naujienos produkcija technologija žygių aprašymai straipsniai

Straipsniai

Maistiniai augalai


Tekstas: Jonė Pivoraitė

Nuotraukos: Jonė Pivoraitė, Ainis Pivoras, Aivaras Jefanovas, www.wikipedia.org

2012 04 16


Iš anksto ruošdamiesi žygio metu ištiksiančiam badui, nusprendėm pasidomėti maistiniais augalais... Nuvažiavome į Kauno marių regioninį parką. Šio parko direkcijos biologas Giedrius Vaivilavičius jau keletą metų domisi maistiniais augalais, bei veda šia tema lauko seminarus. Nuostabu, kai žmogus ne tik su įvairių šalių literatūra susipažinęs, bet ir išties paragavęs to, apie ką šneka. Pusdienį vaikščiojom pamariu apžiūrinėdami bei kramsnodami čia pat žaliuojančius augalus ir klausydamiesi pasakojimų apie juos. Ir norim pasidalinti to pasivaikščiojimo konspektu, papildytu dar galvoje ir knygose rasta informacija.

Senovės baltų ir slavų kraštuose garšvos buvo svarbūs maistiniai augalai (juos vėliau pakeitė iš Viduržemio pajūrio atkeliavę kopūstai). Skaniausia pavasarį, kol dar lapai blizga (kaip nuotraukoje apačioj dešinėje). Tada jaunus lapelius galim valgyt šviežius, dėt į salotas, virt barščius. Taip pat sūdyti, rauginti, džiovinti, marinuoti (nemažai patiekalų receptų yra Sigučio Obelevičiaus knygoje "Kas po kojomis žaliuoja"). Norint užkišt skrandį, galima valgyt ir paūgėjusias garšvas, tik tada verčiau skinti lapkotį: nusilupt, ir galima dėt sriubon (šiek tiek plaušingas) ar kramsnot žalią.

Giedrius sakė keliskart bandė virt šventagaršvių sriubą, tai ją tik sugadino – per karti... Tačiau kaip prieskonį galim naudot visas augalo dalis – kvapas aštrus, skonis kiek panašus į gelsvės, aštresnis. Galim daryt cukatus, sako geri gaunas (juose kokie 80% cukraus). Šaknis naudojama likerio, degtinės, žuvų konservų pramonėj.

Seniau Lenkijoj laikyta panacėja – ir vaistas ir maistas. Buvo draudžiama ją skint ne savo žemėje. Viduramžiais naudota kaip vaistas nuo vidurių infekcijų, jei vanduo užterštas, raižo pilvą, viduriuojama, e colli... – geriama šventagaršvių arbata (geriausia iš šaknies, bet jei ką tai tinka ir iš lapų).

Gimininga skudučiui. Skirtumai nuo skudučio: skudutis: tamsios juostelės lapų menturiuose (kur lapai tvirtinasi), augalas truputi tuščiaviduris . Šventagaršvė: gerokai didesnė, kvapas aitresnis, skėčiai beveik rutuliški. Ir, pasak Giedriaus, žiauriai tuščiavidurė.

Miškinis skudutis auga drėgnose pievose, pakrantėse, krūmuose. Dažnas. Lapai labai panašūs į garšvos, šventagaršvės. 60–160 cm aukščio augalas, žydi liepą–rugsėjį.

Žiedynkotis, kol dar jaunas, labai skanus. Valgomas žalias, virtas, raugintas, sūdytas. Galim dėt į salotas vietoj ridikėlių. Sako geriau nusilupt, nors verdant suverda ir nesijaučia. Lapkočius pjaustom griežinėliais, ir gaunas gera sriuba (panaši į šviežių kopūstų) vietoj bulvių galim pridėt varnalėšų šaknies, tinka topinambai... Lapus galim naudot kaip prieskonius.

