naujienos produkcija technologija žygių aprašymai straipsniai

Straipsniai

"Edelveisas", arba kuo plaukti dar nepraplauktais upeliais


Tekstas: Alvydas Barzdėnas

2004 06 10


Mūsų dienomis pasaulyje beveik nebeliko nepraplauktų didesnių upių, kokios sudėtingos jos bebūtų. Net garsųjį "Karagemo prasiveržimą" Arguto upėje Atlajuje, bandymai šturmuoti kurį iki šiol baigdavosi tragiškai, pernai sėkmingai įveikė sibiriečių komanda, vadovaujama garsaus rusų vandenininko–ekstremalo Sergejaus Lagodos. Beje ir iki šiol nepraplauktą pasaulio upių "Everestą" – Brahmaputrą Lagoda seniai pasiruošęs šturmuoti, tik vis dar trūksta pinigų ekspedicijai. Siekimas atrasti naujus nežinomus maršrutus ir praplaukti viską, kas šniokščia nepaliaujamai stumia vandens turistus į pačius kalnų upių aukštupius, kur vandens nedaug, tačiau krenta jis iš didelio aukščio krioklių kaskadomis siauruose kanjonuose su daugybe akmenų ir uolų nuolaužų vagoje. Tokių maršrutų įveikimui reikia mažų, labai manevringų ir atsparių laivelių, kaip taisyklė, vienviečių , nes bet koks dvivietis vienkorpusinis (katamarano gabaritai tokioms upėms per dideli) laivas, ypač valdomas baidariniais irklais, negali efektyviai manevruoti, esant dideliam kliūčių tankumui, tiek dėl savo ilgio, tiek dėl ekipažo veiksmų nesuderinamumo. Tai tas pats kas leistis nuo kalno slalomine trasa dviese vienomis ilgomis slidėmis.

Tokiais maršrutais dažniausiai plaukiama polietileniniais kajakais. Jie labai efektyviai valdosi (aišku, irkluotojas irgi turi būti aukštos kvalifikacijos), nebijo smūgių į akmenis, hermetiškai užsandarinamas kokpitas neprisisemia vandens, o apsivertus nesunkiai vėl pastatomi "ant kylio". Civilizuotuose kraštuose, kur beveik kiekvieno maršruto pradžią galima pasiekti automobiliu, kajakininkai baigia įsisavinti pačius mažiausius upelius. Tačiau į nuošalius negyvenamus kalnų, taigos ar džiunglių rajonus nusigabenti polietileninį kajaką galima nebent malūnsparniu, todėl čia vandenininkų laukia dar daug atradimų. Bet tam reikalingi lengvi ir kompaktiškai susipakuojantys laiveliai, kuriuos galima būtų neštis pėsčiomis į maršruto pradžią dešimtis ar net šimtus kilometrų. Ekspedicijose tam tikslui, kaip taisyklė, naudojamos pripučiamos plaukimo priemonės. Tačiau net patys geriausi šiuolaikinių pripučiamų kajakų modeliai, kaip pavyzdžiui, Padillac (gamintoja Hyside Inflatables), Force (Aire), Skaut – 3,6 (Raftmaster), Vaterflai (Timetrial) nors ir turi plaukimui audringame vandenyje būtiną savaiminio sausinimo sistemą, nepritaikyti šuoliams nuo krioklių ir kovai su stipria srove prispaudimuose.

Čia reikalingas didelis bortų tūris, smarkiai užriestas aukštyn laivo priekis ir ypač kruopščiai apskaičiuota forma, bei tūrio pasiskirstymas. Tuo labiau, kad laivelis privalo pasižymėti ir neblogu eiklumu ramiame vandenyje, nes nusileidus nuo kalnų, kad pasiektum civilizaciją, gali tekti kelis šimtus kilometrų irtis ramia upe. Be to laivelio, kurį norima neštis į maršrutus su ilga pėsčiąja dalimi, svoris neturėtų viršyti 10 kg, tuo tarpu kai minėti modeliai sveria 15 – 20. Taigi, reikalavimai griežti ir, atrodo, sunkiai suderinami tarpusavyje.

