, kad laivelis nesmigtų visiškai vertikaliai, o nusileidęs kiek galima greičiau nutoltų nuo krentančio iš viršaus vandens srauto, prieš šuolį reikia išvystyti kiek galima didesnį greitį. Ypač svarbu paskutinis stiprus yris. Pradėjus kristi, stipriai atsilošiama atgal, taip palengvinamas laivo priekis ir neleidžiama jam kristi visiškai statmenai. Nusileidus ir pradėjus laivui pereidinėti į horizontalią padėtį, irkluotojas turi iš beveik gulsčios padėties staigiai palinkti į priekį ir pradėti irkluoti pirmyn, kad laivagalis būtų mažiau skandinamas. Irklą kritimo metu geriausia laikyti prieš save krūtinės lygyje statmenai arba truputį įstrižai laivo korpusui, kad galima būtų spėti greitai pradėti irkluoti arba, virtimo ant šono atveju, mente atsiremti į vandenį. Sunkiau sėkmingai nušokti, kai vandens mažai, ir jis krenta žemyn. Esant didesniam debitui, vanduo nuo krioklio briaunos krenta šiek tiek mažesniu negu 90 laipsniu kampu, ir nušokimas žymiai palengvėja.

Nenusiminkite, jei pradėjus treniruotis ne iš karto pavyks sėkmingai nušokti. Apsivertimas nėra baisus, jei jūs jam pasiruošęs, duobė po kriokliu švari, o apsauga patikima. Pabandykite pagalvoti, ką darėte ne taip, ir vėl bandykite. Žinoma, nereikia piktnaudžiauti daug kartų šokinėjant ten, kur apatinis krioklio bjefas nelabai švarus ar nepakankamai ištirtas. Tokiu atveju anksčiau ar vėliau gali atsitikti nelaimė.

Dar kartą norime pabrėžti, kad šis straipsnis nėra išsami instrukcija, o tik savo patirties apibendrinimas. Šokinėti nuo krioklių galima išmokti tik šokinėjant. Visa bėda, kad natūralių krioklių mūsų krašte nėra. Belieka treniruotis, šokinėjant nuo arčiausiai jūsų gyvenamos vietos esančių užtvankų. Daug kam gerai žinoma Vilnelę tvenkianti Belmonto užtvanka netoli Vilniaus, Kavarsko užtvanka ant Šventosios, Bezdonės upelio užtvanka netoli jo įtekėjimo į Nėrį, keturių pakopų (bendro 10m aukščio) Dubingos užtvanka prie Pabradės. Aplamai užtvankų Lietuvoje yra nemažai, tik toli gražu ne visos tinkamos šuoliams, o ir tinkamas ne visas žino vandens turistai.

Natūralių iki 8m aukščio krioklių arčiausiai Lietuvos yra Šiaurės Estijoje, netoli Talino: Jagalos, Keilos ir kitose upėse, taip pat Rusijoje Leningrado srityje iš šiaurės į Lagodos ežerą įtekančiuose upeliuose (aukštis 2 – 7 metrai). Keliaujant toliau į šiaurę, jau rimtų krioklių galima surasti Šiaurės Karelijoje ir Kolos pusiasalyje. Sibire krioklių yra Altajuje ir ypač daug Rytų Sajanuose, bei Putoranuose.













DRAKAR © 2010 – 2019
Norėdami daugiau sužinoti apie jus dominantį laivo modelį arba užsakyti nestandartinį gaminį skambinkite: +370 686 03309
arba rašykite: drakarlt@gmail.com