Sosnovskio barštis. Nuo 1 iki 3 metrų aukščio augalas, kurio žiedynai iki 40–50 cm skersmens skėčiai. Atvežtas iš Altajaus kalnų, Lietuvoje sulaukėjęs ir plinta. Nustelbia vietinę florą, kelia pavojų žmogaus sveikatai, todėl naikintinas. Žydi liepą–rugsėjį, vaisiai prinoksta rugsėjį–spalį. Rytuose Azijoj vietiniai gyventojai naudoja maistui. Nužydėjus renka bręstančias sėklas (jų labai daug) ir jas džiovina, o žiemą trina ir verda tirštą sriuba. Jose yra labai daug amino rūgščių. Sriuboj net plaukioja riebaliniai lašeliai. Bet turi ir furanokumarinų – saulėje nudeginančių odą (atsiranda paraudimai, pūslės) ir dėl jų visa antžeminė dalis nuodinga. (Šių junginių iš tikro turi kiekvienas skėtinis augalas, tik koncentracija skiriasi). Pavirus 15–20 minučių furanokumarinai skyla ir tada jau galim saugiai naudot maistui. Tik prisirinkt išlieka problema... Bet kai sėklos subrendę, rinkt saugu – furanokumarinai jau suskilę. Valgomi ir jauni stiebai bei lapkočiai (bet net Giedrius nerekomenduoja prasidėt su juo, yra gi sibirinis barštis, kurį naudojo kai nebuvo bulvių, kopūstų ir agurkų). Tiesa, Ainis pabandė šiuo receptu pasinaudot: prisirinko bręstančių sėklų, ilgai džiovino, po to ilgai virė, bet buvo labai aitru ir nevalgoma ir teko viską išmest. Kodėl nesigavo neaišku: gal reikia sėklas džiovint tamsoje, o šitos ir saulės gavo džiūdamos, ir gal kas nors dar blogesnio iš tų furanokumarinų gavos?...

Galim rinkt ir vikius, pelėžirnius, bet reikia labai ilgai virti (mažiausiai dvi valandas, kol suyra visi glikozidai). O lubinais tai galima ir rimtai apsinuodyt... Gal visgi su nuodingais augalais prasidėt neverta, kai yra ir labiau valgomų...

Sibirinis barštis. Paplitęs Vidurio, Rytų ir Šiaurės Rytų Europoje, Vakarų Sibire. Lietuvoje dažnas, auga pievose, miškuose, pamiškėse, pakelėse, pagrioviuose, dykvietėse. Žydi birželį–rugpjūtį. 40–150 cm aukščio augalas. Jo stiebas apaugęs plaukeliais, šiurkštus – tuo skirias nuo kitų skėtinių augalų. Šiuos šerelius prieš valgant teks nusilupti...

Pavadinimas barštis ne be reikalo asocijuojasi su sriuba: barščiai rinkti bei auginti maistui. Vėliau vokiečiai atvežė burokėlių, ir barštis nebeaugintas. Lietuva paskutinė šalis, kur užfiksuota (apie 1843), jog barščiai dar masiškai naudoti maistui – rauginti bačkose (vietoj agurkų). Suomiai, rusai irgi valgė barščius...

Barščiai turi daug cukrų, tad labai greit gerai įrūgsta ir skanūs gaunasi. Raugiant net druskos nereikia. Giedrius sako tradicinė sriuba buvo daroma porą dienų juos parauginus... Barščių lapų galim dėti ir kad įrūgtų kokios kitos daržovės. Dar Giedrius pataria nelabai mokantiems raugti, geriau tuo užsiimti kai mėnulis pilnėja. Raugiant per delčią gal didesnė tikimybė, kad suges...

Jaunų barščių lapai gali būti naudojami salotoms, sriubos ir kitiems patiekalams. Gaminant salotas su barščių lapais, juos galima kiek apvirti.

Žiemai barščių galima pasiruošti įvairiai: marinuoti lapkočius (prieš tai nulupus odelę), lapus galima ne tik raugti, bet ir džiovinti. Džiovinti lapai susmulkinami ir vartojami kaip prieskoniai sriuboms ir kt. Šaknys irgi vartojamos kaip prieskoniai, tiek šviežios tiek ir džiovintos.

Galima jų ir užsisūdyti: jaunus barščių lapus sumalti mėsmale, ir 500 g lapų dėti 100 g druskos. Po to iš jų galima virti sriubas ar naudot kaip garnyrą…

Iš barščių stiebų galim pasidaryt ir skanėstų: jų nuluptus gabaliukus 10 min virti tirštame cukraus sirupe, po to išdžiovinti, ir kramsnoti prie arbatos...