Prisipažinsiu, kad maži sraunūs upeliai mane traukia nuo vaikystės. Gimiau nuošaliame Aukštaitijos vienkiemyje, kur žiemą pusnys siekdavo namo stogą, kovo pabaigoje virsdamos veržliais vandens srautais, kurių šniokštimas tyliais vakarais aidėdavo visoje apylinkėje, nes sodyba stovėjo ant kalniuko vidury laukų. Rytais eiti į mokyklą dažnai tekdavo šlapiam, nes polaidžio vanduo, paplovęs lauko kelius ir vieškelius, ne tik semdavo guminius batus, bet ir išversdavo iš kojų. Ir tęsdavosi pavasario potvynis gana ilgai, – jau pražydus lomose purienoms, mes, vaikai, tais laikinais pavasariniais upeliais dar leisdavome iš topolio žievės išskaptuotus laivelius.

Vėliau, pradėjęs plaukioti kalnų upėmis, dažnai po sunkaus perėjimo per kalnagūbrį stovėdavau netoli šėlstančio kalnų upelio ištakų ir su apmaudu galvodavau, kodėl reikia tempti nepraeinamu kanjonu sunkią kuprinę su visa vandenininko manta dar 20 – 30 kilometrų žemiau, kol padaugės vandens ir sumažės nuolydis.

Kad taip galima būtu pradėti plaukti nuo pat ledyno ar ežero upės ištakose, kur baltas nuo putų vanduo lekia siauru akmeniniu loviu, šokinėdamas per akmenis ir puldamas krioklių kaskadomis. Manau, kad tokios mintys ateidavo į galvą ne man vienam, tačiau prieš 20 metų jos buvo erezija ir kvaila svajonė. Vis dėlto 2000 metų pavasarį, po eilinio plaukimo nusekusia Bražuole ryžausi šitą svajonę įgyvendinti. Bražuolė, žinoma, ne kalnų upė, tačiau plaukiau aš ja ekspedicine valtimi, turinčia storus bortus. Pastebėjau, kad jei plauki vienas, tokiai didelio tūrio valčiai užtenka keleto centimetrų gylio, o siaurose praėjimuose tarp akmenų galima pastatyti laivelį šonu, atsigulus ant borto – dėl didelės borto keliamosios galios valtis net nesiruošia virsti. Lygiai taip pat didelis borto tūris gelbsti ir prispaudimuose prie akmenų ar medžių. Kodėl gi nepadarius žymiai mažesnės ir manevringesnės pripučiamos valties, bet su tokiais pat storais bortais? Ir su storu, bet skylėtu dugnu, kad slenkstyje šliūkštelėjęs į vidų vanduo tuoj pat išbėgtų, ir valtis toliau liktų valdoma? Be šito neįmanoma plaukti per ištisines kliūtis.

Savaiminio sausinimo sistema Amerikoje jau buvo žinoma ir naudojama raftuose nuo Vietnamo karo laikų. Prieš keletą metų ji buvo pradėta naudoti ir pripučiamuose kanojose bei kajakuose. Tik amerikoniškų kajakų ir kanojų bortų diametras paprastai neviršijo 33 cm, tuo tarpu mano bandymai rodė, kad srauniame vandenyje plaukiant per kliūtis reikia bent 36 cm. Dirbau aš tada lietuviškus pripučiamus laivelius nesudėtingiems turistiniams žygiams gaminančioje firmoje "Upių klajūnas". Žinoma, retkarčiais gaudavome užsakymų ir iš rimtų turistų katamaranams, tačiau pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo "Meros", ekspedicinės valtys ir plaustai, kurios, pagal poilsiautojų arba įvairių mokslinio tyrimo institutų pageidavimus turėjo būti kuo erdvesnės ir su sausu dugnu be jokių ten modernių vakarietiškų gudrybių. Mintis apie plaukimą tokia valtimi rimtesne kalnų upe net man neateidavo į galvą.

Sugrįžęs iš Bražuolės, aš vis dėlto nutariau surizikuoti ir spjovęs į klientų interesus, o tuo pačiu ir į galimybę per sezoną daugiau uždirbti, nutariau sukonstruoti pripučiamą valtį, tinkamą bent vidutinio sudėtingumo kalnų upėms ir ypač akmenuotiems aukštupiams, kur dėl didelio nuolydžio ir mažo vandens kiekio joks kitas laivas praplaukti negali. Nebent polietileninis kajakas, tačiau jį visų pirma reikia tenai kažkaip nusitempti.

