naujienos produkcija technologija žygių aprašymai straipsniai

Straipsniai

Ir keliautojas sotus, ir kuprinė lengva


Tekstas: Jurgita Sorokaitė, Alvydas Barzdėnas

2004 06 10


Dauguma sudėtingesnių sportinių turistinių maršrutų driekiasi negyvenamuose rajonuose. Todėl tokios kelionės vyksta autonominėmis sąlygomis, t.y., keliautojas ar keliautojų grupė, išėjusi į žygį, nekontaktuoja su civilizuotu pasauliu ir negali jo metu papildyti savo resursų žmonių sukurtomis gėrybėmis. Viskas, ko reikia kelių savaičių ar net mėnesių išgyvenimui laukinėje gamtoje – drabužiai, būstas, įrankiai, ginklai, speciali gamtinių kliūčių įveikimo įranga, maistas, vaistai ir pan., turi sutilpti į kuprinę. Tačiau, jei ta kuprinė svers tiek, kad eisime "nosim žemę ardami", o pagrindiniu kelionės tikslu taps savo mantos pertempimas iš taško A į tašką B, kažin ar daug gražių įspūdžių parsivešime iš tokio žygio.

Tad ką pasiimti į kelionę, kad sunkus "šerpo", darbas neužgožtų pažintinių, estetinių ir rekreacinių žygio tikslų? Šiuolaikiniai civilizacijos pasiekimai leidžia gerokai sumažinti asmeninių daiktų, stovyklos reikmenų, bei specialios turistinės įrangos svorį, lyginant su tuo, kas buvo prieš 20 ir daugiau metų, – brezento ir gumos amžiuje". Sunkiausia palengvinti maistą. Čia mokslo ir technikos pažanga nedaug ką gali padėti. Ir jeigu trumpuose, 1 – 2 sudėtingumo kategorijos žygiuose, kur kuprinės svoris nedidelis, maisto parinkimui didesnio dėmesio neskiriama, tai, ruošdamiesi sudėtingesnei kelionei, pradedantys turistai iškart susiduria su šia problema.

Kadangi sportinis turizmas, kaip ir bet koks kitas sportas, susijęs su didelėmis energijos sąnaudomis, turisto meniu sudarymo principai diametraliai priešingi šiais laikais madingoms dietoms, vegetarizmui ir įvairioms liesėjimo programoms. Maistas žmogaus organizmui – energijos šaltinis ir statybinė medžiaga. Be to jis turi būti ne tik kaloringas, bet ir subalansuotas pagal baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekį. Apytikslis šių komponentų santykis 1:1,2:4,6, tačiau jis priklauso nuo žmogaus amžiaus, veiklos pobūdžio, sveikatos, klimatinių sąlygų ir kitų veiksnių. Pavyzdžiui, sunkiame slidžių žygyje, esant žemai oro temperatūrai, turisto meniu turi būti žymiai didesnis procentas riebalų, o keliaujant pėsčiomis saulės kepinamoje dykumoje – angliavandenių.

Šnekant apie energijos sąnaudas, tai, net nesant didesniam fiziniam krūviui, pagrindinių organizmo gyvybinių funkcijų palaikymui, maisto įsisavinimui ir stovyklos įrengimo bei priežiūros darbams turistas per parą išeikvoja apie 2000 kilokalorijų energijos. Pačiam maršruto įveikimui vidutinio sunkumo (maždaug 4 sudėtingumo kategorijos) žygyje, priklausomai nuo turizmo rūšies, treniruotumo, klimatinių sąlygų, kasdien išeikvojama dar 1700 – 3300 kilokalorijų. Taigi, iš viso – 3700 – 5300 kcal per dieną. Žmogaus organizmui neatsitiks nieko blogo (jei neskaitysime kelių kilogramų svorio praradimo), jei 2–4 savaičių laikotarpyje trečdalis išeikvotos energijos nebus kompensuota. Todėl, norint apriboti kuprinės svorį, vidutinio sunkumo žygyje pakanka dienos maisto normos, suteikiančios 2500 – 3500 kcal energiją. Parinkus pakankamai kaloringus, įvairius ir subalansuotus pagal baltymų–riebalų–angliavandenių santykį produktus, šias energijos sąnaudas kompensuoja 600 – 800 g. maisto. Kaip pavyzdį pateiksime "Vikingų" vandens turizmo klubo jau 20 metų naudojamą maisto sąrašą (žr. lentelę).