Sibirinis barštis. Paplitęs Vidurio, Rytų ir Šiaurės Rytų Europoje, Vakarų Sibire. Lietuvoje dažnas, auga pievose, miškuose, pamiškėse, pakelėse, pagrioviuose, dykvietėse. Žydi birželį–rugpjūtį. 40–150 cm aukščio augalas. Jo stiebas apaugęs plaukeliais, šiurkštus – tuo skirias nuo kitų skėtinių augalų. Šiuos šerelius prieš valgant teks nusilupti...

Varnalėša. Visos rūšys valgomos. Tik miškinę jei kur užtiksit – palikit nesuvalgytą (nedaug belikę, įtraukta į Lietuvos Raudonąją Knygą). Tuo tarpu didžioji varnalėša paplitusi visose Eurazijos vidutinio klimato srityse, Lietuvoje labai dažna, ir čia auga kone visur, kur tik pakanka azoto.

Giedrius sako, kad skaniausiai valgosi lapkočiai, kai tik išlindę pirmieji lapai, ir žiedynkočiai, kurie tik tik iškelti. Būtinai nulupti, nes odelė karti (lupas lengvai, nuo inulino juoduoja rankos). Žalių lapkočių skonis panašus į žalios bulvės, ir juos galima vietoj bulvių dėti į sriubą. Tik reiktų ilgiau pavirti. Kol Europoj nebuvo bulvių, manoma, kad vietoj jų buvo naudojami sibirinis barštis, varnalėša, pastarnokai... Arba galima pavirti kokį 10 minučių, nukošti, pabarstyt druska ir pakepinti ant sviesto – gaunas kažkas panašaus į kalafijorus. Varnalėšų šaknis galim valgyt žalias kaip salotas. Džiovintos šaknys – kavos pakaitalas. Varnalėšos tinka diabetikams. Turi daug gydomųjų savybių...

Valgiai su varnalėšomis labai populiarūs Japonijoje, Kinijoje, JAV, Belgijoje, Sibiro tautelėse. Yra išvestų ir kultūrinių veislių. (Beje, varnalėšos – dvimečiai augalai, žydintys antraisiais metais. Maistui bei vaistams naudojamos pirmamečių augalų šaknys.)

Usnys. Valgomos visų rūšių usnys ir visas augalas (nuo šaknų ligi žiedų). Tik dygliukai nevalgomi... tad stiebą ar žiedynkotį teks nusilupti (ir tas gerokai pailgina pasiruošimo valgyti procesą)... Skonis panašus į bulvės, verdant irgi.

Gelsvalapė usnis – vandens indikatorius – ir augantis ne prie bet kokio vandens, bet prie šaltinių. Augalas kirmijantis. Jaunus lapelius, viršutines stiebų dalis (šalia žiedyno), lapkočius galim naudot salotom. Lapkočius valgom nuluptus. Augalas be dygliukų (beveik...), todėl galim valgyt visą net su lapais ?. Iš jų daro net piure, panašiai kaip bulvių košę. Gelsvalapę usnį maistui naudoja Rusai.

Pabandžiau ir aš paskanauti: kartu su skudučiais apviriau ir pakepiau svieste – skonis kaip kalafijorų su šparaginėm pupelėm, mmm?... bet iš krūvos žolių gavos nedidelė keptuvė... Ir nuo šių augalų juoduoja rankos (lupant) ir dantys (jei kramtai žalius).

Garbiniuotasis dagys (margainis). Labai dygliuotas 60 – 180 cm aukščio augalas. Auga pakrantėse, paupių krūmynuose, miškuose. Stiebai stori, mėsingi, maždaug kaip agurkai (bet vėliau labai sumedėja). Plačiai išplitę, auga ir Azijoj.