Po poros savaičių Saidėje ir dar labiau nusekusios Bražuolės žemupyje brūžindami akmenis jau bandėme naująją valtį, tapusia dabar plačiai žinomos "Saidės" prototipu. Bendra laivo įdėja pasiteisino iš karto, tačiau dėl savaiminio sausinimo sistemos teko pasukti galvą iki rudens, nes nei primityvi rusiška (su skyle dugne), nei raftinė ( su privarstomu dugnu), nei amerikietiška (su dviem eilėm mažų skylučių tarp bortų ir dugno) pasirodė nelabai tinkamos. Galu gale sugalvojome savą originalią,– dugną kaip atskirą modulį tvirtinti prie bortų gerokai aukščiau vaterlinijos su tarpais vandeniui išbėgti. Tuo pačiu valtis įgavo žymų kyliškumą, geriau už visus užsienietiškus analogus laikė kursą ir "netempė" su savimi vandens. Jau pirmas "Saidės" žygis tą pačią vasarą iki tol niekieno nepraplaukta Didžiąja Choilaju Poliariniame Urale parodė, kad "Saidė" gali praplaukti ten, kur katamaranas netelpa, vakarietiški pripučiami kajakai virsta, o polietileninio be malūnsparnio nenusitempsi. Be to ramesniame vandenyje ji galėjo plukdyti du (kartais net tris) žmones, nesunkiai sukardama per dieną 50 km.

Pirmieji naujo laivelio pranašumus įvertino mano draugai iš "Vikingų" klubo, pagal užsienio projektus dirbantys ekologai, po to rusai, danai. Ir tik po 2 metų "Saidę" pripažino Lietuvos turistai. Žinoma, tai nenuostabu, nes sportiniu vandens turizmu Lietuvos jaunimas labai mažai domisi, o senesniems keliautojams "Saidė" visiškai neįprastas daiktas ir jos galimybės suvokiamos pagal "Nyroko" ar "Lastočkos" pavyzdžius.

Vėliau "Saidėmis" buvo praplaukta nemažai upių visame Eurazijos žemyne nuo Danijos pajūrio iki Rytų Sibiro ir nuo Arkties vandenyno iki Viduržemio jūros. "Saidė" pripažinta pačia universaliausia turistine plaukimo priemone 1– 4 sudėtingumo kategorijos maršrutams. Tačiau nuo vaikystės išlikęs troškimas praplaukti pačius mažiausius ir srauniausius upelius stūmė mane toliau. 2003 metų pavasarį vakarinėje Kolos pusiasalio dalyje tyrinėjome dar nepraplauktą Kandos upės baseiną. Ir čia, siauruose granitiniuose kanjonuose, esant 120m/km nuolydžiui, pajutau, kad "Saidės" galimybės išsemtos. Reikia kažko mažesnio ir manevringesnio. Sūnus Julius, valdantis kajaką, turbūt geriau už mane, jau seniau sakydavo, kad jam smagiau plaukti mažesne "Vilsa". "Vilsa" manevringesnė ir greitesnė už "Saidę", tačiau jos bortai buvo per ploni atlaikyti galingesnės srovės spaudimą, tuo ne kartą man teko įsitikinti tiek kalnuose, tiek pavasarį Dūkštoje. Todėl pabandžiau sutrumpinti "Saidę", šiek tiek pakeisti jos formą. 2003 metų antroje pusėje išbandžiau tokį variantą Ligatnės ir Amatos upėse Latvijoje, vėliau Lietuvoje. Lyg ir nieko, bet šiek tiek trūksta greičio, didokas plotis. Tuo tarpu rusai mielai pirko "Vilsas", kartu užsimindami, kad gerai būtų turėti kažką tarpinio tarp "Saidės" ir "Vilsos". Nutariau monobalioninį "Vilsos" dugną pakeisti dvibalioniniu kaip "Saidėje", kartu padidinant kokpito plotį. Valtis pabrangsta, tačiau tampa erdvesnė ir svarbiausia, dėl pažeminto svorio centro gerokai stabilesnė. Bandymai per šio pavasario potvynį Dūkštoje parodė, kad esu netoli tikslo. Rusams jau tiko ir toks variantas (gerokai pranašesnis už vietinius "Skautus" ir "Vaterflajus"), bet man ir mano bedražygiams iš klubo – dar ne. teko vos–vos pastorinti bortus, pabandžiau sumažinti ilgį iki 3 metrų. Vėl su Juliumi ir Indre iš "Vikingų" klubo važiuojame į bandymus.