Maisto produktų norma 1 žmogui, reikalinga 1 dienai vidutinio sudėtingumo žygyje


Produktai

Kiekis, g

Kcal

Džiūvėsiai, miltai

80

250

Kruopos

150

500

Mėsos konservai, sviestas 2:1

90

660

Lašiniai (sūdyti ir rūkyti) 1:1

80

560

Rūkyta mėsa, dešra

30

130

Sausas mėsos sultinys

20

60

Chalva (šokoladas), sausainiai 1:1

100

470

Cukrus

60

240

Gliukozė

4

16

Druska

10

–

Prieskoniai

8

–

Arbata

3

–

Spiritas

15

–

Viso

650

2886


Žinoma šis sąrašas yra tik pagrindas, kuris koreguojamas priklausomai nuo turizmo rūšies, klimatinių sąlygų, konkretaus žygio pobūdžio, žygio dalyvių lyties, amžiaus, įpročių ir kitų veiksnių. Be to, sudarant šį sąrašą atsižvelgiama į tai , kad dalis keliautojų energijos sąnaudų bus kompensuojama vietiniu gamtoje surastu maistu (žuvimi, mėsa, uogomis, grybais). Keliaujant tokiomis sąlygomis, kai savo meniu neįmanoma papildyti vietoje vitaminingu augaliniu maistu, į šį sąrašą reikėtų įtraukti džiovintus vaisius, vitaminus.

Vietinės gamtos gėrybių vaidmuo žymiai išauga kritinėje situacijoje, kai žygio metu prarandami su savimi atsivežti maisto produktai. Dažnai populiarioje literatūroje rekomenduojama tokiu atveju maitintis grybais, uogomis, įvairiomis žolėmis, vabzdžiais bei jų lervomis ir pan. Realiai minėtas augalinis maistas mažai kaloringas, nebent uogos, ypač erškėtrožių (apie 1000 kcal/kg) gali šiek tiek kompensuoti žmogaus organizmo energijos sąnaudas. Vabzdžiai – psichologiškai toli gražu ne kiekvienam priimtinas maistas, be to ir surasti pakankamą jo kiekį ne taip paprasta. Žymiai praktiškiau šiuo atveju pasiieškoti varlių, gyvačių, smulkių graužikų. Dar realesnis maisto prasimanymo būdas – žvejyba. Net neturint jokių žvejybos įrankių, įmanoma pasigauti žuvies vietoj tinklo panaudojus palapinę, drabužius, nusipynus bučius iš vytelių ir panašiai. Valui galima naudoti sintetinius siūlus iš striukės, palapinės, išpintos virvės. Kabliukai gaminami iš konservų dėžučių skardos, vinių, segtukų.

Prasimanyti maisto medžiojant žymiai sunkiau. Net turint medžioklinį šautuvą, tam reikia daug laiko, kantrybės ir įgūdžių. Kalnų taigos sąlygomis realiausias laimikis – jerubės, burundukai, voverės, o ypač po akmenimis gyvenantys šienkrovėliai (dažnai vadinami švilpikais), kuriuos galima sumedžioti iš paprasčiausio savo gamybos lanko.

Kas liečia augalinį maistą, praktiškiau pasiieškoti kaloringesnių ir didesniais kiekiais aptinkamų rūšių. Pietų Sibire, Uralo rytiniame šlaite rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais galima maitintis kedro riešutais. Altajuje, Sajanuose, palei Baikalą ant uolų auga daugeliui gerai pažystamas ir arbatai naudojamas badanas. Tačiau mažai kas žino, kad išmirkytos ar pavirintos badano šaknys valgomos. Kadangi badanas sudaro ištisus sąžalynus, o jo piršto storumo šaknys siekia iki metro ilgio, tai šio augalo tiekiamas maisto atsargas galima skaičiuoti tonomis. Kitas dideles valgomas šaknis turintis augalas – tai raudonoji šaknis (Hedisarum obscurum) /rusiškai – kopeešnik/ auganti taip pat Pietų Sibiro kalnų šlaituose bei Arkties rajonuose. Didžiulę, kartais rankos storumo šio augalo šaknį labai mėgsta meškos. Tačiau iškasti ją iš akmeningo grunto gana sunku. Šiaurės tundroje yra ir daugiau nemažas krakmolingas šaknis turinčių augalų. Tai bulvės skonį turinti klaitonija (Claytonia acutifolia), nordosmija (Nordosmia frigida), komių kalboje vadinama lapkoru, gyvagimdė rūgtis (Polygonum viviparum), žąsinė sidabražolė (Potentilla anserina) ir daug kitų. Mums visiems gerai pažystama šventagaršvė (Angelica archangelica) Altajuje išauga iki 3 metrų aukščio. Jauni jos stiebai valgomi panašiai kaip rabarbarai. Amerikiečiai net verda iš jų košę su cukrumi. Grenlandijoje tai bene vienintelis nuo senų senovės eskimų vartojamas žalumynas. Valgomi taip pat jauni paparčio ūgliai, nendrių bei meldų ūgliai su šakniastiebiais, iš bėdos net pušies, beržo, drebulės ir kitų medžių luobas (žievės viduje esantis minkštas sultingas sluoksnis). Rusijoje bado metais šių medžių žievė ne kartą gelbėjo kaimiečius nuo mirties.

Kalorijų tokiame maiste aišku nedaug. Todėl, keliaujant po Sibirą, geriau nepamesti kuprinės su lietuviškais lašiniais, kad paskui netektų graužti beržo ar pušies.


DRAKAR © 2010 – 2019
Norėdami daugiau sužinoti apie jus dominantį laivo modelį arba užsakyti nestandartinį gaminį skambinkite: +370 686 03309
arba rašykite: drakarlt@gmail.com