Dilgėlė. Arealas apima Eurazijos vidutinio klimato zoną iki Rytų Sibiro. Auga ten, kur yra azoto perteklius, derlingesnėse žemėse. Artimos ankštiniams. Paruošimas valgymui: nupurtyt vabzdžius, tada galima plikyti arba "sukamuoliuoti" tarp delnų (kiek mačiau, visi išskyrus Giedrių susidilgino ...), plaukeliai susitrina ir tada galim dėt į salotas. Jei noris tik paragaut kokį vieną kitą lapą, tai galim jį sulankstyt į kamuoliuką liečiant tik apatinę lapo pusę ir dėt iškart tarp dantų, kur dilginantys plaukeliai sutrinami labai efektyviai...

Sriubas galim virti lygiomis dalimis maišant dilgėlių ir rūgštynių lapus, bei visaip kitaip...Sriuba gaunas panaši į žuvienę, rieboka. Dilgėlių kaloringumas panašus kaip bulvių, dvigubai kaloringesnės nei morkos, turi labai daug geležies...

Galima raugti: kilogramui dilgėlių reikia maždaug 50 gramų druskos. Surenki, supjaustai, sluoksniuoji su druska, paslegi – įrūgsta per savaitę. Tinka garnyrui. Kvapas gali pasirodyt įtartinas ?...Vėsiai laikosi ilgai. Dalis ir sugenda... galim marinuot, šaldyt, džiovint ir naudot kaip prieskonį, arbatą. Galim sūdyt – tada kilogramui dilgėlių reikia apie 150 gramų druskos. Iš pradžių skonis keistokas, bet po to skanu, tinka prie bulvių košės.

Gruzijoje kepama kiaušinienė su dilgėlėmis, kitur verdami jomis įdaryti koldūnai... (nemažai receptų galim rasti S. Obelevičiaus knygoje).

Dilgėlių baktericidinėmis savybėmis gali pasinaudoti žvejai – dilgėlėmis perklota žuvis ilgiau nesugenda.

Didžioji dilgėlė pagal cheminę sudėtį yra vienas naudingiausių žmogui augalų. Stabdo kraujavimą, didina kraujo krešumą... Ir turi daug vaistinių savybių...

Meškinis česnakas arba čeremša (čeremša vadinamos dvi česnakų rūšys, nežinau kaip antroji vadinasi lietuviškai). Lietuvoje reti, įtraukti į Lietuvos Raudonąją Knygą (V kategorija). Auga ūksmėtuose lapuočių miškuose. Lapai panašūs į pakalnučių. Valgymui, rauginimui, marinavimui renkami iki žydėjimo. Anksti pavasarį tai vertinga daržovė, nes lapuose gausu vitamino C. Jei žinai kur auga daug čeremšos – tai mažų svogūnėlių gali rast visada. Tos kitos rūšies renka daugiausia kotelius (rauginimui).

Norint užsiauginti – sodinti humusingoje, drėgnesnėje dirvoje.

Rauginimas: pritrombuoji stiklainį česnakų ir litrui lapų (galim dėt ir visą augalą) – maždaug du arbatiniai šaukšteliai druskos. Perbarstai, perbarstai... ir užpili šiltu virintu vandeniu ar net karštu. Uždengi skudurėliu, paslegi, per savaitę įrūgsta ir tada laikai šaltai. Sako panašu į agurkus su česnakais.

Šakniastiebyje yra krakmolo, baltymų. Maistingiausi rudenį ir pavasarį, bet tada labai šalta juos krapštyt iš vandens... Amerikiečiai atliko eksperimentą, kurio metu iš viename hektare surinktų švendrų šakniastiebių buvo gaminami miltai. Miltų gavosi beveik tiek pat, kiek jų gaunama iš hektare augančių kviečių. Ir miltų skonis praktiškai toks pat, sunku atskirt... Šakniastiebiai džiovinami ir malami. Tuos miltus galim daryt ir vasarą, tik, kogero, gautųsi mažiau. Šakniastiebius galima dėti į sriubą – duoda sriubai tirštumo, nes yra krakmolingi.

Labai skanūs pavasarį tik išlindę ūgliai, augantys nuo šaknies. Vasarą jau sukietėja.

Skaniausios viršūnės, kai žydi. "Vyriška" burbuolės dalis (pati viršūnėlė) labai maistinga. Viduje yra pagaliukas, tai jo nevalgom, o ta byranti dalis, pilna žiedadulkių, tikrai labai skani. Indėnai rinko juos paplotėliam, blynam kepti. Galima aišku ir sriubas virti.