Bandome "bačkose", ramiame vandenyje, šokinėjame su Juliumi nuo Belmonto užtvankos Vilnelėje, o Indrė filmuoja skaitmenine kamera. Deja, naujasis kajakas negali lygintis su "Saide": per trumpas ramiam vandeniui, trūksta priekio užrietimo, kad įveiktų vertikalų krioklį. Be to reikia pagalvoti ir apie "kietesnę" irkluotojo fiksaciją kajake. Filmuotos medžiagos analizė duoda tas pačias išvadas. Gerai, kad klientai iš Rytų neišrankūs,– nuperka ir tokią: reikia juk per pavasario potvynį kažkuo plaukti. Mes vėl galime gaminti naują. Galų gale nustatytas optimalus ilgis – 3,2m. Su priekio užrietimu ir bendra laivelio forma dar ne viskas tvarkoje: norisi ir nuo krioklio nušokti, ir "bačką" pramušti, ir maksimalų greitį, esant mažam ilgiui, išspausti. Dar nespėtą pagaminti laivelį užsako kaliningradiečiai. O kai po 10 dienų surenkame sekantį variantą, bent jau teoriškai nėra prie ko prikibti. Gerai, kad lietingas birželis leidžia patikrinti naujojo kajako galimybes ir praktiškai. Darius, pasiėmęs jį į patvinusią Vilnelę, išbando ramiame vandenyje, "bačkoje", kurią "Edelveisas" (toks naujojo modelio pavadinimas) kerta geriau už "Saidę". Dar po poros dienų pakaitomis su Juliumi "Edelveisu" kartu su keturių "Saidžių" kompanija praplaukėme netikėtai birželyje patvinusia Dūkšta, kur išryškėjo geresnis negu "Saidės" naujojo kajako manevringumas. Srovės jėgos vasarinėje Dūkštoje vis dėlto neužtenka pilnai įvertinti "Edelveiso" stabilumui, tad Julius su Dariumi vėl lekia prie Belmonto užtvankos. Visi šuoliai sėkmingi ir ne tik "vikingų" – Dariaus su Julium, bet ir mažiau patyrusių Dariaus draugų. Be to, bandydamas "Edelveiso" greitį ramiame vandenyje, Julius atstumą nuo Naujosios Vilnios iki Belmonto užtvankos sukaria per 25 minutes. Jeigu reikėtų laivo plaukimui ramiomis upėmis ir ežerais, užtektų tik padidinti "Edelveiso" ilgį. Dabartinis jo ilgis – 3,20m, plotis – 0,98m, borto diametras – 0,34m, svoris – 6,9 – 7,5kg.

Taigi, naujas pripučiamas kajakas, dar labiau priartinantis vandens turistus prie upių ištakų, atrodo, sukurtas. Dabar jo laukia bandymai kalnuose, ten kur iš moreninių ežerų ir ledynų prasideda upės, kur žydi tikri edelveisai. Toliau tęsiant "Edelveiso" programą, kuriamas naujas ypač didelio tūrio pripučiamas kajakas, skirtas vandeningiems didelio nuolydžio aukštupiams, kur katamaranas netelpa, o "Saidė" per silpna atlaikyti srovės jėgą. Kaip ir "Saidė" jis galės būti naudojamas dvivietės kanojos variante.













DRAKAR © 2010 – 2019
Norėdami daugiau sužinoti apie jus dominantį laivo modelį arba užsakyti nestandartinį gaminį skambinkite: +370 686 03309
arba rašykite: drakarlt@gmail.com