"Moteriška" burbuolės dalis (žemiau viršūnės, vėliau paruduoja ir lieka viršuje). Sako, nevisiem skani, bet šiaip tikrai visai nieko.

Lapai iki pirmų šalnų (po šalnų pasidaro trapūs) tinka kilimėliam, dėžutėm pint. Sudžiovinti pavėsyje suminkštėja ir pasiduoda lenkimui. Lapo viduje yra pertvarėlės ir oro tarpai –> aukšta šiluminė varža.

Bandymas išsikept indėniškų blynų: dėjau ne tik "vyrišką", bet ir "moterišką" viršūnės dalį. sumaišiau trijų rūšių blynus, ir visi gavos skanūs. Taip kad ta "moteriška" dalis, žalia ar jau ir pradėjus truputį ruduoti, yra tikrai skani. Beje, nuo švendrų juoduoja rankos.

Liekninis viksvameldis. Žolinis 30–100 cm aukščio augalas. Auga kur daugiau drėgmės, bet ne stovinčiam vandeny, o pakrantėse (taip pat šaltiniuotose pievose, šlapiuose miškuose, krūmynuose). Valgoma minkštesnė šviesesnė dalis, esanti arčiau šaknų. Pavasarį būna mėsingas ir minkštas, po to ištįsta, suplonėja. Su jokiais nuodingais nesupainiojamas (galim supainiot nebent su viksva, bet jos tą pačią dalį irgi galima valgyt). Krakmolingas, baltymingas, riešutų skonio. Galim dėt į salotas.

Skėtinis bėžis (Jakutijos duona). Rausvai žydintis 40–150 cm aukščio augalas. Auga lėtai tekančių ir stovinčių vandenų pakraščiuose vandeny ir pakrantėse. Šakniastiebis valgomas žalias ar virtas, miltai gaunasi panašūs į kvietinius.

Nendrės. Galima valgyti pavasarį tik išlindusius jaunus daigus (žalius arba raugintus). Nendrių šaknys (kieti tuščiaviduriai šakniastiebiai, nuotrauka dešinėje) turi daug cukraus. Jas verdi verdi, kelis kartus, visą dieną...ir įmanoma gaut sirupą...

Lūgnės. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Termiškai apdorotos šaknys iš karčių pasidaro saldžios ir valgomos (galim kept žarijose įvyniojus lapuose). Galim bandyt daryt miltus...

Pušies galima rinkti išbrinkusius saldžius pumpurus, kol spygliai dar nepasirodę. Kada išlenda spygliukai – ūglis jau būna peraugęs. Juose daug vitamino C, baltymų. Su sakais galim prasivalyt mikroflorą arba dėt ant žaizdų. Bandžiau dėt skystų sakų ant nedidelių žaizdelių – visai padėjo. Kedrų keružių sakai irgi padėjo – ant viršaus užspaudus kokį minkštą lapelį ir aprišus žole ar siūlu, dar ir nešlampa bent kurį laiką jei lyja ar plaukiant.

Maumedžio, eglės jaunus ūgliukus (spygliukus) galima troškinti ar dėti į salotas. Rūgštūs, su daug vitamino C. Šių medžių ūgliukų prisirinkt valgymui įmanoma ir kiek vėliau nei pušies.

Varpotoji glaudenė auga mišriuose ir lapuočių miškuose, pamiškėse, krūmuose. Žydi birželį–liepą. Ligi žydėjimo antžeminė dalis visa valgoma, o ir šaknis saldi (tikrai skani). Tinka salotoms su grietine. Afrodiziakas, veikia moteris.

Ąžuolo gilės – neblogas maisto šaltinis, tik reikia mokėt paruošt... Ąžuolas turi daug taninų, rauginių, karčiųjų medžiagų. Paruošimas: nulupti gilės žievę, dalinti į kokias 4 dalis. Tada mirkyti keičiant vandenį 5 – 6 kartus per dieną. Arba į puodą įdėt 1–2 šaukštelius pelenų, pavirt apie pusvalandį–valandą (šarmas ištraukia karčiąsias medžiagas į vandenį), nupilti, išdžiovinti. Tada galim skaldyt ir virt kaip kruopas, ar daryt miltus ir kažką kept. (Manau lengviausia giles susmulkint prieš džiovinant.) Miltai nekartūs arba šiek tiek kartumo gali ir likti. (Giedrius bandė kept blynus, sakė skonis specifinis ).

Bandžiau mirkyti keičiant vandenį, tai kartumas sumažėjo nežymiai (gal ir per retai jį keičiau)... Brolis irgi bandė – rado informaciją, kad geriausia juos sumerkti upelyje, sudėjus į kokį tinklelį, kad nuolat tekėtų vanduo ir palikti ten bent parai. Po to dar truputį juos pavirė, ir kartumas tikrai dingo.

Aišku, galim dar pasidaryti gilių kavą. Skirtingais būdais... Receptų galim rast ir internete. Esmė vis ta pati: išlukštent, pasmulkint pusiau ar ketvirčiais, virti (piene arba vandeny), susmulkinti (lengviausia tą padaryt suminkštėjusias po virimo giles sumalant mėsmale), išdžiovinti. Po to truputį paskrudinti orkaitėj ar kaip sugalvoji. (Prosenelė dar sudžiovindavo susmulkintų morkų, jas kartu su paruoštom gilėm skrudindavo pašlakstant grietinėle, ir po to dar pridėdavo cinamono, meduolių prieskonių...) Kad gilių kava geriau pritrauktų, ją reikia pavirti (ne tik užpilti) arba jau paruoštas giles (maždaug kruopų smulkumo) dar sumalti kavamale. Skaniausia užbalinta arba virta piene (subjektyvu ), panašu į kakavą.

Ąžuolo lapų galima įdėti raugiant agurkus – dėl taninų jie surūgę būna kietesni.

Juodasis serbentas auga drėgnuose ir šlapiuose miškuose, juodalksnynuose, krūmynuose. Mėgsta šiaurinės ekspozicijos šlaitus (ir juose geriau dera). Labai gausiai dera Sibire (ant laukinių krūmų ten daugiau uogų nei ant kultūrinių veislių). Ir Lietuvoj yra ne tik kultūrinių, bet ir laukinių serbentų. Šakių rajone, šiaurinėje Nemuno pakrantėj žmonės "eina miškan serbentų rink"... Serbentų lapų galima dėt raugiant.

Dilgialapis katilėlis. Daugiametis, šeriuotas augalas, aštriomis stiebo briaunomis. Auga derlingesnėse žemėse, pamiškėse, lapuočių ir mišriuose miškuose. Šaknys gan mėsingos, nulaužus bėga geltonas pienelis. Galim naudoti kaip morkos analogą.

Vaivoras (girtuoklės). Galim valgyti jaunas šakeles su lapais. Ir uogas, be abejo.

Pūtelis (pievinis, valgomasis) – maistinis–vaistinis augalas. Nuskynus bėga pienas. Pavasarį galim valgyt stiebą, šaknis. O peraugusio galim skabyti pažastinius ūgliukus – skonis panašus į riešuto.


PRIESKONIAI IR ARBATOS


Trūkažolė (Cikorija). Paplitusi Eurazijos vidutinėse platumose, kituose žemynuose užnešta. Lietuvoje dažna kalkinguose dirvožemiuose (pakelėse, pagrioviuose, šlaituose, gyvenvietėse). Žydi liepą–rugsėjį. Labai nuo seno vartotas maistui augalas. Jų lapus galim dėti į salotas, tik jie kartūs, tai reikia paruošti: karčius lapus (cikorijų, kiaulpienių...) sumerkti į pasūdytą vandenį, ir per kokį pusvalandį druska maždaug ištraukia tą kartumą. Mažina cukraus kiekį kraujyje ir tinka diabetikams. Šaknų nuoviras Kaukaze vartojamas kaip organizmą stiprinanti priemonė. Yra išvestos ir kultūrinės cikorijos formos. Turi daug vaistinių savybių.

Iš šaknies, šias išdžiovinus ir paskrudinus, galima pasidaryti kavos pakaitalą. Cikorijų "kava" imta gaminti dar XVIII a.

Trūkažoles dar galim naudoti kaip gyvuosius laikrodžius – žiedus suskleidžia apie 17 valandą.

Kiaulpienė. Paplitusi visoje Europoje, Azijoje, Sibire. Iš šaknų galim pasidaryti kažką panašaus į kavą. Lapai valgomi, jų galima dėti į salotas, sriubas. Turi daug vaistinių savybių, ypač šaknys (preparatai padidina visų vidaus liaukų sekreciją)...

Siauralapis gaurometis (Ožrožė). Auga skynimuose, miškuose, kirtimuose, užaugančiose gaisravietėse. Iki 150 cm aukščio užaugantis augalas, žydi liepą–rugsėjį. Paplitęs Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje.

...Sako rusai vis pirko arbatą iš skandinavų, o tie specialiai degindavo miškus ir augindavo, fermentuodavo, džiovindavo (nors Rusijoj šių žolių pilna natūraliai veši)....

Lapai arbatai renkami iki žydėjimo ir žydėjimo metu (renkami ir žiedai). Galim pasiruošt skirtingų arbatžolių:

1. Kokią parą pavytinam, padarom raitinukus tarp delnų ir džiovinam paprastai (t.y. kaip ir bet kokias žoles – pageidautina pavėsy, gerai vėdinamoj patalpoje kur nėra labai karšta ir ant džiovinamų augalų nekrenta tiesioginiai saulės spinduliai). Gaunas maždaug žaliosios arbatos analogas, silpnai pafermentuota.

2. Jei nori pasidaryt stipriau pafermentuotą (panašesnę į juodą) arbatą: parą pavytini (geriau lapus nuskabyti nuo stiebų), pritrombuoji tų lapų į kokį stiklainį, pridengi jį drėgnu skudurėliu ir dedi šiltai, kad fermentuotųsi (galim dėti į orkaitę arba saulėkaitoje susukus visą indą į juodą medžiagą. Arba po kokiu stogu kur karšta. Arba įstatyt į šilto vandens puodą, uždengt ir suvyniot į patalus, ir kartais pašiltint vandenį, taip fermentuojasi ilgiau). Lape vyksta rūgimas, jis iš žalio pasidaro rudas, atsiranda geras aromatas ir tada reikia staigiai išdžiovinti (ant mažos ugnies puode kedent–maišyt rankom ir greit išdžiūna, arba orkaitėj). Skonis gaunamas tikrai kitoniškas lietuviškos augmenijos tarpe, bet darbo yra...

3. Galim ir šiaip tiesiog susidžiovint ? normalaus žolių skonio arbata...

Galim valgyt jaunus ūglius. Skoniu kiek panašūs į smidrus, šparagus. Žiedus galima dėti į saldžias salotas.

Kai nužydi – papursta pūkais. Sibire pūkus naudojo kimšt pagalvėm, čiužiniam. Gauromečiai dažnai auga tarsi plantacijomis, nes mėgsta įsikurti gaisravietėse, kirtavietėse... ir tokiose vietose gan lengva jų pririnkti daug.

Šakniastiebiai – galinga sistema po žeme. Šaknis džiovindavo miltams ir maišydavo juos su kitais. Bet šie turi aitrų kvapą, ir tik trečius metus išsikvepia. Žodžiu ilgas procesas...

Iš gauromečio dar galim išgaut pluoštą. Susuki du šniūrelius ir leidi susisukt į vieną. Sibire iš jų darydavo tinklus.

Raudonėlis mėgsta sausas dirvas, saulėtas vietas. Auga pamiškėse, šlaituose, prie upių, kur molingas dirvožemis. Prieskonis mėsai (ypač žvėrienai). Skani arbata. Bet negalima ilgai gerti. Moterim išreguliuoja ciklą.

Europinė pipirlapė. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose (šalia žibučių), lapai inkstiški. Galim naudoti skrandžiui plaut. Sukelia pykinimą, tai faktas, kad juo neapsinuodysi, nes išvemsi... Lėtiniam alkoholizmui gydyti darydavo šakniastiebių ištraukas, duodavo kartu su šnapsu gert ir taip pykindavo, kad po to nebesinorėdavo... Mažais kiekiais galim naudot kaip prieskonį vietoj kvapniųjų pipirų (bet po terminio apdorojimo, nes kaitinant jo skonis išsikvepia).

Lipikas. Galim daryt gėrimą kaip arbatą, gaivą.

Žemuogė. Sezono metu suvalgius tris litrus uogų – geležies atsargos pasipildys visiem metam (hmm). Žemuogių lapus galim fermentuot kaip ir gauromečio, ir daryt iš jų arbatą. (Skani švelni arbata gaunas žemuogių lapelius sumaišius su džiovintom jų uogom ir jazminų žiedais. Arba žemuogių lapeliai su šiek tiek mėtų.)

Nakviša gali pakeist burokėlių sriubą (iš lapų), laisvina vidurius. Moterim sureguliuoja hormonus. Sėklos kaip aguonos smulkios, galim valgyt jas vėlyvą rudenį – žiemą (kol paukščiai neišneša). Iš pernykščio sauso stiebo galim gaut gerą tvirtą pluoštą.

Pelkinė vingiorykštė – aspirinas (malšina skausmą). Galima gerti žiedų arbatą. Dar galima daryti gaivą: vandeny pamaigai vingiorykštės žiedus (ar palieki mirkti pernakt), įlašini citrinos sulčių ir įdedi medaus arba cukraus – skanu...

Norint gauti vaistų (čia apskritai apie augalus, ne apie kažkurią konkrečią rūšį) – augalus reikia rinkt tokioje aplinkoje, kur jie kankinasi: tuomet jie turi daugiau veikliųjų medžiagų. Deda pajėgas kovojant už išlikimą –> išskiria daug cukrų – > mikorizėje mikroorganizmai už cukrų atiduoda visokias geras medžiagas. Ir atvirkščiai – norint tiesiog pavalgyti, daug negalvojant apie sudėtingą augalo cheminių junginių rinkinį, geriau augalus skinti ten, kur jiems augti lengva (pvz. auga ištisas sąžalynas ir augalai vešlūs).


P.S.: Žygyje (rytų Sibire), kuriam ruošdamiesi šiais augalais domėjomės, badauti tiesą sakant neteko. Bet ne todėl, kad būtų apsčiai žaliavę šitie augalai – jokių švendrų, dilgėlių, usnių, varnalėšų ar sibirinių barščių ani vieno... Na, iš čia minėtųjų buvo šiek tiek serbentų, bet ne juodųjų, o raudonų. Ir vaivorų bei pušų/kedrų, tik kadangi rudenėjo, tai vietoj pavasarinių lapelių ir spygliukų mėgavomės uogom ir kedro riešutėliais – puikia rudenine alternatyva... Tikiuosi kažkam iš jūsų šita informacija bus naudinga, jei ne tolimuose žygiuose – tai Lietuvoje. Juk visada smagu ant pečių neštis mažiau svorio ir dar bent truputį labiau pažinti tai, kas čia pat... Skanaus ir gerų žygių.


Informacijos šaltiniai:


Daugiausia tai, ką pasakojo ir rodė Giedrius Vaivilavičius. Ačiū jam.

Sigučio Obelevičiaus knyga "Kas po kojomis žaliuoja" (Kaunas, Lututė, 2011)

Kęstučio Kazimiero Vilkonio knyga "Lietuvos žaliasis rūbas" ( Kaunas, Lututė, 2008)

O. Ragažinskienės, S. Rimkienės ir V. Sasnausko knyga "Vaistinių augalų enciklopedija" (Kaunas, Lututė, 2005)




Paprastoji garšva



Kairėje – šventagaršvė, dešinėje – skudutis



Sosnovskio barštis



Sibirinis barštis



Varnalėša



Gelsvalapė usnis



Didžioji dilgėlė



Meškinis česnakas



Švendras



Liekninis viksvameldis



Varpotoji glaudenė



Dilgialapis katilėlis



Trūkažolė (cikorija)



Siauralapis gaurometis



Europinė pipirlapė


DRAKAR © 2010 – 2019
Norėdami daugiau sužinoti apie jus dominantį laivo modelį arba užsakyti nestandartinį gaminį skambinkite: +370 686 03309
arba rašykite: drakarlt@gmail.com